Mykolas Biržiška: Biografija, Veikla ir Palikimas

Profesorius Mykolas Biržiška - vienas turtingiausia biografija pasižyminčių Lietuvos signatarų, teisininkas, visuomenės veikėjas, Vasario 16 Akto signataras, kovotojas dėl Vilniaus lietuviškumo, publicistas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorikų, tautosakos tyrinėtojas, pedagogas. Prof. Mykolas Biržiška - išskirtinė lietuvių mokslo, kultūros ir politikos asmenybė, dažnai palyginama su tiltu tarp senosios Lietuvos ir naujosios lietuvių kultūros, savo šaknimis besiremiantis į senąją kultūrą, o šakas ir žiedus skleidžiantis naujojoje.

M. Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (dabartinis Mažeikių r.) bajorų Antano ir Elžbietos Biržiškų šeimoje. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV. Jis turėjo du jaunesnius brolius: Vaclovą (gimusį 1884 m.) ir Viktorą (gimusį 1886 m.). M.Biržiškos prosenelis dalyvavo priimant 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, senelis dalyvavo 1831 m. sukilime, o tėvas buvo visuomenėje žinomas ir gerbiamas gydytojas. Jo motina, su kuria A.Biržiška susipažino studijuodamas Viekšniuose, buvo pianistė, skambinti mokydavo ir vietinės bendruomenės žmones. Vaikystėje Mykolas, kaip pats rašo prisiminimuose, buvo linksmas ir gyvas vaikas, „draskęs ir naikinęs, kas pateko į rankas“ bei įsivėlęs į ne vieną eibę. Tėvai Mykolui būdavo reiklūs, ugdė atsakomybės jausmą, kartais griebdavosi rykštės.

Ankstyvasis gyvenimas ir tautinis sąmoningumas

M.Biržiškos protėviai, kaip ir dauguma Lietuvos bajorų, Abiejų Tautų Respublikos laikais sulenkėjo. Ir pats Mykolas buvo auklėjamas lenkiškoje kultūroje bei vaikystėje kalbėjo tik lenkiškai. Kaip ir ne vienas kitas savo kartos žmogus, jis subrendęs rinkosi, ar nori save laikyti lietuviu, ar lenku. Tačiau 1895-1901 m. mokslas Šiaulių gimnazijoje, kur mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo epochos veikėjų, lėmė, kad M.Biržiška pamažu ėmė save laikyti lietuviu. Kai M.Biržiška pranešė motinai, kad yra lietuvis, ji sūnų apkaltino „litvomanija“ ir pareiškė: „Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką!“. Gimnazijoje M.Biržiška buvo vienas geriausių mokinių. Apie tuos laikus jis plačiai kalba savo autobiografijoje.

Studijos ir politinė veikla

Dėl silpnos sveikatos M.Biržiška negalėjo būti gydytoju kaip tėvas. Nors literatūrą ir istoriją M.Biržiška mėgo labiau, jis, pasitaręs su tėvu, pasirinko studijuoti teisę, nes šios krypties studijas pasirinkę studentai Rusijos imperijos laikais be problemų galėjo grįžti į gimtuosius kraštus. Didžiausi M.Biržiškos autoritetai tautinio atgimimo laikais buvo Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius ir jo tėvas. Studijuodamas Maskvos universitete, dėl dalyvavimo prieš valdžią nukreiptose akcijose M.Biržiška trumpam pateko į kalėjimą. Kalėjime jis susipažino su socialdemokratijos idėjomis ir ėmė linkti į šią politinę kryptį, tuo metu itin paplitusią tarp Maskvos jaunimo. Vis dėlto, skirtingai negu kai kurie kiti to meto lietuvių socialdemokratai, tokie kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas ar Zigmas Aleksa-Angarietis, M.Biržiška pasisakė už lietuvių socialdemokratų nepriklausomumą nuo Rusijos socialdemokratų ir už lietuviškos autonomijos, o vėliau ir lietuviškos valstybės kūrimą.

Veikla Vilniuje

1905 m. dalyvaudamas didžiajame Vilniaus Seime M.Biržiška pirmąkart apsilankė Vilniuje, kurį iškart pamilo. 1907 m. Viekšniuose vedė Bronislavą Šėmytę ir persikraustė į Vilnių. Vilniuje būsimasis signataras dirbo advokatu pas vieną žymiausių Lietuvos advokatų Tadeuszą Wróblewskį, kurio įkurta biblioteka ir dabar stovi prie Mindaugo tilto Vilniuje. Nuo 1909 m. dirbo Žemės banke, kur susipažino su A.Smetona. Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, vyrai susibičiuliavo. Dirbo lietuviškose kultūros, švietimo draugijose. 1915 m. Vilniaus konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą, M.Biržiška jau buvo vienas žymiausių Lietuvos socialdemokratijos veikėjų. Taryboje socialdemokratai buvo tik du - jis ir Steponas Kairys. „Jis nebuvo geras oratorius, bet buvo labai daug ir nuosekliai dirbantis žmogus. Dar būdamas gimnazistu, jis seneliui rašė, kad tik dirbdamas jaučiasi laimingas. Taryboje M.Biržiška pasižymėjo tuo, kad buvo nuoseklus demokratas ir vienas ryškiausių antimonarchistų bei pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę nesusisiejant su kitomis šalimis.

Nepriklausomybės Aktas ir tolesnė veikla

1917 m. gruodį M.Biržiška buvo vienas iš kelių Tarybos narių, kurie po 1917 m. gruodžio 11 d. Jis pareiškė, kad į Tarybą grįš tik tada, kai bus skelbiama tikra nepriklausomybė. Tai padarė 1918 m. M.Biržiška norėjo kurti pilietinę, kompromisais paremtą visuomenę, kur visos tautos būtų lygios. Po Nepriklausomybės atkūrimo M.Biržiška toliau gyveno Vilniuje. 1918 m. 1919 m. pradžioje Vilnių užėmus iš pradžių bolševikams, o vėliau lenkams ir Lietuvos Vyriausybei nutarus pasitraukti iš Vilniaus, M.Biržiška trauktis atsisakė. Jis buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. „M.Biržišką nuo jaunystės Vilnius labai traukė. Jis manė, kad Vilnius turi būtinai būti Lietuvos sostinė. Jo buvimas Vilniuje rodė, kad lietuviai Vilniaus nepamiršta ir vis dar galvoja, kad jis turi būti sostinė. M.Biržiška tai simboliškai atstovavo. Iki pat 1922 m.

Įkalinimas ir gyvenimas Kaune

Pasak istoriko, lenkiškoje aplinkoje augęs M.Biržiška buvo puikiai susipažinęs su lenkų kultūra. 1921 m. rugpjūčio pabaigoje lenkų jis buvo suimtas, tardytas, jam ir jo broliui grėsė sušaudymas už lietuvybės skleidimą. Tik įsikišus Tautų Sąjungai, M.Biržiška išvengė mirties bausmės ir, Lietuvai bei Lenkijai apsikeitus kaliniais, apsigyveno Kaune. 1922 m. mirė M.Biržiškos tėvas. Iki tol buvęs laisvamanis, kaip ir daugelis Lietuvos kairiųjų, signataras po tėvo mirties pamažu atsigręžė į religiją. Grįžęs į Lietuvą, M.Biržiška tapo Vilniaus vadavimo sąjungos vadovu. Ši organizacija rūpinosi, kad Vilnius nebūtų pamirštas, išliktų tautinio identiteto dalimi. Tačiau aktyvioje politikoje M.Biržiška beveik nedalyvavo.

Mokslinė ir pedagoginė veikla

„Nors dabar mes jį žinome kaip Akto signatarą, tuometėje epochoje jis buvo pirmiausia žinomas kaip mokslininkas. Jis buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos direktorius, taip pat naujai įkurto Lietuvos universiteto, vėliau pervadinto Kauno universitetu, profesorius ir rektorius. Kaip mokslininko, M.Biržiškos veikla buvo labai plati. Jis tyrinėjo senąją lietuvių literatūrą, rašė vadovėlius, paskelbė daug straipsnių. „Donelaičio gyvenimas ir raštai“, „Lietuvių dainų literatūros vadovėlis“, „Mūsų raštų istorija“, „Barono gyvenimas ir raštai“, „Mūsų raštų istorija“, „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“, „Lietuvos geografija“ - M.Biržiška parašė visas šias knygas ir vadovėlius. Iš viso M.Biržiškai 1903-1938 m. laikotarpiu priskiriama per 8 tūkst. Kartu su savo broliais, kurie irgi buvo profesoriai, M.Biržiška tapo savotiškais universiteto simboliais. Pasak A.Grodžio, M.Biržiška kaip pedagogas buvo visada ramus, taktiškas. Jis niekada nekeldavo balso, tačiau laikėsi oriai, išlaikydavo pagarbų atstumą nuo studentų.

Politiniai įsitikinimai ir veikla tarpukario Lietuvoje

Būdamas demokratinių pažiūrų, 1926 m. perversmą M.Biržiška vertino neigiamai. „Su Smetona dar nuo Žemės banko laikų jis palaikė artimus ryšius, ir Smetona jį kaip žmogų labai vertino. Spaudoje apie perversmą jis pasisakydavo neigiamai, ir Smetona žinojo jo poziciją. Bet kaip mokslininką, kaip kultūrininką, kaip Vilniaus klausimo specialistą jį labai vertino. Dažnai būtent Biržiška kaip Vyriausybės atstovas XX a. ketvirtame dešimtmetyje važiuodavo į Lenkiją, megzdavo ten kontaktus. Tiesa, sprendimą priimti 1938 m. Gyvendamas Kaune, M.Biržiška nepamiršo ir savo tėviškės. 1938 m., kai mirė jo motina, pasirodė jo atsiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, o 1938-1939 m. Šiuose namuose, kuriuos statė visa vietos bendruomenė, ne tik gydyti žmonės, bet ir užsiimta profilaktiniais patikrinimais, kas tada buvo reta. Šie namai kaip pirminės sveikatos apsaugos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga „Dr. „Draugai, turtingesni žmonės labai Mykolą peikė, kad jis nepastatė paminklo kapuose tėvams, o pastatė sveikatos namus ubagams.

Vilniaus universiteto rektorius

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, M.Biržiška buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Čia jis iškart susidūrė su didžiulėmis problemomis. „Jis bandė laikytis pozicijos, kad nereikia atstumti lenkų, reikia ieškoti kompromiso. Bet netgi universiteto darbuotojai, išskyrus kelis kolegas, jo nelabai palaikė. Be to, Vilniuje ir patalpos, ir universiteto infrastruktūra buvo daug didesnė negu Kauno. Jam teko dorotis su organizaciniais darbais. M.Biržiškai išlikti rektoriaus poste pavyko ir pirmosios sovietinės okupacijos metais, ir vokiečių okupacijos laikotarpiu. Pasak A.Grodžio, jam padėjo tai, kad jis anksčiau neslėpė savo kairiųjų pažiūrų. Nepriklausomybės metais M.Biržiška priklausė draugijai SSRS tautų kultūrai pažinti, 1935 m. Iš pradžių M.Biržiška tikėjosi išsaugoti universitetą kaip lietuviškos kultūros židinį, pasiekė, kad į jį būtų priimama daugiau lietuvių. Bet pamatęs, ką daro sovietai, kaip yra atleidinėjami žmonės, prasideda areštai ir kiti dalykai, M.Biržiška prašė tuometinio švietimo ministro Antano Venclovos, kad jį atleistų iš pareigų. „Sovietams reikėjo regimybės, kad žymūs kultūrininkai užima aukštus postus. Be to, M.Biržiškai svarbiausia buvo universitetas. Išliko M.Biržiška rektoriumi ir nacistinės okupacijos metais. Iš pradžių jis sveikino permainas, tikėdamasis, kad vokiečiai suteiks Lietuvai daugiau laisvių. M.Biržiška tikėjosi, kad nepriklausomybę atkurti pavyks palaipsniui, panašiai kaip 1917-1919 m. 1943 m., kai vokiečiai grasino Lietuvai represijomis, pasisakė už derybas su vokiečiais bei pasirašė atsišaukimą į visuomenę, kuriame Vokietijos-SSRS kare išreikšta parama Vokietijai, tikėdamasis iš vokiečių gauti nuolaidų. Pasak A.Grodžio, tokį jo elgesį lėmė tikėjimas, kad Vokietija pralaimės karą ir ateis Vakarai, o kol kas svarbiausia - išsilaikyti. M.Biržiška nebuvo abejingas žydų likimui, bandė ginti juos nuo išmetimo iš universiteto. Tačiau jau nacių okupacijos pradžioje buvo iškviestas į gestapą ir įspėtas, kad už žydų likimą atsakingos tik vokiečių įstaigos, o jis pats, atvirai reikšdamas nuomonę, tik užtrauksiąs nemalonumų universitetui.

Emigracija ir paskutiniai gyvenimo metai

Dar nepasitraukus vokiečiams, prosovietiniai radijo pranešimai M.Biržišką už siekius bendradarbiauti su vokiečiais priskyrė „liaudies priešams“, tapo aišku, kad jo Lietuvoje, ją vėl okupavus sovietams, laukia liūdnas likimas. 1944 m. Pasibaigus II pasauliniam karui, M.Biržiška dirbo lietuvių, latvių ir estų drauge Vokietijoje įkurtame Pabaltijo universitete. Gyvenimo saulėlydį M.Biržiška praleido Los Andžele, kur emigrantų iš Lietuvos buvo nedaug. „Kaip ir daugelis to meto inteligentų, jis susidūrė su problema, kad JAV save realizuoti jam buvo sunku. Jis nemokėjo anglų kalbos. Daug lietuvių inteligentų, Lietuvoje dirbę protinį darbą, Amerikoje dirbo fizinį darbą, kad išlaikytų šeimas, tačiau M.Biržiška net ir šito dėl amžiaus negalėjo daryti. M.Biržiška tapo Lituanistikos instituto JAV nariu, bet nedalyvavo nė viename jo renginyje, nes neišgalėjo nuvykti į Čikagą. Ypač didžiavosi „Aleksandrynu“, veikalu, kuriame buvo sudėtos visų senųjų Lietuvos rašytojų biografijos. Šį darbą rengė jo brolis Vaclovas, tačiau broliui mirus M.Biržiška manė privalantis jį baigti, bijodamas, kad kitu atveju jis taip ir nebus išleistas. Pamažu profesoriaus prestižas JAV lietuvių bendruomenėje vėl pakilo. 1955 m. suaukoti pinigai M.Biržiškai, tuomet vienam iš trijų gyvų likusių signatarų, leido su šeima įsigyti namą. Jiems mirus sunkiai pasiligojo ir M.Biržiškos dukra, kuriam laikui 73 metų M.Biržiška tapo pagrindiniu savo trijų anūkų augintoju. Nors gyveno tik iš pašalpų ir paramos, kaip ir kitus gyvenimo iššūkius, šį jis pakėlė nesiskųsdamasis. Iki pat gyvenimo galo M.Biržiška išlaikė inteligentiškumą.

Mirtis ir atminimo įamžinimas

Mirė M.Biržiška 1962 m. nuo širdies smūgio. Savo testamente jis išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Vis dėlto ir dabar signataro atminimo ženklų Lietuvoje nestinga. Ypač M.Biržiškos atminimą saugo gimtieji Viekšniai. Čia veikia M.Biržiškos įkurti Dr. Anot M.Biržiškos brolio Viktoro atsiminimų, M.Biržiška sveikatos namų statybai skyrė 41 000 litų - didžiulę tiems laikams sumą. O namai buvo vienas moderniausių sveikatos centrų Lietuvoje. „Viekšnių valsčiaus valdyba nustebo, kai brolis Mykolas pranešė, kad jis savo lėšomis statysiąs tėvo vardo sveikatos namus. Tokios dovanos valsčiaus istorija ligi tol nežinojo. „Senieji Viekšnių žmonės tikrai puikiai žino, kas buvo Mykolas Biržiška. Manau, kad jaunimas irgi žino, nes mes ne vieną renginį darėme, konferenciją neseniai organizavome, iš universiteto žmonės atvažiavę buvo. Gimnazija, prie kurios steigimo prisidėjo ir kuriai 1915-1922 m. vadovavo M.Biržiška, dabar vadinasi Vytauto Didžiojo gimnazija. Jos kieme 2015 m. Vilniuje veikia Mykolo Biržiškos gimnazija. 1985 m. atidarytai Justiniškių rajone esančiai mokyklai M.Biržiškos vardas Vilniaus savivaldybės sprendimu buvo suteiktas 1993 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune veikia Mykolo Biržiškos profesorių skaitykla. O Vilniaus universiteto Kauno fakultete įkurta profesoriaus M.Biržiškos vardo auditorija, kurią puošia guašu pieštas M.Biržiškos portretas. Kauno Dainavos rajone galima rasti Biržiškų gatvę, pavadintą Mykolo ir jo brolių garbei. Ant namo Trakų gatvėje, kur 1931-1940 m. Biržiškų gatvę galima rasti ir Vilniuje, Naujosios Vilnios rajone.

Bibliografija

Šiame sąraše pateikiami reikšmingiausi Mykolo Biržiškos darbai:

• Antanas Klementas: Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus / Mykolas Biržiška.
• Lietuvių dainos: vidurinėms mokykloms vadovėlis / M. Biržiška.
• Lietuvos geografija: (vidurinėms mokykloms vadovėlis) / M. Biržiška.
• Duonelaičio gyvenimas ir raštai: su kalbos paaiškinimais / Mykolas Biržiška.
• Iš Adomo Mickevičiaus raštų / M-kloms parinko M. Biržiška.
• Lietuvių dainų literatūros istorija / Mykolas Biržiška.
• Lietuvių literatūros istorijos santrauka / M. Biržiška.
• Lietuvos sukilimas 1794 metais / Mykolas Biržiška.
• Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos / M. Biržiška.

tags: #siame #name #gyveno #mykolas #birziska