Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Pirmykštį šios erdvės vaizdą sunku įsivaizduoti dabar, žvalgantis iki menkiausios detalės apgalvotuose namuose.
Šiame straipsnyje nagrinėjami XVIII amžiaus pastatų ypatumai, jų architektūra ir interjeras, ypatingą dėmesį skiriant gyvenamiesiems namams ir virtuvių raidai.
Gyvenamųjų Namų Istorija ir Raida
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas.
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Virtuvės Raida XVIII Amžiuje
XIX a. Lietuvoje dvarams atnešė daug permainų. Tačiau pasislėpti nuo naujovių ir Europos madų tendencijų jiems nepavyko - kelią skynėsi masinė fabrikų, lentpjūvių produkcija, virtuvės funkcionavimą pakeitusi saugesnės ir švaresnės maisto gamybos priežastis - angliško tipo lieto ketaus viryklė.
Pagrindinės priežastys, kodėl plačiai naudota tokia sąlygiškai neilgaamžė medžiaga - mažesnė dirbinio kaina, galimybė nesudėtingai išgauti įvairiausias formas ir - tai ypač aktualu - mediniuose statiniuose, lengvumas.
Bene moderniausia namų dalis - virtuvė: ją šeimininkai projektavo atsižvelgdami į savo įpročius ir poreikius, todėl stalviršiai čia 10 centimetrų aukštesni už standartinius. Virtuvės baldus, kaip ir dvivėres medines duris bei dalį korpusinių baldų, pagal I. Folk brėžinius pagamino meistras. „Virtuvė maža, bet atitinkanti mano poreikius.
Pasižvalgius po vilniečių namus nekyla klausimų, kuo jie gyvena ar ką veikia laisvalaikiu. Tapybos ir grafikos darbams rasta vietos visuose namuose, netgi virtuvėje.
Interjero Detalės
Senoviniuose interjeruose matomos medinės grindys, dvivėrės durys, subtilios ir saikingos gipso dekoro detalės, netgi senoviniai jungikliai gali suklaidinti: atrodo, kad naujakuriams šią erdvę tereikėjo užpildyti baldais. Iš tiesų buvo priešingai: visos šios detalės apgalvotos ir sukurtos arba įlietos į interjerą naujai, pavyzdžiui, senovinių jungiklių įsigyti šeimininkai intensyviai ieškojo maždaug porą mėnesių.
Stilingos spintelės aukštomis kojomis, ant kurios stovi patefonas, įsigijimo istorija šeimininkams ir šiandien kelia šypseną. Tai - buvusi sovietinio baldų komplekto patalynės dėžė, kurią jie pusvelčiui įsigijo sendaikčių turguje. „Baldą pardavę žmonės negalėjo patikėti, kad man jo tikrai reikia“, - juokiasi I. Folk.
Minėtam laikotarpiui atstovauja ir dauguma bute esančių apšvietimo šaltinių. Susidaręs įspūdis, kad jai rasti baldų ir interjero detalių yra lengviau nei mums, nes mus domina vėlesni dešimtmečiai.
Minėtos eklektikos šiek tiek įlieja prieškambaris: jo stilistika ir detalės, pavyzdžiui, tarpukariu gaminta drabužių kabykla, lyg grąžina į dar puse amžiaus ankstesnę praeitį nei likęs interjeras.
Architektūriniai Sprendimai
Netipiniai vilniečių lūkesčiai nustebino net daug ko mačiusią nekilnojamojo turto agentę - ji abejojo, ar ras jiems ką pasiūlyti. Vis dėlto butas 1913 m. Statytas kaip gyvenamasis pastatas žydų pirkliams, vėliau daugybę metų šis šimtametis namas priklausė kolegijai. Ten, kur dabar buto šeimininkai rengia vakarienes, klausosi plokštelių ar varto gausią meno leidinių kolekciją, anksčiau buvo auditorija.
Prieš kelis dešimtmečius kolegijos dėstytojai šiame name įsirengė butus - pagal to laikotarpio galimybes ir supratimą daug erdvės skyrė ilgiems koridoriams, suvalgantiems nemažai gyvenamojo ploto. Būstą įsigijusi pora, kaip ir ketino, išgriovė visas pertvaras ir būsimus namus suplanavo pagal savo poreikius. „Nepalikome nieko: įėjęs iš laiptinės iš karto patekdavai į didžiulę atvirą salę“, - mosteli ranka I. Folk.
Nuo pašalinių akių sumaniai paslėptas sandėliukas - svarbus dėmuo kiekvienuose namuose: architektės nuomone, bute sandėliukui būtina skirti 10, name - 15 proc. viso ploto. „Kitaip kur viską susidėsi?“ - šypteli I. Folk.
Rūmų fasadams, išskyrus puošnų prieangį, būdingas kuklus dekoras - jie apkalti vertikaliomis lentomis, kurių tarpai uždengti lentjuosčių antdėklais. Viršutinė fasadų apkalo dalis dekoruota pusapskričių arkų formos, primenančios romantizmo architektūros įtaką, ornamentu. Po restauracijos atkurta medinė stogo danga su virš jos iškylančiais pusapskričiais tūriniais stoglangiais. Akmens mūro cokolis papuoštas tamsia skalda.
Išskirtinis reprezentacinio, šiaurės vakarų, fasado tūrinis elementas - itin puošnus atviras prieangis. Jis sudarytas iš keturių profiliuotų kolonėlių, remiančių sudėtingos konstrukcijos stogelį. Apatinė prieangio dalis apjuosta kiaurapjūvio pjaustiniais dekoruota tvorele.
Rūmų interjere sienos buvo tinkuotos kalkiniu tinku. Patalpoje, į kurią pirmąją patenkame iš pagrindinio prieangio, rasti popierinių tapetų fragmentai. Po restauracijos dvaro sodybos savininko pastangomis į autentiškas vietas sugrįžo papjė mašė lubų rozetė ir glazūruotų koklių krosnies medalionas su angelo figūra.
Europos Madų Vėjai Kaune
Tarpukario Kaunas, tapęs laikinąja sostine, galima sakyti, sužydėjo iš mokslų Europos šalyse sugrįžusių ir modernizmo idėjomis užsidegusių jaunųjų architektų kūryba. Tą laikotarpį reprezentuojančius pastatus nesunku ir šiandien atpažinti - greta vertikalių buvo naudojama daug lenktų, iki tol neįprastų formų. Gyvenamieji šio stiliaus namai išsiskyrė apvaliais išsikišusiais balkonais, apvaliais langais. Pabrėžiant inovatyvumą, buvo išmokta naudoti lenktą stiklą.
Sovietmečiu šiame name buvo įsikūrę įvairios įstaigos, jos pastato nerenovavo, todėl išliko daug autentikos. „Autentika buvo matoma iškart. Čia niekas nepameluota“ Menu, architektūra besidomintis namo savininkas Z.Dargevičius prisipažino, kad jis ypač neabejingas senoviniams baldams, modernizmo stiliaus architektūrai.
Architektas A.Funkas didelį dėmesį skyrė savo projektuotų namų interjerams, pats juos kūrė ir fotografavo. Šiame name atsiskleidė jo, kaip funkcionalisto (modernizmo pakraipa), kūrybinės idėjos. Iš istorinių išlikusių nuotraukų, kurios, kaip spėjama, darytos paties A.Funko, galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė šis butas.
Kaip prisimena R.Palytė-Biliūnienė, pirmą kartą atėjus į pastatą, nors buvo pojūtis, kad čia nepaprastas, žadą atimantis architektūros kūrinys, tačiau vaizdas buvo apgailėtinas: avarinės būklės pastato stogas buvo kiauras, ankstesnių šeimininkų lopytas keliais betono sluoksniais. „Nepamirškite, kad namas karą atlaikė, radom tokių vietų, kur per plyšius matėsi kiemas, - pasakojo architektė. - Pirmiausia gelbėjom stogą, sutvarkėme pagal šiuolaikinius reikalavimus.
Restauruojant autentiškų elektros jungiklių nebuvo išlikę, tačiau architektė buvo įsitikinusi, kad jie čia turėjo būti juodi, tokie, kokie ir jos vaikystės namuose Kaune buvo. „Užsisakėm Vokietijoje, kur dalis tokių senų buvo surinkta iš žmonių, atnaujinta ir paleista į prekybą. Kiek trūko, nusipirkom naujų, dabar tokie vėl madingi ir gaminami, - pasakojo R.Palytė-Biliūnienė.
Restauruojant atradome įrodymų, kad būta jaukių, audeklą primenančių tapetų. Pamenu, įėjau į vieną parduotuvę ieškoti, o prieš akis - beveik tokie patys. Lydėjo sėkmė. Ventiliacijos grotelės kai kur liko autentiškos, kur trūko, radome įmonę, kuri padarė panašias“, - kūrybinėmis paieškomis džiaugėsi architektė.
Pasak architektės, tuo metu rytietiški inkliuzai buvo labai madingi. Šis nišos pavidalo kampas vadinasi alkova, joje stovėjo minkšta tachta. Jau beveik buvome suradę panašią antikvarinę, bet keliais centimetrais buvo per ilga, netilpo. Todėl pastatėme senovinę sofutę su pufais. Anksčiau alkovoje stovėjo modernus tiems laikams muzikos centras - lempinis radijas „Mende“ su patefonu.
Kaip matyti iš senos nuotraukos, ponios kambaryje buvo didelis apvalus veidrodis. Dabar šioje patalpoje dirba dizainerės, tai jų darbo kabinetas. Tačiau apvalus veidrodis jau kabo. Iš šio ponios miegamojo veda durys į vonią, iš vonios - į kambarį-drabužinę. Iš drabužinės galima patekti į darbo kabinetą.
Sodybos Elementai
- Tvoros
- Vartai ir varteliai
- Šuliniai
- Aviliai
- Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Statybinės Medžiagos
- Mediena
- Akmenys
- Šiaudai, nendrės, meldai
- Molis
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis. Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.
Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba.
Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.
Šiaulių Rajono Sodybos ŠiandienParduodami namai Šiaulių rajone - tai puikus pasirinkimas tiems, kurie vertina gamtos artumą, ramybę ir didesnę asmeninę erdvę, bet nenori visiškai atsitraukti nuo miesto gyvenimo.
Lietuvos liaudies buities muziejus - tai muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.) Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių (194 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis - Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas. 1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė - Pikšrienė. 1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas. Pirmieji eksponatai - Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 22 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba. Muziejus mena XVIII-XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.
Anot E.J.Morkūno, nors Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas tik 1966 metais, bet muziejaus po atviru dangumi kūrimo idėja kilo dar XIX amžiuje: „XIX amžius Lietuvai buvo itin sunkus. Per 70 metų, nuo Kosciuškos sukilimo 1794 iki 1864-ųjų, Lietuvos valstybė labai stipriai nukraujavo - trijuose sukilimuose ir Napoleono karuose žuvo daug energingiausių Lietuvos gyventojų. Europos didžiųjų valstybių mokslininkams parūpo užfiksuoti lietuvių tautos mirtį, tas susidomėjimas lietuviais paskatino pačius lietuvius domėtis savo istorija, o Lietuvos šviesuomenė ėmė kelti tautos savimonę, puoselėti viltį atkurti Lietuvos valstybę.
Lietuvos šviesuomenė didžiausią kliūtį nacionalinės kultūros vystymuisi matė spaudos draudime. Ji atkakliai ieškojo galimybių šiam draudimui panaikinti, ieškojo būdų, kaip spaudos draudimo klausimą padaryti tarptautinės svarbos. Puiki proga tam buvo dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 metais. Paryžiaus parodos organizatoriai, siekdami išvengti tarptautinių prieštarų, neleido parodoje tiesmukos politinės veiklos, todėl lietuviams teko ieškoti būdų, kaip tą klausimą parodoje pateikti. Nuspręsta politinį momentą pridengti „etnografiniu aprėdu“, kuris derėjo Europos tautų etnografijos muziejaus skyriuje Trokadero rūmuose.
Etnografijos muziejų globojo Prancūzijos švietimo ministerija. Lietuviška koncepcija buvo tokia - parodyti buvusią didžią valstybę su turtinga praeitimi, kuri dabar svetimųjų engiama, negali net melstis iš gimtąja kalba išleistų maldaknygių. Dėmesį turėjo atkreipti ne kuklūs, neišvaizdūs „kišeninio formato“ leidiniai, o valstietiškas interjeras su gausiais eksponatais.
Lietuvių stendas, kurį puošė užrašas „Lithuanie“, Vyties herbas ir etnografinės Lietuvos žemėlapis, buvo įruoštas Rusijos lietuvių, Prūsijos lietuvių ir Amerikos lietuvių inteligentų pastangomis. Jie pasirūpino ir muziejiniais daiktais, eksponuojamais Lietuvos stende. Lietuvninkai į Paryžių gabeno mezginius, audinius, nuotraukas, rankdarbius, laikraščius, kalendorius, knygas lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Stende rodyta vestuvių dalies - piršlybų - scena su žmonių manekenais (manekenai pagaminti Prancūzijoje), taip buvo demonstruojami drabužiai, namų apyvokos daiktai, audiniai. Politiškai buvo akcentuojamas spaudos draudimas ir kalbos, kuria taip domėjosi Europos mokslininkai, persekiojimas. Ta tema buvo iliustruojama knygelėmis (563 spaudiniai) ir pristatoma kartu su etnografine medžiaga. Stendas turėjo didelį pasisekimą ir pelnė 12 parodos apdovanojimų.“ Padarė įspūdį prancūzams
Pasak E.J.Morkūno, dalyvavimas parodoje ne tik padarė įspūdį prancūzams, bet turėjo didelę reikšmę patiems lietuviams - parodos organizavimas ir žinia Lietuvoje apie parodą skatino lietuvių vienybę, tautinį sąmoningumą, suvokimą, kad tik vieningu darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti savo tautinę kultūrą. Kun. Jonas Žilius sakė: „Žinia apie lietuvišką parodą ... pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią ...“ Etnokultūrinis palikimas padėjo atstovauti Lietuvai pasaulyje, paskatino pagalvoti apie Tautos biblioteką ir Tautos muziejų.
Pasirinkta kryptis - kova už lietuvių spaudą, kalbą - pasiteisino, ir jau vos po 4 metų spauda ir kalba atsikovota. Spaudą grąžinus, buvo galima kurti ir planuotas institucijas valstybingumui atkurti. Parodai pasibaigus, nenorėta daiktų išsklaidyti. Jie buvo koncentruoti Prūsų Lietuvoje (kitaip - Mažojoje Lietuvoje). Matyt, buvo puoselėjama mintis čia, Tilžėje, švedų pavyzdžiu sukurti muziejų po atviru dangumi. Tą mintį patvirtina Mortos Zauniūtės nuopelnai parodai - ji su savo tėvu Domu Zauniumi rūpinosi parodos eksponatais.
tags: #senoviskos #zemaitiskos #sodybos #vaizdai