Ariogalos kraštas Lietuvoje garsėja ne tik savo gamta, bet ir iš čia kilusiais talentingais žmonėmis. Šiame straipsnyje aptarsime rašytojus, gimusius Ariogalos apylinkėse, ypatingą dėmesį skirdami Jurgiui Savickiui - prozininkui modernistui, diplomatui ir vienam žymiausių XX a. lietuvių rašytojų.
Iš kairės: Jonas Aistis-Aleksandravičius ir Jurgis Savickis prie I. ir J. Savickių vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje, apie 1943 m.
Jurgis Savickis: gyvenimas ir kūrybos kelias
Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvare, netoli Ariogalos. Šiame kaime buvusiame Pagausančio dvare gyvenusioje gausioje, tačiau pasiturinčioje šeimoje gimė lietuvių diplomatas, rašytojas, ekspresionizmui artimas lietuvių prozos modernintojas, spaudos bendradarbis Jurgis Savickis (1890-1952). Šeima buvo pasiturinti, turėjo 80 ha ūkį prie Gausantės upelio.
Pradinis išsilavinimas
Gimnaziją baigė Maskvoje, kur jis gyveno pas savo dėdę. Apie savo mokslus Jurgis Savickis rašė: „Gimnazija - Maskvoje, ūkės aukštieji kursai Petrograde, iš kurių pereita studijuoti dailės akademijoj Krokuvoj (iki karui prasidedant)“. 1911 m. kelis mėnesius mokėsi Sankt Peterburgo aukštesniuose žemės ūkio kursuose. Vėliau studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje.
Kūrybos pradžia
Būtent Maskvoje ir pradėjo rašinėti. 1910 m. parašė pirmą savo kūrinį "Dienos kančios", išspausdintą laikraštyje „Lietuvos žinios“. Šį tekstą jis pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu, juo jis kai kada naudojosi ir vėliau, yra net jo knygų, išleistų Rimošiaus slapyvardžiu.
Diplomatinė veikla ir gyvenimas užsienyje
Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikloje, buvo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis. 1915 m. buvo deleguotas į Daniją rūpintis karo belaisviais. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje - rūpinosi vokiečių užnugaryje buvusiais lietuvių belaisviais. Išmokęs danų kalbą pradėjo bendradarbiauti spaudoje, sudarė danų mokslininko Å. M.Benedictseno ir lietuvių autorių J. Aleknos, J. Aukštuolio, J. Goštauto, I. Šeiniaus, J. Danijoje J. Savickis sukūrė šeimą - vedė Idą Trakiner. Gyvendami santuokoje jie susilaukė dviejų sūnų - Algirdo ir Augustino. J. Savickis buvo didelis eruditas, mokėjo prancūzų, danų, lenkų, rusų, švedų kalbas.
1919 m. pradėjo diplomatinį darbą Danijoje bei Suomijoje. Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai tokių žmonių reikėjo, tad jam buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba. 1919-aisiais J. Savickis buvo paskirtas oficialiu atstovu Danijoje, 1919-1927 m. atstovavo Lietuvai ir Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje bei Suomijoje. 1930-1937 m. buvo nepaprastasis pasiuntinys Švedijoje, 1938 m. - Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939-1940 m. - nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.
Grįžimas į Lietuvą ir vėlesnis gyvenimas
1927-1929 m. buvo Kaune veikusios Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius, papildomai nuo 1928m. vadovavo Valstybės teatrui. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Valstybės teatrui. 1928 m. Kaune buvo išleistas 2-asis apsakymų rinkinys - "Ties aukštu sostu".
Sodyba "Ariogala" Prancūzijoje
1935 m. I. ir J. Savickiai nusipirko žemės sklypą Pietų Prancūzijos Mentono apylinkėse esančioje Roquebruno vietovėje (Pajūrio Alpių departamentas), kuri Jurgiui labai priminė Lietuvą. Tame sklype Savickiai pasistatė vilą. Pavadino ją „Ariogala“. Taip Jurgis savo namus susiejo su gimtine. Sodybą jis papuošė žemaičių tradicinėmis šventųjų skulptūromis ir koplytėlėmis, viloje buvo daug iškilių lietuvių dailininkų (Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko) ir kt. paveikslų. Šioje sodyboje J. Savickis gyveno sovietams okupavus Lietuvą, kai neteko diplomato darbo, bei Antrojo pasalinio karo metais.
1939 m. Jurgis Savickis visam laikui išvyko į Prancūziją. Mirė J. Savickis, ištikus insultui, 1952 m. gruodžio 22 d. Mentono klinikose. Palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.
Dokumentinis filmas „Kuršiai, kas jie?" (2024)
Kūrybos bruožai ir bibliografija
J. Savickio proza - nelengvas skaitymas. Gyvenimą jis vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Veikėjai - kompleksuoti, tuščiagarbiai, pasidavę instinktams, o vaizduojamas pasaulis - žiaurus, negailestingas, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai.
Rašytojas yra laikomas ekspresionistu: jis tyrinėja gyvenimą iš tolo, fiksuoja stambiais, anot kritikos, grafiškais brūkšniais, jaudindamasis dėl grožio, meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. Savickio meninė kalba labai lakoniška. Tekstuose gausu ir įvairiausių kultūrinių nuorodų, tarptautinių arba svetimų kalbų žodžių. Jo kūryboje vyrauja estetinis pradas ir etinė psichologinė, egzistencinė problematika.
Svarbiausi kūriniai:
- Pirmasis apsakymų rinkinys - "Šventadienio sonetai" (1922).
- "Ties aukštu sostu" (1928).
- "Raudoni batukai" (1951).
- "Šventoji Lietuva" (1952).
- "Žemė dega: karo metų dienoraštis" (1956).
Bibliografija:
- Raštai: šeši tomai. - Vilnius: Vaga, 1990:
- T.1: novelės. - 1990. - 510 p.
- T.2: apysaka, novelės. - 1991. - 262 p.
- T.3: kelionių apybraižos. - 1995. - 475 p.
- T.4: dienoraštis. - 1995. - 542 p.
- T.5: Laiškai. - 1998. - 748 p.
- En rejse gennem Litauen: [kelionė per Lietuvą: apybraiža]. - København: E. Jespersens forl., [1919]. - 80 p. - [Danų k.]
- Šventadienio sonetai: novelės. - Berlin, 1922. - 144 p.
- Ties aukštu sostu: novelės. - Kaunas, 1928. - 237 p.
- Atostogos: kelionės įspūdžiai / Jurgis Rimošius. - Kaunas, 1928. - 146 p.
- Truputis Afrikos: kelionės įspūdžiai / J. Rimošius. - Malmō: Lundgrens Söners Boktryckeri, 1934. - 60 p.
- Kelionės: [2t.] / J.Rimošius. - Kaunas, 1938.
- Raudoni batukai: novelės. - Brooklyn: Gabija, 1951. - 134 p.
- Šventoji Lietuva: romanas. - Memmingen: Tremtis, 1952. - 248 p.
- Žemė dega: karo metų dienoraštis. - 2 d. - Chicago: Terra, 1956.
- Novelės. - Vilnius: Vaga, 1967. - 299 p.
- Ad astra: novelė. - Chicago, 1970. - 16 p. - (Mažoji biblioteka).
- Vasaros kaitros: novelės. - Vilnius: Baltos lankos, 1997. - 254 p. - (Skaitinių serija; 22).
Ariogalos panorama nuo Dubysos pusės
Kiti Ariogalos krašto rašytojai
Be Jurgio Savickio, Ariogalos kraštas taip pat davė pradžią ir kitiems rašytojams. Pavyzdžiui, Padargupiuose gimė poetė Z. Gaižauskaitė-Vokietaitienė (1951), išleidusi apie 10 knygelių vaikams.
Stasys Šalkauskis
Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. 1911 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. 1915-1920 m. S. Šalkauskis studijavo Fribūro universitete, tapo filosofijos daktaru. 1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė Romuvos žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos-filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius. 1938 metais išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininku. 1939 metais tapo VDU rektoriumi.
S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senoji liberaliosioji demokratija griuvo, tuo tarpu ją keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai ir savo idėjoms. S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete susipažino su studente Julija Paltarokaite - geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, ji tapo S. Šalkauskio žmona.
Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje. Tačiau jis buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą S. Stasys Šalkauskis buvo sunkios sveikatos būklės. Jis mirė 1941 m. Šiauliuose gruodžio 4 dieną. Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. S. Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Savo veikaluose S. Šalkauskis apmąstė lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. 1919 metais Fribūre jis parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Lietuvos istoriją savo darbuose jis suskirstė į tris laikotarpius, kuriuose vyravo Rytų, Vakarų dvasia ir bandymas jas sujungti. S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien.
Svarbiausi kūriniai:
- Pedagoginiai raštai / Stasys Šalkauskis; sudarė M. Karčiauskienė, R. Paulauskas; Kaunas: Šviesa, 1991 m.
- Ateitininkų ideologija / Stasys Šalkauskas; Putnam (Conn.): M. Juras, 1954 m.
2019 metais leidyklos „Homo liber“ išleistos Juozo Brazausko knygos „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje.