Šiame straipsnyje apžvelgsime atsiliepimus apie Sereno sodybą, įsikūrusią vaizdingame Labanoro krašte. Taip pat prisiminsime žymųjį humoristą Vytautą Šerėną, kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su šiuo regionu.
Netikėta Vytauto Šerėno mirtis sukrėtė daugelį. Prisimenant jį, kolegos ir draugai dalijasi šilčiais prisiminimais apie jo asmenybę ir pomėgius.
Vytautas Šerėnas: Prisiminimai apie Humoristą ir Gamtos Mėgėją
Artimiau susipažinome pastaraisiais metais. Būna tokių atvejų, kai žmogų pamatai, pasišneki ir pajunti, kad tai savas žmogus, su kuriuo jautiesi gerai, patogiai ir supranti, kad jis tavo draugas. Mus susiejo pomėgis grybauti, rinkti „cikrinius“ baravykus. Jau planavome, kada pradėsime šių metų sezoną. Nuolat susirašydavome žinutėmis, susiskambindavome, kalbėdavome įvairiomis temomis.
Žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kalbėdamas apie V.Šerėną, prisiminė ir jo pomėgius, tarp kurių - ne tik grybavimas, bet ir kelionės, pirtis. Pirmas prisiminimas, kuris ateina į galvą apie Vytą, - tai šis ir jo sodyba, kurioje viskas pagal jį. Jis geriausiai buvo pasiruošęs savo senatvei - viskas buvo taip, kad galėtų praleisti senatvę taip, kaip svajojo.
Sodyba, pirtis, šeima ir tolimos kelionės - tai dar viena jo aistra, jis suspėjo apkeliauti turbūt visus pasaulio žemynus. Jis tikras kaimietis geriausia to žodžio prasme - jam geriausia būdavo gamtoje, jis visada skubėdavo į sodybą - visais metų laikais.
Labanoro bažnyčia
Pomėgis Grybauti ir Žvejoti
Kartą su draugu vykome į mano sodybą žvejoti ir pakeliui užsukome į Labanoro girią pagrybauti. Buvo rugsėjo mėnuo, bet labai sausa, seniai nelyta. Grybų radome, bet tokių senų, kad dar Leonidą Brežnevą (buvęs Sovietų Sąjungos vadovas. - Red.) matę.
Susikrovėme tuos senus lepšius į krepšį, atvykome į mano sodybą ir žiūrime - vidury kiemo po drebule puikuojasi penkiolika gražuolių raudonikių it iš paveikslėlio. Labanoro lepšius išmetėme, kieminius raudonikius išsikepėme - buvo labai skanu.
H.Mackevičius pasakojo: „Prie sodybos prieš 20 metų pasodinau eglučių, dabar jos užaugusios, o po jomis dygsta baravykai, eiti į mišką nereikia. Šiemet jų jau užderėjo septyni. Feisbuke fiksavau tik pirmojo gyvavimą."
Rudenį grybauti vykstu kiekvieną savaitgalį, o kartais - net ir dusyk. Baravykus pjauti gaila net miške, ypač kai jie labai gražūs. Kai gyvenau Labanoro girioje esančioje dėdės sodyboje, dažnai išsyk nepjaudavau rastų baravykų - leisdavau paaugti dieną ar dvi, tik tuomet dėdavau į krepšį. Nieko jiems neatsitikdavo.
Baravykai Labanoro giriose
„Dviračio Šou“: Nuo Ištakų iki Šių Dienų
Daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus televizijos eterį išvydo laida „Dviračio žinios“. Jos sumanytojai Gintaras Ruplėnas ir Arūnas Valinskas tuomet norėjo tiesiog pasijuokti iš Lietuvos politikos aktualijų. Taip pašėlusioje „Dviračio žinių“ komandoje atsidūrė V.Šerėnas - to paties Vilniaus universiteto, kaip ir pirmieji „dviratininkai“, auklėtinis.
Laida išsilaikė eteryje tiek metų, nes yra pati tikriausia aktualijų laida. Vos kas įvyksta - pateikia savą įvykio versiją ir ji būna gerokai įtaigesnė negu vaizduojamo politiko rimti aiškinimai, kas iš tikrųjų įvyko.
Anot buvusio bendražygio, V.Šerėno aktorinis talentas buvo labai natūralus ir unikalus, o personažai sužavėdavo žiūrovus. Jis viską darydavo su liaudiška humoristika, jis buvo idealus.
Politinė Satira ir Kandidatavimas į Prezidentus
„Dviračio žinių“, vienu metu - „Dviračio šou“, stiprybė nuo pat pradžių buvo politinė satyra. Jeigu nesišaipoma iš politikų, jeigu nekritikuojama, tai žala demokratijai. Laidos „Dviračio šou“ kūrybinė komanda pagaudavo mūsų silpnybes, trūkumus, klaidas - reikėjo džiaugtis.
2002 metais V.Šerėnas kaip nepriklausomas kandidatas kandidatavo į Lietuvos prezidentus. Iš 17-os kandidatų netikėtai atsidūriau ketvirtoje vietoje, surinkęs beveik 8 proc. balsų. Tikrai buvau dėl to maloniai nustebęs.