XX a. antrosios pusės Lietuvos architektūros meniniai stiliai ar kūrybos tendencijos architektūros teoretikų ir istorikų analizuojami retai, nes autoriai vengė šios temos dėl to meto politinės padėties. Šiandien, žvelgiant į praeitį, svarbu įvertinti šio laikotarpio architektūros paveldą ir jo įtaką dabartinei kūrybai.
Kauno architektūra
Šaltojo karo propaganda bei bendrumo paieškos tabu lėmė tai, kad ir architekto kūrybinė ideologija to meto Lietuvos viešojoje erdvėje buvo reprezentuojama kaip valstybės politikos dalis. Tai atspindėjo tik dalį architektūros meninės minties formantų. Dėl to vienas reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Europos kūrybinis reiškinys - struktūralizmas, užsienio architektūrologijoje gretintas bei tapatintas su filosofijos, dailės, muzikos ir mokslo avangardo srovėmis, Lietuvoje dažnai lakoniškai apibūdinamas kaip modernizmas, o atsižvelgiant į geopolitinę padėtį, vadinamas sovietiniu modernizmu. Tai žymi daugiau takoskyrų nuo stalininio laikotarpio valstybės proteguoto socialistinio istorizmo estetinių normų.
Struktūralistiniai Lietuvos architektų darbai, padarę didelę įtaką šalies šiuolaikinės architektūros raidai, kol kas nebuvo ištirti kaip vieningas meninis reiškinys ar kūrybinė tendencija. Daugelio jų dėmesys dažniau telkiamas į objektų tipologinę ar morfologinę klasifikaciją. Trumpa istorinė perspektyva lemia tam tikras tyrimų objektyvumo problemas. Vengiama ieškoti Lietuvos šiuolaikinės architektūros kūrybinių paralelių su užsienyje plitusiais analogiškais reiškiniais, nors tai geografinės ir dalykinės integracijos būtinoji sąlyga. Sovietinio periodo Lietuvos architektūroje vis dažniau įžvelgiamos ir svarstomos funkcionalizmo, konstruktyvizmo, regionalizmo, minimalizmo ar postmodernizmo tendencijos.
Kai kurie architektai, tuomet turėję menkas galimybes deklaruoti savo kūrybines nuostatas, dabar pristato savo architektūrą kaip tam tikros stilistinės krypties, tendencijos integralią dalį. Po 1990 m. pakitę Lietuvos politiniai, ekonominiai ir kultūriniai modeliai architektūrai kėlė naujus reikalavimus. XX a. antrojoje pusėje įgyvendinti projektai dažnai nebetenkina šiandieninės nepriklausomos valstybės socialinių, laisvosios rinkos ir kitų poreikių. Jie keičiant funkcijas arba griaunami ir jų vietoje statomi nauji. Dalis apleistų (dažnai nebaigtų) pastatų nyksta. Siekiant suvokti visus to meto architektūrinio gyvenimo niuansus, reikia plėtoti formaliuosius ir socialinio konteksto tyrimus.
Vakarų architektūrologijoje struktūralizmas nagrinėtas išsamiai. Vienas pirmųjų sąvoką struktūralizmas architektūros tyrimuose pavartojo olandas A. Beerendsas 1969 m. nagrinėdamas Hermano Hertzbergerio Amsterdamo rotušės projektą. Bene didžiausią indėlį į struktūralistinės architektūros tyrimus įnešė olandų architektas Arnulfas Lüchingeris. Jis pirmasis šią sąvoką pasiryžo vartoti apibūdinant tam tikrus architektūrai būdingus socialinius reiškinius bei formaliuosius požymius.
1974 m. A. Lüchingeris paskelbė straipsnį "Struktūralizmas - demokratijos simbolis" žurnale Bauen+Wohnen, po dvejų metų jis publikavo straipsnį "Struktūralizmas - nauja srovė architektūroje", dar po metų žurnale Architecture and Urbanism pasirodė "Olandiškasis struktūralizmas". 1981 m. A. Lüchingeris paskelbė fundamentals veikalą Struktūralizmas architektūroje ir urbanistikoje. 1987 m. išspausdintas dar vienas autoriaus tekstas, o 2000 m. pasirodė struktūralistinei architektūrai skirta šio tyrinėtojo studija Dvivalentis požiūris. A. Lüchingeris parengė straipsnius apie struktūralistinės architektūros kūrėjus Aldo van Eycką, Pietą Blomą, N. Johną Habrakeną, Martą Stamą ir Hermaną Hertzbergerį. Pastarojo architekto kūrybai pristatyti A. Lüchingeris išleido atskirą knygą. Išsamią studiją Struktūralizmas olandiškojoje architektūroje paskelbė kitas olandų architektūros tyrinėtojas - Wimas J. van Heuvelis. Išvardytuose darbuose daugiausia dėmesio skiriama olandų architektūros kūriniams.
Struktūralistinės architektūros tyrimams aktualios britų naujojo brutalizmo ir japonų metabolizmo studijos. Viena reikšmingiausių naujojo brutalizmo studijų iki šių dienų lieka 1966 m. išleista Reynerio Banhamo knyga Naujasis brutalizmas: Etika ar estetika? Brutalizmas britų architektūros kontekste aptariamas Davido Watkino veikale Angliškoji architektūra. Naujojo brutalizmo sąsajos su Team 10 ir struktūralizmu tyrinėtos 2001 m. gegužės 5 d. Nyderlandų Delft Technikos universiteto Architektūros fakultete surengtame moksliniame seminare CIAM Team 10 - The English Context. Čia naujojo brutalizmo tyrimus pristatė Kennethas Framptonas ir Irénée Scalbert.
Tai nagrinėta pasauliniame struktūralistinės architektūros kontekste, fragmentiškai aptinkama ir Team 10 tyrimuose. Analizuojant metabolistų kūrybą aktuali austro Udo Kultermanno sudaryta knyga Kenzo Tange: Architektūra ir urbanistika. 2001-sios Delfto seminare Volkeris M. Welteris aktualizavo škoto mokslininko Patricko Geddeso įtaką CIAM ir Team 10. 2003 m. birželio 5-6 d. vykusiame Team 10 - Between Modernity and the Everyday (Tarp modernybės ir kasdienybės) pristatyti tyrimai nagrinėjo bendruosius Team 10 raidos ir filosofijos klausimus; skirtingus nacionalinius kontekstus - olandiškąjį, britųjį, itališkąjį bei prancūziškąjį; toliau plėtotas P. Geddeso teorijos įtakingumo klausimas Team 10; svarstyta Team 10 sąsaja su struktūralizmu.
2006 m. sausio 5-6 d. surengtas seminaras Team 10 - Keeping the Language of Modern Architecture Alive (Tęsiant modernios architektūros kalbą), kuriame Pablo Allard’as, George’as Bairdas, Christine Boyer, Xavieras Costa, Henkas Engelis, Hartmutas Frankas, Dirkas van den Heuvelis, Karin Jaschke, Aino Niskanenas, Fritsas Palmboomas, Irénée Scalbert, Francis Strauvenas ir Maxas Risselada bei Marco Vidotto toliau gilinosi į naujus ir ankstesniuose susibūrimuose aktualizuotus Team 10 raidos, filosofijos, įtakų ir kontekstų klausimus. Šiais metais buvo parengta Team 10 antologija. Knygoje architektų grupės kūrybinis kelias pristatytas kaip "šiandienos utopijos ieškojimai". Rinkinyje pateikta išsami chronologinė Team 10 1953-81 m. dokumentacija apie susitikimus, įvykius, projektus ir diskusijas; grupės narių biografijos ir bibliografija; spausdinami interviu su Team 10 nariais Giancarlo de Carlo, George’as Candilis, Aldo van Eyckas, Alison ir Peteris Smithsonai, Ralphas Erskine, Balkrishna Doshi, Hermanas Hertzbergeris.
Tai nagrinėjami šiuolaikinei pasaulio architektūrai skirtuose tyrimuose. Tai Charleso Jenckso Postmodernistinės architektūros kalba, Šiuolaikiniai judėjimai architektūroje ir George’o Bairdo studija Pasirodymų erdvė, Charleso Jenckso ir George’o Bairdo Prasmė architektūroje. Detaliau struktūralistinės architektūros sąsajas su postmoderniąja kultūra nagrinėjo britų mokslininkas Alanas Colquhounas. Mario Gandelsonas tyrinėjo architektūros ir struktūrinės lingvistikos bei socialinių mokslų, kartu su Diana Agrest - architektūros ir semiotikos sąsajas. D. Agrest vėliau savarankiškai plėtojo šias temas, gilindamasi į architektūros, ideologijos ir kultūros sąveikos formas.
Struktūralistinę architektūrą tyrinėjo Manfredo Tafuri ir kiti filosofai bei istorikai. Svarbias įžvalgas pateikia ir prancūzo Pierre’o Merlino studija Naujieji miestai, olando Martieno de Vlettero Kritiniai septyniasdešimtieji: architektūra ir urbanistinis planavimas Nyderlanduose 1968-1982 ir brito Jeremy Melvino ..izm...
tags: #romenu #gyvenamieji #bustai #domus