Savo valdomis kadaise buvęs vienas didžiausių krašte, Veliuonos dvaras istorijos tėkmėje susidūrė su daugybę pokyčių. Paskutinysis svarbus jo egzistavimo periodas susijęs su didikų Zaleskių gimine, kurie jį daugiau nei šimtmetį valdė iki 1909 m. Būtent šiuo laikotarpiu, XIX a. pradžioje, čia atsirado iki šiol išlikę dvaro rūmai bei parkas. Jau tarpukario laikotarpiu pastate įsikūrė mokykla; edukacinėms reikmėms pastatas buvo tebenaudojamas iki aštuntojo XX a.
Istoriškai regionų tradicinėje architektūroje atsispindėdavo vietos gamtinės sąlygos: ilgus tūkstantmečius mūsų kraštuose svarbiausia statybinė medžiaga buvo medis. Tai vėliau neaplenkė ir profesionaliosios architektūros - ypatingai tai matėsi provincijos vietovėse: medžio statyba susipynė su Europoje plitusiais „mūriniais“ stiliais. Paplitę buvo ir mediniai dvarai, dažniausiai statyti vidutinių ir smulkiųjų didikų šeimų.
Veliuonos dvaras
Nors daugelis šio laikotarpio dvarų neretai nukrypdavo nuo klasicizmo normų, tačiau veliuoniškio architektūroje stilius pakankamai išgrynintas. Kaip ir būdinga laikmečio dvarams, čia griežtai atsižvelgiama į simetriją, monumentalumą ir griežtą kompoziciją.
Tūris atspindi vieną labiausiai paplitusių anuometinių dvarininkų namų tipų: vienaaukštės dalies horizontalė išskiriama dviaukščiu tūriu, su priešais jį išsikišusiu masyviu, monumentaliu portiku. Pastatas iškeltas ant pakankamai aukštos cokolio juostos - tokio pat aukščio ji ir centrinėje dalyje. Keturios kolonos laiko antablemento juostą, skaidomą triglifų: virš jo trikampis frontonas su būdingu pusapvaliu švieslangiu. Karnizų juostas čia remia dantukai, profesionaliojoje terminologijoje vadinami modiljonais.
Kaip pastebi pastatą tyrinėję specialistai, medžiagos padiktuoti stilistiniai pokyčiai pagrindinėje pastato dalyje atspsispindi daugiausiai per kiek plonesnes, nei įprasta mūrinėje architektūroje kolonas. Šoniniuose fasaduose buvo kiek mažesni, vienaaukščiai, kuklesne puošyba pasižymėję portikai, iš kurių šiandien galime išvysti jau tik vieną. Kaip dažnai buvo įprasta, už portiko buvo įrengta didelė reprezentacinė salė, vadinta raudonąja. Interjeras buvo kuklus - gausiau dekoruotos buvo tik pagrindinės patalpos. Lankydamiesi dvare, vadinamojoje mėlynojoje salėje vis dar galime išvysti tapybinio dekoro bei parketo fragmentus.
Veliuonos krašto dvaras
Kiti įdomūs faktai apie Kauno istoriją
Tiesa, jau 1861 m. šioje vietoje buvo statomas miestiečio Noselio Bentovičiaus dviejų aukštų mūrinis namas (leidimas jį statyti gautas 1861 01 07. KRVA, f. I-473, ap. 1, b. 2820, l. 5). Trijų aukštų namo statyba prie esamo dviejų aukštų namo pagal N. Andrejevo projektą tuometiniame Soboro ir Nikolajaus prospekto kampe faktiškai rūpinosi O. Presienės vyras, teismo valdininkas, G. Presas (KRVA, f. I-61, ap. 2, b. 6246, l. 1-2). Dar statant namą planuota, kad jo trečiame aukšte įsikurs viešbutis, o pirmame - įvairios įstaigos.
Pasak šio pastato, jo savininkų ir nuomininkų raidą knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ (Kaunas, 2001, p. „Centralinis“ viešbutis ir visa valda tuo metu Laisvės al. 9 O. Presienei priklausė iki jos mirties 1929 11 13, kai pagal testamentą visą savo turtą ji paliko sūnui, prof. Arkadijui Pressui, gyvenančiam Suomijoje, dukteriai Nadeždai Presaitei-Stepanovienei, gyvenančiai Leningrade, ir giminaitei, prof. Nadeždai Šteinbergaitei-Ščupokienei, gyvenančiai Paryžiuje (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4471, l. 1). Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, gubernijos architektas N. 1908 m. A. Press gavo leidimą pertvarkyti pirmo aukšto langus ir duris pastate įsikuriančioms krautuvėms ir įstaigoms (KRVA, f. I-61, ap. 3, b. 545, l. 63-64).