Saltoniškės - tai vietovė, turinti gilias istorines šaknis ir pasižyminti savita architektūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime Saltoniškių kaimo istoriją bei mūrinio sodo namo raidą, atskleisdami šios vietovės unikalumą ir svarbą.
Ties Skališkėmis, upės dešinėje pakrantėje, rasime takelį, vedantį į lazdynais ūksmėtą skardį, kuriame nuo seno žinoma Šventoji ola. Tai ne taip dažnai aptinkamų konglomeratų (karbonatingų vandenų cementuoti smėliai, žvyrai) prosluoksnis, išsikišantis iš slėnio skardingo šlaito. Po tuo atspariu skliautuotu sluoksniu purus smėlis išbiręs ir susidariusi gana erdvi ola. Įspūdį padidina lašnojantis nuo skliautų vanduo, greta šaltinėlis.
Taigi nuo seno sklido kažkieno paleista mintis, kad olos šaltinis turis stebuklingą galių, Parčevskių paliepimu buvęs pastatytas kryžius, rinktos net aukos. Tarp Parčevskių, kilusių iš čia, buvo ir kultūrai nusipelniusių žmonių. Čia gimęs Konstantinas Parčevskis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, smuikininkas, 1831 m. sukilėlis.
Nemenčinė - nedidelis miestas prie Neries, buvęs rajono administracinis centras. Šiuo metu jo augimas yra skatinamas priemiestinio poilsio poreikių. Praeina judrus plentas iš Vilniaus į Švenčionis, Zarasus, jį kerta mažesnis Paberžės - Buivydžių vieškelis. Švari Neris, aplinkiniai šilai vasarą sutraukia daug žmonių. Netoliese miške - Gėlos ir Gėlaičio ežerai, prie kurių yra vaikų vasaros stovyklų.
Manoma, kad Nemenčinė yra viena iš seniausių gyvenviečių, kuri mūsų eros pradžioje buvo prie tos pačios Nemenčios, kiek atokiau nuo upės, kur dabar yra piliakalnis. Išlikęs archeologinės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Šalia - Piliakalnio kaimas. 1952-1954 m. čia atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurią metu rasta liekanų, leidžiančių spręsti apie veiklų gyvenimą nuo mūsų eros pradžios. Iš sėklų, kaulų liekanų sprendžiama, kad apylinkėse verstasi kultūrine laukininkyste, gyvulių auginimu, taip pat ir medžiota.
Vėliau vietovė plėtėsi, augo. Augimą skatino patogi padėtis prie laivuojamos upės ir seno plento susikirtimo. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė paminėta XIII a. XVIII a. turėta mokykla. Dvaras buvęs didžiųjų kunigaikščių žinioje, vėliau priklausęs įvairiems vietos feodalams, XIX a. pradžioje perduota Vilniaus universitetui. Kurą laiką čia yra gyvenęs žinomas to meto universiteto floristas B. Jundzilas. Žymesnių kultūros paminklų nedaug: piliakalnis, bažnyčioje - keli tapybos darbai.
Ties Nemenčine 1794 m. buvo susirėmę sukilėliai su caro kariuomene. 1831 m. pavasarį čia laikėsi K. Parčevskio sukilėlių būrys. Atmintinais 1919-aisiais narsiai kovėsi Raudonosios Armijos pulkai. Nemenčinę nulydi kaimiškas peizažas.
Upė toliau tęsia lėto posūkio į vakarus lanką, kuris beveik po dešimties kilometrą užsibaigs upei įgavus pietinę kryptį. Kiek kartų keliavus, upė vis pasirodydavo šio)e dalyje neįdomi, nuogokais (ypač dešinėje) šlaitais. Kaimeliai sumenkę. Kairysis upės šonas „šiltesnis" - ten šilai, bet ir anie atokiau nuo upės, aukštesnėse terasose, Be to, paupių peizažai čia gerokai sudarkyti įvairių komunikaciją. Taigi, upe mažiau domintis, galima prisiminti kurią nors bendrą temą apie musų Nerį.
Pirmiausia miško medienai plukdyti. Sieliai buvo plukdomi iš pat aukštupio, ypač iš Dvinasos, Ušos ir kitų intakų, pradžioje surišant po du tris rąstus. Per metus iki Vilniaus atplaukdavo beveik 2000 sielių. Ten medieną žiemos metu sutempdavo į krantą, o sulaukę polaidžio, vėl leisdavo. Neryje perrišdavo į stambesnius sielius.
Ne vien medį plukdė. Buvo leidžiami sausos medienos keliais sluoksniais kloti stambus sieliai - plaustai, ant viršaus prikrauti medienos dirbinių, linų, šieno, net grūdų. Toks pakrautas ir stogu dengtas apie 12 sieksnių ilgio plaustas buvo vadinamas lava. Trys lavos sudarė krobką. Viena tokia lava galėjo sverti šimtus pūdų, o visa krobka - iki 80 tonų. Milžiniškas plaukmuo upėje buvo valdomas 12-15 upeivių, kurių vienas, vadinamasis štirnikas, stovėdavęs specialiam tiltelyje ant stogo ir duodavęs kitiems komandas. Tai turėdavo būti labai patyręs žmogus.
Nerimi, matyt, negalėjo būti plukdomos kyliadugnės vytinės, nors kartais apie tai rašoma. XVIII ir XIX a. plukdomi plokščiadugniai strūgai. Tai irkliniai laivai: 35 m ilgio, 10 m pločio, keliantys iki 200 tonų. Tokiam valdyti reikėjo apie 30 žmonių. Dar stambesnės buvo barkos. Šias dažniausiai tik kartą panaudodavo - nuplukdydavo, parduodavo ir jas pačias. Šie didieji laivai Neryje buvo retesni.
Neris nuo seno tarnavo kaip prekybos kelias, kuriuo buvo išvežama pardavimui įvairios natūralios žaliavos, gėrybės ir jų dirbiniai (mediena, žvėrių kailiai ir naminių gyvulių odos, medus, vaškas), taip pat žemės ūkio gaminiai (linai, kanapės, džiovinta žuvis, grūdai), gal kartais ir brangesni dalykai, kaip pavyzdžiui, gintaras. Atgal, prieš srovę, buvo velkami laivai, pakrauti druska, muilu, silkėmis, audiniais, geležimi ir jos dirbiniais (dalgiais, pjautuvais). Gabenamasi buvo cukraus, prieskonių, net ginklų.
Upės didysis posūkis, rodos, jau ir baigiasi. Ji nusitaiko pietų linkme. Dešinysis krantas visą laiką aukštesnis. Pagaliau ima rastis atodangų, kurias verta apžiūrėti. Kopiant galima pamatyti moreninio reljefo, šlaitų vidinę sąrangą, o pasiekus aukščiausią briauną, atsiveria puikus reginys į upę.
Dešiniųjų šlaitų papėdėje, ties Čeremšiškėmis, nesunku pastebėti sendvario medžius, pastatų žymes. Praeito šimtmečio viduryje K. Tiškevičius aprašo čia dvarelį, jau tada be puošnių rūmų, į kurį vasarai atvykdavo miesto kilmingų žmonių. Buvęs laikomas orkestras, mėgstama vakarais klausytis muzikos.
Kairėje - Bratoniškių sodžius, ties kuriuo upėje - akmuo, sielininkų pavadintas Vanagu. Upė susiaurėja, prasideda sraunuma - Tartoko rėva. Dešiniuoju paupiu plyti neaukšta terasa, kurioje - senas Tartoko kaimas. Laisvą žemę baigia užimti kolektyviniai sodai. Iš tos pačios dešinės pusės įteka Žalesa. Upelė nedidelė, vienok vandenį surenka iš atokių kalvotų apylinkių, jos aukštupyje yra ežerų.
Dešinysis šlaitas aukštas, suskaidytas raguvų. Jame yra gražių senų medynų su liepomis, ąžuolais, klevais. Aukštai, virš šio šlaito, tęsiasi kalvotas su miškais kraštovaizdis. Laisvas kerčias užėmė sodai.
Dešiniajame aukštame Neries slėnio krante - Kryžiokai, o už ją, lygioje plynaukštėje, - vėl didžiuliai sodų plotai. Kairysis šlaitas žemas, smėlio terasose ošia šilai. Čia įteka nedidelių upelių: bevardis upeliukas iš Antavilių ežerėlių virtinės, dar žemiau - Veržė, arba Viržupis, atitekantis is miškų. Yra prielaidų, kad čia buvusi didžiųjų kunigaikščių užmiesčio vasaros buveinė su pastatais, tvenkiniais, pirtimis.
Grįžkime į paupį, kur įteka Riešė. Ten nedidelis, bet gana įdomus Staviškių kaimelis. Neris baigia neilgą pietų krypties atkarpą, atsimuša kairėje į aukštoką priemolio šlaitą, daro dešiniosios krypties alkūnišką vingį ir keletui kilometrų nusitaiko į vakarus. Slėnis čia savitas - kairysis šlaitas priemolėtas, jame aukštai - Turniškių vasarvietės. Dešinysis kyla terasomis, kurias neatpažlstamai pakeitęs dubaklonis, susidedantis iš kelių pradubusių šaltinėtų daubų. Arčiau upės, sausesnėje paupėje, - Turniškių kaimelis. Šiek tiek žemiau 1938 m. buvo pradėta statyti pirmoji Neries hidroelektrinė. Buvo pilama užtvanka, betonuojami elektrinės pamatai ir pralaidos, Deja, karas negrįžtamai nutraukė šį darbą. Patvanka buvo numatyta daugiau kaip 10 m aukščio, marios būtų siekusios Nemenčinės apylinkes.
Ties minėtu alkūnišku upės posūkiu iš kairės įteka dar vienas nedidelis upelis - Kaira. Jo aukštupyje, už kelių kilometrų nuo čia, - Dvarčionys, kur nuo seno gaminamos plytos. Šalia - Kairėnai. Tai sena dvarvietė su parku, dabar kuriamu Vilniaus universiteto botanikos sodu. XVI a. ši vieta garsėjo čia gaminamu geru popieriumi. XIX a., valdant Marikoniams, toli buvo žinomos Kairėnų kultūrinės tradicijos: čia laikytas orkestras, teatras, rinkosi to meto šviesuomenė.
Čia pat Turniškė įteka į Nerį. Jos žiotyse - tvenkiniai. O priešais, aukštame šlaite, į kurį atsimušdama upė suka į pietus, - Verkiai.
Viduramžiais Verkiai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Tie laikai mažai istorijos paliudyti, yra legendų. Viena iš jų pasakoja apie vyriausiojo krivio slaptą meilę ir nuodėmę, lizde paliktą vygelę su verkiančiu kūdikiu, čia medžiojusio kunigaikščio radybas, vietovei - Verkių (nuo verkti), o vaikui - Lizdeikos (lizde rastas) vardų atsiradimą. Pagal legendą (o gal arti tiesos), Lietuvos paskutinis krivis prieš krikštą ir buvęs Lizdeika.
Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Verkius padovanojęs Vilniaus vyskupams, kurių žinioje vietovė išbuvusi iki XVIII a. galo. Šiame dvare atsirado malūnai, plytinė, alaus darykla, odų dirbtuvė, pieninė, smuklė. Ištaigingus vasaros rezidencijos rūmus čia sumanė pasistatyti vyskupas I. Masalskis, pasirinkęs architektu L. Stuoką-Gucevičių, o kol anas dar buvo užsienyje, statybai vadovavo Vilniaus universiteto architektūros profesorius M. Knakfusas. Koks kiekvieno šią kūrėjų indėlis į Verkių statinius - neaišku. Ansamblį sudarė dveji rūmai šonuose, kurie ir šiuo metu tebestovi, ir centriniai - monumentalūs, su kupolu, kuriuose buvo teatro salė (1787 m. pastatyta komedija „Figaras", kiti dalykai), kitos puikios salės ir patalpos. Verkiuose buvo kaupiami meno kūriniai, ypač tapyba. Jau tada buvo rūpinamasi rūmų apželdinimu, kalne kuriamas parkas (dabar jo plotas - 30 ha), priešais įrengtas baseinas su fontanu. Statyta kiti dvaro pastatai: oficinos, turto saugykla, mokykla, koplyčia, ūkio pastatai, Įdomus arklidžių pastatas, šiltnamiai.
XIX a. keitėsi Verkių savininkai, kai kurie nepasižymėję rūpestingumu. Prisidėjo napoleonmetis, ir šis ansamblis gerokai nukentėjo. XIX a. viduryje Verkius įsigijo kunigaikštis L. Vitgenšteinas, kuris centrinius rūmus išardė ir iš jų plytų prie kairiojo pastato pridūrė salę su bokštu (vokiečių archit. J. Savadė), iš dešinės - stiklinį šiltnamį, vadinamąjį žiemos sodą (neišliko). Po Vitgenšteinų vėl šeimininkai keitėsi, prisidėjo mūsų amžiaus karai, ir Verkiai vėl buvo nualinti. Pirmojo karo metu galutinai ...
Saltoniškių gatvė Vilniuje
Šiandien Saltoniškės yra sparčiai besivystanti Vilniaus miesto dalis, kurioje dera istorinė praeitis ir modernumas. Mūriniai sodo namai, išsibarstę po apylinkes, liudija apie vietovės gyventojų kūrybiškumą ir norą puoselėti savo aplinką.
Saltoniškių kaimo istorija ir mūrinio sodo namo raida yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis. Šios vietovės išsaugojimas ir puoselėjimas - tai mūsų pareiga ateities kartoms.
Vladimiro Jurgučio nuotrauka:
Vladas Jurgutis
Vladimiro Jurgučio šeima
- Aleksandras Jurgutis - Panevėžio banko valdytojas.
- Vladas Jurgutis - Lietuvos bankininkas.
- Dalija Jurgutytė Kiliesienė.
Mano šeima su juo bendravo ir tarpukario metais, kai ir jis, ir mano tėvelis dėstė Vilniaus universitete, su seneliu susitikodavo profesiniais reikalais, teta Elena Pečiūrienė kurį laiką taip pat dirbo Universitete,(nežinau kuo),. Turiu jo laišką, Liusiai. Jame jis juokauja, jog kurį laiką manęs, kad Jurgučiai okupuos Vilniaus Universitetą, bet karas sutrukdęs.
Į Liusės klausimą apie galimą mūsų šeimų giminystę, atsakė, kad visi mes iš bajorų Jurgučių, gyvenusių apie Darbėnus, dalyvavusių 1831m sukilime. Lietuvos bankų vadovų suvažiavimas Panevėžyje. Jurguciai Aleksandras ir Vladas sėdi pirmoje eilėje. Panevėžio banko valdytojas Aleksandras -pirmas, Vladas Jurgutis šeštas, Dalijos Jurgutytės Kiliesienės nuotrauka.D.
Esu gimusi Vilniuj prieš karą. 1940 m. rudenį. Po karo tėvelis buvo nuteistas pagal garsųjį 58 straipsnį už rezistencinę veiklą Vilniaus universiteto dėstytojų vadintoje Žvirono byloje. Atlikęs bausmę, dar dvejus metus buvo tremtyje Vorkutoje, vėliau apsigyveno Kaune, su draugų pagalba įsidarbino Respublikinėje bibliotekoje , kadangi mokėjo nemažai užsienio kalbų, kataloguodavo naujai gaunamas knygas (gaudavo 15 kap. už vieną užpildytą kortelę dar iki pinigų reformos 1962 m.). 1957 m mama su manim persikėlė į Kauną, čia 1959 m baigiau S. Nėries trečiąją vidurinę mokyklą, Stojau į VU filologijos fakultetą, bet nebuvau priimta. Dvejus metus atidirbau Kauno „Drobės" fabrike, vėliau baigiau Kauno medicinos institutą.
tags: #saltoniskiu #kaimas #murinis #sodo #namas