Sajų Sodyba Balandiškyje: Partizanų Istorijos Liudininkas

Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, yra sodyba, labai svarbi pokario pasipriešinimo istorijoje. Tai - Stepono Sajaus sodyba.

Lietuvos partizanų apygardos

Sodybos Istorija

1949-aisiais metais vasario 2-ją dieną Lietuvos partizanų vadai, atstovaujantys visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, susirinko Šiaurės Lietuvoje - Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje, į savo suvažiavimą.

Prasidėjus tose apylinkėse NKVD kariuomenės siautėjimui ir kilus įtarimams, kad suvažiavimui gali grėsti pavojus, vasario 10-ąją tęsti suvažiavimo darbo buvo persikelta į Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje esantį Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerį, kuriame vasario 16-ąją Tarybos posėdyje buvo priimta Sąjūdžio tarybos Deklaracija.

Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai: JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS, ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS, JUOZAS ŠIBAILA-MERAINIS, LEONAS GRIGONIS-UŽPALIS, ALEKSANDRAS GRYBINAS-FAUSTAS, VYTAUTAS GUŽAS-KARDAS, BRONIUS LIESYS-NAKTIS, PETRAS BARTKUS-ŽADGAILA. Nė vienas jų nesulaukė laisvos Lietuvos.

Sodybai Mėnaičiuose pasisekė labiau, ten gyvena senieji šeimininkai.

Kyla idėjų sujungti Stanislovo Sajaus sodybą su Minaičiuose esančia. Nutarimas išsaugoti partizanų rėmėjų Sajų sodybą priimtas šiemet pavasarį. Po to jokių konkrečių veiksmų nesiimta, kad ji nesunyktų.

Archeologiniai Tyrimai

„Traukiame vinutes, įvairius geležinius, keraminius dirbinius, laikraščių skiautes. „Ieškome Sajų gyvenimą liudijančių ženklų.

Pa­sak V. Vait­ke­vi­čiaus, sto­vyk­lo­je da­ly­va­vo 32 da­ly­viai iš vi­sos Lie­tu­vos, pri­si­jun­gė ir mer­gi­na iš Či­ka­gos. Pra­ne­ši­mus sto­vyk­lo­je skai­tė dr. Ge­di­mi­nas Pet­raus­kas, pro­f. dr. V. Vait­ke­vi­čius, dr. Ma­rius Ėmu­žis, dokt. Da­rius Ind­ri­šio­nis, dokt. Žil­vi­nas Mont­vy­das, Ie­va Ši­ma­naus­kai­tė, pro­f. dr. Val­das Ra­ku­tis, doc. dr. Hek­to­ras Vit­kus, dr. M. Ėmu­žio pa­skai­ta "Mo­ni­kos Alū­zai­tės-Al­do­nos ko­vų ir erš­kė­čių ke­liu" bu­vo skir­ta iš Žel­vių (Kel­mės r.) ki­lu­siai par­ti­za­nei M. M.

Sto­vyk­los "Lais­vės ko­vų at­min­tis" me­tu bu­vo at­lik­ta ir ke­le­tas ar­cheo­lo­gi­nių žval­go­mų­jų ty­ri­mų, jiems va­do­va­vo G. Le­ge­čių miš­ke ty­rė­jai jau bu­vo dir­bę ir per­nai. At­lik­ti žval­gy­mai ir Pra­vir­šu­lio ty­re­ly­je.

Daugiau nei pusė stovyklautojų Balandiškyje darbavosi ir pernai, todėl vos įsikūrę kibo į darbus. Vieni - sodybos kieme, kiti - prie namo, dar kiti - pačiame name.

Būsimieji istorikai sako atvykę į partizanų rėmėjų Sajų sodybą ne vien atlikti specialybės praktikos darbų.

„Partizanai - man labai artima tema, kadangi mano prosenelis buvo partizanas. Norėjosi ne tik iš istorijos knygų sužinoti, bet pabūti toje aplinkoje, kur vyko visos kovos, kur žmonės galvojo apie valstybę, kur aukojo savo gyvenimus, rizikavo“, - sako studentas Audris.

Organizatorių teigimu, partizanų rėmėjų Sajų sodyba turi būti atvira visuomenei ir atgyti. Griūvantis, greitai šimto metų sulauksiantis namas - aptvarkytas, uždengtas stogas, pernai stovyklautojai pasodino medelių, šiemet ketina sukalti inkilų paukščiams, kitąmet sodins gėlių.

„Tikslų yra daug: iš vienos pusės ugdyti, formuoti studentų požiūrį į partizaninį karą, į vertybes, kultūros paveldą ir archeologiją, iš kitos pusės - įtraukti juos į aktyvią mokslinę veiklą, paskatinti prisidėti prie tyrimų ir rinkti duomenis planuojam sodybos tvarkymui, restauravimui“, - teigia archeologas Gediminas Petrauskas.

Pernykščiai stovyklautojų radiniai, pasak istorikų, turi išliekamąją vertę.

„Manau, kad išsklaidėme mitą, jog šita sodyba turi abejotiną vertę arba abejotiną ryšį su Lietuvos partizanais ir vyriausiąja vadovybe bei 1949 m. suvažiavimo įvykiais, nes atradome radinių ir ne taip mažai, kuriuos galim sieti su partizanų buvimu, gydymusi, jų slaptos spaudos leidyba“, - sako archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.

Stovyklautojų laukia ir 20 kilometrų žygis partizanų takais, susitikimas su partizanų ryšininke, istorinių kino filmų peržiūra.

Sodybos Išsaugojimas

Sajų sodyba įtraukta į kultūros vertybių registrą. Ją bebaigiančią sugriūti prieš trejus metus pradėjo gaivinti Šiaulių menininkai, teigdami, kad 1949-aisiais čia buvo spausdinama Lietuvos laivės kovų deklaracija, kurią pasirašė gretimame Minaičių kaime susirinkę partizanų būrių vadai.

Tuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai ir žmonės, tyrinėję rezistencijos kovų istoriją abejoja, ar sodybą reikia gaivinti, nes tokių partizanų ryšininkų sodybų šalyje esą yra tūkstančiai.

Partizanų Bunkeriu Tipai ir Įrengimas

Svarbu paminėti, kad Genocido aukų muziejuje kiekvienas gali pamatyti KGB sudarytas partizanų bunkerių schemas.

Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos.

Kaip savo prisiminimuose rašė daugelis partizanų, pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan.

Nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2-3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais partizanai kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie bunkeriukai atlaikydavo masines kratas.

Tačiau ilgainiui gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma tiek dėl minėtų masinių kariuomenės siautėjimų, tiek dėl vis didėjančio įvairių saugumo informatorių ar agentų skaičiaus, sustiprėjusio sekimo ir pan.

Partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai.

Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų - šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose ir t. t.

Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armija (LLA) dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti.

Tos slėptuvės, sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva“, „Fiktyvus kapas“, „Rūsys po daržine“, „Šulinys“, „Lauko kelio tiltas“, „Slėptuvės upių šlaituose“, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose“, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje“ ir kt. Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti.

Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio - vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai.

Partizanų bunkeris

„Bunkeris yra toks dalykas, kuris gali žmogų ir išgelbėti, ir pražudyti. Bunkerius man yra tekę įrenginėti įvairiose vietose ir įvairiomis aplinkybėmis. Esu jų pastatęs labai daug. Galiausiai jau buvau pripažintas bunkerių įrengimo meistru.

Viskas paprasta - duokite man patikimą žmogų, nesvarbu, kur jis gyventų - kad ir baloje, šlapioje vietoje, svarbiausia, kad būtų patikimas. Ir pas jį pagal savo technologiją taip padarysiu bunkerį, kad niekas neras.

Bunkeriai būdavo įrengiami įvairiausiose vietose - ir po tvartu, ir ant tvarto, ir visokiose kitose vietose. Ypač žieminiai bunkeriai ten, kur nebuvo didelių miškų. Žiemai pasiruošdavome porą bunkeriukų, kad nešaltume miške, ir mums jų užtekdavo. Mažai tų bunkerių yra radę be išdavikų.

Iš pradžių bunkerius statydavome visai paprastus. Mes darydavome kvailai, bet jie ir ieškodavo kvailai. Paskui jų paieškų metodika išsivystė iki aukšto lygio - surasdavo bunkerius įvairiose vietose, o paskui pagal analogiją rasdavo ir kitus, panašiai ar panašiose vietose įrengtus bunkerius. Privalėjome keisti taktiką.

Įrengiant bunkerį po žeme labai svarbu įvertinti, koks yra gruntas. Kad žmogus galėtum gyventi po žeme, turi turėti oro ir šiek tiek erdvės. Galiausiai statydavome bunkerius pačiose netikėčiausiose vietose.

Bunkerio angą įrengdavome net kelio ar tako viduryje, o tunelis nuvesdavo jau į šalia esantį patį bunkerį. Bet reikėdavo turėti patikimą žmogų, kuris užmaskuodavo angą iš viršaus.

Labai svarbu yra ventiliacija. Anksčiau darydavome paprastas ventiliacijas, išeinančias į viršų, bet bunkeris vėdindavosi labai prastai, ypač jei būdavo iškastas molėtoje žemėje. Jei smėlingoje, vėdindavosi geriau.

Patogiausia įrengti gerą ventiliaciją, jei bunkeris įrengtas prie šlaito ar kokios nuokalnės. Tada vieną ventiliacijos angą reikia įrengti viršuje, kitą - apačioje, ir visada bus oro cirkuliacija, bunkeryje nepritrūksi deguonies.

Bunkerių vėdinimasis dar priklauso ir nuo oro - jei rūkas, dargana, tai ventiliuojasi labai prastai.

Būdavo momentų, kai bunkeriuose, neišlipant į paviršių, tekdavo sėdėti ir ilgą laiką. Su bunkerį prižiūrinčiais žmonėmis būdavo sutarti beldimo signalai, pranešantys apie padėtį viršuje - ar ten ramu, ar pavojus. Paskelbus pavojų, tas pats žmogus užmaskuodavo ir ventiliacijos angas. Šviežias oras mūsų nebepasiekdavo, todėl privalėjome jį kaip įmanydami taupyti.

Gesindavome visas žibalines lempas, žvakes, kad tik užtektų deguonies kvėpuoti. Porą kartų pavojaus režimas užsitęsė gana ilgai, ir pritrūkdavo deguonies net kvėpuoti. Tada krisdavome veidu į smėlį ir stengdavomės ištraukti deguonies likučius iš jo. Svarbu gulėti, nejudėti ir taupyti paskutines jėgas. Po tokio atvejo, pavojui praėjus, svarbu staigiai nešokti į viršų, nes jei greitai išeisi, tuoj pat netekęs sąmonės krisi ant žemės. Atsigauti reikia iš lėto.

Bunkerių Atkūrimas ir Išsaugojimas

Lietuvoje įvairiose vietose atstatyta nemažai partizanų slėptuvių, tačiau svarbiausias rūpestis - kaip jas išsaugoti. Iš tikrųjų įvairiose Lietuvos vietose dažniausiai buvusių partizanų ar tremtinių pastangomis yra atkurta ne viena tokia slėptuvė.

Tačiau nuolatinė drėgmė, lietūs ar sniegas, pagaliau vandalai nepadeda tų bunkerių išsaugoti autentiškose vietose.

Buvo planų įrengti bent tris bunkerius Rumšiškių Liaudies buities muziejuje. Deja, įrengtas tik vienas bunkeris kalvos šlaite. Žinoma, jo negalima pavadinti visiškai autentišku, nes padarytas įėjimas pro šoninines duris, kurių, aišku, niekada nebuvo, be to, ir toje vietoje niekada nebuvo jokio bunkerio.

Tačiau yra ir autentiškai atkurtų bunkerių. Bent du tokie bunkeriai įrengti netoli Druskininkų, buvo atstatytos slėptuvės Prienšilyje, t. y. Sergijaus Staniškio-Lito bunkeris, bei Punios šile, t. y. Dainavos apygardos vado Dominyko Jėčio-Ąžuolio, žuvusio ten 1947 m. rugpjūčio 11 d., slėptuvė.

Atkurti bunkeriai

Kadangi, kaip minėta, išsaugoti net ir atstatytas slėptuves faktiškai neįmanoma, o ką jau kalbėti apie sugriuvusią ar čekistų išsprogdintą autentiką, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvusių bunkerių vietose, ypač ten, kur yra žuvę partizanai, stato tipinius atminimo ženklus - betoninius kryžius su atitinkamais įrašais.

Siūlome pasiklausyti buvusio Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie dviejų bunkerių įrengimą Balandiškių ir Minaičių kaimuose, kuriuose 1949 m. vasario mėn.

„1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo reikalas sujungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šios iniciatyvos.

1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę - apygardos štabo bunkerį. Ten buvo toks svirnas, bet nebuvo grindų, buvo plūkta asla, kaip būdavo senovėje kaimuose. Mes iškasėme 3,5 x 2,5 m dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą žemių sluoksnį, maždaug 70 cm, supylėme ant viršaus.

Paskui padarėme tokią įėjimo angą - ten būdavo du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo, nieko neįmanoma buvo surasti. Viduje, viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius.

Balandiškių ir Minaičių kaimų bunkerių ypatybės

O priešais buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti, ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų jei kokia bėda ar reikalas.

Šį bunkerį įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, atsarginį, jei vienas būtų išaiškintas. O čia ateina žiema - kad turėtume kur persikelti. Kadangi turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenas namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara kamaraitė, kurioje nebuvo langų. Ten buvo labai patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo visi delegatai.

Paskui pajutome, kad gretimame kaime enkavėdistai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo, vis atsirasdavo vandens. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių.

tags: #saju #sodyba #partizanai