Apie statybos inžinerijos raidą įvairiais istoriniais laikotarpiais sprendžiama iš archeologinių tyrinėjimų. Iš pavienių statinių liekanų nustatoma statinių plano struktūra ir konstrukcijos, naudotos statybinės medžiagos, jų apdirbimo technologija. Statybines konstrukcijas pagal istoriniui laikotarpiui būdingą technologiją darė vietos meistrai.
Konstrukcijų formos, jų apdailos, jungimo vienos su kita ir tvirtinimo būdai, gamybos technologija buvo iš dalies standartizuota, pagrįsta ilgais stebėjimais ir praktine veikla.
Nuo 13 a. statomi mūriniai pastatai, pirmiausia pilys, kulto pastatai, vėliau - ir civiliniai. Daugiausia naudotas natūralių ir smulkintų laukakmenių, surištų hidraulinių kalkių, smėlio (su molio priemaiša) skiediniu, mūras, vėliau - mišrus ir vienų plytų. Mūrinių konstrukcijų konstravimo principus ir mūrijimo technologiją Lietuvos meistrai daugiausia perėmė iš Vakarų Europos.
Įdiegta ir naujovių: naudojo kitokio formato plytas, kitokios sudėties skiedinį laukakmeniams ir plytoms, mūrijimo būdą laukakmenių eiles išlyginant degtomis plytomis ar jų gabalais (lietuviškasis mūras). Pamatus darydavo iš akmenų mūro; jų matmenys ir gylis buvo nustatomi pagal grunto stiprumą.
Sienos buvo tokio pat pločio kaip pamatas arba 20-30 cm plonesnės, apačioje 1,5-3 m pločio, į viršų šiek tiek plonėjančios (kad būtų stabilesnės). Sienų konstrukcija dažniausiai kiautinė: išoriniai sluoksniai iš didelių laukakmenių arba plytų, vidinis - iš smulkių (mažiau kaip 30 cm skersmens) laukakmenių. Kampuose, kur atsiranda didesni įtempiai, įmūrydavo medinę armatūrą.
Nustatant pastato konstrukcijų matmenis buvo atsižvelgiama į grunto savybes, galimas apkrovas ir statybinių medžiagų stiprumą. Nuo 17 a. vietoj kontraforsų sienas imta tvirtinti į mūrą įleistomis apskrito skerspjūvio arba juostinio profilio geležies templėmis, o sienų kampus ir tarplangius, laikančius didžiausią skliautų apkrovą - piliastrais.
1920 Kaune įkurtuose Aukštuosiuose kursuose buvo dėstoma medžiagų mechanikos, statybinės statikos (K. Vasiliauskas), statybos darbų, kelių, uostų ir tiltų kursas (J. Šimoliūnas). 1922 įkūrus Lietuvos universitetą statybos mokslas plėtotas Statybos ir statybinių medžiagų technologijos, Statybos mechanikos, Hidrotechnikos, Kelių, Tiltų katedrose.
Daugeliui svarbių pastatų, pvz., Tyrimų laboratorijai, Sporto halei Kaune, statybines konstrukcijas projektavo A. Rozenbliumas. Po II pasaulinio karo statybos inžinerijos teoriniai ir eksperimentiniai tyrimai daugiausia buvo susiję su praktiniais Lietuvos ūkio ir pramonės poreikiais.
Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) statybinių konstrukcijų moksliniai tyrimai (daugiausia jų stiprumo ir deformavimo) buvo atliekami Statybinių konstrukcijų katedroje.
A. Rozenbliumas sukūrė metodų gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimui, įtempiams, deformacijoms skaičiuoti; atlikta eksperimentinių tyrimų teoriniams teiginiams pagrįsti (V. J. Jokūbaitis, V. Nemenas, Laimis Vaicekauskas, Ipolitas Židonis, A. J. Nakas, Pranas Gerdžiūnas).
Svarbesni darbai: įtemptųjų gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimas, projektavimas ir tyrimas, konstrukcijų stiprumo, ilgalaikiškumo netiesinė analizė (J. Valikonis, Romualdas Žilinskas, Antanas Janickas, Igoris Cypinas, Valerijus Keras, Rėda Bistrickaitė, Mindaugas Augonis), sukurtos ir įdiegtos vertikalios trisluoksnės atitvarų plokštės (Gediminas Lakiūnas, K. Ilginis, B. Černius ir kiti), tiriama gelžbetoninių sąramų ir daugiakiaurymių plokščių stiprumas, deformacinės savybės, atliekami europinės vėžės įtemptojo gelžbetonio pabėgių statiniai ir dinaminiai bandymai (B. Černius, Goaras Andriušis).
Statybinė mechanika tiria statybinių konstrukcijų stiprumą, standumą, pastovumą ir kuria metodus šiems rodikliams skaičiuoti, statybinėms kontrukcijoms projektuoti. Lietuvoje statybinių konstrukcijų moksliniai tyrimai pradėti 20 a. 6 dešimtmetyje Kauno politechnikos institute (A. Rozenbliumas).
A. Rozenbliumas - gelžbetonio tyrimų pradininkas Lietuvoje. Pirmasis Lietuvoje ėmė tirti mūrą. Suprojektavo naują pastato denginio laikančiąją konstrukciją - gelžbetoninę arba armosilikatinę daugiakampę arką - rėminę santvarą (LSSR valstybinė premija 1958).
Jis suprojektavo Botanikos sodo palmyną, panaudodamas gelžbetonines monolitines konstrukcijas. Halės ir gretimo stadiono A. Rozenbliumas projektavo keliasdešimt tiltų per Lietuvos upes, pirmasis stogo konstrukcijai panaudojo plonasienius gelžbetoninius kevalus (1950-56). Po II pasaulinio karo mokslinius tyrimus plėtojo A. Rozenbliumas.
Už tiriamąjį darbą Surenkamos gelžbetoninės arba armosilikatinės arkos (rėminės santvaros) trobesių denginiams 1958 jam suteikta LSSR valstybinė premija. 1948 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1937-40 suprojektavo gelžbetoninį tiltą per Nemuną Alytuje, Sporto halę, Limos fabriką (abu Kaune), Radviliškio stiklo fabriką, angarus Linksmadvaryje ir Zokniuose, daugelį kareivinių pastatų, t. p. kai kurių pastatų inžinerines konstrukcijas - Tyrimų laboratorijos (dabar Kauno technologijos universitetas Cheminės technologijų fakultetas), Karininkų ramovės, Centrinio pašto, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmų, Aukštesniosios technikos mokyklos (visi Kaune), Šiaulių Rėkyvos elektrinės ir kitų.
1999 06 16 prie Kauno sporto halės (Perkūno al. 5), pažymint 1939 m. Europos vyrų krepšinio pergalę, čempionato Kaune jubiliejų ir pastato 60-metį, buvo atidengtas konstruktoriaus vardą įamžinantis paminklinis akmuo (skulptorius Stasys Žirgulis): „Ši sporto halė pastatyta 1939 metų pradžioje. Projekto autorius inž. A. Rozenbliumas“.
Profesorius Arūnas Emeljanovas: aplinka mus priverčia tapti tinginiais
Pažymint 100-ąjį konstruktoriaus jubiliejų, išleista Algimanto Nako knyga „Profesorius Anatolijus Rozenbliumas“ (Vilnius, 2002) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto parengta „Statybinės konstrukcijos : konferencijos, skirta prof. A. Rozenbliumo 100-osioms gimimo metinėms pažymėti, įvykusios Vilniuje 2002 m.
Kauno sporto halė, vienas žymiausių A. Rozenbliumo projektų
Anatolijaus Rozenbliumo biografijos faktai
- 1902 07 30 - gimė Balstogėje (Lenkija).
- 1903 - su tėvais persikėlė į Kauną.
- 1912-1914 m., 1918-1920 m. - mokėsi Kauno žydų berniukų gimnazijoje.
- 1927 - baigė Kötheno aukštąją pramonės mokyklą (netoli Hallės), įgydamas gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus patentą.
- 1929-1936 m. - tarnavo Lietuvos kariuomenės Karo butų valdyboje kaip inžinierius konstruktorius.
- 1932 - suprojektavo aviacijos remonto dirbtuves Linksmadvaryje.
- 1936-1940 m. - dirbo laisvai samdomu inžinieriumi, bendradarbiavo su žymiais architektais.
- 1938-1940 m. - buvo teismo ekspertas Kauno miesto savivaldybės autobusų garažo griuvimo byloje.
- 1940-1941 m. - dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
- 1941-1944 m. - buvo kalinamas Kauno gete.
- 1944-1950 m. - dėstė Kauno valstybiniame universitete.
- 1950-1968 m. - buvo KPI gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėjas.
- 1968 m. - tapo profesoriumi.
- 1973 05 27 - mirė Vilniuje.
Svarbiausi A. Rozenbliumo projektai
A. Rozenbliumas suprojektavo daugybę svarbių pastatų ir statinių Lietuvoje:
- Gelžbetoninis tiltas per Nemuną Alytuje (1937-1940 m.)
- Kauno sporto halė (1939 m.)
- Limos fabrikas Kaune
- Radviliškio stiklo fabrikas
- Angarai Linksmadvaryje ir Zokniuose
- Tyrimų laboratorija (dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas)
- Karininkų ramovė Kaune
- Centrinis paštas Kaune
- Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai
- Aukštesnioji technikos mokykla Kaune
- Šiaulių Rėkyvos elektrinė
tags: #rozenbliumas #murines #konstrukcijos