Nekilnojamasis Turtas Lietuvoje: Mokesčiai, Deklaravimas ir Perspektyvos

Kasmet politikai sukrunta įvedinėti visuotinį turto, pajamų, o kai kas ir - išlaidų deklaravimą. Štai ir vėl sukurta darbo grupė, kuri nagrinės, kokiomis gi čia priemonėmis sudeklaravus ir suinventorizavus visų Lietuvos gyventojų turtą ir pajamas. Už visuotinį deklaravimą pateikiami tokie argumentai: būtų lengviau planuoti biudžeto pajamas, ir jos dėl to padidėtų. Nebeliktų paskatų mokėti vokelius, nes įvedus deklaravimą, reikėtų pagrįsti turto vertės padidėjimą. Toks deklaravimas naudingas savivaldybėms, nušvies šešėlį ir sumažins korupciją.

Pradėkime nuo to, kad reikšminga brangaus turto dalis turto jau yra registruojama. Tai - visas nekilnojamasis turtas, žemė, transporto priemonės. Galima sakyti, toks turtas jau yra deklaruotas ir apie jį Mokesčių inspekcija gali gauti pačius naujausius duomenis. Įmonių akcijos taip pat yra apskaitomos, tiesa šie duomenys nėra centralizuoti. Informacija apie lėšas banke ir banko paskolas - esant poreikiui patikrinti, ar praturtėta teisėtai - visada prieinama.

Turto deklaracijas jau dabar teikia politikai, valstybės tarnautojai, teisėjai, prokurorai, pareigūnai, įvairių komisijų, tarybų, institucijų, vadovai, bankų bei žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadovai, valstybės ar savivaldybių įstaigų vadovai, šeimų nariai - gerokai virš 30 gyventojų grupių. Ką jie daro - tai pateikiamoje turto deklaracijoje dubliuoja informaciją apie registruotus daiktus ir kūrybiškai pateikia kitą reikalaujamą informaciją - įkainoja meno kūrinius, juvelyrinius dirbinius, paskolas, vertybinius popierius.

Įsivaizduokime, visi Lietuvos gyventojai turės pildyti deklaraciją, kiek turi brangiųjų metalų ir paveikslų, kiek šie kainuoja, kiek jie paskolų gavo ir kiek suteikė gruodžio 31 dienos datai. Milijonas tokių deklaracijų kasmet atguls mokesčių inspekcijos duomenų bazėse. Kai bus informacija, kažkas ją ims analizuoti, apibendrinti, siūlyti „ką nors daryti“.

Turto deklaravimas daliai žmonių jau taikomas. Tačiau dėl to nei šešėlis mažyn, nei korupcija išnyko. Net Valstybės Kontrolė konstatavo - kam reikalauti deklaruoti tai, ko dažnai negali patikrinti? Deklaravimo šalininkai sako - tikslų pasiekti trukdo tai, kad ne visi gyventojai deklaruoja turtą. Galiu nuraminti - net jei pajamas ir turtą deklaruos visi, nei biudžetai gausės, nei vokeliai mažės, nei korupcija nyks. Ne deklaracijų žmonėms trūksta, o motyvacijų.

Taip atsitiko todėl, kad nuo šių metų buvo sumažinta riba, iki kurios gyventojų turimas nekilnojamasis turtas yra neapmokestinamas. Anksčiau tai buvo milijonas litų, dabar - 220 tūkstančių eurų. Šie pakeitimai turėjo tris pasekmes: mokesčio prievolė atsirado naujiems turto savininkams, kurie turi didesnės vertės turto, nei nustatyta naujoji neapmokestinama riba; mokestis sumažėjo tiems, kurių turto vertė šią sumą viršija.

Grįžkime į Lietuvą, prie nekilnojamojo turto mokesčio, kuris yra lygiai toks pats ydingas, kaip paveldėjimo mokestis ar bet koks kitas daiktų mokestis, kuris nėra susietas su pajamų uždirbimu. Politikams nuo kairės iki dešinės irgi verta imti nemokamas Zuckerbergo pamokas. Metas baigti žaidimus su nepasiteisinusiais mokesčiais.

Kaip ir galima buvo tikėtis - iš valdžios gerų naujienų verčiau nelauk. Ir jei bus viena kita geresnė žinia, jas būtinai nusvers mokesčių kėlimo planai. Jiems didės nepamokestinamasis pajamų dydis. Mažesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą mokės ir mažesnes nei 30 tūkst. eurų per metus gaunantys asmenys, kurie užsiima individualia veikla ir priklauso taip vadinamoms „laisvosioms profesijos“. Mokesčių atostogos metams bus suteiktos tiems, kurie pirmą kartą gyvenime pradėjo verslą.

Toliau rikiuojasi švelniai sakant - vulgarusis mokesčių kėlimas. Kam kils mokesčiai, jei vyriausybės parengtas planas būtų įgyvendintas? Jie didės tiems asmenims, kurie užsiima individualia veikla ir lig šiol moka 5 proc. gyventojų pajamų mokestį. Jiems mokestis didės progresyviai, iki 15 proc.

Jei, kaip siūlo ministerija, iki 10 tūkst. eurų pelnui būtų taikomas 5 proc. tarifas, tai net ir 50 tūkst. gaunantis asmuo turėtų nuo pirmųjų 10 tūkst. mokėti tuos pačius 5 proc. Mokesčių kėlimui turi būti pasirengę ir nekilnojamojo turto savininkai. Čia irgi siūlomas progresinis tarifas, ir dar kokio dydžio - 2 proc. nuo mokestinės turto vertės! Jis kyla ir tada, kai Registrų centras pakeičia mokestinę vertę. Kitas mokestinės vertės perskaičiavimas - 2021 metais.

Tie, kas gauna mažiau nei minimalią algą, irgi turi įtempti ausis. Mat siūloma, kad „Sodra“ būtų skaičiuojama nuo minimalios algos, nepaisant, kokia etato dalimi žmogus dirba. Nežinia kodėl pasiūlyta pakelti PVM viešbučiams. Čia irgi keista mokesčių kūrėjų inovacija, juk viešbučiai didžiąja dalimi apgyvendina užsieniečius, ir tai reiškia paslaugos eksportą.

Mokesčių srityje atradimų nebūna - juos galima arba didinti, arba mažinti, keisti tarifus, plėsti arba siaurinti bazę. Naujų mokesčių sukurti praktiškai neįmanoma, nes išradingieji jau sugalvojo kone visus būdus, kaip nupešti nuo mokesčio mokėtojo plunksnas, kad šis kuo mažiau gagentų. Kaip ir reikėjo tikėtis, darbo grupės pasiūlymai senai aptarti, išdiskutuoti ir, galima sakyti, nuvalkioti. Pasiūlyta bazinę pensiją mokėti iš valstybės biudžeto - irgi jokia ne naujiena, apie tai svarstė kita, buvusio premjero sudaryta darbo grupė.

Žmonių ausų nepasiekė darbo grupėje svarstyti „turbo“ pasiūlymai, pavyzdžiui, mokesčių tikslais išsiskyrusius žmones ir toliau laikyti šeima, vienu namų ūkiu. Mat gali būti, jog šeima išsiskyrė fiktyviai, kad sumažintų arba išvengtų nekilnojamojo turto mokesčio. Todėl jei jie po skyrybų gyvena viename name ar bute, lai moka mokesčius kartu.

Mokesčių darbo grupė tęs darbą. Ko tikėtis? Ogi nieko naujo, tik naujų mokesčių. Apmokestinti automobilius, apmokestinti kapitalo prieaugį, apmokestinti daugiau nekilnojamojo turto. Yra norinčių konkuruoti „išradingumu“, kuriant naujus mokesčius. Štai Nacionalinė sveikatos taryba siūlo apmokestinti nesveiką gyvenimo būdą - didesnes privalomojo sveikatos draudimo įmokas taikyti storuliams, rūkaliams ir girtuokliams.

O juk svarbiausia yra ne kaip atimti, o kaip padėti jam sukurti, kaip iškepti tą pyragą, kuriuo vėliau būtų galima dalintis. Kokie mokesčiai skatintų dirbti, uždirbti ir po to leistų taupyti ir vartoti? Jei būtų galvojama ne kaip atimti, o kaip padėti kurti, tai būtų siūlomi ne nauji mokesčiai ir ne jų bazės plėtimas, ne tarifo didinimas, o priešingai - neefektyvių, nuostolingų mokesčių naikinimas, kitų mokesčių mažinimas.

Jei mokesčių reformos kriterijus yra - kad tik biudžetas nenukentėtų - tokia reforma pasmerkta kelti mokesčius. Žmogui galų gale rūpi, kiek jam kainuoja valdžia, o ne kokiu būdu iš jo atimama dalis pajamų. Žinoma, geriau, kad mokesčius mokėti būtų paprasta, tačiau visų svarbiausia - kiek jų teks sumokėti.

Panašu, kad ir dabar gerovė užkliuvo, nes kaip gi kitaip gali kilti noras žmonių asmeninį gyvenamą būstą apmokestinti griežčiau nei komercinį turtą. Komerciniam turtui savivaldybės gali taikyti tarifą nuo 0,3 iki 1 procento, ir savo biudžeto sąskaita nuo mokesčio atleisti, tačiau to negalima daryti su gyvenamosios paskirties turtu!

Žmonės dar naiviai tikisi, kad apmokestinta bus tikrai „bafetiška“ prabanga. Bet jau girdėjome apie senuosius Lietuvos dvarus restauruojančius savininkus. Jiems, besirūpinantiems kultūros paveldu, vietoj padėkos - mokestis. Ir po to dar liks kalti, kad leidžia paveldui griūti. Iš žurnalistų aprašytos istorijos paaiškėjo, kad ir bendrabučio vertė gali viršyti milijoną.

Sprendimas naikinti fondą yra pagrįstas bent jau technokratiniu požiūriu - formuoti atskirą fondą, kurio pajamos vos pora milijonų - netikslinga. Tačiau labai tikėtina, kad sprendimas - ne vien technokratinis, jis atspindi ir pasirinktą strategiją valstybinio turto atžvilgiu. Privatizavimas nebėra prioritetas, greičiau priešingai - valstybinės nuosavybės plėtra yra prioritetas. O tai kelia nerimą.

Šiandien, laimei, nebereikia nuo nulio įrodinėti, kokia laisvei, progresui ir gerovei svarbi yra privati nuosavybė. Tik dėl to, kad Lietuvoje sparčiai vyko privatizavimas, taip greitai pavyko priartėti prie išsivysčiusių šalių, o pagal kai kuriuos gyvenimo kokybės rodiklius - ir pralenkti.

Taip pat yra klaidinga yra teigti, kad jau išsemti privatizavimo rezervai, kad nebeliko, ką būtų galima perleisti į privačias rankas. Vidury nakties pažadinkite iš miego bet kokių ideologinių pažiūrų ekonomistą, ir jis jums išpyškins, kad švietimas, sveikatos priežiūra, komunalinis ūkis yra tipinės, visus požymius atitinkančios privačios gėrybės.

Grįžtant prie Vyriausybės sprendimo naikinti Privatizavimo fondą, labai svarbu užtikrinti, kad su fondu nebūtų palaidota ir pati tolesnio privatizavimo idėja.

Iš tikro, dabartinis procento tarifas prasilenkia su šio mokesčio logika. Yra akivaizdžiai per didelis. Paprastai gyventojų nekilnojamasis turtas apmokestinamas itin mažu tarifu. Populiarus ir mokesčio nustatymas tam tikra suma už kvadratinį metrą, logikos tokiame formate net daugiau.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mažinamas - tai gerai, bet kartu plečiama ir bazė. Nes bazė didelė. Sumokėk tada kad geras mokestį, nesvarbu, ar pajamų gavai, ar ne. Štai girdėjau juokaujant - sumoku daugiau mokesčių nei uždirbu pajamų.

Nieko blogo tame, kad mokestis mažėja turtingiesiems nėra - juk jie daugiau ir sumokėdavo. Tačiau pridėtinės vertės mokestis yra proporcingas išlaidoms, ir mokesčio mažinimas lygiai ta pačia proporcija naudingas ir gaunantiems mažas pajamas. Dar daugiau, kadangi mažas pajamas gaunantys jas visas ir išleidžia vartojimui, o ne investicijoms į akcijas ar taupymui, jie sumoka santykinai daugiau pridėtinės vertės mokesčio lyginant su pajamomis nei didesnes pajamas gaunantis gyventojas.

Bet jie sumoka net 51 procentą gyventojų pajamų mokesčio. Analogiškai ir su pridėtinės vertės mokesčiu - tas pats penktadalis jo daugiausia ir sumoka.

Mokesčių politikoje įsivyravusi visiška sprendimų asimetrija. Mokesčių mažinimą reikia ilgai svarstyti ir pagrįsti, mokesčius didinti galima tiesiog vienu spragtelėjimu. „Teisėtų lūkesčių“ principas mokesčiuose taip pat negalioja. Kai gyventojas pirko būstą, nekilnojamojo turto mokesčio dar nebuvo, visa namų ūkio ekonomika buvo tuo ir grindžiama.

Finansų ministrė Ecofin susitikime paaiškino, kad investicijas padeda pritraukti paprasti, stabilūs ir aiškūs mokesčiai. Tikra tiesa, galinti tapti Finansų ministerijos ir Mokesčių inspekcijos moto. Dar investicijas padėtų pritraukti maži mokesčiai, net jei jie nebūtų nei paprasti, nei stabilūs, nei itin aiškūs.

Vis tik Lietuvoje mokesčiai nėra nei paprasti, nei stabilūs, nei aiškūs, nei maži. Lietuvoje yra vos pora trejeta paprastų mokesčių. Tai - verslo liudijimai ir nekilnojamojo turto bei žemės mokestis. Verslo liudijimai patiria nuolatines kritikos atakas, ir, manau, Finansų ministerija svajotų šią gyventojų pajamų mokesčio formą apskritai panaikinti. Po truputį gyventojai stumiami užsiimti individualia veikla su pažyma, o čia jau mokesčių mokėjimas visai nebėra paprastas. Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, nors ir paprasti, yra kone ydingiausi iš visų. Skirtingai nuo kitų mokesčių, jie apmokestina ne pajamas, o daiktus, be to, jie nėra efektyvus biudžeto pajamų prasme.

Visuose kituose mokesčiuose, ir pačiame mokesčių administravime, paprastumo su žiburiu nerasi. Pridėtinės vertės mokestis apskritai yra sudėtingumo viršūnė, o visi kiti mokesčiai nuolat keičiami tik tolsta nuo paprastumo. Mokesčių sudėtingumą itin didina įvairiausios „jei-tai“ formuluotės. Jų daugėja dėl to, kad atlikusi patikrinimus įmonėse, inspekcija pastebi apmokestinimo spragas ir nori jas užpildyti. Bet tokia praktika byloja tik tai, kad paprastumas nėra prioritetas. Prioritetas yra - daugiau mokesčių į biudžetą.

Mokesčių stabilumas yra bene didžiausia mokesčių dorybė, deja visai nebūdinga Lietuvos mokesčiams. Pastaruoju metu vėl pažiro tiek naujų mokesčių įvedimo, tiek esamų mokesčių revizijos iniciatyvų. Aplinkos ministras keliasdešimtą kartą kelia automobilių mokesčio idėją. Premjeras tuoj tuoj paskelbs, kaip papildomai apmokestins kapitalą. Dar nežino kaip ir ką, bet jau įspėjo. Seime registruota pataisa, pagal kurią siūloma, kad gyventojai iki 29 metų amžiaus pirmuosius dvejus savo darbo metus nemokėtų GPM. Vėl pakeistas individualia veikla užsiimančių asmenų apmokestinimas. Dėl minimalios algos pakėlimo, vėl kilo sveikatos draudimo įmokos ir verslo liudijimo kaina. Mokesčių stabilumas yra miražas, nepaisant jau per tiek metų lyg ir nusistovėjusios mokesčių sistemos.

Mokesčių aiškumas keliauja kartu su paprastumu, ir kai mokesčiams stokoja paprastumo, aiškumo irgi nėra ko tikėtis. Kad mokesčiai yra neaiškūs, byloja ir skirtingų mokesčių komentarų apimtys. Pavyzdžiui, pelno mokesčio komentaras išguldytas ant daugiau nei 500 puslapių. Pridėtinės vertės mokesčio komentaras užima 900 puslapių. Gyventojų pajamų mokesčio komentaras - 450 puslapių.

Mokesčių mokėtojų konsultavimas - didelė Mokesčių inspekcijos funkcija. VMI statistika rodo, kad per aštuonis šių metų mėnesius VMI gavo per gerokai 28 tūkstančius paklausimų iš mokesčių mokėtojų.

Mokesčių srityje paprastumas, stabilumas ir aiškumas yra kaip kelionė į kitą galaktiką - labai ilga, o gal ir nepasiekiama. O juk visi labai norime greitesnių pergalių ir rezultatų. Todėl iš visų galimų mokesčių dorybių realiai galima reikalauti tik mokesčių mažumo. Ir greita, ir efektyvu. Šiuo keliu neinama tik todėl, kad mokesčių mokėtojams mainais į didelius mokesčius vis dar siūlomas utopinis paprastumas, stabilumas ir aiškumas. Taip ir gyvename mokėdami sudėtingus, kintančius, keblius ir didelius mokesčius.

Valdantieji siekia įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Vieną koncepciją kuria Finansų ministerija, o kitą ketina pristatyti Tautos prisikėlimo frakcija. Nors abi koncepcijos dar neviešos, apie nekilnojamojo turto mokestį galima kalbėti ir nežinant detalių dėl dviejų priežasčių. Pirma, šio mokesčio ydos yra esminės ir nepriklauso nuo mokesčio dizaino, o antra, mokestis yra toks paprastas, kad didelių išradimų jame būti ir negali. Nepriklausomai nuo to, ar mokesčio baze pasirenkama turto vertė, ar kvadratiniai metrai, nepriklausomai nuo to, ar apmokestinamas antras būstas, ar tam tikrą minimumą viršijanti vertė, mokestis išlieka blogiausiu mokesčiu visų mokesčių sąraše.

Didžiausia jo yda yra pats mokesčio objektas. Kas galėtų ekonomiškai pagrįsti, kad reikia apmokestinti nekilnojamąjį turtą, išskiriant jį iš viso kito turto sąrašo? Kodėl ne akcijos, ne antikvaras, ne brangenybės, o nekilnojamasis turtas? Mėginama įrodyti, kad nekilnojamasis turtas byloja apie gebėjimą mokėti - tokį principą turi atitikti kiekvienas taikomas mokestis. Tačiau įrodyti negali pavykti, nes tokio sąryšio tiesiog nėra. Asmuo gali turėti nekilnojamojo turto, ir neturėti pajamų dėl įvairiausių priežasčių. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, tai reikštų, kad tas, kuris neturi, tegu ir laikinai, pajamų mokesčiams sumokėti, yra pasmerktas atsisakyti ir turto.

Nekilnojamojo turto mokestis yra nukreiptas ne prieš turtinguosius, o prieš neturtėlius, prieš vidutiniokus. Jei neturi pinigų, neturėk nieko, nei turto - tokia šio mokesčio logika. Toks diskriminacinis mokesčio objekto pasirinkimas turi didelės įtakos žmonių apsisprendimams, kaip naudoti savo pajamas. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, žmonės vengs investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes tai reikš ilgalaikius mokestinius įsipareigojimus. Šeima atidėlios dar vieno būsto, kuris būtų skirtas vaikams gyventi, kai šie užaugs, įsigijimą. Nekilnojamojo turto mokesčio mentalitetas - verčiau pravalgyti, nei investuoti į šį turtą.

Kadangi šis mokestis taikomas tokiam daiktui, be kurio šiomis gamtinėmis sąlygomis negalime apsieiti, neišvengiamai mūsų sprendimai dėl būsto šio mokesčio bus paveikti. Antroji didžioji šio mokesčio yda yra daugkartinis tų pačių pajamų apmokestinimas. Turtas yra įsigytas iš apmokestintų pajamų. Jei iš turto naudojimo gaunamos pajamos, šios taip pat yra apmokestinamos. Turto mokestis - tai savotiškas akcizas turtui, tačiau renkamas ne vieną kartą įsigyjant turtą, o kasmet, per amžius, kol tas turtas yra.

Sakoma, kad mokestis reikalingas vien todėl, kad jis taikomas daugelyje pasaulio šalių. Pasaulio valstybės šį mokestį turi iš senų laikų, kai dar nebuvo sukurti ir įvesti šiuolaikiniai mokesčiai - pajamų, pelno, PVM. Ir atsiradus naujiems, žymiai efektyvesniems mokesčiams, šalys niekaip negali atsisakyti nekilnojamojo turto mokesčio. Taip vyksta ne todėl, kad šis mokestis būtų itin pelningas biudžetams, neutralus ir kitaip vertingas kaip mokestis. Nieko panašaus - mokesčiai turi savybę būti amžini, didėti ir daugėti. Įvedus mokestį, jo praktiškai neįmanoma atsisakyti. Priešingai, jie dar ir plečiasi. Jei Lietuvoje bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis tik porai tūkstančių gyventojų, galėčiau lažintis, kad per dešimtmetį šį mokestį mokėtume kas antras.

Dažnai sakoma, kad nekilnojamojo turto mokestis geras ir reikalingas, tačiau dabar netinkamas metas jį įvesti. Deja, šiam mokesčiui nėra gero laiko, nes mokestis fundamentaliai ydingas. Nekilnojamojo turto burbulą taip pat sprogdinti reikėjo ne šiuo mokesčiu, o naikinamomis mokesčių lengvatomis būstui. Beje, kokia įžvalgi apmokestinimo politika - pradžioje skatinti būsto įsigijimą, o po to jį apmokestinti...

Lyginant su 20 milijardų litų nacionalinio biudžeto pajamų, šis nė pusės procento nesiekiantis derlius, atrodė, atšaldė mokesčio entuziastus. Žinodami tokius preliminarius skaičius, turime atmesti nekilnojamojo turto mokestį kaip Mesiją, išgelbėsiantį valstybę nuo biudžeto deficito.

Mėginama įpiršti netikrą monetą - neva nekilnojamojo turto mokestis papildys savivaldybių kišenes ir padidins jų savarankiškumą. Anaiptol! Savivaldybės nekimba ant šio jauko, nes žino, kad pagal galiojančią savivaldybių biudžetų formavimo tvarką šis mokestis sumažins kitas savivaldybėms skiriamas lėšas, perskirstant gyventojų pajamų mokestį, mažinant bendrąją dotaciją. Gundymai pinigais - neveikia.

Pavyzdžiui, kodėl būtent nekilnojamasis turtas turi būti išskiriamas iš visų kitų turto rūšių? Ne akcijos, ne obligacijos, ne automobiliai, ne drabužiai, ne antikvaras, ne juvelyrika, ne maistas - bet pastatai, būstas. Niekada negavau atsakymo į šį klausimą. Bene vienintelis nors kiek apčiuopiamas argumentas - todėl, kad šio turto negali paslėpti. Tačiau akcijos, automobiliai, ginklai - taip pat registruoti ir nepaslepiami. Ir jei būtų rastas būdas suregistruoti moterų sukneles ir vyrų kostiumus, gal ir juos kasmet reikėtų apmokestinti?

Kitas klausimas, į kurį negaunu atsakymo - apie daugiaaukštį apmokestinimą. Kodėl turtas, įsigytas iš apmokestintų žmogaus pajamų ir už kurį sumokėtas PVM, turi būti apmokestintas papildomai, ir taip kasmet? Šis mokestis nesibaigia, net jei pats mokesčio mokėtojas numiršta. Žmogus niekada neužbaigia mokėti šio mokesčio, net jei nebeturi pajamų, net jei pats turtas aptriušo ir nunyko. Kuo žmogus, įsigijęs būtent šios rūšies daiktą nusipelnė tokio mokesčių jungo iki gyvos galvos? Kuo jis blogesnis už tą, kuris gautas pajamas išleido kitaip, pavyzdžiui, kelionėms?

Paprastai žmonės pritaria šiam mokesčiui, nes galvoja, kad jis bus taikomas ne jiems, o kitiems. Šventas naivume! Galvokime logiškai. Jei valdžia įveda mokestį, vadinasi ji siekia surinkti pajamų. Jei ji taiko daug išimčių ir lengvatų, ji pajamų nesurenka. Vadinasi, ji sieks išplėsti šio mokesčio bazę. Tikrai ateis diena, kai į ją pateks absoliuti dauguma turto savininkų. Būtent taip ir vyksta. Pradžioje buvo apmokestintas tik įmonių nekilnojamasis turtas, po to - komercinėms reikmėms naudojamas gyventojų turtas. Dabar jau kalbame apie būsto apmokestinimą !

Kitas emocinis argumentas - šis mokestis tik turtuoliams. Jei turtuolis Jonas turi, tarkime, 10 butų, jis juk negyvena juose visuose. Ką jis daro? Jis tuos butus išnuomoja ir kaip įmanydamas stengiasi mokestį perkelti ant nuomininko pečių. Kas nuomojasi butą? Kas jo neturi. Jei konkurencija rinkoje maža, mokestį sumokės būtent nuomininkas. O jei bus šio mokesčio lengvatų, pro jų rėtį turtuolis visais būdais pasistengs pralįsti.

Jei nekilnojamojo turto mokestis leistų išvengti burbulų, tai burbulai nekiltų šalyse, kuriose taikomas NTM, o kyla ir jose. Kai teigiama, kad darbas pernelyg apmokestinamas, kas yra tiesa, tai neaišku, kaip NTM jį galėtų sumažinti? Darbo apmokestinimą galima mažinti tik jį mažinant, o ne įvedant kitus mokesčius. NTM „neišvalo“ ir teritorijų nuo nesitvarkančių gyventojų, nes tai reikštų, kad apmokestinti reikia būtent tuos, kuriuos paprastai linkstama nuo šio mokesčio atleisti - mažas pajamas turinčius. Ir taip toliau - knygą galima parašyti, koks neadekvatus yra nekilnojamojo turto mokestis.

Apibendrinant, jau gerą dešimtmetį kartojame tuos pačius argumentus. Kiekvienam atskirai paimtam argumentui pritariama, bet užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios - mokesčio vis viena reikia. Sau atsakymą jau turiu - šalininkams reikia tik mokesčio pavadinimo mokesčių sąraše, nes daugiau iš jo nieko nebus - nei pinigų, nei kitos naudos. Tik pavadinimas ir administravimo vargai.

Rūta Vainienė

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai Lietuvoje

Šioje lentelėje pateikiami nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, taikomi Lietuvoje. Tarifai gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės ir turto vertės.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos įstatymai

tags: #ruta #vainiene #apie #nekilnojamaji #turta