Belvederio dvaro sodybos istorija Seredžiaus apylinkėse

Belvederio dvaras, esantis Panemunės regioniniame parke, yra viena svarbiausių lankytinų vietų Jurbarko rajone. Šio dvaro istorija yra sudėtinga, paini ir įdomi, o jo praeitis ir dabartis susipynusios į vieną visumą. Dvaro kompleksas apima rūmus, svirną, koplyčią, ūkinius pastatus bei didžiulę parko teritoriją.

Belvederio dvaras (2012 m.)

Dvaro įkūrimas ir klestėjimas

Dvaras čia atsirado 1830-taisiais, po to, kai tuometinis žemių savininkas, turtingos Burbų giminės atstovas Kleopas Burba, perpirko žemę iš Tiškevičių. Jis pagal prancūzų projektą čia pasistatė romantizmo stiliaus, netaisyklingo plano, dviejų aukštų dvarą, išsiskiriantį savo architektūra ir prabanga. Dvaras statytas romantizmo stiliumi, nepaisant simetrijos, itališkų vilų pavyzdžiu. Esama ir neogotikinių bruožų.

Apie XIX a. vid. dešiniajame Nemuno krante, ant kalvos, nuo kurios atsiveria gražus reginys į upę ir jos apylinkes, pastatė prašmatnius rūmus su belvederio tipo apžvalgos bokštu, iš kurio atsiskleidžia Nemuno slėnio grožis. Rūmų statybą vainikavo triaukštis bokštelis, iš kurio atsiverdavo puikus vaizdas į apylinkes ir Nemuno skardį.

Dvaro vestibiulyje platūs ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, prie reprezentacinių patalpų, dekoruotų mozaikomis, išklotų parketais, su tapyba lubose, kambariuose stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo reto violetinio atspalvio krikštolo sietynai.

Burbos pavyzdingai tvarkė dvarą ir jo ūkį. Dvaro savininkas Kletas Burba 1859-1861 m. buvo Kauno gubernijos valstiečių komiteto narys. Jis planavęs Belvederyje pastatyti pirmąjį Lietuvoje cukraus fabriką, buvo suorganizavęs akcinę bendrovę, kurioje dalyvavo vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Tačiau šį jo sumanymą sužlugdė 1863 m. sukilimas, už dalyvavimą jame pats Kletas Burba buvo sušaudytas.

Nuo 1871 m. Belvederio dvarą valdė Klėtos Burbos sūnus Antanas Burba. Jis Belvederyje laikė žirgyną. XIX a. Belvederio dvare klestėjo ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis gyvenimas. Burbos buvo palankūs tautiniam lietuvių sąjūdžiui. 1905-1914 m. dvaro klojime kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas Stasys Šimkus (1887-1943) suorganizavo keletą vakarų su vaidinimais ir choro dainomis. 1906 m. čia buvo suvaidintas „Užburtas karalaitis”. Čia pirmą kartą nuskambėjo ir S. Šimkaus daina „Kur bakūžė samanota".

Dvaro likimas po Pirmojo pasaulinio karo

Pirmojo pasaulinio karo metais Belvederio dvaras nusiaubtas ir išgrobstytas, biblioteka, archyvas sunaikinti. Po Pirmojo pasaulinio karo išgrobstytas ir likęs be šeimininkų, Belvederio dvaras atiteko valstybei.

1922 m. Kauno apskrities Žemės tvarkytojo sprendimu išparceliuoti Belvederio dvarą, kuris tuo metu priklausė Jurgiui Valeskiui, baigėsi ne tik dvaro klestėjimo laikotarpis, bet ir jo kaip ūkinio vieneto egzistavimas. 1922 m. Kauno apskrities Žemės tvarkytojo sprendimu nuspręsta išparceliuoti Belvederio dvarą, tuomet baigėsi jo kaip ūkinio vieneto egzistavimas. Žemė atiteko bežemiams, mažažemiams, savanoriams, dvaro pastatai - valstybei.

Tarpukariu ir sovietizmu čia buvo įkurdintos įvairiausios švietimo įstaigos:

• 1921-1925 m. veikė Žemės ūkio mokykla
• 1926 m. čia įsteigta Aukštesnioji pienininkystės ir gyvulininkystės mokykla, kuri 1927 m. reorganizuota į Aukštesniąją pienininkystės mokyklą.
• nuo 1944 - Pienininkystės technikumas
• 1961-1969 m. Žemės ūkio technikumas
• iki 1971 m. - Bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokykla

Po karo 1944 m. Belvederyje buvo įsteigtas Pienininkystės technikumas, nuo 1962 m. pertvarkytas į Žemės ūkio technikumą. 1969-1971 m. Belvederyje veikė bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokykla, 1971 m. dvaras perduotas Mičiūrino sodininkystės tarybiniam ūkiui.

Tie mokiniai, dabar jau 60-mečiai, mena, kad jau tada dvaro rūmai buvo avarinės būklės, nes jau tada draudė antrame aukšte šokius rengti, baiminantis, kad perdangos nesugriūtų. Kitiems, studentams, atvežtiems padėti dirbti soduose ir čia apgyvendintiems iki šiol asocijuojasi su paauglyste bei laisve, kuomet bene pirmą kartą galėjo atskirai nuo tėvų pabūti - apgyvendinami šiuose pastatuose mokiniai ir studentai, kurie į tuometinį sovietinį ūkį atvežti derlių nuimti (1971 m. dvaras perduotas Mičiūrino sodininkystės tarybiniam ūkiui).

Belvederio dvaras šiandien

Dabar dvaro pastatas yra padalintas į dvi dalis - pagrindinį pastatą ir nuo jo atskirtą rytinį sparną. Geriausia ir įspūdingiausia dvaro dalis - puikiausiai išsilaikę autentiški ąžuoliniai pagrindinio vestibiulio laiptai, per tiek metų nesuvandalinti per kažkokį stebuklą. Antrame aukšte - daugybė puikiai išsilaikiusių patalpų. Iš antro aukšto galima užlipti į triaukštį dvaro bokštą.

Po 2005 m. privatizacijos Belvederio dvaras nebuvo prižiūrimas ir pradėtas niokoti. 2019 m. savininkas pasikeitė.

Pasidžiaugiama, kad pastaraisiais metais Belvederio dvaro komplekse jaučiama gyvybė - lankytojai pastebi vykstančius darbus, po truputį dvaras atsiveria visuomenei - į rūmų pastatą galima patekti ir apžiūrėti penktadieniais-sekmadieniais (bilieto kaina iki 3 Eur asmeniui).

Belvederio koplyčia

Dvaro teritorija šiandien

Nuvykus į vietą pasitinka informacinis stendas su trumpa Belvederio dvaro istorija lietuvių ir anglų kalbomis. Nurodoma, kad dabartinis Belvederio dvaro valdytojas yra žemės ūkio bendrovė „Terra Belvedere“, įregistruota Belvederio kaime.

Dabar apie pastebėtas permainas: apie smėlio krūvas dvaro rūmų prieigose, vykstančius darbus rytinėje pastato dalyje, stelažus pietinėje pusėje ties oranžerija, kur pluša du darbininkai. Prie įėjimo - iškaba su darbo laiku ir visa informacija, kada ir kiek kainuoja į pastatą patekti. Iškirsti krūmynai ir atidengti laiptai, vedantys į plentą, Nemuno pusę. Pastatyti du iš betono nulieti liūtai, pasitinkantys ties įvažiavimu į teritoriją. Anksčiau jie buvo matomi prie svirno pastato. Po parko teritoriją vaikštinėjantys pavieniai turistai, užsukę ir neveikiančių dvaro pastatų apžiūrėti.

Belvederio kaimo seniūnaitis Kazys Meškauskas patikino, kad vietiniai džiaugiasi, kad dvaro teritorijoje atsirado kažkoks judesys, kad tvarkomasi, bet norėtųsi, kad viskas vyktų gerokai sparčiau. Ir dar norėtųsi, kad dvaro šeimininkai vietinę bendruomenę į susitikimą pakviestų ir papasakotų, paprasčiausiai informuotų, ką ketina dvaro pastatuose įkurti, kokią viziją regi ir pan.

Kazys džiaugiasi, kad lankytojų yra. Bilietus perka. Būna, kad per dieną iki 40 lankytojų į rūmus užsuka. Rūmuose ekskursijos vadovo nėra - turistai įleidžiami į rūmus ir gali apeiti įvairias patalpas.

Paminklotvarkininkų ir paveldosaugininkų pozicija

Vietiniai vykstančiais darbais Belvederio dvare džiaugiasi, tuo tarpu paminklotvarkininkai bei paveldosaugininkai situaciją vertina atsargiai. Jų pateikta informacija rodo, kad ne visi darbai tame objekte vyksta, laikantis kultūros paveldo reikalavimų.

Rajono savivaldybės administracija tikrina kultūros paveldo objektų būklę bei sukauptą medžiagą teikia Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos Telšių-Tauragės skyriui. Administracija Belvederio dvaro sodybos statinių kompleksą tikrino 2020 metais.

„Pagal tikrinimo metu surašytus aktus fizinės būklės pokytis yra nuo nepakitusios iki blogėjančios būklės“, - komentavo V. Klepikovas, kuris paskutinį kartą Belvederio dvaro rūmuose lankėsi šių metų gegužę. Tuo metu darbai nevyko.

Anot pašnekovo, dėl Belvederio dvaro rūmuose vykdytų darbų šių metų kovo mėnesį KPD Telšių-Tauragės skyrius buvo susitikęs su valdytoju. Susitikime dalyvavo ir administracijos paminklotvarkininkas. Susitikimo metu buvo kalbėta su valdytoju ir priimtas sprendimas, kad darbai bus atliekami tik parengus tvarkybos darbų projektą.

„Tačiau, administracijos žiniomis, KPD Telšių-Tauragės skyrius liepos mėnesį Belvederio dvaro rūmų valdytojui surašė reikalavimą stabdyti darbus, kurie buvo atliekami objekte, nes nėra pabaigtas rengti tvarkybos darbų projektas“, - komentavo V. Klepikovas, patikinęs, kad šiuo metu Dvaro rūmuose yra atlikti fotogrametriniai, polichrominiai, architektūriniai tyrimai. Valdytojas tvarkybos darbų projektą ketina parengti iki šių metų galo.

„Būtent ši užsitęsusi projekto parengimo stadija trukdo dalykiškai bendrauti su valdytoju. Tikimasi, kad greitu laiku ši situacija pasikeis ir, kartu su valdytoju, bus pereita prie Belvederio dvaro rūmų atkūrimo naujam gyvenimui.

Situaciją pakomentavo KPD Telšių-Tauragės skyriaus patarėjas Vidas Narbutas. Po 2019 m. pasirašytos nuomos sutarties kultūros paveldo objekto valdytoju (nuomininku) tapo ŽŪB ,,Terra Belvedere“, kuri yra pateikusi paraišką ES paramai gauti.

Pasak V. Narbuto, kultūros paveldo valdytojas yra informuotas ir jam yra žinoma, kad bet kokie tvarkybos, restauravimo darbai yra galimi tik parengus tvarkybos darbų projektą ir gavus Kultūros paveldo departamento leidimą. Bet kokie tvarkomieji statybos darbai taip pat turi būti derinami su Kultūros paveldo departamentu, turi būti parengtas projektas, prieš tai gavus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus.

„Šiuo metu KPD Tauragės skyrius yra suderinęs Belvederio dvaro sodybos rūmų rytinės dalies ir Belvederio dvaro sodybos svirno tvarkybos darbų projektus. Leidimai išduoti: Belvederio dvaro rūmų svirnui - 2016 m., Belvederio dvaro rūmų rytinei daliai - 2021 m.“, - situaciją komentavo V. Narbutas.

Jo žiniomis, pagrindinių dvaro sodybos rūmų likusios dalies tvarkybos darbų projektas yra rengiamas, yra atlikti fotogrametriniai, polichrominiai bei architektūriniai tyrimai, kurie yra būtini rengiant tvarkybos darbų projektą.

V. Narbutas patvirtino, kad yra surašytas protokolas ir skirta bauda Belvederio dvaro valdytojui. 2020 m. spalio mėn. Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės skyriaus nutarimu, ŽŪB ,,Terra Belvedere“ už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimus buvo skirta bauda.

Suradome Belvederio dvaro rūmų rytinės dalies tvarkybos projektą parengusį architektą. Tai Ginto Karvelio projektavimo įmonė, įsikūrusi Ukmergėje. Jos vadovas architektas G. Karvelis papasakojo, kad rytinėje Belvederio dvaro rūmų dalyje planuojama moderni valgykla, restoranėlis arba maitinimo įstaiga, kuri būtų skirtas turistams. Vienas kambarys paliktas valdytojo reikmėms. Dar pirmame aukšte numatytos rytinio korpuso personalo patalpos ir sanitariniai mazgai. Apačioje - katilinė, kasos ir sanitariniai mazgai.

Dėl svirno pastato - avarinės būklės šalinimo projektas paruoštas, bet jo autorius ne jis, o kita įmonė. Jo žiniomis, opiausia svirno dalis yra stogas bei skylantys pamatai. Jo žiniomis, prieš 9-10 metų tame svirne buvo numatyta įkurti meno ekspoziciją.

Dabartinė kalbinto architekto užduotis - suspėti iki spalio 15 dienos parengti bendrą rūmų pastato tvarkybos projektą.

Pakalbinome ir restauruotojus, kurie atliko įvairius tyrimus Belvederio dvaro rūmuose. Tai UAB „Opus Optimum“ komanda iš Vilniaus. Pasak tuos darbus atlikusios įmonės vadovo Aidono Valkiūno, restauratoriams Belvederio dvaro rūmuose pavyko rasti įdomių radinių.

„Radome išties įdomios autentiškos XIX a. vidurio tapybos fragmentų. Jau patvirtinta istoriniais tyrimais, kad autorystė priklauso žymiam dekoratoriui Francesco Andriolli. Remiantis tais tyrimais padaryta restauravimo programa, kurią mes padarėme ir greitu laiku bus pradėti restauravimo darbai“, - “Mūsų laikui“ patvirtino A. Valkiūnas.

„Belvederis gali pagrįstai didžiuotis, kad šio autoriaus dekorą mums pavyko atrasti ir pavyks jį išsaugoti“, - patikino UAB „Opus Optimum“ vadovas. Jo žodžiais, visuose rūmuose rasta tapybos fragmentų, ne visur vienodai išlikusių, bet kai kuriose vietose pavyko surinkti pilnas kompozicijas. Yra tapyti tapetai, tapytos rozetės, apvadai. Viskas atlikta labai profesionaliai. Rasta netgi tarybinio dekoro elementų.

Įmonė darė zondavimą - sluoksnis po sluoksnio atidenginėjo tuos uždažymus - vietomis priskaičiuoja iki 13 sluoksnių, kol prieinama iki autentiškos. Pasak A. Valkiūno, atliekant tyrimus Belvederio rūmų pastate buvo atlikta beveik 167 zondai, kas yra nemažai. Pašnekovas pajuokavo, jog džiaugiasi, kad perdažymo metu dirbo blogi statybininkai, kurie patingėjo nuskusti seną sluoksnį.

F. Andrioli yra italų kilmės dekoratorius, tapytojas. Jis buvo Napoleono armijos karininkas, paimtas į nelaisvę. Po nelaisvės likęs čia, Lietuvoje. Baigęs universitete dailės studijas ir dirbęs dailės mokytoju, dekoratoriumi. Yra išdekoravęs ne vieną dvarą. Kartu su kitais tapytojais F.

Susisiekėme ir su viena įmone - UAB „Jaga Lt“ bei jos techniniu direktoriumi Vitalijum Matrosovu, kurio įmonė įsipareigojusi Belvederio dvarui paruošti ekspoziciją, paremtą naujomis technologijomis. Tikimasi, kad tas ekspozicijos projektas bus parengtas kitais metais.

Pabandėme susisiekti ir su dvaro valdytoju, nuomininku, ŽŪB „Terra Belvedere“, kurios vadovu nurodyta Gabrielė Čepauskaitė. Susisiekti su ja nepavyko. Bendrovė registruota Seredžiaus seniūnijoje, Belvederio kaime. Nurodytu telefono numeriu (Vilniaus kodu) susisiekti nepavyko.

Tiek vietiniai Belvederio kaimo gyventojai, tiek architektas, tiek paveldosaugos atstovai pasiūlė susisiekti su ŽŪB „Terra Belvedere“ įgaliotu asmeniu Dariumi Čepausku, kuris, jų žiniomis, ir galėtų apie vizijas, finansus, planus papasakoti. D. Čepauskui paskambinus, šis tikino, kad esame suklaidinti, kad apie vizijas ir finansus negalintis papasakoti, nes jis tik „už plyteles ir kitus panašius statybos darbus atsakingas“.

Pasirodo, nesiseka susitikti su Belvederio dvaro valdytojais ir Seredžiaus seniūnei Rimantei Pavalkienei. Kiek bandė per vietinį tarpininką su valdytojais susisiekti ir susitikti - nepavyko.

Eiliniams turistams tie liūtai asocijuojasi su dvaro didybe - jiems tokios skulptūros patinka ir tinka. Kitaip tokias puošmenas vertina su paveldu dirbantys, abejojantys, ar toje teritorijoje tokių liūtų skulptūrų apskritai kada nors būta. Peržiūrėjus visą paveldosaugininkų surinktą istoriografinę medžiagą, nerasta jokių žinių nei nuotraukų apie kada nors čia buvusias liūtų skulptūras. Norint tokias skulptūras pastatyti, reikia istorinių tyrimų, istoriografinės medžiagos, tokius planus derinant su paveldosaugininkais.

Pasiteiravus apie tai paveldosaugininkų, jie teigė, kad norint atlikti dvaro parko priežiūros ir kompleksinį tvarkymą yra būtina įvertinti želdynų būklę, atlikti dendrologinius bei istorinius tyrimus, pasirengti tvarkybos darbų projektą. „Šiuo metu prašymo išduoti tvarkybos darbų projektavimo sąlygas ar specialiuosius paveldosaugos reikalavimus skyrius nėra gavęs“, - aptakiai atsakė Telšių-Tauragės skyriaus patarėjas V. Narbutas.

Dažnas keleivis, važiuodamas pro šalį, užsuka apžiūrėti šio dvaro, kurio istorija siekia XIX a. pradžią. Belvederio dvaro kompleksą sudaro pats dvaras, svirnas, koplyčia ir 17 ha dydžio parkas, besišliejantis prie natūralaus miško. Daugiau kaip dešimtmetį niokotas dvaras vis dar s...

Sūrio "Liliputas" istorija ir gamybos ypatumai Belvederio dvare

Neatsiejama Belvederio dvaro istorijos dalis yra sūrio "Liliputas" gamyba. Šis sūris, gimęs Belvederio sūrinėje, turi unikalią istoriją ir gamybos ypatumus.

Sūrio „Liliputas“ tėvų laikomas tuometinis Belvederio sūrinės vadovas ir meistras Jonas Jarušaitis, pats fermentinių sūrių gamybos paslapčių mokęsis tiesiai iš olandų meistrų, kurie tarpukario Lietuvoje buvo pakviesti apmokyti lietuvius gaminti fermentinius sūrius. Po karo J. Jarušaitis buvo pakviestas dirbti į Belvederio sūrinę, kur pradžioje be jo darbavosi tik įrangos plovėja ir kūrikas.

1958 metais meistro vadovaujamoje sūrinėje pabandyta nokinti ne 2,5-3 kg sūrio galvas, kaip įprasta, bet mažesnes - apie 0,5 kg dydžio. Mažesni sūriai fermentacijos metu, veikiami sūrinės rūsio mikrofloros, įgavo kiek kitokį unikalų tik jiems būdingą skonį. Pasiteisinus eksperimentui sūrių gamyba buvo patvirtinta, o dėl netradiciškai mažo dydžio jam suteiktas pavadinimas „Liliputas“.

Beje, sūrio „Liliputas“ išradėjas Jonas Jarušaitis buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvoje, kuriam 1950 m. buvo suteiktas „Aukščiausios klasės sūrio meistro“ vardas. Jį meistras gavo ne tik dėl sūrių gamybos paslapčių išmanymo, bet ir dėl keliasdešimties išradimų, leidusių palengvinti sūrių gamybos procesus.

Kaip pasakoja Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ priklausančios „Lukšių pieninės“ Belvederio cecho gamybos vadovė Snaiguolė Jurkevičienė, nors pati sūrinė per dešimtmečius keitėsi ir modernėjo, sūrio „Liliputas“ gamybos procesas per tuos metus praktiškai nepakito - iki šiol tai bene vienintelis tokiais kiekiais brandinamas fermentinis sūris, kuris gaminamas beveik vien rankiniu būdu.

Sūris Liliputas

„Klodas pjaustomas, rankomis dedamas į formas, vyniojamas į medvilnines servetėles, vartomas, plaunamas, šluostomas ir vaškuojamas - per visą gamybos procesą kiekviena sūrio galvutė paimama į rankas daugiau kaip 50 kartų“, - pasakoja specialistė.

Kartu su sūrio „Liliputas“ gamybos procesu Belvederio sūrinėje nepakito ir dar vienas dalykas - tai sūrinės rūsiai. Jie paliekami kiek įmanoma autentiški siekiant nesutrikdyti mikroklimato, kurio dėka čia gyvena unikali mikroflora.

Belvederio sūrinės rūsiuose auganti mikroskopinio grybo Penicillium pallidum Smith atmaina - didžiausia ir vertingiausia „Liliputo“ gamybos paslaptis. Būtent šis grybas sūrio nokinimo metu švelniu miceliu tarsi marškinėliais apgaubia „Liliputą“ ir suteikia specifinį skonį bei aromatą.

„Nokinimo patalpoje ant sienų, lentynų ar lubų mikroskopinio grybo pėdsakų nesimato, tačiau po sūdymo surikiavus lentynose „Liliputus“, po kelių dienų jie ima panašėti į šilkverpio kokonus“, - pasakoja gamybos vadovė.

Anksčiau buvo bandymų Belvederio sūrinės mikroskopinį grybą išvežti į kitas įmones, taip pat ir į užsienį, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi. Ypatingas pelėsis auga tik Belvederio dvaro parko teritorijoje esančios sūrinės rūsyje, kuriame nuolat tvyro 10-14 °C temperatūra ir 93-94 proc. drėgmė.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien - „Liliputas“ yra išskirtinių progų gaminys, mat dėl rankų darbo ir itin specifinės gamybos technologijos, jo savikaina yra apie du kartus didesnė nei automatizuotu būdu gaminamų sūrių.

Dėl išskirtinio skonio ir gamybos būdo sūris „Liliputas“ ne kartą buvo apdovanotas ir įvertintas tarptautinėse parodose. Lietuvai įstojus į ES šio sūrio gamyba registruota kaip unikali intelektualinė ir geografinė technologija ir suteikta teisė naudoti ženklą „Saugoma geografinė nuoroda“.

Ženklas „Saugoma geografinė nuoroda“ - Europos Sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos dalis, kuria ženklinami produktai, turintys ryšį su konkrečia geografine vietove bei turi ginamas intelektinės nuosavybės teisės.

Sūris „Liliputas“ nuo 1958 metų gaminamas Belvederyje - nedideliame Lietuvos kaime Jurbarko rajono teritorijoje.

Tai jau 7-asis lietuviškas produktas, kuriam suteikiama speciali ES apsauga. Visoje ES tokių produkte sąraše yra daugiau kaip 1.200 įvairių sūrio, mėsos, vaisių ir daržovių, konditerijos gaminių.

Komisijos reglamentas, kuriuo į saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą įtraukiamas pavadinimas „Liliputas“, priimtas 2015 m.

Teismas uždraudė pieno perdirbimo įmonei "Pieno žvaigždės" naudoti UAB "Marijampolės pieno konservai" priklausančios Lukšių pieninės sūrio prekės ženklą "Liliputas".

Lukšių pieninė didžiuojasi ne tik savo puikiu "Liliputo" sūriu, pelniusiu ne vieną tarptautinį apdovanojimą, kitais kokybiškais gaminiais, bet ir savo istorija.

Saugoma geografinė nuoroda

tags: #seredziaus #apylinkes #belvederio #kaimo #sodyba