Rietavo dvaras, įsikūręs Žemaitijos širdyje, yra vienas reikšmingiausių XIX a. Lietuvos kultūros ir technologinės pažangos centrų. Daugelio istorikų darbuose ir įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad Rietavas rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253 m. Istoriniuose šaltiniuose Rietavas minimas 1253 m.
XIV-XV a. Prie dabartinio miesto nėra piliakalnio, tačiau Rietavo piliakalniu vietos gyventojai nuo seno vadina apie 4 km į šiaurės vakarus, Sroblio (Skroblių) kaimavietėje, netoli Jūros upės dešiniojo kranto esantį piliakalnį. Ant piliakalnio galėjusi stovėti medinė pilis. Šiai sunykus ar netekus gynybinės reikšmės, XV a.
Gyvenvietė, galėjusi sudaryti tiesioginę dabartinio Rietavo užuomazgą, galbūt atsirado XV a. pirmojoje pusėje ir ne vėliau kaip XV a. viduryje. Rietavas intesyviau vystytis pradėjo porą dešimtmečių prieš pirmosios bažnyčios pastatymą. 1525 m. Rietavas pirmąkart pavadinamas miestu, o tai tikriausiai galėjo būti padaryta tik esant bažnyčiai. Nuo 1527 m. jau ne kartą minimas Rietavo valsčius, kuris tuo metu priklausė didžiajam kunigaikščiui, o valdomas buvo vietininko - tijūno.
Nuo 1732 m. Rietavo dvaras priklausė Tiškevičiams. Jiems valdant dvaro sodyba tapo rezidencine. 1792 m. Stanislovas Augustas Rietavui suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų Rietavo valsčius ir miestas atiteko grafams Zubovams, o nuo 1802 m. - kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui.
Oginskių Aukso Amžius Rietave
Valdant kunigaikščiams Oginskiams, Rietavas ir jo dvaras pasiekė savo suklestėjimo, istoriniuose šaltiniuose šis laikotarpis vadinamas Rietavo aukso amžiumi. Nuo XVIII a. 1763 m. Rietavo seniūnija ir dvaras atiteko Tadui Pranciškui Oginskiui. Nuo to laiko dvarą valdė 5 kunigaikščių Oginskių giminės kartos. XIX a. pradžioje, valdant kompozitoriui ir diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui, prasidėjo dvaro „aukso amžius“.
Irenėjus Oginskis 1840 - 1863 m. rūpinosi rezidencijos įkūrimu, čia pagal architekto S.Bleko projektą pasistatė puošnius dvaro rūmus, iškasė tvenkinius, įrengė parką, tvarkė ir puošė miestą. Po I.Oginskio mirties paveldėjimo tvarka Rietavo dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Oginskiui. Dvare toliau buvo plėtojama pramonė: įsteigta geležies liejykla, žemės ūkio mašinų ir padargų gamykla, 6 lentpjūvės, 7 malūnai.
Būtent čia 1892 m. prasidėjo elektrifikacijos istorija Lietuvoje. 1892 m. balandžio 17 d. per Šv.Velykas dvare ir bažnyčioje įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Rietave buvo įvestas ir pirmasis telefonas, iš čia jo linijos nutiestos į pajūryje buvusias grafų Tiškevičių valdas.
Rietave Oginskių laikais vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos, daug žmonių susirinkdavo į simfoninės muzikos ir pučiamųjų instrumentų koncertus.
Žvelgiant į tai, kaip Oginskiai puoselėjo Rietavą, verta paminėti ir jų indėlį į švietimą ir socialinę gerovę:
- 1835 m. įsteigta Rietavo ligoninė.
- 1836 m. - dviklasė kaimo mokykla.
- Įsteigta senelių ir našlaičių prieglauda.
- Taupomoji-skolinamoji kasa.
- Pastatytos kareivinės.
1859 m. I. Oginskis įsteigė dviklasę agronomijos mokyklą, su kai kurių disciplinų dėstomąja lietuvių kalba, rūpinosi tiesti plentą iš savo valdų iki Prūsijos sienos. Buvo numatyta prekybos tikslu sujungti Rietavą ir Klaipėdą elektriniu telegrafu.
Rietavo Dvaro Parkas
Iki XIX a. pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Mišraus stiliaus Rietavo dvaro parkas įkurtas 1848 - 1855 m., o 1904 - 1905 m. jo teritorijoje iškasti tvenkiniai. Kuriant parką daug kuo prisidėjo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, Fridrichas Brounas iš Saksonijos ir vengras Augustas Ulrichas.
Parkas užėmė 60 ha plotą, jį supo 2 m aukščio tvora. Oginskių laikais 2 metrų aukščio tvora juosė visą 60 ha dydžio parko teritoriją. Jo kompoziciją, augalus rinkosi pats Irenėjus Oginskis, kuris jaunystėje, gyvendamas tėvo Mykolo Oginskio pamėgtame Zaliesės dvare su puikiu parku, apkeliavęs daug Europos parkų, neblogai buvo susipažinęs su dvarų parkų kūrimo principais, turėjo gerą skonį.
Parkui būdingi ir geometriniai (kompozicijos ašys, alėjos, aikštės, gėlynai, skulptūros, sodas, Oginskių koplytėlė - mauzoliejus), ir gamtos vaizdiškieji elementai didelėje parko gilumos erdvėje: sudėtinga vandenų sistema, į kurią įeina ir Jūros kilpa, senvagių juosiama sala. Raiškumo paviršiui teikia ie keli supilti apžvalgos ir poilsio kalneliai.
Egzotiniai medžiai ir krūmai buvo atgabenti iš Tilžės, Karaliaučiaus, Berlyno ir Hamburgo. XIX a. Rietavo dvaro parkas buvo pats didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis įkurtas natūraliame specialiai išretintame miške. Nuo rūmų link bažnyčios vedė liepomis apsodintas kelias. Mūsų dienų sulaukė europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, paprastieji kaštanai, svyruokliniai uosiai.
Formuojant parką Rietave dirbo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, saksonietis Fridrichas Brounas, vengras Augustas Ulrichas. Parkas - mišraus suplanavimo. Centrinėje dalyje ryškūs geometrinio parko bruožai, pakraščiai, kur išplėtota vandenų sistema, daugiau primena peizažinius parkus. Dvaro rūmus ir miesto centre esančią bažnyčią jungė iki šiol išlikusi liepomis apsodinta alėja. Kitos parko alėjos buvo suformuotos iš eglių, liepų, uosių. Didžiąją parko augalų dalį sudarė vietiniai medžiai ir krūmai, tačiau čia augo ir nemažai svetimžemių.
Iš anų laikų išliko keletas medžių alėjų, tvoros fragmentai, Baltieji ir Raudonieji vartai, sargo namelis prie jų. Prie Baltųjų vartų - kunigaikščių Oginskių kapinaitės ir pagal architektės Živilės Mačionienės projektą restauruota koplyčia-mauzoliejus. Rietavo dvaro rūmų vieta paženklinta balta kolonada. Netoli nuo jos - keletas Oginskių laikus menančių pastatų, kuriuose dabar veikia švietimo, medicinos, kultūros įstaigos.
Parke sudėtinga vandens telkinių sistema. Yra keletas tvenkinių, Jūros upės kilpa, senvagių apjuosta sala. Nuo seno Rietavo tvenkiniuose veisdavosi gulbės. Dvare augindavo fazanus. Oginskių laikais rūmuose, salose, kitose vaizdingose parko vietose koncertuodavo dvaro orkestro muzikantai. Lygus parko reljefas keliose vietose, kaip ir minėtoje saloje, paįvairintas dirbtinai supiltais kalneliais.
Oginskių laikais Rietavo dvaro Žiemos sodas garsėjo augalų įvairove. Buvo auginamos palmės, kamelijos, fikusai, araukarijos, orchidėjos, paparčiai, daug kitų egzotinių augalų.
Architektūrinę, istorinę, urbanistinę, kraštovaizdinę vertę turintis dvaro sodybos kompleksas į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą įrašytas 2003 m. kovo 5 d.
Šiandien, atkuriant parką, daug nusipelnė iš Rietavo kilęs restauratorius A. Jocys, dabartinis muziejaus direktorius V. Rutkauskas. Kaip pasakojo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Otilija Gricienė, didelių kvapnių rožių krūmų, kaip galima spėti, atkeliavusių iš Oginskių parko, ir dabar galima išvysti prie rietaviškių namų.
Pavyzdžiui, prie buvusio sargo namo auga didelis škotiškos rožės krūmas. Visas jas bandome patys pasidauginti. Vėliau pasodinsime parke, - pasakojo O.Gricienė.
Kaip pažymėjo V.Rutkauskas, sodininkas Oginskių dvare buvo bene brangiausiai apmokama pareigybė. Sodininkas Oginskių dvare buvo bene brangiausiai apmokama pareigybė. Dabar muziejus neturi sodininko etato, patys darbuotojai skaito, mokosi, gilinasi, sodina rožes, turi tik pagalbininkių, kurios ravi, laisto vis didėjančius gėlynų plotus. Valyti tvenkinius, tiesti parko takus į pagalbą ateina, finansiškai prisideda ir iš Rietavo kilę verslininkai.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/ 1915 m. dar matosi išlikusi centrinė parko klomba. XIX a. dvaruose pradėjus statyti oranžerijas, Oginskių buvo pati didžiausia Lietuvoje. Iš jos sodinukai pasklido ir po rietaviškių namus. Bene gyviausias to įrodymas - Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui buvusios gimnazijos direktorės Reginos Litvinienės padovanota nuostabioji monstera (Monstera deliciosa), per daugiau kaip šimtą metų atkeliavusi iš Oginskių žiemos sodo, o dabar puošianti muziejuje veikiančią parodą „Dingusio paveldo sugrįžimas“, kurioje eksponuojamos iš kitų muziejų atvežtos buvusio Oginskių dvaro meno vertybės.
Kaip pasakojo V.Rutkauskas, Mykolas Kleopas Oginskis (1765 - 1863), garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorius, dar būdamas 17 metų meistriškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešė tėvo Andriaus Ignoto Oginskio dvaro Guzove (Lenkija) parko planą. J.Mičiulienės nuotr./“Su buvusiais didingais Oginskių rūmais supažindina Žygimanto Buržinsko ir Aurimo Švedo sukurtas maketas ir skaitmeninė vizualizacija”, - sakė V. Rutkauskas Vėliau Mykolas Kleopas šį pomėgį perdavė ir savo sūnui Irenėjui (1808 -1863), ypatingai išpuoselėjusiam Rietavą.
Kaip knygoje „Rietavas. Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai“ rašo prof. Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, nors dvaro parke dirbo sodininkai iš Saksonijos, Prūsijos, ir pats dvaro savininkas Irenėjus asmeniškai prisidėjo prie dvaro želdynų formavimo - jis pats pirko sodinukus užsienyje ir oranžerijai, ir šiltnamiams, ir sodinimui atviroje dirvoje.
Rietavo Dvaro Parko Augalija
Parko augalija pasižymėjo įvairove, kurią sudarė tiek vietiniai, tiek svetimžemiai augalai. Tarp išlikusių augalų galima paminėti:
- Europinius maumedžius
- Didžialapes liepas
- Paprastuosius kaštanus
- Svyruoklinius uosius
- Šermukšnialapius lanksvūnius
- Gluosnialapius lanksvas
Taip pat, parke prigijo ir vėliau pasodintos Balkaninės ir Sibirinės pušys, pilkieji riešutmedžiai, raudonieji ąžuolai bei įvairūs krūmai.
Oginskių laikais rūmuose, salose, kitose vaizdingose parko vietose koncertuodavo dvaro orkestro muzikantai.
Šiandien atstatytoje buvusioje dvaro muzikos mokykloje prieš keletą metų įsikūrė Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuriam pavesta rūpintis ir tolesniu parko tvarkymu ir priežiūra.
Pokario Laikotarpis ir Šių Dienų Iššūkiai
Parko erdvinė struktūra, sovietmečiu čia pastačius keletą parko teritorijai architektūriniu požiūriu nepritaikytų pastatų, buvo stipriai sugadinta. Ilgą laiką parkas, ypač į miško parką pereinanti jo dalis, beveik nebuvo tvarkoma. Planų, brėžinių neišliko, todėl pastaraisiais metais, atnaujinant šias parko teritorijas, dabartiniai šeimininkai kartu su parkų specialistais dažnai priversti ieškoti naujų sprendimų. Darbai atliekami pagal 1981 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą projektą.
Kaip pasakojo V.Rutkauskas, Oginskių era truko iki 1909 m., tačiau esminiai pokyčiai įvyko po Mykolo Kleopo Oginskio mirties 1833 m. priverstinėje emigracijoje Florencijoje, kai jo sūnus Irenėjus 1835 m. pradėjo Rietave naikinti baudžiavą. „Rietavo augimą perėmė Irenėjaus sūnus Bogdanas, tačiau 1902 m. mirus jo broliui, Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mecenatui), Bogdaną užklupo sunki depresija. Iki savo mirties 1909 m., galima sakyti, jis jau atsijungė nuo Rietavo dvaro reikalų. Tačiau ką Oginskiai per tuos 65 metus padarė ne tik miesteliui, bet ir visam kraštui - nuostabą kelia“, - sakė V.Rutkauskas.
J.Mičiulienės nuotr./Kadaise pro rūmų langus, už tvenkinio buvo matyti bažnyčia. Sovietmečiu šis vaizdas specialiai buvo užstatytas naujais pastatais Savo funduotą Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Oginskiai pastatė tokioje vietoje, kad ją matytų pro rūmų langus, už tvenkinio. Dabar yra surastas akmenimis į tą pusę nuo rūmų vedantis takas. Daugiabučiai atsirado ant ašinės linijos tarp rūmų ir bažnyčios. Specialiai, kad užstotų vaizdą.
J.Mičiulienės nuotr./Muziejaus darbuotojai į dvaro parką, prie išlikusių pastatų sugrąžina gėlynus Netrukus Irenėjus vedė Juzefinos sererį Olgą, caro Aleksandro II rūmų freiliną Olgą, be proto įsimylėjusią būsimą imperatorių. Imperatorius, suprantama, jai irgi nebuvo abejingas. Šis romantiškas dviejų žmonių periodas atsispindi Olgos dienoraščiuose.“
J.Mi... Rietavo dvaras, įsikūręs Žemaitijos širdyje, yra vienas reikšmingiausių XIX a. Lietuvos kultūros ir technologinės pažangos centrų. XV-XVIII a. dvarą valdė žymios Lietuvos didikų giminės: Sapiegos, Masalskiai, Kiškos, Radvilos, Zubovai, 1732 m. - Rietavo dvaras atiteko Tiškevičiams, kurie jį pavertė rezidencine sodyba.. 1763 m. Rietavo seniūnija ir dvaras atiteko Tadui Pranciškui Oginskiui. Nuo to laiko dvarą valdė 5 kunigaikščių Oginskių giminės kartos. XIX a. pradžioje, valdant kompozitoriui ir diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui, prasidėjo dvaro „aukso amžius“.
1892 m. balandį per Velykas Rietavo dvare ir bažnyčioje įžiebtos pirmoji elektros lemputė Lietuvoje, o netrukus įrengtas ir pirmasis telefonas, kurio linijos jungė Rietavą su grafų Tiškevičių valdomis pajūryje. Čia vyko pirmosios žemės ūkio parodos Lietuvoje, Dvare veikė muzikos mokykla, kuri paruošė daug talentingų muzikantų. Rietavo parkas, suformuotas 1848-1855 m., buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje iki Palangos ir Žagarės parkų atsiradimo.
Muziejuje pristatoma Oginskių giminės istorija, regiono kultūrinė raida, dvarų paveldas ir rezistencijos laikotarpiai. Rietavo kunigaikščių Oginskių šeimos dvaras suklestėjo XIX a. viduryje, puoselėjamas Irenėjaus ir Bogdano Oginskių. Tuo laiku Rietavas Lietuvoje buvo svarbus kultūros centras.
Rietavo panorama
Adresas: Parko g. / L. Ivinskio g., Rietavas (miesto šiaurės rytinėje dalyje, prie Jaujupio ir Jūros upės). Plotas - 64,13 ha.