Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės? Kodėl? Svarbiausia - kodėl?
Tas mažytis, tas toks trumpas mano vaikystės dienoraštis: „Šiandien verkiau, šiandien taip liūdna, šiandien negalėjau išbūti be ašarų..." Vaike, tai kodėl gi? Kai kiti vaikai taip dūksta, šėlsta, o tu liūdi... Kas pasakys apie tai? Koks grūdas iš protėvių dvasios manyje išdygo? Tas liūdesys taip traukė prie knygų... Ir kodėl taip baisiai troškau pats mokytis ir kitus mokyti? Kodėl sakiau jau tada: „Mokysiuos, visada mokysiuos ir juos tada mokysiu, kad nebūtų tokie liūdni, tokie nelaimingi"? Kodėl, pradėjęs eiti mokyklon, jau rašiau pamokomas pasakėles ir pasirašinėjau „Lietuvos ašara"?.. Kodėl, dar nebuvęs mokykloje, užlipdavau klojime ant jaujos ir, užsimetęs kokią gūnią, sakydavau vaikams pamokslus? Keistas, keistas aš buvau.
Prisimenu, seserys vieną sekmadienį juokėsi: „Tas mūsų Jonas net išsižiojęs klausė, nors tas pamokslas buvo baisiai nuobodus..." Kas ten mane tokį darė? Bet argi tik mane? Juk prisimenu tiesiog visų tuometinę nuotaiką. Pasiuvo man avies šiltus kailinukus. Bet jie balti, išsiteps, bus negražūs. Tėtė sugalvojo. Rado kažkokią storą traktorinę gumą. Išlydė ją ir juoda derva nutepė tuos kailinukus. Kailinukai atrodo gražūs, blizga. Bet priglaudi ranką ir prisiklijuoja. Apsidžiaugiau: juk spaudžia bažnyčioje, manęs niekas nespaus, bijos prisiklijuoti.
Vėliau, jau būdamas vyskupu, kartą lankydamas Krinčino parapiją, tai papasakojau ir pajuokavau: „Mano vaikystėje kiekvieną sekmadienį Krinčino bažnyčia būdavo kietai prisigrūdusi, o dabar, net atvykus vyskupui, pustuštė." Mama ir Tėtė pasakojo, kad ir jų vaikystėje vėliau atėjęs į bažnyčią vos galėdavai įsisprausti kur nors už pilioriaus. Krinčine tada buvo trys kunigai ir visi turėjo darbo. Gavėnioje išpažinčiai atlikti reikėjo viso sekmadienio. Štai tokie buvo tie mano protėviai! Tai jie, tie protėviai, vis neleido man nurimti, ir dabar vis degina ir degina troškimais. Jie kalti!
Tad norisi vėl ir vėl pajusti jų nuotaiką. Ir kurgi daugiau pajusiu negu namie?..Gimiau derlingose ir turtingose Aukštaitijos lygumose, netoli vysk. Juozapo Skvirecko ir poeto Bernardo Brazdžionio Tėviškių, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu, darbštumu. Rodos, begalinės Tėviškės lygumos nedavė man ramybės: jose horizontas beribis, gali žvelgti tolyn dešimtis kilometrų... O gal Tėviškės žmonių tokia nesuvaržoma, beribė dvasia?.. Kas jų dvasią tokią darė?
Seneliai dar pasakojo apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, tokį neturtingą kaip šv. Pranciškus. Jis yra dirbęs Krinčine, krikšto metrikų knygose randama jo įrašų. Ir Daujėnų didžiuosiuose Sekminių atlaiduose jis pasirodydavo kartkartėmis iš Vabalninko ar Apaščios, sutraukdamas žmonių minias ir iš sakyklos šaukdamas, kad „ponai, kurie lupa devynias skūras vargdieniams, nors jiems po mirties sviestu tepa ir lašiniais grindžia kelią į dangų, spirgės pragare". Žmonės net į Vabalninką bene dvidešimt kilometrų keliaudavo jo klausytis. Ir kitas kovotojas už teisybę, kun. Antanas Mackevičius, čia surinko daug žmonių kovai už laisvę. Žmonių širdis ne vienus metus į šventumą ir teisybę kėlė poetiniu ugningu žodžiu garsusis kunigas Antanas Vienažindys.
Visa tai pasakojo vyresnieji man mažam, kai verkdavau, pokario metais siautėjant stribams. Tie pasakojimai taip uždegė mokymui dar mažą širdelę ir išspaudė „Lietuvos ašarą". Tad suprantama, kartkartėmis užsidegu nenugalimu noru: namo! Ak, būtinai reikia eiti namo. Eisiu, eisiu namo. Taip, tik namo, kur nuo seno gyveno mano tėvai, seneliai, protėviai. Eisiu. Vėl pareisiu į Tėviškės laukus, sustosiu prie buvusių namų vartų, prie tos šimtametės klėties, kur klegėdami ant prieklėčio visi fotografavosi.
Ir, rodos, eis vėl gyvenimas, kaip ėjęs, ir, rodos, bėgiosiu vėl po mūsų kiemą, ar gyvensiu ir mąstysiu, kaip tada vaikystėje mąstęs... Toks begalinis noras sugrįžti, pareiti, prakalbinti...Vis norėjos grįžti į tėvų sodybą, kiekviena žvaigždelė kaip sesuo kur žiba, pas kiekvieną krūmą, pas kiekvieną žiedą -ten matysiu paukštį, kurs laimingai gieda. Ak, norėčiau grįžti į jaunystės taką, kur linksmi upeliai ryto saulėj teka...Ėjau ieškoti tos dvasios, vis ėjau ir ėjau! Taip, ėjau! Ne kartą ėjau, daug kartų ėjau...
Kai mane paskyrė Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvu, supratau, kad nepajėgsiu tiems studentams, būsimiems Lietuvos kunigams, perduoti Žmogaus dvasios didybės, per menkas esu. Tada ypač pajutau, kad nepajėgiu perduoti ir lietuvių protėvių dvasios, net to, kaip toji dvasia mane palietė, kas mane tokį darė... Tad sunkiai, labai sunkiai ėjau į pokalbius su klierikais... Tiesiog blaškiausi. Labai, labai nenorėjau... O juk kasdien reikėjo prabilti klierikų dvasion, reikėjo uždegti juos kasdieniams mąstymams. Taip norėjosi tiems jauniems žmonėms perduoti, kas mūsų protėvių nuo amžių sukaupta.
Ten, kur tiek daug vaikščiota, bėgiota, vis klausiau jų: ką pasakyti tiems jauniems vyrams. Klausiau ten, kur vaikščiojo tas vargšų kunigas Antanas Strazdas, kur graudžiai dainavo poetas Vienažindys. Nuėjau ir pas Julių Janonį Biržuose, ir Radvilų pily klajojau, ir į grafo Tiškevičiaus išblėsusius rūmų langus žvalgiausi. Vaidoto Spudo žodžiai vis skambėjo ausyse: „Susitikt tave norėčiau vėlei ties gimtaisiais Apaščios krantais." Klausiau jų visų: ko norėtų jie iš šiandieninių tautos vadų? Ką kalbėti jiems diena iš dienos metus, dvejus, trejus?.. Ką? Klausiau ir Žemaitijoje bėgdamas aplink Masčio ežerą senųjų ir Naujųjų metų sandūroje. Ko Tėvynė laukia iš jų jaunų? Vis kalbėjausi su jais, nebematomais; klausinėjau ir savęs... Tik į Dzūkiją, kur tiek daug svajota ir degta, nebespėjau nubėgti...
Ir vėl: 2000-ųjų balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai. Juk aš toks netinkamas vyskupo tarnybai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas? Visada juk likau tuo besiblaškančiu kaimo vaiku, vis nerimstančiu, vis einančiu ir einančiu, ieškančiu ir ieškančiu... Išlipęs iš autobuso Pasvalyje, einu link Tėviškės. Prisimenu taką: lieptas per Pyvesą, takelis pro Ragujų kapelius. (Ten gi močiutės Kastancijos Zdanevičienės-Bedalytės protėviai guli. Ach, ta močiutė. Sekminių antrą dieną skubėjo suvežti šieną. Ant kaugės Mamą ir surėmė gimdymo skausmai.Ir priėmei mane, močiute, ir sakei: „Šitas turės būti kunigėlis, nes Sekminėse gimė.") Šimtus, o gal tūkstančius kartų čia vaikščiota visų mūsų krašto žmonių.
Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų. Tik beržynėlis šlama kaip šlamėjęs vaikystėje, kai mes maži bėgiojome. O, jau ir Trajoniškis, bet nebėra liepų aukštųjų, į kurias su broliu Juliumi įlipę matydavome net Daujėnus. Nebėra ir kitų medžių. Nebėra Trajoniškyje ir kitų didelių, ūksmingų sodybų, nebėra ir mielosios mano pirmosios mokyklos. Išeinu į Lasasiekų miškus. Nebegaliu rasti net žymės miškuose buvusių didžiulių sodybų, sodų. Pamiršau net tų kaimų pavadinimus. Kažkur čia buvo Suntautai, Sereikiai, Vytautai. Bet jaučiu, kad Tėviškės dvasia nesunyko. Gyvena ji, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse. Ji gyva, kaip sako poetas B. Brazdžionis.
Grįžtu į Trajoniškį. O, koks tuščias Trajoniškis! Nebėra mūsų kūtės, klojimo, jaujos, daržinės, klėties, pirties, net vištidės ir kiaulidės. Ar vakarais dar ūbauja pelėda? Kur jai beūbauti, nebėra nei senų drevėtų medžių, nei senų pastatų. Mūsų tik pasenusi, tokia sumažėjusi gryčia likusi ir šulinys. Mano buvusi pradinė mokykla Kazilionio sodyboje - jau tik didelis prūdas. Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. Ir šimtametė mano krikštamočia Ona Černienė, besėdinti savo gryčioje: „Vaikeli, kai parve-■ Krikštamočios Onos Černienės trobaža mane pavasarį iš Panevėžio, verkiu: kaip iš Sibiro sugrįžusi. Iki žiemos pabūsiu." Pasiguodžiu jai: „Krikštamočia, turėsiu vyskupu būti." O ji apsiašarojo: „Vaikeli, matau, kad sunkiai priimi; vaikeli, už ką tau tokį kryžių? Argi negana buvo to kryžiaus tau kariauti su bolševikais?" Palingavo, liūdnai palingavo galvą.
Pasišnekėjome ir einu į Daujėnus: ten tėvų, protėvių kapai. Septyni kilometrai, bet kelias geras, žvyruotas vieškelis. Ak, kaip skauda širdį, kad ir pakely į Daujėnus nebėra Dirvoniškio bei tokios didelės Patrakės. Nebesisuka čia malūnai, nebegieda gaidžiai. Gerai, kad gegužės tokia ilga diena: sustoju Daujėnuose prie tėvų bei protėvių kapų. Pasimeldžiau prie Kauneckų kapų, prie Kazilionių, Zdanevičių. Meldžiuos ir susimąstau: kas gi daro žmogų galingą, net nenugalimą... Buvau pasiruošęs, atsinešiau „Pinotekso", nešiau visą kelią ir dešimt kartų pertepiau paminklinį Rūpintojėlį, kad ilgai, ilgai laikytų Trajoniškio Kauneckų atmintį...
Jeigu buvo, tai kažkas yra, kažką dar turiu rasti ir pajusti. Ak, eisiu dar. Negaliu kitaip. Eisiu, būtinai eisiu. Ir niekas nesulaikys. Eisiu jau vyskupas senelis, jau senelis. Į tą seną, jau numirusį Trajoniškį. Jau ant mirties slenksčio vyskupas senelis turi eiti, būtinai eiti. Ir niekas nesulaikys, nes kitaip jau vargiai kada begalėsiu. Juk jau aštuoniasdešimties metų... Reikia, būtinai reikia nukeliauti paskutinį kartą. Ir taip nukeliauti, kaip eidavau į mokslus, ar iš mokslų, ar lankydamas tėvus... Ir pajusti, ar buvau tas, kokio manęs protėviai laukė?..
Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną. Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios? Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas. Bet teisingi tie žodžiai, nes niekada ir niekam to nebeprireiks, nes niekas ten nebegyvena. O jei kam prireikia Trajoniškio ar kitos vietos, tai sėda į mašiną ir važiuoja per Krinčiną ar per Smilgius. Jei ir būtų kokie keliukai, takai, vis tiek čia niekas nebeitų. Dabar niekas pėsčiomis nebevaikšto taip toli. Nebent kokį žygį surengia...
Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas. Ko gero ir mūsų, sėlių, dvasią išaugino beribę tos beribės platumos. Juk sakoma, kad beribis Fiodoro Dostojevskio talentas - neaprėpiamų Pinsko lygumų vaisius (beje, jo giminė lietuvių ir, ko gero, sėlių kilmės)... O sėlių žemėje tiek daug talentų: B. Brazdžionis, J. Skvireckas, Eugenijus Matuzevičius. Jonas Mikelinskas, Balys Sruoga, J. Janonis, Mykolas Karčiauskas, Alfonsas Lipniūnas... Kai man pastojo kelią į mokslus sovietiniai laikai, negalėjau pasiduoti - neleido toji beribė, nesuvaržoma Tėviškės sėlių dvasia.
Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių...
Kaimo turizmo sodybos:
- Sodyba " Vaido Vila": Sodybos nuoma vestuvėms, jubiliejams, gimtadieniams, draugų ar šeimos susitikimams, konferencijoms. Sutvarkyta ir prižiūrima aplinka leis pailsėti gamtos apsuptyje. Sodyboje įrengta krepšinio aikštelė, lauko teniso kortas. Vilos pagrindineme pastate su ar be nakvynės priimame iki 90 asmenų. Pirties pastate telpa iki 24 asmenų su nakvyne pirtimi, džiakuzi ir lauko kubilu. Susisiekti +37066377434 Adresas: Mažeikių r.
- Vila Sodyba DUOBYS: Vila Sodyba „DUOBYS“ Molėtų r. kviečia rengti pobūvius, renginius ar tiesiog pailsėti. Sporto aikštynas, ežeras, pirtis, kubilas, erdvi salė (iki 70 sėdimų vietų, iki 130 vietų be nakvynės), dengta terasa, 3 vasarnamiai prie ežero, klėtis ir daug dar visko - skirta Jums.
- Sodyba " Gorainių Dvaras": Gorainių Dvaras tai ypatinga vieta jūsų šventei. Tik atvykus į sodybą, jus priverčia įsimylėti natūralus gamtos grožis, be jokių " sintetinių prieskonių" , jūs tikrai pajusite ramybę ir dvelkiančią prabangą viename. Labai mylime vestuvių šventes, bet labai mielai priimam ir krikštynas, bei gimtadienius.
- Kaimo turizmo sodyba „Oreivių užuovėja”: Išskirtinė, originali kaimo turizmo sodyba „Oreivių užuovėja” kviečia praleisti laiką jaukioje kaimo aplinkoje, pasigrožėti mini-zoosodu, pasimaudyti kaimiškoje pirtelėje ant ežero kranto, pernakvoti originaliuose temi- niuose kambariuose („Žvejo”- lova-valtis”, „Bitininko” - lova-avilys, „Tvartelyje” ant šieno čiužinio ir. tt.
- Dvarykščių sodyboje gražiausios šventės: Mūsų kaimo turizmo sodyboje Jus pasitiks ilgakojų gandrų klegesys, rami aplinka, nuostabūs gamtos vaizdai. Dvarykščių kaimo sodyboje Jūs galėsite paminėti savo pačias įsimintiniausias gyvenimo šventes ir atšvęsti didžiuosius gyvenimo įvykius. Čia patogu rengti vestuves, krikštynas, gimtadienius, įmonės vakarėlius, konferencijas, seminarus. Sodyba nutolusi nuo Vilniaus miesto ribų - tik 9km.
- Vila PAS ŠEŠTOKĄ: Vila PAS ŠEŠTOKĄ Molėtų rajone prie ežero 80 vietų ‼ LAISVI SAVAITGALIAI 2025 ‼ Rugpjūčio 2-3; 30-31. Rugsėjo 26-28. Rezervuokite vietą vestuvėms ar kitoms šventėms sekančiam 2026 m. sezonui! *sezonas nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos. kaimoturizmas Vila / moderni kaimo turizmo sodyba PAS ŠEŠTOKĄ įkurta prie Virintų ežero Molėtų rajone.
- Namelis prie Čičirio: Sodyba įsikūrusi Zarasų rajone ant vaizdingo ir žuvingo Čičirio ežero kranto. Geriausiai tinka šeimyniniam poilsiui arba nedidelei draugų kompanijai. Nuo namelio iki ežero vos 30 m. Ežere lieptas su aikštele žvejybai ar maudynėms, valtis. Namelyje terasa su nuostabiu vaizdu į ežerą, poilsio kambarys- virtuvė su televizorium, du miegamieji dušas ir tualetas. Lauke šašlykinė.
Vestuvės 2021 metais:
- Natalija Bunkė ir Edgaras Eidėjus: Pora nusprendė aukso žiedus sumainyti kiek neįprastoje vietoje - viešbučio „Stikliai“ kiemelyje. Neįprastas buvo ir atlikėjos vestuvinės suknelės pasirinkimas. Moteris į kiemelį žengė pasipuošusi raudonos spalvos suknele. Ceremonijoje netrūko šiltų ir jautrių akimirkų, tačiau bene jautriausia - Natalijos sūnaus Kristupo kalba. Tiesa, jaunavedžiai vestuves nusprendė atšokti Maljorkoje. Po kelių dienų su artimiausiais draugais ir šeimos nariais N. Bunkė ir E.Eidėjus savaitei išvyko į saulėtą Ispanijos salą. Tą kartą ceremonijai Maljorkoje moteris pasirinko pieno baltumo vestuvinę suknelę. Vestuvių šventėje netruko prabangos. Jaunieji su artimiausiais bičiuliais ir giminaičiais visai savaitei apsigyveno uolėtos, Viduržemio jūros apsuptyje plytinčios salos viloje, kurioje - kiekvienam svečiui rezervuota po atskirą kambarį. Su nuostabiu vaizdu į kalnus atsiveriančią vilą galima išsinuomoti už daugiau nei 1 tūkst. eurų parai. Dviejų aukštų name yra 10 miegamųjų, kurie talpina 20 žmonių, 7 vonios kambariai ir du didžiuliai baseinai.
- Tomas Bagdonavičius ir Audronė Gigienė: Skandalingasis dainininkas Tomas Bagdonavičius, dainos „Seksas pajūry“ atlikėjas dar praėjusiais metais paskelbė, kad skandalų jam gana - dabar jis nori rinktis kur kas ramesnį gyvenimą, o šią idėją įgyvendinti jam padeda mylimoji Audronė Gigienė, su kuria rugsėjo 11-ąją jis sumainė aukso žiedus. Netrukus pora su svečiais vyko atšvęsti vestuvių į sodybą, kurioje netrūko geros nuotaikos bei linksmybių. Kalbėdamas apie medaus mėnesį, jaunikis atskleidė, kad ketina jį praleisti Lietuvoje: „Dabar reikia šiek tiek laiko pailsėti ir sudėlioti viską į vietas. Dieną pabūsime ramiai namuose, o vėliau žadame praleisti savaitę Nidoje. Norime pabūti atokiau nuo žmonių ir pasidžiaugti dviese, kad tapome vyras ir žmona.“
- Remigijus Šimašius ir Gilma Teodora Gylytė: Liepos mėnesį socialiniame tinkle pasirodė netikėta žinia - Remigijus Šimašius trečiąkart vedė. Vyras sumainė aukso žiedus su Gilma Teodora Gylytė. Netrukus pati moteris kiek daugiau aprašė apie šias vedybas.
- Marija Grabštaitė ir Lukas: Liepos 28-ąją atlikėja Marija Grabštaitė ištarė „taip“ savo širdies draugui Lukui. Praėjus kiek laiko, moteris socialiniame tinkle pasidalijo ir savo vestuvių kadrais. Santuokos liudininkais tapo geriausi poros draugai. Ceremonijoje dalyvavo tik patys artimiausi porai žmonės. Marija ir Lukas draugavo dar tada, kai merginai buvo 16 metų, vėliau buvo pasukę skirtingais keliais, o štai dabar jau daugiau nei pusantrų metų jie ir vėl kartu.
- Viktorija Siegel ir Laurynas Suodaitis: Saulėtą liepos 23-iosios popietę Viktorija Siegel ir Laurynas Suodaitis prisimins visą gyvenimą. Sostinės Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvėje, liudijant būriui draugų ir artimųjų, jiedu prisiekė amžiną meilę. Vis dėlto, Viktorija pasakojo, kad nei tobulas oras, nei vedybų vieta neturi didelės reikšmės. Svarbiausia tai, kad jiedu - jau vyras ir žmona. Po ceremonijos jaunieji su svečiais patraukė į „Esperanza Resort“, kuriame pratęsė vestuvių šventę.
- Eglė Straleckaitė ir Dominykas Domarkas: Žinomą sportinių šokių šokėją Eglę Straleckaitę (29 m.) ir ateinantį sezoną „Enea Astoria Bydgoszcz“ klube žaisiantį krepšininką, Lietuvos profesionalių krepšininkų asociacijos vykdantįjį direktorių Dominyką Domarką (29 m.) nuo šiol galima vadinti šeima - įsimylėjėliai vienas kitam būti drauge kas benutiktų prisiekė Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, o smagią puotą surengė prie Alytaus esančiame „Dzūkijos dvare“.
tags: #sedos #graziausia #sodyba