Pradėjau dirbti mokykloje mūsų valstybei nesulaukus net mažiausio jubiliejaus - dar 1994 m. Mokykloje trūko vadovėlių, kreidos, suolai buvo aplūžę ir išbraižyti keliolikos kartų juos trynusių jaunuolių.
Mokytojai lentą valydavo savadarbiais skudurėliais, išduodančiais ganėtinai skurdžią jų buitį. Tikriausiai ne vienas pamename įkyriai per pamokas virš galvos zirziančias lempas - kartais mirksinčias, kartais visai nustojusias degti.
Bet mes dirbome, dirbome mokiniai, mokytojai, budėtojai, sargai, tikėdami, kad tarp tų aptriušusių ir klaikia tamsiai žalia spalva nudažytų sienų statome naują Tėvynę, kuri keisis ir gražės, gražės jos klasės, suolai, mokyklos.
Šiandien mokyklos iš tiesų gražios: renovuotos, šiltos. Kreidos pilna, bet jos ne visada naudojame, nes turime interaktyvias lentas, pamokas dėstome naudodamiesi skaidrėmis, rodome filmus, leidžiamės į virtualias keliones, renkame informaciją internete, vartome puikiai išleistas knygas.
Mokykla per 20 nepriklausomybės metų užaugo, išgražėjo, tapo moderni.
Tačiau, ar Tėvynė ir jos žmonės užaugo tokie, kokių tikėjomės? Emigracija nuolat auga ir, jei nesiimsime priemonių, augs. Demokratiniuose rinkimuose, dėl kurių Lietuva šitiek kovojo, dalyvaujančio jaunimo žymiai mažiau nei garbaus amžiaus rinkėjų.
Tolerancija ir pagarba - ši šimtmečius lietuviška legenda buvusi tautos savybė akivaizdžiai nyksta. Pirmaujame pasaulyje pagal patyčias, savižudybes ir savęs naikinimą….
Dalis Lietuvos piliečių skuba išsiimti kitų valstybių kortas, nes jiems jų gimta valstybė nebėra vertybe. Kaip nutiko, kad užaugo kitokia karta nei numatėme?
Galime suversti kaltę partijoms, Seimui, globalizacijai, žiniasklaidai, Rusijai, Amerikai, kad ir sau. Bet mes, jei esame čia, susirinkome ne skųstis ir kristi dar giliau į pesimizmą, o pasitarti, rasti atsakymą į klausimą - kaip aš, kaip mes visi kartu galim tai pakeisti?
Kaip ugdyti dabar sėdinčius suoluose vaikus, kad jie taptų mūsų valstybės svajonių karta? Taptų piliečiais, mylinčiais, gerbiančiais savo kraštą, atsakingai ir sėkmingai jame veikiančiais?
Švietimo sistemos problemos ir galimi sprendimai
Aptarsime kelias problemas, kurios trukdo ugdyti patriotišką ir atsakingą jaunimą:
- Istorijos dėstymo mokyklose reguliuojantys dokumentai.
- Galimybė nesimokyti istorijos 11-12 klasėse.
- Istorijos vadovėliai.
- Istorijos egzaminų programos.
- Bendra aplinka, kurioje formuojasi vaikų asmenybės.
1. Istorijos dėstymo reguliavimas
Pagrindinis dokumentas - Bendrosios Programos (BP). Šiuo metu Lietuvos istorija dėstoma pagal BP, patvirtintas Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. ir 2011 m. Programose iškeliami puikūs tikslai.
Tikimasi, kad istorijos pažinimas ,,Turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir iniciatyviais piliečiais, gebančiais įvairiapusiškai vertinti žmonių gyvenimo pokyčius praeityje ir šiandien, aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime, priimti apgalvotus sprendimus“ (BP, Istorija, 8.1.1., 2009 m.). Deja, puikūs tikslai buvo iškelti ir senose programose (patvirtintose 2003 m.).
Rezultatai, kaip visi suprantame, nėra džiuginantys. Tačiau jokių tyrimų, aiškinančių, kodėl nepavyko pasiekti iškeltų tikslų, nebuvo padaryta. Tiesiog nutarta programas atnaujinti - kaip paaiškinama, visuomenė keičiasi, keičiasi laikai, keičiasi poreikiai.
Tad istorijos dėstymą mokykloje reglamentuoja dokumentai, paremti kažkieno asmeniniu supratimu apie istorijos vietą, vaidmenį ir galimybes formuojant jaunąją visuomenės kartą.
BP nurodoma, kad Lietuvos istorijai nagrinėti nuo Lietuvos valstybės susikūrimo būtų skirta apie 40 proc. numatytų bendro valandų skaičiaus. Kiek valandų iš to turi būti skiriama baltų istorijai, nenurodyta - vadinasi, mokytojas turi priimti sprendimą pats.
Baltų istorijai programa skiria dėmesio tik 7 klasėje (maždaug 5 pamokos iš 64), šiek tiek (maždaug dvi pamokos) - 8. Kitose klasėse apie tai nekalbama. Ji pamirštama ir vidurinėje mokykloje - 11 ir 12 klasėje.
Išvada: valstybiniai dokumentai neužtikrina, kad vidurinį išsilavinimą įgijęs asmuo turės elementarų supratimą apie baltų, tautos istoriją. Lygiai kaip ir nėra vilties, kad gerai išmoks mūsų kultūros istoriją.
Mano siūlymas: keisti programas, jas papildant baltų ir lietuvių kultūros istorija.
2. Istorijos mokymosi nutraukimas 11-12 klasėse
Sudarius mokiniams galimybę nuo 11 klasės iš viso nebesimokyti istorijos, daliai mokinių pažintis su savo šalies istorija baigiasi 10 klasėje.
Deja, jokio patikrinimo apie tai, kaip jie įsisavino savo šalies svarbiausius praeities faktus, kaip jie supranta dabartinę jos situaciją, kaip išmano pagrindinius šalies įstatymus, nėra.
Užsienietis, siekiantis gauti Lietuvos pilietybę, teoriškai yra geriau susipažinęs su mūsų Konstitucija, nei mūsų jaunimas - mat užsienietis laiko Konstitucijos egzaminą, mūsų jaunieji piliečiai - ne. Ar jie gimsta žinodami?
Įdomu, kodėl pačiai valstybei nėra svarbu patikrinti, kaip jos vaikai pasiruošę naudotis aktyviosiomis pilietinėmis teisėmis?
Juk toks patikrinimas sureikšmintų istorijos mokymąsi, priverstų mokytojus ir mokinius atsakingiau žiūrėti į mokymosi kokybę, mokymosi turinį. Ir šiuo atveju nereikia jokių tyrimų - visi puikiai suvokia, kad egzamino įvedimas sustiprina dalyko mokymą.
Kodėl istorija svarbi | Patrick Allitt | TEDxEmory
3. Istorijos vadovėliai
Net palankiausi Lietuvos istorijos dėstymui dokumentai neugdo vaikų. Tą darbą dirba mokytojas. Jo pagrindinis darbo įrankis - istorijos vadovėlis. Jie - trečia gili problema.
Lietuvos istorija mokykloje naudojamuose vadovėliuose didesne dalimi pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai. Vertybinių nuostatų formavimas išvis yra šiurpinantis.
Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio, valstybinio nevisavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes.
Pavyzdžiui, beveik visuose istorijos vadovėliuose, pateikiant Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykius II pasaulinio karo išvakarėse (kalbama 5, 10 ir 12 klasėse), Lietuva dažnai vadinama ,,žaislu“ stipriųjų rankose.
Vadinama maža, silpna valstybe, kurios likimas, esą, buvo nulemtas Kremliuje ar Berlyne. Esą, Lietuvos piliečiai nieko negalėjo padaryti.
Pažiūrėkite į tai jaunimo akimis: jiems diegiama nuostata, kad gyvena Dievo užmirštoje skylėje, kad nuo jų niekas nepriklauso, kad viskas Lietuvoje priklauso nuo stipriųjų valstybių, tarkim, nuo Rusijos.
Tai ko stebimės, kad, vos baigę mokyklą, jie kraunasi lagaminus ir dumia iš čia??? Ko stebimės, kad jie pasyvūs politiškai? Juk piliečiai, kaip moko mūsų istorija, nieko niekada čia negali… Vis kiti kalti… Nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę; nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi.
Siūlymai:
- Pirmiausiai suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps vertybiniu pagrindu.
- Svarbiausiu vadovėlių kokybės vertinimo kriterijumi išskirti pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo ugdymą dirbant su vadovėliu.
- Reikalinga taip pat sudaryti sąlygas mokytojui vadovėlio medžiagos pagalba formuoti išsamų mokinių supratimą apie baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą.
- Būtinai turėtų būti skirtas ir didesnis dėmesys įvairių Lietuvos tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą bei puoselėjimą atskleisti.
4. Istorijos egzaminų programos
Deja, jauno žmogaus, baigiančio mokyklą, sąmoningumas ne visada yra pakankamas tam, kad būtų visiškai suvokiama istorijos supratimo ir žinojimo svarba. Kartais istorijos mokiniai mokosi vien tam, kad gerai išlaikytų istorijos valstybinį egzaminą.
Žinodami, kad mokiniai giliai, atsakingai ir kruopščiai mokosi tai, kas yra numatyta istorijos egzamino programoje ir kas dažnai pasitaiko egzaminų užduotyse, mes galime juos įtikinti išmokti tai, kas, mūsų nuomone, tikrai vertinga.
Deja.. Istorijos valstybiniai egzaminai neorientuoja mokinių atidžiau domėtis tautos dabartimi, jos iššūkiais, einamaisiais reikalais: egzamine dar nė karto nebuvo pateikta užduočių, tikrinančių abituriento supratimą apie tai, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje, kokie iššūkiai laukia mūsų valstybės ateityje.
Netgi nėra užduočių, kurie tikrintų žinias ir supratimą apie tais metais švenčiamus istorinių įvykių ar svarbių tautai sukakčių jubiliejus.
Siūlymas: į egzaminų programas, o vėliau į pačias egzaminų užduotis įtraukti aktualių dabarties klausimų svarstymą, konstruoti užduotis, susijusias su tais metais švenčiamomis ar žymimomis Lietuvos istorijos sukaktimis, svarbiais tautos įvykiais.
Tokia praktika paskatins mokinius atidžiau sekti tai, kas vyksta jų šalyje, kartu įtrauks juos į valstybės gyvenimą, pažadins visuomeniškumą, bendrumą su savo valstybe jausmą.
5. Bendra aplinka
Bet bene didžiausia šiandienos mokyklos problema - bendra aplinka, kurioje formuojasi mūsų vaikų asmenybės. Nuolatinis pesimizmas, žeminimas žmogaus, tautos, nuolatinis bėdų išaukštinimas - populiariausios žiniasklaidos temos.
Mūsų valstybės minėtinos dienos - nuolatinis raudojimas, gailėjimasis, kančios aukštinimas. Juodi kaspinai, gedulas, juodi kaspinai, gedulas… Liūdesio tauta. Piliečiai, kurie nebežino, iš ko susideda jos orumas.
Jau praėjo 30 m. nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Lietuvoje iki šiol dar tebeturime sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo stuburo švietimą.
Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas).
Šių dienų mokyklos teikiamame ugdyme labai trūksta harmonijos ir prioritetų tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo. Čia privalo dominuoti protas, valia - pritarti proto pažinimui, o jausmai - džiaugtis. Neatsižvelgdami į žmogaus asmens struktūrą, iškreipiame ugdymą.
Manau, kad harmonijos ir prioritetų asmenybės struktūroje nesilaikymas ugdyme sąlygoja ir šių dienų mokyklos nepatrauklumą. Kodėl taip nutinka? Pirmiausia, dar bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICINĘ KULTŪRĄ.
Edukologai, mokytojai, tėveliai, savivaldybių klerkai turi suprasti, kad edukologijoje yra tokių ugdomųjų vertybių, kurios yra amžinos ir niekada nesikeitė, kurios nesikeičia dabar ir niekada nesikeis ateityje.
Tai dvasinės vertybės, kaip meilė Dievui, pagarba Tėvynei ir artimui. Jos pagal svarbą yra pirmaeilės ugdomosios auklėjimo srities vertybės. Jos vaikams pradedamos diegti tėvų namuose ir privalo būti tęsiamos mokykloje.
Dar viena didžiulė problema švietime, sąlygojanti mūsų tautos ir valstybės gyvybingumą ateityje, yra mokinių ir mokyklų skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas - tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės.
Nemanykime, kad šeimas ir aplamai švietimą išgelbės vien kuo didesnis jų finansavimas. Švietimas, visų pirma perteikiantis dvasines vertybes mokiniams, labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai.
Švietimo sistemos teikiamas ugdymas šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolęs nuo klasikinės švietimo sistemos, todėl nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių.
Investicijos į švietimą
Kokybiškas švietimas ir inovatyvus mokslas - šiems prioritetams įgyvendinti bus skiriamos naujojo ES paramos periodo 2014-2020 m. lėšos švietimui ir mokslui. Beveik 1 mlrd.
Iki šiol ES investicijas Lietuva kreipė į infrastruktūros gerinimą. Renovuotos mokyklos, sukurti ir pažangiausia įranga aprūpinti nauji profesinio praktinio mokymo centrai bei nauji mokslo tyrimų kompleksai.
2014-2020 m. didžiausias dėmesys bus kreipiamas į aktyvesnį turimos ir naujai kuriamos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų infrastruktūros panaudojimą bei integraciją į europines mokslo infrastruktūras.
Per artimiausius šešerius metus viešosios mokslinių tyrimų ir inovacijų infrastruktūros finansavimui numatyta skirti ne daugiau kaip 20 proc. nuo visų šiam prioritetui skiriamų ES lėšų.
Tuo tarpu didžioji lėšų dalis nukreipiama į spartesnį žinių perdavimą ir mokslinių tyrimų rezultatų pavertimą ekonomine nauda. Didžiausios investicijos numatomos ten, kur sėkminga sektoriaus plėtra sudarys prielaidas ir kitų ar naujų sektorių augimui.
Atskiras dėmesys bus skiriamas studijų programoms, susijusioms su specialistų rengimu sumaniosios specializacijos srityse. Studijų kokybės gerinimas - prioritetas visose mokslų kryptyse.
Studijų programos bus stambinamos, į jų atnaujinimą ir specialistų ruošimą bus įtraukiami socialiniai partneriai, studentai daugiau laiko praleis praktikuodamiesi.
Ketinama remti studentų bei dėstytojų mainų ir studijų tarptautiškumo projektus. Lėšos bus skiriamos ir aukštojo mokslo prieinamumui didinti: paramą gaus studentai iš socialiai jautrių šeimų.
Aukštųjų ir profesinių mokyklų bazes tikimasi labiau nei iki šiol panaudoti neformaliajam suaugusiųjų švietimui. Iki šiol finansavimo negavę profesinio mokymo centrai sulauks paramos moderniai praktinio mokymo įrangai įsigyti.
Kaip ir universitetai bei kolegijos, profesinės mokyklos sulauks paramos naujų, kartu su darbdaviais įgyvendinamų, mokymo programų ruošimui. Toliau bus tęsiamas profesijos mokytojų kvalifikacijos tobulinimas pažangiausiose verslo įmonėse.
Kartu bus stiprinamos profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo jungtys, kad mokiniai galėtų lengviau „migruoti“ po šias sistemas, kad jos veiktų kaip vienas organizmas, o ne du atskiri pasauliai.
Mokytojų ir mokinių patogumui didės elektroninių ugdymo priemonių įvairovė. Bus kuriamos ir naujos mokyklos: ES lėšomis planuojama esamose mokyklų bazėse įsteigti bent dešimt mokyklų, kurios specializuotųsi matematikos, gamtos mokslų, informacinių technologijų ir inžinerinio ugdymo kryptyje.
Šios mokyklos būtų aprūpintos šiuolaikiškomis gamtos mokslų laboratorijomis. Naujomis mokymo priemonėmis gamtos ir tiksliųjų mokslo mokymuisi bus aprūpinta ir 600 pradinių mokyklų ir progimnazijų.
Numatoma tęsti ir plėsti mokyklų pažangos projektų finansavimą. Mokyklos jau turi galimybę pačios įvertinti savo veiklos stipriąsias ir silpnąsias puses, mokiniams atliekant standartizuotus testus.
Tokiu būdu kiekviena mokykla, kiekvienas mokytojas gali matyti savo darbo rezultatus, palyginti su kitomis rajono ar šalies mokyklomis ir pasirengti veiklos tobulinimo planą.
Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo yra numatytos ES, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos meno mokyklų, neformalaus ugdymo mokyklų erdvių renovacijai. Tam planuojama iki 2020 metų skirti 16 mln. eurų. Iš jų vaikų vasaros poilsio stovyklų sutvarkymui - per 4 mln.
Mokyklos veidai: fiziniai, emociniai, kultūriniai, istoriniai
Nuo Lukiškių skersgatvio 5 esančios Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos sienos žvelgia Vasario 16-osios akto signatarai. Ir šie piešiniai skirti ne tik pasigrožėti, bet ir naujų žinių įgyti, nes čia galima organizuoti integruotas pamokas!
„Tai vienas svarbiausių ir reikšmingiausių įvykių visai Lietuvai ir įvykis, kurį galima gana aiškiai pateikti, nupiešti“, - teigia idėjos „Atverti keliai“ sumanytojai ir įgyvendintojai Evelina ir Linas Kaziulioniai.
Anot jų, tai tikrai nebuvo spontaniškas sprendimas, nes net ir eskizų būta jau prieš keletą metų. Sudominti ir patraukti dėmesį, ypač kalbant apie vaikus ir jaunimą, nėra pati lengviausia užduotis. O jei viskas vyksta mokyklos kontekste - juo labiau.
E. Kaziulionė sako, kad projektas jau sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų: „Po LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ gavau asmeninių žinučių iš mokyklų mokytojų, savo buvusios mokyklos auklėtojos, gavau prašymų nupiešti kitus istorinius įvykius ar žymius žmones ant jų mokyklų sienų ir parengti kitas integruotas pamokas. Tai mums be galo malonu ir svarbu, džiaugiamės, kad mokytojai teigiamai reaguoja į tokius projektus.
Mokykla turi daug veidų. Visų pirma - fizinių, tai mokiniai, mokytojai, darbuotojai. Taip pat ir emocinių, kultūrinių, istorinių. Jie ir keičia ir keičiasi, palieka žymę ir plečia galimybes.
Šįkart keliai išties buvo atverti - netikėtai atradus lengvai prieinamą, todėl puikiai integruotoms pamokoms organizuoti tinkančią sieną, kuri kaip tik buvo pačios mokyklos erdvėje, iškart gautas ir direktoriaus sutikimas. Net dažniausiai ilgai trunkantis dokumentacijos ruošos, leidimų išdavimo etapas įveiktas gana greitai.
Dalyvauti integruotose pamokose galės ne tik Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos bendruomenė, bet ir moksleiviai iš kitų Lietuvos mokyklų.
Visą pasaulį sukaustęs karantinas pristabdė projekto „Atverti keliai“ galutinę atomazgą - pirmąją pamoką. „Kai tik leis reikalavimai, iš karto surengsime ją. Galima surengti nuotolinę pamoką, bet manau, kad palauksime, kada situacija Lietuvoje nurims ir pamoką padarysime gyvai“, - sako E. Kaziulionė.
Šaunios idėjos sklinda plačiai, todėl tikėtinas ir šio projekto tęstinumas.
Kaimo mokyklų likimas
Dėl to nyksta ištisi kaimai, uždaromos juose su ES parama renovuotos mokyklos ir kultūros centrai. Skursta didelės gyvenvietės, tuštėja atokesni rajonai. Be darbo likę žmonės - migrantai kol kas papildo didžiuosius miestus. Bet ar neateis ir jų eilė?
Stambieji ūkiai ir bendrovės, nepaisant jokių saugiklių, jau yra supirkę ar išsinuomoję didžiąją geriausių žemių dalį, sunaudoja apie 80 proc.
Siekiant mažinti skurdą ir socialinę bei kultūrinę atskirtį kaimo vietovėse, būtina diferencijuoti nacionalinę paramą.
Suprantama, buvo pasakyta, kad ir mokyklų Lietuvoje yra per daug, kad jos yra nerenovuotos, todėl jų išlaikymas labai daug kainuoja.
Pasaulio bankas skyrė ir 150 mln. litų mokyklų renovacijai su sąlyga, kad mokyklų tinklas bus optimizuojamas. Puikus mažų mokyklų naikinimo instrumentas buvo mokinio krepšelio įvedimas.
Idėja, kurią pasiūlė Laisvosios rinkos institutas, kurios vadovė buvo Elena Leontjeva, buvo tokia - visos švietimui skirtos lėšos dalinamos iš mokinių skaičiaus ir po to mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad surinktų daugiau tų mokinio krepšelių.
Suprantama, kad kaimiškose vietovėse esančios mokyklos negalėjo konkuruoti su miesto mokyklomis, kur mokinių koncentracija didelė.
Nors nemažai studentų baigdavo pedagogines studijas, nedaug iš jų pasirinkdavo darbą mokykloje. Padėtį dar labiau pablogino S. Dabar mokytojo etatą sudaro 36 savaitinės apmokamos valandos, iš kurių 24 turi būti kontaktinės valandos (pamokos).
Iki S. Skvernelio reformos visais laikais buvo laikoma, kad pilną mokytojo etatą sudaro 18 savaitinių pamokų.
tags: #renovuotos #mokyklos #po #nepriklausomybes