Rokiškio kraštas - tai regionas, garsėjantis ne tik savo gamtos grožiu, bet ir turtinga istorija bei kultūros paveldu. Šiame krašte gausu lankytinų vietų, pradedant dvarais ir baigiant kaimo turizmo sodybomis, kurios vilioja tiek vietinius, tiek užsienio turistus. Viena iš tokių sodybų - Broniaus Juzelskio sodyba, įsikūrusi ant kaimyninių Anykščių ir Rokiškio rajonų ribos, 10 kilometrų nuo Svėdasų miestelio. Ši sodyba ne tik puoselėja kaimo turizmo tradicijas, bet ir atspindi meilę Lietuvai bei jos istorijai.
Šiame straipsnyje apžvelgsime Broniaus Juzelskio sodybos istoriją, kaimo turizmo ypatumus Rokiškio krašte bei kitas lankytinas vietas, kurias verta aplankyti keliaujant po šį regioną.
Rokiškio rajono žemėlapis
Broniaus Juzelskio Sodybos Istorija
Bronius Juzelskis, sodybos įkūrėjas, pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo nostalgijos gimtinei: „Esu labai sėslus ir naujose vietose sunkiai prigyju. Jei ne tėviškė, čia nieko nebūčiau įrengęs.“ Viskas prasidėjo nuo klėtelės, 1998 m. parvežtos iš prosenelių sodybos, esančios Mikniūnų kaime. Ją žiemos metu dviem traktoriais partempė ant slidžių, neišardytą. Visgi atgabenę į Juodonis išardė, nes remontuodami tarp rąstų klojo samanas. Šeimininkas stengėsi išlaikyti jos autentiškumą, todėl balanomis (plonomis lentelėmis), uždengė stogą.
Kaimo turizmo sodybos plotas - apie 3 ha. Ją įkūrė 2002 m., veiklą pradėjo 2006 m. Europinės paramos neprireikė, viską kūrė savomis rankomis, po trupučiui. Autentiškumu išsiskiria ir iš kaimynų įsigytas dviejų šimtų metų senumo medinis gyvenamasis namas. „Nelabai jo reikėjo, bet pamaniau, kad, jeigu jį įsigis kas nors kitas, tai naujiesiems šeimininkams trukdys mano klientų keliamas triukšmas, tad bus bėdų. Darbštus šeimininkas nenuėjo lengviausiu keliu ir stengėsi atskleisti seno pastato grožį, kuris išsilaikė sandaraus stogo dėka. Vidinės sienos buvo iškaltos balanomis, tinkuotos, jų sluoksnį teko nuardyti, nuvalyti, sienojus nugludinti šlifavimo diskais. Namo plotas yra apie 70 kv. m, todėl prireikė didelių pastangų. Jos atsipirko - dabar atnaujinti sienojai švyti.
Pirmame aukšte įrengta pobūvių salė. Ant jos sienų puikuojasi gero Broniaus draugo Aleksandro Tarabildos meistriškai sukurtos kompozicijos iš senų rakandų, jose randa vietą ir viena kita šiuolaikinė detalė. Geriausiai matomoje, garbingiausioje vietoje sukabintos ližės duonai pašauti į krosnį. Viena jų priklausė Broniaus mamai Onai, kuri buvo puiki šeimininkė, jos iškepta duona nepasendavusi net tris savaites. Antrame aukšte įrengtas viešbutukas. Jame dera komfortas ir tradicijos. Pasak šeimininko, šimtamečiai pastatai skleidžia gerą aurą, prie jų malonu prisiliesti, jų skleidžiama energija ypač džiaugiasi miestiečiai.
Pats naujausias statinys sodyboje - erdvi konferencijų salė. Ji suręsta ant žemyn į tvenkinio pusę besidriekiančio šlaito. Bronius pasakoja: „Pažvelgęs iš išorės supratau, kad galima išnaudoti po sale susidariusį plotą, taigi įrengėme keletą kambarių nakvynei. Į juos patenkama iš lauko.“
Ūkinių pastatų sienos užkrautos malkų eilėmis, kuriose įsprausti vežimų ratai. Iš tolo jie atrodo tarsi langai. Sodyboje telpa senovinių automobilių parkas. Volga, zaporožiečiu, milicijos mašina, senoviniais motociklais ypač žavisi jaunavedžiai - jiems suteikiama privilegija teritorijoje apsukti keletą ratų. Jaunavedžiams medyje sukonstruotas netgi būstas, vadinama „špokinyčia“. Porų laukia dar viena atrakcija - jiems įteikiami balti balandžiai, kurie puotos metu paleidžiami į dangų. Paukščiai randa kelią namo ir grįžta į balandines.
Žvalgantis po teritoriją, akis užkliūva už pasagomis dekoruotos skulptūros. „Pasagos viduryje pritvirtintoje metalinėje plokštelėje išgraviruojami besituokiančiųjų vardai. Vieną įteikiu porai, kita lieka man“, - vardina Bronius. Kiekvienos čia švenčiamos krikštynos įamžinamos šaukštuose - išgraviruojamas vaiko vardas ir šaukštas pakabinamas ant kelmo.
Atvažiavusieji iš kitur stebisi, kodėl parašyta su klaidomis… Kone už kiekvieno kampo galima pamatyti medžio skulptūrų: tvenkinio pakraštyje kojas į vandenį sumerkė Sosnovskio barščių žiedynais karūnuotos gervės (jos kurtos iš drebulės), tiltelį laiko vandenų dievas Neptūnas, tolėliau - nuo nelaimių sauganti šv. Skirtingo pobūdžio skulptūros dera tarpusavyje taip, kaip praeities reliktai ir šių dienų komfortas bei spalvos interjere.
„Nesamdome. „Kaime padariau du darbus. Pirmieji Lietuvoje pastatėme Vytį - iškalėme akmenyje - ir iškėlėme šimtą inkilėlių. Kai kas pakritikuoja, kad jie spalvoti, bet paukšteliai vis tiek peri, nes neskiria spalvų.
Kaimo Turizmas Rokiškio Krašte
Kaimo sodybose prasideda turizmo sezonas, įprastai trunkantis iki rudens. Sodybų šeimininkai sako, kad itin didelę klientų dalį sudaro emigrantai, o į sodybas užsukantys tautiečiai kaime ieško ne tik ramybės, bet ir pramogų. Tarp Rokiškio ir Anykščių įsikūrusioje Broniaus Juzelskio sodyboje savaitgalį atšoktos vestuvės, ateinantį savaitgalį čia bus rengiamos krikštynos, įvyks klasės susitikimas ir bus švenčiami du 60-mečiai. Sodybos šeimininkas B. Juzelskis džiaugiasi, kad jų sodyba yra strategiškai geroje vietoje - tarp Anykščių ir Rokiškio.
Ką atvykusios šeimos ir pavieniai asmenys veikia kaimo turizmo sodyboje? „Priklauso nuo žmonių poreikių. Vieni žvejoja, nes turime didelį tvenkinį, kiti plaukioja laivu, žaidžia krepšinį ar tinklinį. Turime ir senoviškų automobilių muziejų - daugeliui tai yra labai įdomu. Vis dėlto B. Juzelskis pripažįsta, kad nuolat reikia investuoti į sodybos infrastruktūrą, kad pritraukti klientų.
Bronius Juzelskis džiaugiasi, kad jų sodyba yra strategiškai geroje vietoje - tarp Anykščių ir Rokiškio. „Mūsų sodyba yra nutolusi per 30 kilometrų nuo Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir Utenos. Atvyksta labai daug aplinkinių, nors nemažai žmonių atvažiuoja ir iš Kauno bei Vilniaus. Neseniai Anykščiuose atidarytas lajų takas - taigi žmonės važiuoja ten, o nakvoja pas mus.
Kaip teigė LKTA prezidentas, emigrantai yra itin svarbi kaimo turizmo sodybų klientų dalis: „Nemažai sodybas užpildo žmonės, kurie gyvena emigracijoje ir grįžta vasaros atostogų į Lietuvą. Čia atšvenčia vieną ar kitą šeimos šventę. Kai kurie emigrantai sodybose praleidžia visą vasarą, juos sodybose lanko giminaičiai. Šis klientų segmentas yra labai svarbus kaimo turizmo sodyboms, tikrai ne vienas verslininkas gyvena iš emigrantų“.
Yra žmonių, kurie net kelis kartus per metus niekaip neprisiruošia iškelti vėliavos prie savo namų. Pasiteisinimų ir priežasčių tam randama daugybė. Bet visai netoli nuo Kupiškio, ant kaimyninių Anykščių ir Rokiškio rajonų ribos, 10 kilometrų nuo Svėdasų miestelio, yra kaimas, kuriame visus metus kiemus puošia Lietuvos trispalvės, o kai kur - ir Vyčio vėliava. Važiuojant į kaimą jau iš tolo šviečia ir dar viena idėja, virtusi realybe. Šis sumanymas įgyvendinamas jau penkeri metai. Kasmet iškyla po kelias dešimtis inkilų, išmargintų ne tik Lietuvos vėliavos spalvomis.
B. Juzelskis prisipažįsta: „Buvau ir esu patriotas, todėl norėjau kažką išskirtinio padaryti. Kai lankiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose, atkreipiau dėmesį, kad ten vos ne prie kiekvieno gyvenamo namo yra iškelta vėliava. Iš pradžių Bronius nupirko kelias vėliavas ir artimiausiems kaimynams pasiūlė ne tik ją padovanoti, bet ir įrengti stovus. „Stebėjau, kaip žmonės reaguos į mano pasiūlymą, - teigė pašnekovas. - Ir taip pamažu ant visų 22 kaimo namų suplevėsavo vėliavos. Čia gal kažkiek suveikė ir lietuviškas būdas, kad jeigu yra pas kaimyną, tai ir pas mane turi būti vėliava.
B. Juzelskis pasakoja: „Mes turime sudarę savotišką susitarimą su paukšteliais: jie gauna namus, o mes ramybę, nes kaime nėra nė vieno uodo.
Lankytinos Vietos Rokiškio Krašte
Šiam turizmo sezonui Rokiškio kraštas parengė intriguojančią naujieną - trijų dvarų patyriminę kelionę „Paragauk paslapties“. Ši kelionė - tai vienas bilietas į tris įspūdingiausius Rokiškio krašto dvarus: Ilzenbergo dvarą, Salų dvarą bei Rokiškio krašto muziejų (Rokiškio dvarą), menančius ne tik įvairias dvariško gyvenimo peripetijas, bet ir jų tamsiausias intrigas bei paslaptimis apipintas legendas.
Ilzenbergo Dvaras
Ilzenbergo dvaras - tai daugiau nei 500 metų istoriją skaičiuojantis dvaras, įsikūręs unikalioje vietoje tarp dviejų ežerų, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Šiandien visiškai atkurtame dvare ne tik puoselėjamas kultūrinis gyvenimas, tęsiamos natūralios žemdirbystės tradicijos, bet ir kuriamos unikalios erdvės, savaitgaliais organizuojami renginiai su išskirtinai tam vakarui restorano šefo sudarytu degustaciniu meniu. Dvarą supa šimtametis parkas su meninės vertės skulptūromis, paverčiančiomis jį muziejumi po atviru dangumi. Parko šiaurinėje pusėje yra tiltas į mitais apipintą Meilės salą, menančią dviejų įsimylėjėlių istoriją. Joje rasite šią legendą įprasminančią skulptūrą. Ilzenbergo rūmus galima aplankyti ekskursijos su gidu metu (pavieniams lankytojams ekskursijos vykdomos tik savaitgaliais, sezono metu).
Ilzenbergo dvaras
Salų Dvaras
Salų dvaras įsikūręs didžiausioje Lietuvoje gyvenamoje ežero saloje, į kurią žvelgiant iš paukščio skrydžio matomi Lietuvos valstybės kontūrai. Klasicistinio stiliaus Salų dvaro rūmus statė garsios italų giminės atstovai Morikoniai, į Lietuvą atvykę kartu su Bona Sforca. Šalia dvaro plyti įspūdingas parkas, kuriame Radvilų laikais, it sarginiai šunys, vaikščiojo meškos. Šiuo metu čia galima sutikti stručių, ponių ir lamų.
Pagal architekto Georgo Vernerio projektą, nauja dabartinė bažnyčia pastatyta 1887-1888 m. statybą parėmė grafienė Marija Tyzenhauzaitė Pšezdzieckienė. Kur kas įdomesnė Salų bažnyčios varpų istorija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rusų armijos įsakymu varpai privalėjo būti nukabinti iš išvežti į Maskvą. Tuometinis Salų klebonas J. Paliukas nepakluso įsakymui. Varpai buvo nukelti iš bokšto ir užkasti žemėje, parke netoli maudyklos. Po karo varpai buvo pakabinti laikinoje varpinėje. Dar didesnis pavojus varpams kilo Antrojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai juos išsivežė į Rokiškio geležinkelio stotį. Drąsūs Salų vyrai išgelbėjo varpus. Nugirdė vokiečių sargybinį, varpus įsikėlė į vežimus ir nuvežę paslėpė Vaitkūnuose. Pokariu varpai vėl lingavo šventoriaus varpinėje. Tiesa, du iš trijų varpų turi vardus: didysis varpas - Jurgis, o antrasis - Apolinaras.
Rokiškio Dvaras
Jau nuo seno Rokiškio dvaro rūmai buvo kultūros, meno ir mokslo židinys, kuriame netilo išmintingos diskusijos ir kūrėsi veržlūs planai. Dvaro sodybos pastatų formose ir šiandien galima įžvelgti Lietuvos architektūros stilių evoliuciją pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant modernizmu rūmų interjere. Dabar šiuose rūmuose veikia Rokiškio krašto muziejus, kuriame sukaupta per 100 tūkst. įvairiausių eksponatų: archeologinių radinių, senų knygų, dvarų kultūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, fotografijų. Lankytojus žavi vertinga grafų drabužių kolekcija, garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos drožinių ekspozicija ir vienintelė šalyje prakartėlių kolekcija.
Rokiškio dvaras
Šie trys dvarai - tai tik dalis to, ką gali pasiūlyti Rokiškio kraštas. Keliaujant po šį regioną, verta aplankyti ir kitas lankytinas vietas, tokias kaip Kriaunų istorijos muziejus, Obelių istorijos muziejus bei Čedasų dvarvietę.
Kriaunų Istorijos Muziejus
Kriaunų istorijos muziejus įkurtas 1987 m. Muziejuje yra istorijos ir etnografijos ekspozicijos. Jose - įvairių to krašto amatininkų (stalių, kalvių, audėjų, žvejų) darbo įrankiai ir gaminiai, įrengtas XX a. pradžios kaimo trobos interjeras. Daug dėmesio skiriama Kriaunų krašto istorijai, įžymiems kraštiečiams. Antrajame muziejaus aukšte - keičiamos parodos. Šiuo metu Kriaunų muziejuje priskaičiuojama daugiau kaip 10 tūkstančių eksponatų. Muziejuje rengiamos parodos, vyksta edukaciniai užsiėmimai.
Obelių Istorijos Muziejus
Obelių istorijos muziejus, kaip Rokiškio krašto muziejaus struktūrinis padalinys, buvo įkurtas 1998 01 30 Rokiškio rajono tarybos sprendimu. Pirmosios ekspozicijos atidarytos 1998 m. gruodžio 10 d. Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose - patriotinio ugdymo kultūros įstaiga. Muziejuje sukaupta per 9000 eksponatų. Jie suskirstyti atskiromis temomis: Obelių krašto, Lietuvos valstybės istorijos, lietuvių liaudies meno, Lietuvos kariuomenės, partizanų kovų šiaurės rytų Lietuvoje, numizmatikos.
Čedasų Dvarvietė
Dabar Čedasų dvarvietės vietoje išlikę keli ūkiniai pastatai ir medžių alėja, vedanti Čedaso ežero link. Jis ir jo apyežeris paskelbti ornitologiniu draustiniu bei Europos Sąjungos saugoma svarbia retų paukščių teritorija, kurioje galioja griežti draudimai. Čia peri itin retas paukštis - juodoji žuvėdra, vadinama Čedaso karaliene, kaip ir daugelis kitų, nykstančių paukščių rūšių.
Čedasų dvaras minimas nuo 1499 metų. 1509 m. gruodžio 19 d. valdovas suteikia privilegiją Grigaliui Stanislovaičiui Astikui valdyti Čedasų valdą su miesteliu bei miestelėnais ir turgumi. Apie tai, kad Čedasuose būta tvirtovės ir ja naudotasi, liudija Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus 1565 m. kovo 10 d. laiškas iš Čedasų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Mikalojui Radvilai dėl lenkų kariuomenės nedrausmingumo Livonijos karo metu. Čedasų pilis minima ir 1625 m., kai Čedasus buvo užėmę švedai. Čedasų pilis minima ir XVII a. vidurio karo su Maskvos valstybe metu. 1658-1659 m. Čedasų pilies apgultį aprašo vienas jos dalyvis, smulkus Vilkmergės pavieto bajoras Jonas Vladislovas Počobutas-Odlanickis.
Kaip minima leidinyje „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“, 1618 m. lapkričio 8 d. XVIII a. pradžioje Čedasai vėl keičia savo savininkus. Čedasų valdą su Gudiškių palivarku buvusi Duninienė-Rajeckienė, vėliau - Krišpinienė, užstatė kapitonui Valerijonui Klieneriui, kuriam leidžiama Čedasus valdyti kaip savo nuosavą valdą ir imti visą pelną. Perduodant Čedasų valdą V. Klieneriui buvo gana smulkiai aprašytas ir dvarvietės inventorius. Iš to galima spėti, kad dvarvietėje stovėjo keturių gyvenamųjų kambarių pastatas su iš akmens mūrytu rūsiu, įvairiomis pagalbinėmis patalpomis, tarp kurių - virtuvė su dviem duonkepėmis krosnimis. Kluono link stovėjo troba su priemene, kurioje - iš molio drėbta krosnis alui virti, o už gyvenamojo pastato, ant ežero kranto, buvo geras „bravoras“, o prie jo - salyklinė ir pirtis.
Apie Čedasų dvarą, kaip ir apie daugelį kitų senų dvarų, sklando įvairios legendos. Ir jos susijusios su ponų žiaurumu. Pagal vieną jų, pačią populiariausią, kitados šioje vietoje augusi šimtametė giria, o prie ežero kranto stovėjusi pilis, kurioje gyvenęs turtingas ponas. Kartą, Kūčių dieną, dvarponis su daugybe svečių čia pokyliavęs, o savo vargšų sušalusių baudžiauninkų nepaleidęs namo net šventąjį vakarą. Kai Čedasų varpai kvietė visus į bažnyčią, jie kirtę medžius. Išgirdę varpų skambesį, suklupę čia pat ant ledo ir sniego.
Ir stebėdamas retos gyvybės sklidiną Čedaso draustinį, gali tik įsivaizduoti anksčiau čia virusį gyvenimą ir kovotas kovas.
| Dvaras | Trumpas aprašymas | Adresas |
|---|---|---|
| Ilzenbergo dvaras | Daugiau nei 500 metų istoriją skaičiuojantis dvaras, kuriame puoselėjamas kultūrinis gyvenimas ir natūralios žemdirbystės tradicijos. | Ilzenbergo km. 4, Juodupės sen. |
| Salų dvaras | Įsikūręs didžiausioje Lietuvoje gyvenamoje ežero saloje, kurioje matomi Lietuvos valstybės kontūrai. | Kaštonų g. 13, Salų km., Kamajų sen. |
| Rokiškio dvaras | Kultūros, meno ir mokslo židinys, kuriame dabar veikia Rokiškio krašto muziejus. | Tyzenhauzų g. |
Kelionė po Rokiškio kraštą - tai puiki galimybė ne tik atsipalaiduoti gamtoje, bet ir susipažinti su turtinga šio regiono istorija bei kultūra. Broniaus Juzelskio sodyba ir kiti kaimo turizmo objektai suteikia galimybę patirti autentišką kaimo gyvenimo skonį, o dvarai ir muziejai atveria duris į praeitį.