Sąžinė - tai etinė kategorija, reiškianti dorovinio pobūdžio jausmą, intuiciją ir gebėjimą save doroviškai valdyti. Šis gebėjimas minimas daugelyje kultūrų. Sąžinė leidžia prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus.
Sąžinės Apraiškos ir Suvokimas
Sąžinės priekaištai kyla dėl savo paties netinkamo elgesio, ketinimų ar būdo bruožų. Pasireiškia atsakomybe prieš kitą, jaučiant pareigą atlikti kokį nors teisingą poelgį ar būti geru.
Kai kuriuose tikėjimuose sąžinė siejama su Dievo balsu, todėl yra laikomas patikimu elgesio vadovu, pavyzdžiui, hinduistai tiki, kad sąžinė yra nematoma žmoguje gyvenanti dievybė, kvakeriams ji reiškia vidinę Dievo šviesą.
Skirtingos perspektyvos apie sąžinę:
- Intuityvizmo atstovai mano sąžinę esant visuotinę ir įgimtą, sprendžiamąją galią turinčią universumo apraišką.
- Empiristai teigia, kad ji yra žmogaus patirties išraiška - atmintis, kaupdama faktus daro subjektyvias išvadas, kaip turėtume elgtis ateityje. Neįvykdę šių nurodymų jaučiame sąžinės priekaištus.
- Biheivioristai sąžinę suvokia kaip tam tikrą atsaką į socialinius stimulus.
Sąžinė Katalikų Bažnyčios Mokyme
„Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą [...].“
Žmogaus viduje slypinti sąžinė reikiamu momentu jam liepia daryti gera ir vengti bloga. Ji taip pat įvertina konkrečius pasirinkimus, geriems pritardama, blogus smerkdama. Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo moralinę vertę. Kalbėdamas ir veikdamas, žmogus visada privalo ištikimai laikytis to, ką žino esant tikra ir teisinga.
Sąžinė yra mūsų dvasios įstatymas, ir ne vien tik tai: ji mums įsakinėja, primena atsakomybę ir pareigą, nurodo, ko reikia bijoti ir ko viltis. Ji yra pasiuntinė To, kuris ir per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Kiekvienam reikia pakankamai susikaupti, kad išgirstų savo sąžinės balsą ir jo klausytų. Atsigręžk į savo sąžinę, jos paklausk.
Žmogaus asmens kilnumui būdinga ir būtina, kad jo sąžinė būtų teisinga. Sąžinė yra moralės principų suvokimas (synderesim), jų pritaikymas įvairioms aplinkybėms, kai reikia praktiškai įvertinti, kodėl ir ką pasirinkti, ir pagaliau sprendimas dėl konkrečių norimų atlikti arba jau atliktų veiksmų. Protingas sąžinės sprendimas praktiškai ir konkrečiai pripažįsta proto įstatyme išreikštą moralinį gėrį.
Jei žmogus pasielgia blogai, teisingas jo sąžinės sprendimas gali paliudyti visuotinę gėrio tiesą ir kartu konkretaus pasirinkimo blogį. Sąžinės nuosprendis laiduoja viltį ir pasigailėjimą. Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti moralinėje srityje. Žmogus „negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę.
Tinkamai išugdyta sąžinė yra teisinga ir patikima. Ji daro savo sprendimus klausydama proto, derindama juos su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis.
Sąžinės Ugdymas
Sąžinė turi būti išmokyta daryti moralinius sprendimus. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia gerai ir teisingai. Ji sprendžia klausydama proto, derindama sprendimus su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis.
Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo uždavinys. Jau nuo mažens vaikus pratiname pažinti ir vykdyti sąžinės suvokiamą vidinį įstatymą. Sumanus auklėjimas moko gyventi dorybingai, saugo arba išvaduoja iš baimės, egoizmo ir puikybės, iš nesveiko kaltės jausmo ir noro puikuotis savimi, kurie kyla dėl žmogiškųjų silpnybių ir klaidų.
Ugdant sąžinę, kelią mums nušviečia Dievo žodis; jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip pat privalome tikrinti savo sąžinę žvelgdami į Viešpaties kryžių.
Žmogus kartais patenka į tokią padėtį, kurioje jo moralinis sprendimas esti nepatikimas arba apskritai sunkiai padarytinas. Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12).
Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui. Jeigu jis laisva valia pasielgtų priešingai, pats save pasmerktų. Dėl to nežinojimo dažnai gali būti kaltas pats žmogus. Būna taip, kad „žmogus menkai rūpinasi ieškoti tiesos bei gėrio, ir nuodėmės įprotis sąžinę palengva kone apakina“.
Jei - priešingai - nežinojimas neįveikiamas arba sąžinės sprendimas klaidingas ne dėl moralinio subjekto kaltės, tai kaltė žmogui negali būti įskaitoma. Vis dėlto blogis lieka blogis, trūkumas, netvarka.
Sąžinę gali lydėti nežinojimas, arba ji pati gali spręsti klaidingai. Dievo žodis nušviečia mūsų žingsnius. Jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis.
Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.
„Mylėti - tai kam nors trokšti gėrio.“ Šis pirminis žmogaus širdies polinkis į gėrį yra visų kitų aistrų šaltinis. „Aistros yra blogos, jei meilė bloga, geros - jeigu ji gera.“
Nors prieinami vien protu, Dekalogo įsakymai buvo apreikšti. Dievo įsakymus mes sužinome iš Jo apreiškimo, kurį mums skelbia Bažnyčia, ir iš moralinės sąžinės balso.
Laisvė žmogų daro moralės subjektu. Sąmoningai veikdamas, žmogus, galima sakyti, yra savo veiksmų tėvas. Tikrai žmogiški, tai yra laisvai remiantis sąžinės sprendimu pasirinkti veiksmai yra vertintini kaip moralūs. Jie esti geri arba blogi.
Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi nuolatos teikti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besirutuliojančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.
Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas. Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Protingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, protingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi protingumo dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.
Laisvė yra prote ir valioje besišaknijanti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, sąmoningai veikti. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų palaima.
Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos - tiesos ieškoti ir laikytis“.
Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.
Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek išorinio pasaulio prievartos bei priespaudos akivaizdoje. Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.
To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.
Dieviškasis bei prigimtinis įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis moralinis įstatymas skelbia pirmuosius ir esminius moralinį gyvenimą tvarkančius priesakus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo priesakai išdėstyti Dekaloge. Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.
Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas. Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Protingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, protingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi protingumo dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.
Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.
Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12-15; 1 Kor 12-13; Kol 3-4; Ef 4-6 ir t. t. Ja perduodamas apaštalų autoritetu paremtas Viešpaties mokymas, pirmiausia apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9-13). Ši katechezė taip pat moko mus sąžinės reikalus svarstyti savo santykių su Kristumi ir su Bažnyčia šviesoje.
Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir galios dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia - pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera.
Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus'.“
Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos kaltės už sunkų nusižengimą, tai bent ją sumažina. Tačiau daroma prielaida, kad niekas negali nežinoti moralinio įstatymo principų, įrašytų kiekvieno žmogaus sąžinėje. Juslingumo paskatos bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai, taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir kaltę. Tyčiomis padaryta nuodėmė, sąmoningai pasirenkant blogį, yra sunkiausia.
Pasirinktas objektas yra gėris, į kurį sąmoningai linksta valia. Jis yra žmogiškojo veiksmo materija. Pasirinktas objektas lemia valios akto moralumą pagal tai, ar tą objektą pažinęs protas laiko jį ar nelaiko atitinkančiu tikrąjį gėrį. Protingą gėrio ir blogio tvarką, liudijamą sąžinės, nusako moralės objektyvios taisyklės.
Kas yra sąžinė? Sąžinė žmogaus viduje yra proto sprendimas, atitinkamu momentu liepiantis daryti gera ir vengti bloga. Dėl jos žmogus suvokia atliksimo arba jau atlikto veiksmo moralinę kokybę ir gali prisiimti atsakomybę už jį. Klausydamasis savo sąžinės, protingas žmogus gali išgirsti jam kalbančio Dievo balsą.
Kokius reikalavimus sąžinei kelia asmens kilnumas? Žmogaus asmens kilnumas reikalauja, kad sąžinė būtų teisinga (sutarianti su tuo, kas teisinga ir gera proto ir Dievo įstatymo požiūriu). Dėl asmens kilnumo žmogus neturi būti verčiamas elgtis prieš sąžinę ir jam neturi būti trukdoma, neperžengiant bendrojo gėrio ribų, elgtis pagal ją, ypač religijos srityje.
Kaip ugdoma teisinga ir tikra sąžinė? Teisinga ir tikra sąžinė ugdoma auklėjimu, Dievo žodžio ir Bažnyčios mokymo priėmimu. Ją palaiko Šventosios Dvasios dovanos, jai padeda išmintingų žmonių patarimai. Be to, prie moralinio ugdymo daug prisideda malda ir sąžinės patikrinimas.
Kokiomis normomis sąžinė visada privalo vadovautis? Pagrindinės yra trys: 1) niekada neleistina daryti bloga, norint pasiekti gera; 2) vadinamoji aukso taisyklė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12); 3) meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę, tačiau tai dar nereiškia, kad kaip gėrį reikia priimti tai, kas objektyviai yra blogis.
Ar spręsdama sąžinė gali klysti? Žmogus visada privalo paklusti tikram savo sąžinės sprendimui, tačiau spręsdama ji gali ir klysti, ne visada dėl asmeninės kaltės. Todėl žmogui negalima įskaityti dėl nevalingo nežinojimo padaryto blogio, nors objektyviai jis ir lieka blogis. Tad būtina stengtis pataisyti sąžinės klaidas.
Apibendrinant, sąžinė yra esminis žmogaus moralinio kompaso elementas, padedantis skirti gėrį nuo blogio ir priimti atsakingus sprendimus. Jos ugdymas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis atidos, savirefleksijos ir pastangų vadovautis aukščiausiomis vertybėmis.
Judesio praktika - savęs pažinimo galimybė
tags: #sazine #brangiausias #turtas