Liaudiškieji papročiai, tikėjimai ir visa tautosaka iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Iš senovės rašytojų lietuvių būstą plačiau aprašė XV a. autorius Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Jam lietuviškas namas panašus į apverstą laivą. Viduryje pastato - atviras ugniakuras, o dūmai išeidavę per skylę stoge. Tokiose pirkiose, rašo autorius, lietuviai gyveno su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikė jose gyvulius, ginklus, grūdus ir visus namų padargus.
Lietuvio namas ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio - stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo - mediniai šaukštai...
Seniausia ir gausiausia (sudaro daugiau kaip 90% visų pastatų) pastatų grupė yra gyvenamieji namai, pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.
Lietuvos etnografiniai regionai
Senovės Lietuvių Būsto Tipai
XVI a. antrojoje pusėje, vykdant Valakų reformą, kaimus imta formuoti jau iš patogesnių būstų. Susiklostė du labai skirtingo išplanavimo gyvenamojo namo tipai:
- Žemaičių trobos arba stubos
- Aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje
Žemaičių Troba
Žemaičių trobos arba stubos dažniausiai yra dviejų galų. Jų viduryje - kaminas; tai iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančiu dūmtraukiu. Kamino viduje yra atviras ugniakuras, kur ant vąškaro pakabinus varinį katilą gaminamas viralas, taip pat rūkoma mėsa, lašiniai. Iš abiejų kamino pusių yra priemenės; iš ten vienos durys - į trobą, kitos - į pryšininkę. Troboje gyvena šeimininkas su žmona ir vaikučiais, pryšininkėje - karšinčiai, nusenę tėvai. Abu trobos galus išilginė siena iš rąstų dar dalija pusiau. Mažiau pasiturintys žemaičiai statydinosi vieno galo trobą.
Žemaičių troba
Aukštaičių Pirkia
Visai kitokia yra aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Ji ilga ir siaura, dviem skersinėmis sienomis padalyta į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Pirkioje svarbiausia yra duonkepė krosnis, įrengta prie įėjimo taip, kad langas apšviestų jos angą. Prie to lango stovi stalas, apie jį pasieniais ilgi ir platūs suolai.
Aukštaičių pirkia
Kaimo Namų Statybos Tradicijos
Kaimo namai būdavo statomi perimant tėvų ir senelių patirtį bei papročius. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje, - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius.
Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors dabar ir sakoma: „Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis.“ Negalima naujai statomo būsto pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai - pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus, ir ūkis gerai seksis.
Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami, vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo, - vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio, - tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels aukščiausiai, į paskutinį vainiką, tada dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Slenksčiui gi reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, bet ne kokį susisukusį ar šakotą, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.
Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, - antraip, ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių.
Gyvenamųjų Namų Evoliucionavimas
Ilgą laiką senovės Lietuvoje gyventa tokiomis bendruomenėmis, kai kiekvienos šeimos būstas statytas labai arti vienas kito. Iki Valakų reformos, pradėtos valdovo Žygimanto Augusto 1557-aisiais, lietuvių valstiečiai gyveno savaime susiklosčiusiose, padrikos struktūros - kupetiniuose kaimuose arba vienkiemiuose. Minėtoji reforma įteisino baudžiavą, valstiečius sukėlė į gatvinius kaimus, žemę padalijo rėžiais po valaką trijuose laukuose: pūdymo, žiemkenčių ir vasarojaus. Lietuvoje įsivyravo vadinamoji trilaukė žemdirbystė. Panaikinus baudžiavą, gatviniai rėžiniai kaimai ėmė nykti, nes savo žemę patogiau įdirbti iš vienkiemio. Vienkiemiuose sodybos trobesiai būdavo išstatomi aplink keturkampį kiemą. Ten daugiau erdvės, tad prie įvažiavimo į sodybą, o ir aplinkui, augdavo įvairių lapuočių medžių. Negailėdavo lietuviai vienkiemyje žemės ir sodui.
Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.
Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna. Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti.
Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose. Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.
Pirmaisiais amžiais po Kristaus, pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kaltą ir kirvį), plito sudėtingesnės konstrukcijos vienos patalpos gyvenamieji namai, statyti iš gulsčių rąstų be pamato, lubų ir grindų, su atvira ugniaviete ir šiaudiniu stogu. Tokį namą žemaičiai vadino numu. Lietuvos rytinėje dalyje 9-12 a. paplito gyvenamasis namas - dūminė pirkia - statytas su lubomis ir plūktine molio krosnimi kampe. Manoma, jau nuo 13 a. namai statyti su pamatais; jiems naudoti poliai (drėgnose vietovėse) ar ąžuolinės kaladės. Dažniausiai tradicinių gyvenamųjų namų pamatai kloti iš netašytų lauko akmenų, surištų kalkių arba molio skiediniu; nuo 20 a. pradžios akmenys pamatams buvo aptašomi ir surišami cemento skiediniu.
Iki 16 a. valstiečių statyti pastatai buvo numas ir pirkia. Jie buvo skirtingo plano, tūrio, formų, bet sienos ir stogas turėjo daug bendrų bruožų. Vėliau jų planai ir formos kito. Ankstyvasis numas nuo vienos patalpos padidėjo iki keturių patalpų, bet jo viduryje išliko atvira ugniavietė. Manoma, nuo 16 a. Žemaitijoje greta numo buvo statomas naujas gyvenamasis namas - troba su krosnimi ir virene (kaminu) priemenėje; numas iki 19 a. pabaigos naudotas kaip vasaros virtuvė, tvartas arba sandėlis. Ilgainiui žemaičių troba išplito visoje Vakarų Lietuvoje. Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje dūminės pirkios pavyzdžiu statomi gyvenamieji namai įgavo regioninių ypatumų; Užnemunės gyvenamiesiems namams turėjo įtakos Mažosios Lietuvos gyvenamasis namas. Senojoje aukštaičių pirkioje dažniausiai buvo 2 vienodo dydžio patalpos - dūminė (krosnis dažniausiai be dūmtraukio) ir priemenė. Valstiečių ir smulkiųjų bajorų namai buvo paprastesni, dvarų ir palivarkų savininkų - sudėtingesnio plano, geriau įrengti.
18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje - žemaičių troba, Rytų Lietuvoje - aukštaičių pirkia, Užnemunėje - pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis. Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai - šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje - skarda. Dvišlaičių stogų galai paprastai buvo užkalami vėjinėmis.
Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai buvo įrengiami trejopi langai: patalpoms (didieji) bei pastogėms apšviesti, dekoratyviniai ir skirti vėdinimui (mažieji). Gyvenamųjų patalpų didžiuosius langus paprastai statydavo taip, kad pro juos būtų matyti ūkiniai pastatai (ypač jų durys) ir kelias, vedantis į sodybą, kad pro jį tiesiogiai kristų šviesa ant krosnies ir staklių. Langeliai paprastai buvo daromi šalia durų staktų arba virš jų. Prie durų statytas prieangis (manoma, pradėtas statyti 16 a., išplito 19 amžiuje). Nuo 19 a. pradžios valstiečių gyvenamuosiuose namuose pradėta dėti lentines grindis.
19 a. pirmoje pusėje, ėmus kaimams skirstytis į vienkiemius, paspartėjo gyvenamųjų namų statyba ir išplito puošyba. Tradicinių gyvenamųjų namų dažniausia buvo puošiama langų apvadai, langinės, durys, frontonai ir stogo galų užleidimas.
Lietuvos miestų gyvenamųjų namų architektūrą veikė Europos architektūros istoriniai stiliai. 13 a. miestiečių gyvenamieji namai buvo nedideli (1-2 patalpų) mediniai su akmens ir molio krosnimis. 14 a. statyti didesni (2-3 patalpų), su atviru arba uždaru prieangiu. 14 a. viduryje pradėta statyti mūriniai 2 aukštų gyvenamieji anami su erdviais skliautuotais rūsiais. Pirmojo aukšto (dažnai ir rūsio) patalpos buvo skirtos prekybai, dirbtuvėms, antrajame aukšte buvo gyvenama. Gyvenamųjų namų netinkuoti fasadai puošti profiliuotomis perdegtomis plytomis ir plytų ornamentais.
Renesanso epochoje gyvenamieji namai dažniausiai buvo mūriniai, tinkuoti, 2 aukštų, stačiakampio plano, 3-4 korpusų, su uždarais arba pusiau uždarais vidaus kiemais. Šoniniais fasadais į gatvę pasuktų gyvenamųjų namų aukštus stogus dengė atikai, ant galais į gatvę pasuktų fasadų atsirado aukšti horizontaliai skaidyti frontonai.
17 a. pabaigoje pradėjo plisti siauri ilgi su erdviais rūsiais barokiniai gyvenamieji namai. Jiems būdinga uždari kiemai su atviromis galerijomis, lygios fasadų sienos (kartais skaidytos piliastrais), medinės konstrukcijos stogai (kartais laiptuotos formos), dengti čerpėmis, lentomis, malksnomis (17-18 a. dėl gaisrų pavojaus dengti keraminėmis čerpėmis). 18 a. pabaigoje nemažai barokinių gyvenamųjų namų rekonstruota - jiems pristatyti tretieji arba atikiniai aukštai, fasaduose atsirado klasicistinių antablementų, buvo pristatomi kolonomis paremti balkonai.
19 a. plito mažesni rezidenciniai gyvenamieji namai (rūmai, dvareliai, kotedžai, vilos). Jų planą ir erdvę lėmė bendros architektūros raidos kryptys. Romantizmo laikotarpiu taikyta neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos architektūrinės formos. Paplito metalo kolonos, laiptai, tvorelės. Istorizmo laikotarpiu miestų centruose pradėta statyti 2-4 aukštų daugiabučiai nuomojami ir 1-3 aukštų nedideli rezidenciniai gyvenamieji namai.
20 a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje pastatyta moderno krypties gyvenamųjų namų ir jų kolonijų; namai asimetriškosios kompozicijos, patalpos grupuotos pagal zonas. Miestų pakraščiuose daugiausia buvo statoma sodybinių gyvenamųjų namų. Nepriklausomybės laikotarpiu miestuose (ypač Kaune) pastatyta funkcionalių racionalizmo krypties gyvenamųjų namų. Nuo 20 a. vidurio miestuose statyta vis daugiau tipinių daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. 1959 pradėta statyti surenkamuosius sekcinius stambiaplokščius, nuo 1964 - sekcinius stambiaplokščius 9-12, nuo 1980 - monolitinius gelžbetoninius 13-16 aukštų gyvenamuosius namus. Kaimo vietovėse gyvenamieji namai t. p. Atkūrus nepriklausomybę suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba.
Šiuolaikinės Tendencijos
Prieš 30 metų, Lietuvai tapus laisva, žmonėms atsirado poreikis turėti savo nuosavus namus. Jie turėjo savitą suvokimą apie turtą - buvo statomos vadinamosios pilys. Vėliau noras turėti didelius namus sumažėjo. Bet normalus namas buvo laikomas apie 250 kv.m. Šiuo metu vidutinio namo plotas svyruoja nuo 100 iki 150 kv.m, ypač jei kalbame apie populiariausią segmentą - ekonominę klasę.
Šiais laikais žmonės vadovaujasi ekonomine logika. Anksčiau dideliuose namuose gyvendavo tėvai ir jų vaikų šeimos, visuomenei turtingėjant, vaikai panoro gyventi atskirai. Dabar pirkėjams labai svarbu išlaikymo sąnaudos. Jei prieš kelis dešimtmečius žmonės nedaug mąstė apie tai, kiek jiems kainuos namo šildymas, dabar šių sąskaitų dydis - vienas iš svarbiausių dalykų įsigyjant būstą.
NT eksperto teigimu, kadais lietuviams buvo būdingas bruožas didžiuotis savo namais, įrengti juos kuo išskirtiniau. Šiandien to nebelieka. Žmogui turėti prabangesnį būstą tam, kad pasigirtų, nebėra poreikio. Ypač jaunimas į tai žiūri paprasčiau. Vienas iš pavyzdžių, kuo skiriasi dabartinis būsto pirkėjas, yra tai, kad nyksta būstų pirkimas su daline apdaila. Prieš 15 metų žmonės pirkdavo butus su daline apdaila dėl dviejų priežasčių - nes pigiau pačiam įsirengti ir stengtis būti išskirtiniam. Būdavo požiūris, negi gyvensiu, kaip kaimynas, aš pats būsiu dizaineris. Dabar dauguma žmonių taupo laiką ir jiems nerūpi, kad įsigijus jau įrengtą būstą jis gali būti toks, kaip kaimyno.
Sodyba „Laukdvaris“ ant Šventosios upės kranto vestuvėms, poilsiui
| Laikotarpis | Būsto Tipas | Ypatybės |
|---|---|---|
| Iki Valakų reformos | Kupetinis kaimas, vienkiemis | Padrika struktūra, būstai arti vienas kito |
| Po Valakų reformos | Gatvinis kaimas | Valstiečiai sukelti į gatvinius kaimus, žemė padalinta rėžiais |
| Panaikinus baudžiavą | Vienkiemis | Sodybos trobesiai išstatomi aplink keturkampį kiemą |
S.Vagonio teigimu, parduoti didžiulius namus šeimininkams išties nelengva. „Daug kas keičia namų paskirtį. Pažiūrėkite, į ką pavirto pilys aplink Vilnių, vien vaikų darželiai, vaikų priežiūros įstaigos. Kai kurie namai šiandien tampa savotiškais viešbučiais arba nuomojamais kambariais žmonėms, kurie atvažiuoja dirbti, - pasakojo S.Vagonis. - Žodžiu, vienai šeimai turėti savo pilį, statytą prieš 20-30 metų, didelio noro nėra. Kai kurie tokie namai padalijami į butus.“