Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu - išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais.
Maldos esmė ir kilmė
Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių. Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) - širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.
Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (pasak semitų ar biblinio pasakymo: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.
Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“? Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta. Svarbu atsiminti: „Dievą turime prisiminti dažniau, negu įkvepiame“.
Krikščioniškos maldos ypatumai
Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus Sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa nukreipta į Tėvą. Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.
Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią, kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.
Kun. Mike'o malda pradedantiesiems
Maldos formos ir būdai
Yra daug būdų melstis. Galima išskirti kelias pagrindines maldos formas:
- Žodinė malda: sujungia kūną su vidine širdies malda. Be žodinės maldos negali išsiversti net vidujausia malda. Šiaip ar taip, ji visada turi kilti iš asmeninio tikėjimo. Tėve mūsų malda Jėzus davė mums tobulą žodinės maldos formulę. Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat įgyti „geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą“.
- Meditacija: yra maldingas apmąstymas, pirmiausia prasidedantis nuo Dievo žodžio Šventajame Rašte. Naudojantis protu, vaizduote, jausmais ir troškimais, ja siekiama pagilinti savo tikėjimą, atversti savo širdį ir stiprinti savo norą sekti Kristumi. Tai pradinis kelio į meilės vienybę su Viešpačiu tarpsnis.
- Kontempliatyvioji malda: yra paprastas žvilgsnis į Dievą tyloje ir meilėje. Tai Dievo dovana, gryno tikėjimo akimirka, kai besimeldžiantysis ieško Kristaus, atsiduoda meilės kupinai Tėvo valiai ir, veikiamas Šventosios Dvasios, susikaupia visa savo būtimi. Šventoji Teresė Avilietė apibūdina ją kaip nuoširdų bičiuliavimąsi, „per kurį dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog jis mus myli“.
Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
Maldos kliūtys ir kova
Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti - pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.
Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus primygtinai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutinę ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“. Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eik, - sako man širdis, - jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).
Dievo garbinimas per maldą
Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.
Tikėjimo ir maldos ryšys
„Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Viską pranoksta Evangelija, kuri stiprina mane besimeldžiančią, joje aš randu visa, ko reikia mano vargšei sielai. Ten visada pasisemiu naujų žinių, šviesos, randu paslėptų mistinių prasmių.