Retas kuris XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių rašytojas susilaukia tokių pagyrų, kokios dosniai yra seikėjamos lietuvių literatūros klasikei Žemaitei. Ne vienas literatūros tyrinėtojas ir skaitytojas, pedagogas ir rašytojas išvysta Žemaitės apsakymų gelmėje glūdinčius neįsivaizduojamos meninės vertės ir išminties klodus. Dažnas skaitytojas dėl tokio vertinimo ironiškai nusišypso, nes blaiviai suvokia, kad tai tėra naivus bandymas ir lietuviškoje dirvoje žūtbūt iškasti meno lobių, kuriais turtingos kitų tautų literatūros.
Vis dėlto net ir skeptiškasis Žemaitės skaitytojas paradoksaliai pastebi, kad nors jo sąmonė priešinasi Žemaitės garbinimui, pasąmonė tuo pat metu noriai atsiveria iš jos kūrinių sklindančiai ypatingai jėgai, kuri prasibrauna iki giluminių lietuviškos kolektyvinės pasąmonės sluoksnių ir juose išjudina tuos archetipinius provaizdžius, kurie sklandžiai įsikūnija Katrės, Vingių Jono, Vingių, Petro Kurmelio, Marcės ir kitomis figūromis, tarsi iš tikrųjų tai būtų lietuviškų pasąmoningų provaizdžių lobynas.
Nuo tos dienos, kai atokiame Žemaitijos Ušnėnų kaime Žemaitė paėmė į rankas plunksną ir sukūrė pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ (1894), Lietuvoje pasikeitė vos keturios-penkios žmonių kartos. Tomis pačiomis rankomis Žemaitė galėjo pasūpuoti ne vieną šiandien dar gyvuojantį šimtametį senolį.
Žvilgsnis į Lietuvą europietiškos kultūros šviesoje vertė daryti liūdnas išvadas dėl lietuvių kultūros būsenos. Dar nenutolę nuo kaimo ir senųjų liaudies inteligentijos tradicijų, lietuviai atsivėrė europietiškai kultūrai, kuriai būtina subręsti dvasiškai ir psichologiškai. Senoji karta to padaryti tiesiog fiziškai nebeįstengė.
Dailininkas ir meno kritikas Justinas Vienožinskis su psichikos pokyčiais tiesiogiai siejo kardinalų lietuvių tautos pasikeitimą: „Išaugome valstybiškai, tvarkomės Europos valstybių pavyzdžiu. Patrijarchalinės tradicijos nutrūko, mūsų psichika keičiasi Europos psichikos linkme.“ Daug aukų, skaudžių sukrėtimų ir net katastrofų patiria „primityviška tauta“, kai iškyla būtinybė staiga persiformuoti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Žemaitė gyveno viešpataujant kolektyvinei mes sąmonei, kuri lėmė visą žmogaus raišką ir šeimos, ir visuomenės erdvėje, kuriai žmogaus vertės matas buvo ne jo individualumas, o sugebėjimas paklusti teisingo bendruomeninio elgesio normoms. Europoje ne tik literatūra, bet ir mokslas jau buvo įžengęs į sudėtingą vidinį asmeninės psichikos pasaulį.
Tad kas įvyko XIX a. pab. Lietuvoje? Nusikelkime į XIX a. pradžios Vakarų Europą, kai po XVIII a. intelektualinių paieškų istorinis laikas suskilo į senovę ir dabartį kaip skirtingas individo sąmonės ir žmonijos dvasinės raidos pakopas, o europietis suvokė, kad tarp istorinio žmogaus sąmonės išsivystymo laipsnio ir kultūrinių jos raiškos formų yra tiesioginė priklausomybė.
Vienas etnologijos mokslo pradininkų Jacobas Grimmas 1808 m. išskyrė žmonijos raidos pakopas atitinkančius diachroninius estetinio subjektyvumo tipus: senąjį folklorinį (Naturpoesie arba Volkspoesie) ir naująjį literatūrinį meną (Kunstpoesie). Folklorinė poezija kalba apie visai tautai aktualius dalykus, kuriuos kiekvienas tautos narys nešiojasi savyje, o meninė poezija išreiškia vidinę žmogaus nuotaiką, individualią nuomonę ir gyvenimišką patirtį, kuri nėra visuotinė, „liaudiškoji poezija (Volkspoesie) iškyla iš visumos sielos, o tai, ką aš vadinu menine poezija (Kunstpoesie), - iš individualios“.
Skirtinga prigimtis abiem šioms meno rūšims neleidžia gyvuoti sinchroniškai, todėl smarkiai klysta tie, kurie tiki galimybe dabar kurti senąją poeziją. Puikus pavyzdys, rodantis, kaip vyko stiliaus modernizavimas, yra viena žymiausių rinkinio pasakų „Tikroji nuotaka“, kurią broliai Grimmai 1842 m. pasiskolino iš mokslo žurnalo.
Didžiulį poveikį formaliosios kūrinio sandaros suvokimui padariusio veikalo „Paprastos formos“ (1929) autoriaus André Jolleso nuomone, literatūra gimsta tada, kai kalba ima kurti: pasineria į beformį pasaulio chaosą ir ima tvarkyti ir pertvarkyti jį, jungdama panašų su panašiu, bet ne suversdama detales į krūvą, o sukurdama įvairovę, „kurios dalys viena į kitą įsiskverbia, susijungia, susilieja“, sudarydamos apčiuopiamą pavidalą.
Remdamasis binarinėmis opozicijomis ir vartodamas J. Grimmo terminologiją, A. Jollesas atskyrė novelę, kuri siekia kurti tikrovės iliuziją ir priklauso meninei kūrybai (Kunstpoesie), ir pasaką, „paprastąją formą“, kuri nesirūpina tikrovės iliuzijos kūrimu, nuolat remiasi stebuklingumu ir priklauso pirmapradei kūrybai (Naturpoesie).
Apžvelgus Žemaitijos sodybų peizažus, negalima nepastebėti jų unikalumo ir įkvėpimo šaltinio menininkams. Tokių namų lieka vis mažiau, nes dažnai jie apšiltinami, apkalami plastikinėmis dailylentėmis ir įgauna kitokį pavidalą. Pastaruoju metu tos senos sodybos vis labiau traukia mano žvilgsnį, todėl, tikriausiai, bus daugiau...
Žmogus - gamtos kūdikis. Jis nuo pat sutvėrimo visą laiką gyveno gamtos prieglobstyje, naudojosi jos vaisiais. Dabar užsisklendęs akmeninėse džiunglėse - miestuose - jis tik retkarčiais laisvalaikiu apsilanko gamtoje, o likusį laiką praleidžia miesto mūrų apsuptyje. Gal todėl mūsų dienų menininkų akys vis dažniau ieško neliesto, pirmapradžio, egzotiško peizažo, fiksuoja nuostabiausias akimirkas ir suteikia atgają miestiečių akims.
Nebūtina vykti į egzotiškus kraštus, stebėti raudoniu tviskančių saulėlydžių, kopti į aukštus debesis remiančius kalnus, plaukti didžiosiomis pasaulio upėmis, kai nepakartojamas grožybes turime čia pat - savame krašte. Iškiliausias mūsų menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė: „O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas - žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą. O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! - koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti“ .
Vilniaus fotografas ir fotografijos teoretikas Janas Bułhakas 1936 m. Šviesos estetikoje jam antrino: „Peizažas - gyvo žmogaus sielos būvis, kuris tęsis, kol egzistuos žmonija... Peizažas - sielos susitaikymas su žeme...“ . Enciklopedijos ar žodynai pateikia konkretesnį, ne tokį poetišką apibrėžimą: peizažas [pranc. paysage < pays - kraštas, vietovė] dailės, grafikos bei fotografijos žanras ar kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą gamtovaizdį. Sąvoka apima rea...
Žemaitijos sodybos peizažas
Sodyba
Gamtos peizažas
Kaimo sodyba
Tobulas poilsis ,,Vienkiemio oazės" sodyboje gamtos apsuptyje Biržų rajone. Jeigu norisi ištrūkti į gamtą, atsipalaidavus ramiai klausytis šnarančio vėjo, miško ošimo, vandens čiurlenimo, kviečiame apsilankyti Vienkiemio oazės sodyboje Biržuose. Čia susijungia nepaprasta autentiško kaimo ramybė, šiuolaikiškas jaukumas ir gamtos idilė. Sodybą supa nesibaigiantys laukai ir pievos, todėl rytais galėsite anksti pasitikti saulę, o vakarais - vėlai horizonte ją palydėti. Prisiminsite ir iš naujo atrasite nerūpestingas vasaras, laukuose žaidžiantį vėją, žiemiškus, apsnigtus ir paslaptingus miško takus, o galiausiai - ryšį su gamta.
Vienkiemio Oazėje, dalis namelių buvo perkelti iš netoliese esančios apleistos “ulyčios” Galvokų kaime, kuriame gyventojų jau kuris laikas nebelikę. Išlikę stovintys senoviniai nameliai - nuostabiai mieli ir savyje laikantys glėby ramybės, jaukumo ir ypatingos dvasios. Nameliai dalimis buvo išardyti, pervežti ir vėl surinkti vienkiemyje. Nameliai turi neįtikėtinai gilią ir ilgą istoriją, ypatingą aurą ir nuotaiką, kurią galima pajusti atvykus.
Šeimininkai visus namelius paruošė ir įrengė patys, stengdamiesi palikti kuo daugiau autentikos. Prisilietus prie jų, sutvarkius, detalėmis sukūrus jaukumą - jie atgyja naujam gyvenimui ir vėl džiugina jų gyventojus.
| Sodybos pavadinimas | Aprašymas | Talpina |
|---|---|---|
| Namelis Prie Šermukšnio | Atsinaujinęs, tačiau autentiškumą išlaikęs. | 3 asmenis |
| Namelis Prie upelio | 2 aukštų namelis su šiuolaikišką loftą primenančiais elementais. Rąstai išlikę nuo 1919 metų! | 6 asmenis |
| Pasakų Namelis | Įrengtas stengiantis palikti kuo daugiau autentikos ir kaimo dvasios, bet turi ir šiuolaikišką loftą primenančių elementų. | - |
Sakykime, nieko ypatingo, tiesiog ruduo. Tik man patinka tokios sodybos, apsuptos medžių, su senais pastatais, - jos man primena viešnagę pas močiutę kaime kažkada labai seniai: medinis namas, rūsys kieme, medžiai prie namo, namie šventųjų paveikslai, duonkepė krosnis ir vakarienei pieniška sriuba, vadinama zacirka.