Seimas nusprendė 2016 metus paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Gruodžio 17 d. bus minimos šio Lietuvos Prezidento, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininko, šeštojo Lietuvos premjero, gydytojo, publicisto K. Griniaus gimimo metinės.
Kazys Grinius gimė Selemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, 1866 m. gruodžio 17 d. Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimo narys, ypač rūpinęsis sveikatos apsauga, pagal išsilavinimą - gydytojas, studijų Maskvoje metais kalėjęs už dalyvavimą studentų riaušėse, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises.
Įdomioji Lietuvos Istorija | Ką Kryžiuočiai 40 Metų Veikė Kaune?
Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. vadovavo VI Ministrų kabinetui. 1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko K. Grinių Respublikos Prezidentu. Lietuvai jis vadovavo iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas. Jis mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, 1994 m. palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti jo gimtinėje. Yra parašęs botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė grožinę, mokslo populiariąją literatūrą iš lenkų kalbos.
K. Grinius gimė Suvalkijos ūkininkų Onos ir Vinco Grinių šeimoje. Tėvas skaitė ir rašė lietuviškai, mokėjo lenkų kalbą, suprato rusiškai. „Jis buvo savo kaimo ir platesnių apylinkių šviesuolis, namuose turėjo biblioteką, tai buvo labai reta to laikotarpio šeimose“. Motina, Ona Griniuvienė, kalbėjo tik lietuviškai, „nei lenkiškai, nei rusiškai niekados nesidarkydavo. Spaudą ji paskaitydavo gerai, bet rašyti visai nemokėjo. Jai labiausiai patikdavo kun. Juzumo ir Račkausko maldaknygė „Aukso altorius“, jos atsineštinis. Ji ir mane iš to „Altoriaus“ išmokė skaityti, kai aš ėjau šeštus metus“, - prisiminė K. Grinius.
Augdamas Kaziukas buvo ne itin stiprios sveikatos, tačiau mokslams imlus, todėl tėvai nusprendė sūnų leisti į mokslus, tikėdamiesi, kad jis taps kunigu. Devynerių metų sulaukęs jis pradėjo lankyti Čystos Būdos (Ožkinių) rusišką pradžios mokyklą, po kelių mėnesių tėvų perkeltas į Limarkų kaimo mokyklą. 1877-1879 m. - mokėsi Marijampolės pradžios mokykloje,1879 m. pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje.
Gimnazijoje buvo kalbama ir dėstoma rusų kalba, mieste ir buityje vyravo lenkų kalba, lietuvių kalba viešajame gyvenime girdėjosi retai. Tik trečioje klasėje jis pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu 1983 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. Nuo 1883 m., P.Kriaučiūno paskatintas, platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius, rinko tautosaką.
1887 m. Pradėjęs studijuoti medicinos mokslus Maskvos universitete įsitraukė į slaptosios Lietuvių studentų draugijos veiklą, pradėjo publikuoti savo rašinius lietuviškoje spaudoje. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo V. Kudirkos suorganizuotame „Varpo“ steigiamajame suvažiavime (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) Marijampolėje. 1889 m., pradėjus eiti „Varpui“, tapo aktyviu jo bendradarbiu ir rėmėju (rašė, redagavo, rūpinosi leidyba, platino). Už dalyvavimą Maskvos universiteto studentų riaušėse 1989 m. spalį buvo devynioms dienoms suimtas ir įkalintas Butyrkų kalėjime.
1891 m. jis išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininku, įkūrė fondą lietuviškoms knygoms leisti, kartu su bendraautoriais parašė ir išleido „Trumpą senovės Lietuvių istoriją“ (1992 m.). Dar nebaigęs studijų,1892 m. rudenį paskirtas kovos su cholera punkto gydytoju Minske. 1893 m. Į Lietuvą K. Grinius sugrįžo 1894 m. Apsigyveno Marijampolėje, pradėjo verstis privačia gydytojo praktika, tęsė kovą už lietuvišką žodį ir lietuvių tautos atgimimą. Daug laiko skyrė „Varpo“ laikraščiui: dalyvavo visuose varpininkų suvažiavimuose, rūpinosi laikraščio finansavimu, leidimu, redagavimu ir platinimu.
Kad galėtų geriau rūpintis „Varpo“ reikalais, 1896 m. K. Grinius iš Marijampolės išsikėlė į Virbalį, arčiau Prūsijos pasienio. 1896 m. liepos 29 d. susituokė su Joana Dominyka Pavalkyte, kuri tapo ištikima bendražyge ir draudžiamos lietuvių spaudos platinimo pagalbininke. Tų pačių metų rudenį, vengdamas padidėjusio žandarų dėmesio, su žmona persikėlė į Naumiestį, 1898 m. apsigyveno Pilviškiuose, perimdamas į Rusiją ištremto dr.
Grinių namai tuo metu buvo lietuvybės skleidimo židinys, Užnemunės kultūrinio bei politinio sąjūdžio centras. Aktyvi K. Griniaus veikla patraukė žandarų dėmesį, jis (vienas ir kartu su žmona) ne kartą buvo areštuotas ir kalintas kalėjimuose. 1908 m., valdžios sprendimu priverstas išvykti iš Suvalkų gubernijos, apsigyveno Vilniuje. Gyvendamas sostinėje buvo aktyvus, matomas tiek visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime. 1910 m. sugrįžo į Marijampolę. 1911 m. 1913 m. su bendraminčiais atnaujino „Varpo“ leidimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Grinius su šeima nusprendė išvykti į Rytus. Gyvendamas Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze, dirbo gydytoju. Išliko aktyvus visuomeniniame bei politiniame gyvenime, rūpinosi lietuvių tremtinių ir karo pabėgėlių šalpa, išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje prezidiumo pirmininku. Tačiau apsaugoti šeimos nepavyko, 1918 m. spalio 8 d. Kislovodske plėšikaujantys kareiviai nužudė žmoną ir mirtinai sužalojo dukrą. 1919 m. pavasarį jis su sūnumis, leidžiasi į ilgą kelionę namo. Pakeliui, Prancūzijoje, miršta jauniausias sūnus Jurgis. K. Griniui pasiekus Prancūzijos sostinę jo paslaugų prireikia jaunai Lietuvos valstybei.
Po penkerių metų, 1919 m. rudenį, K. Grinius su sūnumi sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje.1920 m. Pirmojoje Marijampolės apygardoje, pagal „Valstiečių sąjungos“ sąrašą, K. Grinius išrinktas į Steigiamąjį seimą. Prasidėjus Seimo darbui, persikėlė į Kauną. 1920 m. birželio 19 d. paskirtas VI (pirmosios parlamentinės) Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovu. Jam vadovaujant, Vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė su ja taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija.
1922 m. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų blokui laimėjus rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą, 1926 m. birželio 7 d. Kazys Grinius buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Trumpo Kazio Griniaus prezidentavimo metu buvo atšaukta karo padėtis, priimtas Amnestijos įstatymas, panaikinta cenzūra, atlikti kiti demokratiniai pertvarkymai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo priverstas atsistatydinti ir, kiek leido to meto sąlygos, jis toliau dirbo politinį darbą, didelį dėmesį skyrė visuomeninei veiklai, rūpinosi sveikatos klausimais.
Visą nepriklausomybės laikotarpį K.Grinius daug dirbo sveikatos apsaugos srityje. Nuo 1922 m. vadovavo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, steigė įvairias draugijas, centrus motinoms ir vaikams, dezinfekcijos stotį, redagavo leidinius „Kovos su džiova”, „Medicina“, „Pieno lašo” metraščius, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą.
Dr. K. Grinius skaudžiai išgyveno pirmąją SSRS ir nacistinės Vokietijos okupacijas. Kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jurgiu Alekna 1942 m. įteikė Vokietijos okupacinei valdžiai memorandumą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, represijų, žydų žudynių. SSRS kariuomenei artėjant prie Lietuvos, 1944 m. rugpjūčio mėnesį pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. 1947 m. sausį atvyko į JAV, su žmona ir sūnumi Liūtu apsigyveno Čikagoje.
Mirė tikėdamas, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos - „Aš nepalenkiamai įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata”.
Atminimo įamžinimas
Kazio Griniaus atminimas įamžintas įvairiomis formomis, pagerbiant jo indėlį į Lietuvos istoriją ir kultūrą:
- 1926 m. Šilutės apskrityje pastatytam Šlažų tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas.
- 1929 m. Marijampolės, Kvietiškio priemiesčio gatvė pavadinta K. Griniaus vardu.
- Lietuvoje yra dar septynios gatvės pavadintos K. Griniaus vardu: Vilniuje, Kaune, Šatijų k. (Kauno sav.), Pagrynių ir Šlažų k. (Šilutės sav.), Selemos ir Kvietiškio k. (Kazlų Rūdos sav.).
- 1994 m. gimtojoje Prezidento K.Griniaus sodyboje Selemos k., Kazlų Rūdos sav., šalia gyvenamojo namo pastatytas dvigubo kryžiaus formos akmens memorialinis paminklas.
- 1994 m. spalio 8 d. Mondžgirės giraitėje Mikalavo miške, prie kelio Marijampolė - Kaunas, buvo perlaidoti Prezidento K. Griniaus palaikai ir įrengtas memorialas (skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Giedrius Svirskis).
- 1995 m. sausio 13 d. Kazlų Rūdos vidurinei mokyklai (gimnazija nuo 1999 m.) suteiktas Prezidento Kazio Griniaus vardas.
- 1997 m. gruodžio 16 d. Marijampolėje name, kuriame gyveno K.Grinius su šeima, atidarytas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus.
- 1999 m. Kazlų Rūdos Prezidento Kazio Griniaus kieme buvo atidengtas koplytstulpis dr. Kaziui Griniui.
Šilutės rajono savivaldybė jau pagerbė Prezidento Kazio Griniaus atminimą - ant tilto atramos atidengta memorialinė lenta su Prezidento atvaizdu, šis ženklas informuoja, kad tai K. Griniaus tiltas. Šiam tiltui šiemet sukako 90 metų.
Iš Šilutės Žalgirio gatve važiuojant į Pagrynius, visai netoli užrašo, skelbiančio gyvenvietės pavadinimą, į dešinę atsišakoja K. Griniaus gatvė, kuri veda Šlažų tilto link, dar vadinamo Kazio Griniaus tiltu. Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, dėmesį patraukia didelis rausvas lauko riedulys, ant kurio plokštumos priklijuotoje granito plokštėje iškalti tokie Prezidento Kazio Griniaus testamento žodžiai: „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe…“.
Šį Prezidento atminimui skirtą memorialinį ženklą pagryniškiai atidengė 2009 metų gruodį, K. Griniaus gimtadienio išvakarėse. Įamžinti vos pusmetį Lietuvos Prezidentu buvusio K. Griniaus atminimą sumanė K. Griniaus gatvėje sodybą turintis Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros puoselėtojas Algirdas Mykolas Kubaitis, projektą sukūrė jo sūnus vilnietis Mindaugas, šilutiškis Ričardas Undzėnas iškalė užrašą. 55 šeimų atstovai pasirašė memorialinio akmens statybos ir atidengimo aktą, kuris įteiktas Šilutės muziejui saugoti.
Prezidentas K. Grinius Šilutėje apsilankė 1926 m., buvo pirmasis mūsų valstybės Prezidentas, į šį kraštą atvykęs po jo prijungimo prie Lietuvos 1923 m. 1926 m. pastatytas per užliejamą teritoriją 616 tūkst. Paminklinis akmuo Prezidento atminimui įamžinti Pagryniuose radosi K. Griniaus vardu pavadintos gatvės pradžioje, šalia Marytės ir Stasio Oželių išpuoselėtos ir dailiai aptvertos sodybos.
K. Griniaus gatvės sodybų šeimininkai turi ir kitą tradiciją. M. ir S. Oželių sodyboje ant specialaus stovo dabar visą laiką plevėsuoja vėliava su Vyčio ženklu, kartais ją pakeičia Lietuvos trispalvė. Anksčiau S. Oželis, Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris, sodyboje iškeldavo Lietuvos trispalvę, tačiau ne tik per valstybės šventes, svarbias Lietuvai datas, religines šventes, bet ir per žmonos Marytės, sūnų Mindaugo ir Stasio, marčios Evelinos, anūko Martyno gimtadienius.
Yra Pagryniuose patriotų: vėliavos su Vyčio ženklu nuolat plevėsuoja K. Griniaus gatvėje šeštuoju numeriu pažymėtoje sodyboje, ji plevėsuoja ir šios gatvės 11A sodyboje. Visą laiką plevėsuojančių vėliavų su Vyčio ženklu Pagrynių kaime yra nemažai.
Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje, minint Kazio Griniaus atminimą ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, gimė mintis suorganizuoti akciją-bėgimą „Tiltas iš praeities į dabartį“ nuo Prezidento paminklo Mondžgirėje iki gimnazijos. Dalyviai bėga 11 kilometrų atstumą nuo Prezidento Kazio Griniaus paminklo iki Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos, nešdami degantį fakelą, kaip praeities ir dabarties simbolį, kaip ryšį tarp kartų, kaip idėjų ir darbų tęstinumą. Kartu nešamos Lietuvos vėliava ir gimnazijos vėliava.
2020 m. gruodžio 17d. minėjome Prezidento Kazio Griniaus 154-ąsiais metines. Prezidento gimtadienio dieną, gimnazijos administracija, uždegė atminimo žvakeles prie koplytstulpio.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Kazio Griniaus gimimas | 1866 m. gruodžio 17 d. |
| Išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu | 1926 m. birželio 7 d. |
| Palaikų perlaidojimas Lietuvoje | 1994 m. spalio 8 d. |
