Senovinės Lietuviškos Sodybos Bruožai

Lietuvoje, kur kraštovaizdis išsaugojęs senosios kultūros bruožus, ypač svarbu puoselėti tautinę architektūrą. Nusikalstume, jei ir ateityje leistume Lietuvoje sporadiškai dygti bet kokiems trobesiams svetimu pavyzdžiu. Tačiau negalima aklai pamėgdžioti praeities medinę statybą, eikvojant ir taip jau išretintus Lietuvos miškus.

Liaudies architektūra - tai vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas statyti pastatai ir kita. Liaudies architektūra, pačių vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas (o ne pagal profesionalių architektų ir kitų parengtus valdžios patvirtintus projektus) statyti pastatai, įvairūs įrenginiai bei kita. Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus.

Vienaip statė pastatus ir tvarkė savo sodybas pajūrio bei pamario žvejai, kitaip - pievininkai Nemuno deltoje ar paupių žuvininkai, dar kitaip - senieji laukininkai. Nuo senųjų laikų gyvavo statybos meistrų amatas (nors paprastesnius statinius ar jų dalis dažnai pasistatydavo ir patys gyventojai). Tokie meistrai statydavo pagal savo pirmtakų perduotas liaudies architektūros žinias bei sukauptą patirtį, atsižvelgdami į savininko-užsakovo pageidavimus. Todėl liaudies architektūroje būta tiek pastovių (vietovės pastatuose daugelį kartų kartotų), tiek ir naujų bruožų (statybos meistro sugalvotų ar užsakovo pageidautų - pvz., vienokių ar kitokių puošmenų).

Baltiškame krašte tūkstančius metų gyventa mediniuose pastatuose, palaipsniui tobulinta jų konstrukcija bei įranga, atrandami nauji puošimo būdai ir kita. XIII a. viduryje įsibrovus kryžiuočiams prasidėjo mūrinių pastatų statybos laikotarpis. Krašte daugėjant gyventojų, valdžiai pasisavinus miškus ir medienai tampant brangesne preke, plito molinė statyba. Taip seniausią Mažosios Lietuvos liaudies architektūrą (medinius pastatus) pakeitė naujesnių laikų liaudies architektūra (mediniai ir kitokie pastatai). Klostėsi savi mūrinių ir molinių pastatų statybos bei puošybos būdai.

Tačiau Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros raiškos galimybes toliau keitė bei siaurino krašte vykę ekonominiai, tautiniai, administraciniai ir kitokie pokyčiai. Pvz., XIX a. krašte sparčiai plėtojosi amatai bei pramonė, daugiau įmonių gamino vis įvairesnę produkciją, keitusią senųjų liaudies meistrų dirbinius. Plito įvairūs pusgaminiai, nurungdami rankų darbo gaminius kokybe bei kaina.

Antai daugybėje medienos apdirbimo įmonėlių Nemuno deltoje gaminti įvairūs medienos profiliai, atskiros detalės (pvz., kelių rūšių pjaustytinės vėjalentės ir kita). Statytojai iš ten parsigabendavo norimą dirbinį (pvz., patikusio piešinio ir reikiamo ilgio vėjalentės gabalą) ir panaudodavo jį statyboje (užuot užsakę vėjalentę išdrožti vietos meistrui pagal jo sugalvotą piešinį). Dailiai išpjaustytus langų apvadus - sandrikus keitė paprastesni karnizėliai iš lentpjūvėse išpjauto medinio profilio. Taip unikalias detales (sukurtas vietoje tik šiam objektui) vis labiau keitė standartinti dalykai. Kita vertus, tokių pusgaminių sumanytojai taip pat taikėsi prie vietos tradicijų, žmonių skonio, savaip tęsdami liaudies architektūros tradicijas.

Tradicinės liaudies architektūros baras siaurėjo dėl nesulaikomo nutautėjimo krašto germanizacijos dešimtmečiais, spartaus miestiškos (Vakarų Europai būdingos) kultūros plitimo Mažosios Lietuvos kaimuose. Vis dažniau norėta statytis ne senovišką medinę trobą, o miestelyje matytą erdvesnį ir puošnesnį mūrinį namą. Plito tipiniai projektai, vienodėjo statiniai įvairiose apskrityse.

Tradicinės liaudies architektūros raiškos barą itin ribojo XIX a. įsigalėjusios griežtos (ir toliau vis griežtintos) Prūsijos statybos taisyklės. Įvesta statyba pagal valdžios patvirtintus projektus (reikėjo parengti kiekvieno naujo didesnio statinio projektą ir pateikti jį valdžios pareigūnams tvirtinti). Tačiau ir tada dar liko galimybė reikštis liaudies architektūros meistrams, pvz., projektuose nurodinėti tik bendri dalykai (pastato dydis, įėjimų vieta ir kita). Tad liaudies architektūros meistrai, statydami pagal užsakovo pageidavimus ir teikdami savo siūlymus, galėjo pastatą dailinti vienokiomis ar kitokiomis puošmenomis, naudoti įvairias detales. Todėl ir pagal projektus statyti pastatai nebuvo nuobodžiai standartinti.

Palaipsniui nykstanti liaudies architektūra kartais (istorizmo architektūros, eklektizmo architektūros, tautinės architektūros laikotarpiais) tapdavo sektinu pavyzdžiu profesionaliajai architektūrai - miestų bei kurortų pastatuose tada naudoti liaudies architektūros motyvai. Dar ir XX a. pradžioje būta Mažosios Lietuvos vaizdingos liaudies architektūros įspūdingų statinių bei sodybų. Tuomet sudarytame Vokietijos imperijos įvairių provincijų liaudies architektūrai būdingų pavyzdžių rinkinyje pateikti ir Mažosios Lietuvos objektai (laukininko sodyba Klaipėdos apskrityje, žvejo sodyba Gilijos kaime ir kita).

Senojo kaimo statybos tradicijos, gyvenimo būdas, papročiai, kuriuos amžiais puoselėjo mūsų senoliai, traukiasi į praeitį, užleisdami vietą sparčiai plintančioms kosmopolitinėms vertybėms. Senajame kaime statomi nauji modernūs statiniai, savo architektūrinėmis formomis, medžiagomis dažnai svetimi lietuviškam kraštovaizdžiui. Šalia jų liūdnai beatrodantys etninės architektūros pastatai vis dar traukia akį savo formų paprastumu, bet ne prastumu, mastelio pajautimu, dekoro subtilumu, neatsiejamu ryšiu su supančia aplinka, nors daugelis jų jau nebeatitinka šiuolaikinės gyvensenos poreikių...

Šio leidinio tikslas supažindinti su turtingu, bet mažai tyrinėtu Suvalkijos (Sūduvos) etninės architektūros paveldu (kaimų kūrimosi raida, sodybų savitumu, statinių architektūra, tipologiniais bruožais), taip pat paskatinti prisiminti senąsias trobesių statymo, puošimo tradicijas. Leidinys galėtų pasitarnauti ir kaip parankinė priemonė projektuojant naujus statinius, skirtus tiems, kurie pasiryžtų puoselėti, kūrybiškai interpretuoti senojo Sūduvos kaimo architektūrą. Senųjų pastatų, jų prieangių, prieklėčių formų įvairovė, tarpusavio darna, simboliai, įrėžti statinių puošmenyse, - visa tai per amžius patikrinta, ištobulinta, savita... Etninė architektūra - tai tarsi ta sovietmečiu nutrūkusi gija, kuri galėtų rišti mus su krašto praeitimi, tradicijomis ir tapti šiandieninės aplinkos neatsiejama dalimi, senųjų formų, simbolių kalba susiejančia mus su savo šaknimis, tautos savastimi. Poreikis "prikelti" tradicinę kaimo architektūrą šiandien išlieka gyvybiškai aktualus, turime siekti, kad susigrąžintos senųjų pastatų formos būtų artimos savo kraštui, regionui.

Lietuvos etnokultūriniai regionai

Pasak garsaus Lietuvos kaimų pastatų architektūros tyrinėtojo, Amerikos lietuvio Jurgio Gimbuto, „Užnemunėje gyvenamąjį namą tarmiškai vadina stuba. Pro duris buvo įeinama į priemenę. Virtuvei atitverdavo priemenės dalį. Iš virtuvės buvo pakuriamas pečius, čia buvo gaminamas valgis. Pietiniame gale - didžioji gyvenamoji patalpa - Grinčia. Toliau - bulvinė kamara. Pastogėje, ant vadinamo aukšto sukraudavo senus daiktus. Pamatai stubai dažniausiai būdavo iš akmenų. Priemenėje ir virtuvėje - molinė asla. Grinčioje - lentinės grindys. Bulvinėje - po kojomis smėlis. Lubos - lentinės. Stubos stogas buvo aukštokas, dviejų šlaitų ir apdengtas šiaudais.

Arčiausiai prie stubos stovėdavo klėtis. Čia buvo sandėliuojamas ir saugomas derlius. Stovėdavo grūdai, miltai, rūkyta mėsa. Klojimas - tai ūkinis pastatas, kuris stovėdavo priešais gyvenamąjį namą. Šiek tiek toliau nuo kaimo kelio. Čia sukraudavo ir kuldavo javus. Didesni ūkiai turėdavo daržines pašarams sandėliuoti, o mažesni - klojimus. Viduryje būdavo grendimas, o iš galų - šalinės. Tvartai būdavo pailgi ir nedideli. Kai kurie ūkiai turėdavo atskirai pastatytus rūsius bulvėms ir kopūstams susidėti. Vadinamos bulvinės būdavo virš žemės, su sienelėmis.

Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius". Toji kultūra atsispindi ir sodiečio sodybos trobesių paskirtyje, jų išdėstyme, naudojimo papročiuose, statybos technikoje.

Mūsų prielaidą, kad iki šiol išlikusioj i senoji lietuviu kaimo liaudies architektūra yra tikrai autentiška ir labai senoviška, patvirtina, be suminėtųjų duomenų, dar ir palyginimai su lietuviams giminingų ar šiaip panašiose sąlygose gyvenančių tautų senąja liaudies architektūra. Lietuvių liaudies architektūroje kaip tik randame bendrų arba analogiškų bruožų su Šiaurės-Rytų ir iš dalies Vidurio Europos senąja, dabar daugiausia jau išnykusią, liaudies statyba.

Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių. Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiškam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.

Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį.

Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.

Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.

Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Čia sukoncentruotas žmogaus dėmesys, ir visų pirma gyvenamasis namas pasiduodavo kintantiems gyvenimo reikalavimams, augo, taikėsi prie įvairių socialinių aplinkybių. Akylas tyrinėtojas gyvenamojo namo evoliucijoje įžiūrės kultūros sluogsnių, palikusių čia savo pėdsakus. Pagal tai kito patalpų skaičius, jų paskirtis, ugniavietės vieta ir jos įrengimas.

Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyv. namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu. Senesnysis evoliucijos laipsnis buvęs viengalis namas: priemenė ir pirkia.

Aukštaičių pirkios kertėje stovi didelis iš molio plūktas dūminis pečius; dūmams išleisti už-stumiama skylė lubose "aukštinis". Antrajame namų gale yra aukštaičių seklyčia, kamaros, žemaičių - pryšininkė, langinė.

Įdomus ir retas senosios kultūros palikuonis yra žemaičių nums (arba noms). Tai didelis, platus trobesys, kurio viename gale gyvenamoji patalpa, patsai nums, su atviru ugniakuru po pakriaute ir su įėjimu iš galo, antrajame - atrodo, vėliau pristatytame - karvių tvartas numoga-lis.

Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai. Ten gyvena ir dainų mergelės, tėvelio dukrelės. Puošniosios kraičių skrynios su raštuotų audeklų rietimais taip pat klėtyje.

Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios grai-kiį, architektūros fasadiniam ansambliui.

Šios dvi klėties architektūros paralelės, graikų me-garonas ir senasis Šiaurės Europos gyvenamasis namas, rodo, kad lietuvių iki šiol išlikusi klėtis yra išlaikiusi labai senovišką formą ir tuo būdu yra vertingas architektūros paminklas.

Tačiau ūkiui plečiantis, atsirado atskiri trobesiai derliaus vaisiams susikrauti - klėtys. Pradžioje tos klėtys galėjo būti statomos ano laiko gyvenamojo namo pavyzdžiu. Tačiau su laiku gyven. namas, pagal žinomą dėsnį, greičiau kinta, taikydamasis prie augančių kultūrėjančio žmogaus reikalavimų.

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplystulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo.

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba.

Aukštaitiška troba Rumšiškėse. Šaltinis: Vikipedija

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).

Aukštaitiško Namo Bruožai

Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą.

Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.

Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Medinių sienojų namas vertikaliai apkaltas lentomis (18 cm pločio) ir ant jų dekoratyviai užkaltos siauros juostelės (6 cm pločio). Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a.

Šiame name sienų kertės neapkaltos, rąstai suleisti į lygias kertes. Ties langų linija pakalimas sujungtas horizontalia pjaustyta lentele. Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Namo stogas dvišlaitis, plačiomis užlaidomis. Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.

Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.

Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.

Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:

Moderni sodyba Aukštaitijoje. Šaltinis: grazitumano.lt

Modernios Interpretacijos

Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą. Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą.

Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji architektūriniai leidimai, o svarbiausia - tokią viziją turėjo sodybos šeimininkai - inteligentiška, solidi vilniečių pora, planavusi šiame name ne tik vasaroti, bet ir nuolat gyventi. Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.

Komisija, sudaryta iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, mažosios architektūros įkomponavimą.

Sodyba 1952 metais vykusios ekspedicijos metu apmatuota Varakišk... Kai architektai Vida Vyšniauskienė ir Vilius Adomavičius įkėlė koją į užsakovo valdas Ignalinos rajone, Naujųjų Bajorų kaime, ant Žeimenio ežero kranto, ten jau stovėjo nedidelis rąstinis namas. Bet šeimininkas užsigeidė pirties.

„Kai pastatėme pirtį, užsakovas užsiminė, kad būtų gerai rekonstruoti, padidinti ir labiau į ežerą atverti gyvenamąjį namą. Pasiūlėme į problemą pažvelgti kūrybiškiau.

Taip prasidėjo visiškai naujo gyvenamojo namo istorija“, - prisiminė V.Adomavičius.

„Už geriausią rekreacinės architektūros kūrinį“ - toks yra nebe pirmas, bet naujausias architekto Algimanto Zavišos fondo apdovanojimas, kurį neseniai pelnė kauniečių architektų duetas, atradęs tobulą kraštovaizdžio ir architektūros derinį. Jo ilgai ieškoti nereikėjo.

tags: #senoviska #lietuviska #sodyba