Ponia Reičelė Lind gyveno prie pat vieškelio į Evonlį, ten, kur jis staigiai leidžiasi į alksniais ir paparčiais apaugusią daubą ir kur jį kerta upokšnis, prasidedantis kažkur toliau, senojoje Katbertų giraitėje.
Žaliastogių namas - istorinė vieta, įkvėpusi knygos aplinką
Visi žinojo, kad tenai, tuose miškuose, jis labai vingiuotas, sraunus, su tamsiais, slaptingais duburiais ir kriokliais, tačiau ties Lindų Dauba jo srovė aprimusi, tvarkinga - net ir upokšnis pro ponios Reičelės Lind namus privalo bėgti ramiai ir kultūringai.
Jis tikriausiai žinojo, jog ponia Reičelė Lind ištisai sėdi prie lango ir akylai stebi kiekvieną, kas skuba pro šalį - pradedant upokšniu, baigiant vaikais - o išvydusi ką nors keista ar neįprasta, ji tol nenurims, kol neiššniukštinės, kas, kaip ir kodėl.
Ir Evonlyje, ir už jo ribų gyvena daug žmonių, kurie gali taip pasinerti į kaimynų reikalus, kad net savuosius užmeta, tačiau ponia Reičelė Lind buvo iš tų gabiųjų, kurie susidoroja ir su savo, ir su kitų rūpesčiais.
Ji garsėjo kaip gera šeimininkė, jokių darbų neatidėliodavo ir ne bet kaip juos nudirbdavo, ji vadovavo siuvimo būreliui, padėdavo tvarkytis sekmadieninėje mokykloje, buvo tvirčiausias bažnyčios Globos draugijos ramstis ir pagelbėjo užsienio misijoms.
Įprasta Popietė ir Netikėtas Matijaus Katberto Pasirodymas
Tačiau poniai Reičelei užteko laiko valandų valandas sėdėti virtuvėje prie lango, iš medvilninių siūlų megzti lovos užtiesalus - Evonlio šeimininkės su baime ir pagarba šnabždėjosi, jog jau šešiolika jų yra numezgusi - ir nenuleisti akių nuo kelio, kuris kirto daubą, o paskui vingiuodamas kilo į raudonuojantį statų kalvos šlaitą.
Vieną birželio pradžios popietę ji taip sėdėjo įprastoje vietoje. Pro langą maloniai švietė ir šildė saulė. Atšlaitėje prie namo kaip išsipuošusi nuotaka baltais ir rausvais žiedais švytėjo vaismedžių sodas, o oras net skambėjo nuo gausybės bičių dūzgesio.
Tomas Lindas - romus, nedidelio ūgio vyras, kurį evonliškiai vadindavo „Reičelės Lind vyru“ - už klojimo, laukuose ant kalvos, bėrė į lysves vėlyvųjų ropių sėklas, o plačiame lauke už upokšnio, Žaliastogiuose, tikriausiai sėjo Matijus Katbertas.
Ponia Reičelė žinojo, kad jis dabar turėtų plušėti laukuose, nes vakar Viljamo Bleiro parduotuvėje nugirdo, kaip Peteriui Morisui sakė rytoj popiet sėsiąs ropes.
Ir vis dėlto tai buvo Matijus Katbertas - pusę ketvirtos, per patį darbymetį ramiai sau važiuoja per daubą ir jau kyla į kalvą. Negana to, apsivilkęs išeiginiais drabužiais - iš tolo šviečia balta apykaklė.
Be jokių abejonių, jis važiuoja kažkur toliau, ne į Evonlį - apie tai byloja brikelė ir jon pakinkyta bėra kumelė.
Taigi! Kur dabar tas Matijus Katbertas važiuoja? Jeigu tai būtų kas nors kitas iš evonliškių, ponia Reičelė, mikliai suvedusi visus galus, būtų iškart gavusi atsakymą į abu tuos klausimus.
Tačiau Matijus taip retai išvykdavo iš namų, jog dabar turėjo nutikti kas nors neįprasta ir neatidėliotina. Jis buvo nežmoniškai drovus, nepakęsdavo svetimų žmonių ir svetimų vietovių, kad nereikėtų su kuo nors kalbėtis.
Matijus su balta apykakle brikelėje - nedažnai tą galėjai išvysti.
„Išgėrus arbatos, reikės nukulniuoti į Žaliastogius ir iš Merilės sužinoti, kur ir ko jis iškeliavo, - galų gale nusprendė garbioji moteriškė.
- Tokiu metų laiku jis paprastai nevažiuoja į miestą, o į svečius išvis niekada nevažiuoja. Jeigu lėktų ropių sėklos nusipirkti, nebūtų taip išsipuošęs ir kam tos brikelės reikėtų… Važiavo gana lėtai - vadinasi, ne pas gydytoją. Matyt, kažkas nuo vakar vakaro nutiko, kad jis leidosi į kelionę.
Vizitas į Žaliastogius ir Šokiruojanti Naujiena
Taigi, išgėrusi arbatos, ponia Reičelė išsiruošė. Eiti reikėjo netoli: nuo Lindų Daubos iki didžiulio, sode paskendusio Katbertų namo buvo maždaug ketvirtis mylios. Tiesa, einant takeliu susidarydavo gerokai daugiau.
Matijaus Katberto tėvas, toks pat drovuolis ir tylenis, kaip ir jo sūnus, susirentė sodybą kaip įmanoma toliau nuo savo gentainių, nusigavo vos ne į pačius miškus. Žaliastogius jis įkūrė tolimiausiame savo žemių pakraštyje, ten jie stūksojo iki šiol - vos matomi nuo vieškelio.
Evonlio žemėlapis, kuriame pavaizduota Žaliastogių vieta
Visi kiti Evonlio namai draugiškai glaudėsi ne per toli vienas nuo kito.
„Tai tiesiog buvimas - samprotavo ji žengdama giliai įmintu, žole apžėlusiu takeliu tarp erškėtrožių krūmų.
- Nėra ko stebėtis, jog ir Matijus, ir Merilė, gyvendami tokiame užkampyje, pasidarė šiek tiek keisti. Medžiai ne kažin kokią draugiją sudaro, nors jeigu sudarytų - tai jų čia užtektinai… Bet man maloniau žmonės. Tiesą sakant, jiedu, atrodo, visai patenkinti. Manyčiau, tiesiog priprato.
Taip samprotaudama ponia Reičelė išsuko iš takelio ir įžengė į Žaliastogių kiemą. Kiemas žaliuote žaliavo, buvo švarus ir tvarkingas, iš vienos pusės svyrojo senų gluosnių šakos, iš kitos augo tiesutėlės tuopos.
Nebuvo matyti jokio nereikalingo šakaliuko, jokio akmenėlio - ponia Reičelė tikrai būtų pastebėjusi, net ir patį mažiausią. Ji seniai buvo įsitikinusi, jog Merilė Katbert kiemą šluoja taip pat dažnai, kaip ir trobą.
Ponia Reičelė smarkiai pabeldė į virtuvės duris ir, išgirdusi „prašom“, įžengė vidun.
Virtuvė Žaliastogiuose buvo labai jauki - gal reikėtų sakyti: būtų buvusi jauki, jeigu nebūtų tokia išblizginta, lyg svetainė, kur niekas negyvena.
Langai išėjo ir į rytų, ir į vakarų pusę. Pro tą, kur į vakarus, buvo matyti kiemas, ir vidun skverbėsi švelnių birželio saulės spindulių pluoštas. O rytų langas, pro kurį galėjai įžvelgti iš kairės pusės žieduose skendinčias vyšnias, o slėnyje prie upelio svyruojančius lieknus berželius, žaliavo nuo priešais susiraizgiusių vijoklių.
Prie jo ir prisėsdavo Merilė Katbert (jeigu apskritai ji prisėsdavo), visada šiek tiek įtariai žvelgdama į saulės spindulius, mat šie jai atrodydavo per daug išdaigaujantys ir nerimti pasaulyje, į kurį dera žiūrėti labai rimtai.
Ponia Reičelė, dar nė durų nespėjusi užverti, pastebėjo viską, kas buvo padėta ant stalo. Trys lėkštės - vadinasi, Merilė laukia, kad kažkas atvyks su Matijum arbatos gerti. Tačiau valgiai kasdieniai, tik laukinių obuoliukų kompotas… Ir pyragas tik vienos rūšies… Taigi - laukiamas svečias nėra labai didelis. Bet kam tada Matijaus balta apykaklė ir bėra kumelė?
- Labą vakarą, Reičele, - guviai pasisveikino Merilė. - Tikrai, koks puikus vakaras, ar ne? Gal prisėstum?
Merilė buvo aukšta ir liekna, kampuotų bruožų, be jokių aptakumų. Jos tamsūs plaukai su keliomis žilomis sruogomis visad būdavo kietai susukti į mažą kuodelį ir pakaušyje tvirtai prismeigti dviem vieliniais smeigtukais. Ji atrodė gana ribota, bet labai sąžininga moteris - tokia jinai ir buvo.
Merilės lūpos supratingai truktelėjo. Šito iš ponios Reičelės ir tikėjosi.
- Oi, ne. Jeigu Merilė būtų pasakiusi, jog Matijus išvyko į Šviesupius parsivežti kengūros iš Australijos, ponia Reičelė nebūtų labiau apstulbusi. Gal penkias sekundes ji iš tikrųjų buvo be žado.
Ponia Reičelė patyrė tikrą smegenų sukrėtimą. Jos mintys reiškėsi vien šaukiamaisiais sakiniais. Berniukas! Merilė ir Matijus Katbertai įsivaikina berniuką! Iš našlaičių prieglaudos! Pasaulis apvirto aukštyn kojomis, ne kitaip! Daugiau jau nebebus kuo stebėtis!
Merilės Paaiškinimas ir Reičelės Abejonės
- Na, tiesą sakant, mes tai ilgokai svarstėme, visą žiemą, - atsakė Merilė. - Prieš Kalėdas pas mus buvo užsukusi ponia Aleksandra Spenser ir prasitarė, jog pavasarį rengiasi iš Houptauno našlaičių prieglaudos paimti mergytę. Jos giminaitė tenai gyvena, ponia Spenser pas ją lankėsi ir viską išsiaiškino. Taigi mes su Matijumi nuo tada dažnai apie tai pasikalbėdavom. Sugalvojom pasiimti berniuką.
Matijus jau sensta - juk žinai, jam šešiasdešimt - nebe toks žvitrus, kaip būdavo. Ir širdis jam šlubuoja. O žinai, kaip beviltiškai sunku ką nors pasisamdyti. Nieko daugiau neprisiprašysi, kaip tik tuos pusgalvius nesubrendėlius prancūzų pusbernius. Ir vos tik kurį pripratini prie tvarkos ir ko nors išmokai - žiūrėk, jau ir išmauna į kokį nors žuvų konservų fabriką arba į Valstijas.
Iš pradžių Matijus norėjo imti berniuką iš Barnado, anglų prieglaudos. Bet aš griežtai pasakiau ne. „Gal jie ir geri - nesakau, kad niekam tikę - bet nenoriu turėti reikalų su Londono gatvių vaikiščiais, - pasakiau.
- Bent jau tegul būna vietinis vaikas, kanadietis. Žinoma, imk, iš kur nori, vis tiek rizikuoji. Bet man bus ramiau ir geriau miegosiu, jeigu paimsim kanadietį“.
Taigi galų gale nusprendėm prašyti ponią Spenser, kad kai važiuos sau mergaitės, paimtų ir mums berniuką. Praeitą savaitę išgirdome, jog ji jau rengiasi važiuoti, taigi per Ričardą Spenserį perdavėme, kad parvežtų mums stiprų, gražų, sveiką berniuką kokių dešimties ar vienuolikos metų.
Nusprendėme, jog tai tinkamiausias amžius: pakankamai didelis, kad iškart galėtum statyti prie ruošos darbų, ir pakankamai mažas, kad dar spėtum deramai išauklėti. Norime gerai jį čia užlaikyti ir išmokslinti. Šiandien gavome iš ponios Aleksandros Spenser telegramą - atnešė paštininkas iš stoties - kurioje pranešė, kad atvyksta šįvakar pusę šešių. Taigi Matijus ir išvažiavo į Šviesupius jo pasitikti. Ponia Spenser jį tik išlaipins.
Ponia Reičelė visada didžiuodavosi tuo, jog tiesiai pasako savo nuomonę. - Ką gi, Merile. Aš tau tiesiai pasakysiu, jog, mano galva, jūs darote labai didelę kvailystę - kitaip sakant, labai rizikuojate. Jūs nežinote, ko susilauksite.
Priimate svetimą vaiką į savo sodybą, į savo namus ir ničnieko apie jį nežinote: nei koks jo charakteris, nei kas buvo jo tėvai, nei kas iš jo gali išeiti.
Beje, praeitą savaitę skaičiau laikraštyje, kaip vienas vyras su žmona kažkur Salos vakaruose pasiėmė iš našlaičių prieglaudos berniuką, ir jis naktį padegė namus - tyčia padegė, Merile - ir jų pačių, miegančių, vos nesuskrudino. Ir dar žinau vieną atvejį, kai įsūnytas berniukas mėgdavo gerti žalius kiaušinius - niekaip negalėjo nuo to atpratinti.
Šitoji Jobo paguoda Merilės, atrodo, nei įskaudino, nei sutrikdė. - Sutinku, tu daug teisybės pasakei, Reičele. Aš ir pati gerokai dvejojau. Bet Matijus labai užsispyrė. Aš tai mačiau, todėl ir nusileidau. Matijus taip retai dėl ko nors užsispiria, bet kai jau taip atsitinka, visada jaučiu, jog privalau nusileisti.
O dėl rizikos, tai žmogus šiam pasauly kas žingsnis kuo nors rizikuoji. Ir dėl savo pačių vaikų žmonės rizikuoja - ne visada ir jiems viskas gerai išeina. O ta prieglauda visai netoli nuo mūsų Salos. Visai kas kita, nei imtumėm jį iš Anglijos ar Valstijų.
- Na, ką gi, tikiuosi, viskas bus gerai, - pasakė ponia Reičelė tokiu tonu, kuris aiškiai parodė skausmingas jos abejones.
- Tik paskui nesakyk, jog aš tavęs neįspėjau, jeigu jis sudegins Žaliastogius arba pribers į šulinį strichnino - girdėjau apie tokį atvejį Niu Brunsvike, kur vaikas iš našlaičių prieglaudos šitaip padarė, ir visa šeima išmirė baisiose kančiose.
- Na, mes imame ne mergaitę, - pasiguodė Merilė, tarsi užnuodyti šulinius galėtų tiktai mergaitės ir nebūtų ko baugintis, kai lauki berniuko. - Niekad nė negalvojau paimti mergaitės. Stebiuosi, kad ponia Aleksandra Spenser pasirinko mergaitę.
Ponia Reičelė mielai būtų dar užtrukusi ir palaukusi, kol sugrįš Matijus su tuo našlaičiu. Tačiau sumetusi, jog tektų laukti dar mažų mažiausiai dvi valandas, nusprendė paėjėti keliu iki Roberto Belo namų ir papasakoti šią naujieną jiems. Visiems be išimties, aišku, tai bus sensacija - o ponia Reičelė taip mėgo sensacijas.
Reičelės Apmąstymai ir Matijaus Kelionė į Šviesupius
„Čia tai bent! Nei girdėta, nei regėta! - šūktelėjo pati sau ponia Reičelė, vėl atsidūrusi ant takelio. - Atrodo, lyg sapnuočiau. Oi, oi, kaip man gaila to vargšo berniokėlio! Matijus ir Merilė nieko neišmano apie vaikus, jie tikėsis, kad jis bus rimtesnis ir protingesnis net už savo senelį (jeigu tik jis iš viso turėjo senelį - tuo aš labai abejoju).
Kažkaip neįmanoma įsivaizduoti Žaliastogiuose vaiko. Vaiko niekad ten nėra buvę, nes kai tėvas statėsi namą, Merilė ir Matijus jau buvo užaugę - jeigu jie apskritai yra buvę vaikai: kai į juos žiūri, sunku tuo patikėti. Nė už ką nenorėčiau būti to našlaičio vietoje.
Šitaip iš visos širdies kalbėjo ponia Reičelė erškėtrožių krūmams.
Matijaus Katberto bėroji kumelė ramiai sau risnojo tas aštuonias mylias iki Šviesupių. Kelias buvo gražus, vingiavo pro tvarkingas ūkininkų sodybas, tai vienur, tai kitur įnerdavo į nedidelius balzammedžių ir kėnių miškelius arba nusileisdavo į daubą, kur savo permatomus žiedynus svarino laukinės slyvos.
Saldžiai maloniai kvepėjo obelų sodai ir pievos, kylančios šlaitu iki perlais ir purpuru švytinčios horizonto linijos.
Matijus savaip mėgavosi kelione, išskyrus tuos momentus, kai sutikdavo kokią nors moterį ir turėdavo jai linktelėti. Matijus bijodavo moterų, išskyrus Merilę ir ponią Reičelę. Jam visad atrodydavo, jog tos paslaptingos būtybės slapčia iš jo šaiposi. Ko gero, jis neklydo taip manydamas, nes buvo išties keistos išvaizdos personažas: nerangus, plieno spalvos plaukai siekė pakumpusius pečius, tankią, lygią rudą barzdą jis užsiželdino turbūt nuo dvidešimties metų.
Netikėtas Susitikimas Stotyje
Privažiavęs Šviesupius, neišvydo jokio traukinio. Pamanė atvažiavęs per anksti, todėl pririšo arklį nedidelio viešbučio kiemelyje ir nuėjo į stotį. Ilgas peronas buvo beveik tuščias. Vienintelė gyva būtybė, kurią jis pastebėjo, buvo kažkokia mergaitė, įsitaisiusi ant skiedrų krūvos pačiame perono gale.
Matijus, vargu ar pamatęs, kad tai mergaitė, kuo skubiausiai prasmuko pro ją nė nežvilgtelėjęs. Jeigu būtų žvilgtelėjęs, tikrai būtų išvydęs jos akyse sustingusią įtampą ir laukimą.
- Pusės šešių traukinys jau atvyko ir išvažiavo prieš pusvalandį, - dalykiškai atsakė geležinkelininkas. - Bet jums išlaipino vieną keleivę - mažą mergaitę. Ana ji sėdi ten ant malksnų. Siūliau eiti į moterų laukiamąją salę, bet ji man oriai atsakė, jog mieliau palūkuriuos lauke. „Daugiau erdvės vaizduotei“, - dar pridūrė ji man.
- Aš nelaukiu jokios mergaitės, - burbtelėjo Matijus. - Aš atvykau pasiimti berniuko. Jis turėtų čia būti.
- Tikriausiai čia kokia nors klaida, - pasakė jis. - Ponia Spenser išlipo iš traukinio su ta mergaite ir pavedė ją man. Sakė, jog tu su seserimi imate ją iš našlaičių prieglaudos ir įsidukrinsite, ir kad tu netrukus turėtum čia pasirodyti.
- Na, tu geriau paklausk pačios mergaitės, - atsainiai patarė stoties viršininkas. - Ji tikrai sugebės viską paaiškinti - ką jau ką, o liežuvį ji turi. Ir, patenkintas savimi, nuėjo, nes norėjo valgyti.
O mergaitė stebėjo Matijų nuo tos akimirkos, kai šis pro ją praėjo, ir dabar nenuleido akių. Matijus į ją nežiūrėjo, o jei ir būtų žiūrėjęs, nebūtų matęs, kaip ji iš tikrųjų atrodo.
Mergaitė buvo maždaug vienuolikos metų, aprengta labai trumpa, labai ankšta, labai negražia suknele iš gelsvai pilkšvos pusvilnonės flanelės. Ant galvos užsidėjusi nublukusią rudą šiaudinę skrybėlaitę, o iš po skrybėlaitės per visą nugarą tįsojo storos, rusvos kasos. Veidelis smulkus, išbalęs, liesas ir be galo strazdanotas.
Tai šit ką būtų pastebėjęs pašalietis.
- Jūs turbūt esate ponas Matijus Katbertas iš Žaliastogių? - labai aiškiu, maloniu balsu paklausė mergaitė. - Labai džiaugiuosi jus matydama.
Buvau pradėjusi baimintis, kad jūs neatvyksite manęs pasiimti, ir visaip spėliojau, kas galėjo jums sutrukdyti. Jau buvau nusprendusi, kad jeigu jūsų šįvakar nesulauksiu, eisiu tuo keliu žemyn iki anos didelės laukinės ...