Rusija yra didžiausia pasaulio šalis pagal plotą, užimanti didžiulę teritoriją Eurazijos žemyne. Ši šalis pasižymi ne tik įspūdingu dydžiu, bet ir gamtos bei klimato įvairove, turtinga istorija ir kultūra. Aptarkime pagrindinius Rusijos geografijos aspektus.
Rusijos reljefo žemėlapis
Pagrindiniai Duomenys
- Bendras plotas: 17 075 200 km²
- Padėtis: Valstybė nusitęsusi per du žemynus (Aziją ir Europą).
Rusijos teritorija driekiasi per kelias klimato juostas, tad jos klimatas įvairus: nuo arktinio šiaurėje iki paatogrąžio pietuose. Klimatas kinta tolstant nuo vandenynų, todėl didžiojoje šalies dalyje vyrauja žemyninis klimatas su šaltomis žiemomis ir šiltomis vasaromis.
Geografinė Padėtis ir Krantai
Rusijos krantus skalauja 12 jūrų, priklausančių 3 vandenynų baseinams. Atlanto vandenyno baseinui priklauso Baltijos, Juodoji ir Azovo, Arkties - Barentso, Baltoji, Karos, Laptevų, Rytų Sibiro ir Čiukčių, Ramiojo - Beringo, Ochotsko ir Japonijos jūros. Bendras Arkties ir Ramiojo vandenyno pakrančių ilgis daugiau kaip 32 100 kilometrų.
Juodosios ir Azovo jūros krantai aukšti ir gargždingi, Baltijos - žemi ir smėlėti, deltiniai, smarkiai raižyti. Kaliningrado srities Aismarių ir Kuršių smėlio nerijos nuo jūros atitveria Aismares ir Kuršių marias. Arkties vandenyno jūras skiria Naujosios Žemės, Šiaurės Žemės, Naujojo Sibiro žemyninės kilmės salynai bei Vrangelio sala.
Šiauriausia Rusijoje - Rudolfo sala Prano Juozapo Žemės salyne. Svarbiausi sąsiauriai - Karos vartų, Laptevo sąsiauris, Longo sąsiauris. Rusijos šiaurinių krantų didžiausi pusiasaliai: Taimyro pusiasalis (plotas 400 000 km2), Jamalo pusiasalis (122 000 km2), Kolos pusiasalis (100 000 km2), Kanino pusiasalis (10 500 km2).
Ramiojo vandenyno skalaujami Rusijos krantai daugiausia aukšti, statūs, su giliomis įlankomis ir užutėkiais, vietomis žemi ir lygūs, mažai raižyti; didžiausios įlankos - Anadyrio ir Šelichovo.
Rusijos topografija
Paviršius
Rusijos teritorijos didžiąją dalį (apie 60 %) užima Rytų Europos lyguma ir Vakarų Sibiro lyguma. Rytų Europos lygumos geologinį pagrindą sudaro sena Rytų Europos platforma, kurios kristalinis pamatas (Baltijos skydas) Karelijoje ir Kolos pusiasalyje išeina į Žemės paviršių.
Kvartero apledėjimų paveiktame (būdingos morenos, zandrai) Rytų Europos lygumos paviršiuje vyrauja aukštumos - Voluinės-Podolės, Maskvos, Smolensko, Valdajaus (senų kalnų liekanos), Centrinės Rusijos (vyrauja griovos, raguvos, vietomis karstiniai dariniai) ir iškilusios lygumos dalys (Timano kalvagūbris, Šiaurės skliautakalvės - Volgos ir Dvinos baseinų vandenskyra) bei tarp jų plytinčios žemumos (Pečioros, Okos-Dono, Meščioros - zandrinė, pelkėta ir ežeringa). Paviršiaus vidutinis aukštis 170 metrų.
Lygumos pietrytinio pakraščio didžiausias aukštis - 479 m (Bugulmos-Belebejaus aukštumos, į rytus nuo Samaros), šiaurės vakarinio pakraščio - 1191 m (Čiasnačiorro viršūnė, Chibinų kalnai); žemiausia vieta - 28 m žemiau jūros lygio (Pakaspijo žemuma, Kaspijos jūros pakrantė).
Vakarų Sibiro lygumos geologinis pagrindas - jauna Vakarų Sibiro plokštė (nuosėdinės dangos storis iki 6 km); plokščia, ežeringa ir labai pelkėta (Vasiuganės pelkės). Paviršiaus vidutinis aukštis 120 metrų. Aukščiausios vietos yra lygumos viduryje - 290 m (Šiaurės Sosvinskas, Chantų-Mansių autonominė apygarda) ir rytiniame pakraštyje - 285 m (Verchnetazovsko aukštuma, Jamalo Nencų autonominė apygarda).
Vakarų Sibiro lygumos rytuose, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, senoje Sibiro platformoje susiformavęs Vidurio Sibiro plokščiakalnis. Jo paviršius smarkiai suskaidytas, išraižytas daugelio upių slėnių, 1,5 mln. km2 plotą dengia trapai (iš giluminių plyšių išsiveržusių magminių uolienų danga). Paviršiaus vidutinis aukštis 480 metrų.
Vidurio Sibiro plokščiakalnio pietuose ištįsusi raukšlėta Pietų Sibiro kalnų juosta, susiformavusi kaledoninės ir baikalinės kalnodarų metu. Apima Sajanų (3491 m, Munku-Sardyko kalnas) ir Altajaus kalnus (4506 m, Beluchos kalnas), Tuvos, Priebaikalės ir Užbaikalės kalnų grandines (Stano kalnagūbris bei Stano kalnynas).
Rytuose Vidurio Sibiro plokščiakalnio paviršius palaipsniui žemėja Centrinės Jakutijos lygumos link, šiaurėje - staigiu laiptu Taimyro pusiasalį (Byrangos kalnai, 1146 m) atskiriančios ežeringos Šiaurės Sibiro lygumos link.
Rytų Sibiro plokščiakalnį nuo Tolimųjų Rytų skiria Verchojansko kalnagūbris (2389 m) bei Čerskio kalnagūbris (3147 metrai). Raukšlėtasis Tolimųjų Rytų rytinis pakraštys (Kamčiatkos pusiasalis, Kurilų salos bei Sachalinas) susiformavo kainozojuje. Jam būdingas seisminis aktyvumas, vulkanizmas (28 veikiantys ugnikalniai Kamčiatkoje, 13 - Kurilų salose), katastrofiškos cunamio bangos. Kamčiatkoje yra aukščiausias pasaulyje Kliučių ugnikalnis (po 2008-11 išsiveržimų paaukštėjo nuo 4750 iki 4835 metrų).
Klimatas
Kitur būdingas vidutinių platumų klimatas: Vakarų Sibiro lygumoje, Sibiro centrinėje dalyje, Jakutijoje ir Magadano srityje - žemyninis (žiemą dažni speigai, giedra, sausa, vasaros šiltėja ir ilgėja iš šiaurės į pietus; kritulių mažėja tolstant nuo vandenynų). Rusijos šiaurės vakarinės dalies bei Barentso jūros pakrantės klimatui įtaką daro nuo Atlanto vandenyno atnešamos oro masės (atodrėkiai žiemą, lietūs vasarą). Tolimųjų Rytų pietryčiuose ir Kurilų bei Sachalino salose klimatas musoninis (žiemą pučia šalti ir stiprūs vėjai iš žemyno, vasarą šilti ir drėgni nuo Ramiojo vandenyno, vasaros pabaigoje liūtys), Juodosios jūros pakrantėje ir Kaukazo papėdėje - subtropinis (vasaros ir žiemos šiltos, drėgnos; Anapos, Novorossijsko rajonuose vasaros šiltos, sausos, žiemos šiltos, drėgnos).
Žiemą didžiojoje Rusijos dalyje vyrauja šalti orai, dažnos pūgos: Rusijos šiaurinėje dalyje būna labai stiprios sniego pūgos, Sibire - buranai (sniego pūgos esant stipriam vėjui ir dideliam šalčiui). Pakrantėse nuo jūrų pučia smarkūs ir gūsingi vėjai, nuo kalnų - bora (šaltas, gūsingas vėjas). Sniego danga europinėje dalyje išlieka 5-6 mėn. (Pakaspijo žemumoje keletą dienų), azijinėje - iki 9 mėn.
Sausio vidutinė daugiametė temperatūra arkties rajonuose nuo -2 °C (Barentso jūros pakrantė) iki -28 °C (Gydano pusiasalis), europinėje dalyje -4 °C (Baltijos jūros pakrantėje), pietuose 4 °C (Azovo ir Juodosios jūros pakrantėje), rytuose -14 °C (Ramiojo vandenyno pakrantėje), Sibiro centrinėje ir rytinėje dalyje nuo -21 °C iki -50 °C (Jakutijos centrinėje dalyje). Šalčiausia (šiaurės pusrutulio šalčio polius, žemiausia temperatūra -71 °C) būna Jakutijoje (įdubose tarp Verchojansko ir Čerskio kalnagūbrių) - laikotarpis be atlydžių trunka iki pusės metų; vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė 55-60 °C (didžiausia 108 °C).
Vasarą temperatūra (išskyrus Kaukazo aukštikalnes, Šiaurės Žemės salą ir Naujosios Žemės salos šiaurinę dalį) teigiama; nuo 0-2 °C (arkties rajonuose) iki 24 °C (Juodosios jūros pakrantėje). Metinis kritulių kiekis didžiojoje Rusijos dalyje - 400-800 milimetrų. Kalnuotose srityse (Urale, Putorano plynaukštėje, Kaukaze, Altajuje, Sajanuose) daugiau kaip 1000 mm, Tolimuosiuose Rytuose apie 1000 mm; kritulių pagausėjimui įtaką daro musonai ir taifūnai.
Daugiau kaip pusę Rusijos teritorijos apima daugiamečio įšalo zona; didžiausia pasaulyje (plotas daugiau kaip 10 mln. km2). Ištisinio įšalo zona formuojasi į šiaurę nuo Jenisiejaus žiočių iki Anadyrio įlankos ir Užbaikalėje; sluoksnio storis iki 300-400 m (Jakutijoje), įšalo didžiausias gylis - 1370 m (Viliujaus plynaukštė). Vasarą daugelyje vietų žemės paviršius atitirpsta tik iki 1 m gylio. Atitirpęs vanduo nesusigeria į žemę, todėl lygumose ir žemumose gausu nedidelių ežerų, pelkių. Žemyninis ledo skydas ir kalnų ledynai dengia apie 60 tūkst. km2.
Vidaus Vandenys
Rusijoje teka apie 120 000 upių. Visos jos priklauso keturiems nuotėkio baseinams - Arkties vandenyno (66 %), Ramiojo vandenyno (19 %), Kaspijos jūros (10 %) bei Atlanto vandenyno (5 %); jos sukaupia penktadalį pasaulio upių vandens.
Didžiosios Rusijos upės - Dvina, Pečiora, Obė, Irtyšius, Jenisiejus, Chatanga, Lena, Jana, Indigirka, Kolyma priklauso Arkties, Amūras, Anadyris bei Kamčiatkos ir Sachalino upės - Ramiojo, Neva, Prieglius, Donas - Atlanto vandenyno baseinams. Didžiausio pasaulyje vidinio vandens telkinio - nenuotakios Kaspijos jūros - intakai Volga (ilgiausia Europos upė), Uralas, Kuma ir Terekas.
Kalnuotose vietovėse upės slenkstėtos, labai sraunios, lygumose teka lėtai. Šiaurės Sibire žiemą upės užšąla (ledo storis iki 2 m), kai kurios - iki dugno - susidaro antledžiai (tanyrai), ampalai (vanduo išsilieja į ledo paviršių ir sušąla). Pavasarį dėl ledų sangrūdų bei įšalo sluoksnio nelaidumumo vandeniui daugelyje upių būna potvyniai; dažnai vandens lygis pakyla Žemutinėje Tunguskoje iki 35-40 m, Jenisiejuje - 20 m, Pečioroje, Dvinoje - 15 m, Lenoje - 10 metrų.
38 upių ilgis daugiau kaip 1000 km, 13 - daugiau kaip 2000 km (Rusijos ilgiausios upės - lentelėje). Vandeningiausia Rusijos upė - Jenisiejus (debitas ties žiotimis 19 800 m3/s), ilgiausia - Lena (4400 kilometrų).
Krasnojarsko krašto ir Chakasijos pasienyje Jenisiejaus aukštupys užtvenktas, pastatytos Jenisiejaus ir Angaros hidroelektrinių kaskadų sistemos, kurios jungia po 3 hidroelektrines. Didžiausia - Sajanų Šušenskojės hidroelektrinė (viena aukščiausių pasaulyje užtvankų, 245 metrų). Pagal plotą didžiausia vandens talpykla - Kuibyševo (Žigulių) marios (plotas 6500 km2), pagal vandens tūrį - Bratsko tvenkinys (tūris 169 000 km3).
Rusijoje yra daugiau kaip 200 000 įvairos kilmės ežerų: šiaurės vakaruose daugiausia ledyniniai ir tektoniniai (didžiausi - Ladogos ežeras, Onegos ežeras, Karelijos ežerynas), Azovo ir Juodosios jūros pakrantėse - limaniniai, Šiaurės Kaukaze - karstiniai ir ledyniniai (Tambukanskojės), Pakaspijo žemumoje - sūrūs (Eltonas, Baskunčiakas), Altajuje - moreniniai (Teleckojės ežeras), Užbaikalėje - liekaniniai, Jakutijoje - termokarstiniai, Kamčiatkoje - vulkaniniai (Kronokų ežeras).
Ežeringiausia Rusijoje Karelija (ežeringumas 18 %), Barabos žemuma ir Kulundos lygumos stepės, Viliujaus žemuma. Giliausias (1620 m, kitais duomenimis, apie 1700 m) ir vandeningiausias (tūris apie 23 000 km3) Rusijos ir pasaulio ežeras - Baikalas, didžiausias Europoje - Ladogos.
Rusijos pelkės sukaupia ketvirtadalį pasaulio pelkių vandens ir užima apie 12 % šalies ploto; daugiausia pelkių Vakarų Sibiro lygumoje (apie 50 000 km2, Vasiugano pelkės), dar jų yra Karelijoje, Kolos pusiasalyje, upių (Obės, Onegos, Pečioros, Mezenės) slėniuose.
Miškastepių ir stepių zonoje nuo Azovo jūros pakrantės iki Altajaus kalnyno bei toliau į rytus Altajaus, Sajanų, Užbaikalės priekalnių slėniuose vyrauja juodžemiai, daugiausia susiformavę karbonatinguose liosiniuose priemoliuose. Šiaurinėse stepių ir miškastepių zonose daugėja juosvažemių ir išplautžemių. Druskingose upių terasose, pažemėjimuose (ant nelaidžių vandeniui uolienų) šalia kaštonžemių paplitę druskožemiai, sūrožemiai, kalciažemiai, dykumų smėlžemiai. Azovo jūros pakrantėje, Volgos deltos prieigose, Kalmukijoje ir Astrachanės srityje yra sūrožemių.
Į šiaurę nuo miškastepių (ant paskutinio apledėjimo morenos) yra išplautžemių ir rudžemių; šiaurės kryptimi daugėja balkšvažemių ir jauražemių. Prie Juodosios jūros ir Kaukazo šiaurinėse priekalnėse paplitę rudžemiai ir išplautžemiai. Rusijos vakarų pasienyje (nuo Desnos ir Okos upių vandenskyros pietuose iki Ladogos ežero ir Sankt Peterbugo šiaurėje) vyrauja balkšvažemiai; jų plotai siaurėja rytų kryptimi iki Vakarų Sibiro lygumos rytinio pakraščio, Obės slėnio kairiojo kranto ir Novosibirsko.
Europinėje šiaurinėje Rusijos dalyje, didžiųjų Sibiro upių aukštupiuose bei Rytų Sibiro pietinėje dalyje kartu su jauražemiais daugiausia paplitę šlynžemiai. Arkties vandenyno pakrantėje, daugiamečio įšalo zonoje (nuo Nencų autonominės apygardos iki Barentso sąsiaurio šiaurėje ir Jakutijos centrinės dalies pietuose) paplitę tundrų šlynžemiai ir ledžemiai. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai; jie sudaro didelę dalį arktinių ir subarktinių platumų dirvožemių. Vidurio platumų juostos šiaurės vakarų daliai (Kolos pusiasaliui, Karelijai, Archangelsko sričiai, upių vandenskyroms ir aukštupiams iki Dono aukštupio) būdingi durpžemiai. Didžiųjų upių (Volgos, Dono, Jenisiejaus) žemupiuose daugiausia salpžemių.
Flora ir Fauna
Rusijos florą sudaro apie 11 400 savaiminių rūšių induočiai augalai, priklausantys apie 1500 genčių, apie 200 šeimų. Endeminės rūšys sudaro apie 20 %. Į Rusijos raudonąją knygą įrašyta apie 460 rūšių induočių augalų, bet įvairiuose regionuose nykstančiomis laikoma apie 3000 rūšių. Užregistruota apie 1370 rūšių samanų, 22 rūšys įrašytos į Rusijos raudonąją knygą.
Dumblių (jūrų, gėlųjų vandenų, sausumos) florą sudaro apie 9000 rūšių, t. y. maždaug 25 % visų žinomų dumblių; daugiausia endeminių dumblių rūšių aptinkama Baikalo ežere.
Rusijos teritorijoje yra visų tipų biomai, išskyrus būdingus atogrąžų ir paatogrąžių sritims. Arkties vandenyno salose, kai kur ir pakrantėse, vyrauja poliarinės dykumos. Jų augaliją sudaro dirvožemio dumbliai, kerpsamanės ir lapsamanės, induočių augalų įvairovė labai nedidelė.
Kolos, Jamalo, Taimyro, Čiukčių pusiasaliuose, Vakarų Sibiro lygumos šiaurinėje dalyje ir Jakutijos šiaurinėje dalyje plyti tundra. Tundrai būdinga augalija t. p. paplitusi Chibinų, Uralo ir Rusijos šiaurės rytinės dalies kalnuose.
Didelę šalies dalį apima borealiniai miškai - taiga. Europinėje dalyje ir Vakarų Sibire, kur klimatui didesnės įtakos turi vandenynai, vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai. Rytų Sibire taigos miškai šviesesni už taigos vakarinės dalies miškus, juose vyrauja maumedžiai. Borealinės zonos šiaurinės dalies taigos miškuose vyrauja beržai. Didelius plotus užima oligotrofinės pelkės.
Borealinės zonos pietiniame pakraštyje, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, miškuose auga paprastosios eglės, paprastosios ir sibirinės pušys. Sibiro kalnuose vyrauja sibirinių pušų ir maumedžių miškai. Borealinės zonos spygliuočių miškus piečiau laipsniškai keičia mišrieji miškai. Šalies europinėje dalyje ir Tolimuosiuose Rytuose didelius plotus užima plačialapių miškai, kuriuose daugiausia auga ąžuolai, liepos, klevai. Nedideli jų masyvai yra Altajaus kalnuose ir Vakarų Sajanuose.
Rusijos europinėje dalyje ir Vakarų Sibire į pietus nuo plačialapių miškų plyti miškastepės, dar piečiau - stepės. Stepėse vyrauja sausroms atsparūs miglinių šeimos augalai, būdingiausi iš jų - įvairių rūšių ašuotės. Atskiri stepių masyvai išlikę Vidurio Sibiro kalnuose, Užbaikalėje, Pietų Altajuje. Rusijos europinėje dalyje nepažeistų stepių likę labai mažai, dauguma jų paverstos dirbamais laukais.
Kaspijos žemumos dykumose yra susidariusios smėlynų ir druskamėgių augalų bendrijos. Jose vyrauja įvairių rūšių kiečiai, žemaūgiai krūmai ir puskrūmiai.
Rusija priklauso holarktinei zoogeografinei sričiai (Palearktis). Arktinių dykumų ir tundrų dažnesni žinduoliai: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, lemingai, pakrantėse - baltieji lokiai, vėpliai, ruoniai, jūrinės ūdros; paukščiai: baltosios pelėdos, žvyrės, antys, gulbės, žąsys, gagos, kirai, poliarinės žuvėdros.
Miškų zonos žinduoliai: briedžiai, rudieji lokiai, paprastosios voverės, voverės skraiduolės, sabalai, burundukai, šiauriniai šikšniai. Sibiro rytinėje dalyje dar gyvena taurieji elniai (maralai), kabargos, sibiriniai šeškai, Tolimuosiuose Rytuose - tigrai, himalajiniai lokiai, usūriniai šunys; paukščiai: vištvanagiai, paukštvanagiai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, geniai, strazdai.
Miškastepėse ir stepėse daugiausia paplitę graužikai: šokliai, švilpikai, starai, pelėnai, žiurkėnai; paukščiai: einiai, sakalai, ereliai.
Rusijos gamtai didžiausią grėsmę kelia paviršinio ir gruntinio vandens bei oro tarša. Europinėje Rusijos dalyje taršos svarbiausios priežastys - avarijos ir pase...
Įdomūs Faktai
Plutonas
- Rusijos plotas beveik toks pat, kaip planetos Plutono.
- Baikalo ežeras, esantis Rusijoje, talpina apie 20% viso pasaulio neužšalusio gėlo vandens.