Civilizacija - istoriškai susiklosčiusi ekonominė ir kultūrinė visuomenės struktūra. Kiekviena civilizacija turi tik jai būdingą vertybių sistemą ir kultūrą (meną, visuomenės santvarką, religiją, karybą), darančią įtaką jos raidai.
Šiandien dažnai kalbama apie įvairias civilizacijas, jų vertybes ir interesus. Žmonijos rašytinės istorijos pradžia siejama su pirmosiomis civilizacijomis. Jos formavosi didelėse teritorijose, kurios dažniausiai sutapo su Senojo Pasaulio valstybių teritorijomis Viduržemio jūros regione, Vakarų Azijoje ir Vidurio Rytuose.
Šių valstybių valdovai turėjo siekių įtvirtinti ir plėsti savo galią sau suvokiamu būdu - ekspansija. Buvo užkariaujamos naujos žemės, jų ištekliai ir gyventojai. Todėl tarp civilizacijų įvykdavo susidūrimų - kildavo karų, kuriuos ilgainiui apipindavo legendos.
Šie civilizacijų susidūrimai paliko pėdsakų. Kai kuriuos iš jų dar ir šiandien galime aptikti Azijoje, Europoje ir Šiaurės Afrikoje, kiti įsirėžė į tautų ir visuomenių atmintį.
Ne kartą esame aptarę, kokie svarbūs buvo valdovai ir valdančiosios dinastijos Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybėse. Valdovo asmuo įkūnijo valstybę ir užtikrino jos stabilumą. O valdančiosios dinastijos tęstinumas, t. y. valdovo sosto paveldėjimas ir perdavimas iš kartos į kartą, saugojo valstybės vientisumą ir stiprino gebėjimą valdyti dideles teritorijas, administruojamas paskirtų valdovui lojalių pareigūnų. Tai buvo būdinga ir daugeliui Senojo Pasaulio valstybių bei civilizacijų. Pirmiausia toms valstybėms, kurių valdovai turėjo neribotą valdžią.
VI a. pr. Kr. viduryje senovės Pèrsijos valstybėje įsitvirtino Achaimenidų dinastija. Ji pradėjo sparčią Persijos valstybės ekspansiją. VI a. pr. Kr. pabaigoje Persijos valstybė plytėjo nuo Aralo jūros šiaurėje iki Arabijos jūros pietuose, nuo Indo upės rytuose iki Anatolijos (dab. Tur̃kija) ir netgi Balkanų pusiasalio vakaruose.
Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse jau kelis šimtmečius poliuose (miestuose-valstybėse) gyveno graikai. Būtent šiose labiausiai į vakarus nutolusiose milžiniškos Persijos valstybės graikų apgyventose žemėse, graikų poliuose, pačioje V a. pr. Kr. Nors į satrapijas (teritorijos administracinius vienetus) padalyta didžiulė Persijos teritorija buvo administruojama valdovui pavaldžių satrapų, persų užimtose žemėse buvo išlaikoma vietinė visuomeninė ir politinė tvarka. Svarbiausia buvo iš šių žemių surinkti mokesčius. Centrinė Persijos valdžia rėmė ir palaikė lojalius graikų miestų-valstybių pareigūnus, savo statytinius, paprastai turinčius neribotą valdžią.
Dėl vienvaldystės ir nesiskaitymo su gyventojais vietiniai juos vadino tironais (sen. gr. tyrannos - viešpats). Paprastai tirono savybėmis pasižymintis asmuo pasikeitus aplinkybėms persimeta pas priešus. Būtent taip nutiko ir tą kartą, kai vienam iš tironų nepavyko užkariauti gretimos salos, todėl, bijodamas Persijos valdovo nemalonės, jis pakurstė graikų polius Anatolijoje sukilti prieš Pèrsiją.
Viduržemio jūros pakrantėse įsikūrę Persijos valdomi graikų poliai susivienijo, tačiau jie buvo per silpni priešintis, todėl kreipėsi pagalbos į stipriausius Balkanų pusiasalyje laisvus graikų polius. Sparta padėti negalėjo, nes neturėjo laivyno. Į pagalbos šauksmą atsiliepė Atėnai - pasiuntė keliolika triremų (irklinių karo laivų).
Ši laisvų Atėnų pagalba sukilusiems graikų poliams davė pradžią karams, kurie truko kelis dešimtmečius (V a. pr. Kr. pirmoje pusėje) ir buvo pavadinti graikų ir persų karais. Jau tada graikų autoriai karus su persais suvokė kaip išskirtinį epochos reikšmės reiškinį, civilizacijos ir barbarų (sen. gr. bárbaros - svetimšalis, nesuprantamai kalbantis), laisvės ir vergovės, savarankiškumo ir despotijos kovą. Jų žodžiuose būta tiesos, nes senovės Persijos valstybės valdovas turėjo neribotą valdžią, graikų supratimu, didžioji dauguma žmonių jam buvo beteisiai valdiniai, o jis - tarsi dievas. O graikai save laikė laisvais žmonėmis.
Be to, Atėnai į kovą su Persijos valstybe įsitraukė ne tik siekdami palaikyti persų valdomus graikų polius, bet ir suprasdami, kad Persijos valstybės ekspansija gali pasiekti ir Atėnus. Juk dar VI a. pr. Kr. pabaigoje Persijos valdovas Darėjas I buvo nusprendęs užimti Europą ir priversti graikų polius pripažinti jo valdžią.
Pirmieji graikų ir persų mūšiai įvyko V a. pr. Kr. pradžioje Egėjo jūroje ir jos pakraščių salose. Kelerius metus truko graikų polių sukilimas, tačiau Pèrsijai pavyko jį nuslopinti. Tai lėmė dvi priežastys. Pirma, Persijos ištekliai buvo nepalyginamai didesni. Antra, graikų poliams trūko organizuotumo, bendro centro ir vadovybės, kuri koordinuotų pasipriešinimą.
Graikų polių sukilimas tik trumpam sustabdė Darėją I, siekiantį užkariauti Europą. Netrukus Darėjo I kariuomenė, judėdama sausuma iš šiaurės, užėmė Makedòniją. Atsivėrė visas Balkanų pusiasalis ir jame įsikūrę stipriausi graikų poliai. Konkuravę ir nesutarę du stipriausi poliai - Atėnai ir Sparta - šios grėsmės akivaizdoje buvo priversti vienytis ir bendradarbiauti. Jiems nespėjus galutinai susivienyti, 490 m. pr. Kr. Persijos laivynas Egėjo jūra pasiekė Euboją, joje išsilaipino apie 25 000 Persijos karių. Maratono lygumoje Persijos pajėgos susikovė su daug mažesne Atėnų kariuomene, sudaryta iš maždaug 10 000 karių.
Atėnų kariuomenės pagrindą sudarė sunkieji pėstininkai - hoplitai (sen. gr. hoplon - ginklas), kuriais tapdavo laisvi, žemės turintys vyrai. Hoplitai buvo ginkluoti apie dviejų metrų ilgio ietimis, dviašmeniais kalavijais, apskritais skydais ir dėvėjo geležinius arba odinius šarvus. Graikų kariuomenės mūšio organizacinis vienetas buvo falanga - glaudi hoplitų rikiuotė.
Atėnų ir jų sąjungininkų kariuomenė, pasinaudojusi tuo, kad sunkioji Persijos kavalerija buvo nutolusi nuo pėstininkų, staigiai puolė persų pajėgas ir jas įveikė. Šią pergalę Atė́nams pasiekti padėjo tinkama taktika: buvo sustiprinti rikiuotės šonai, o vidurys paliktas silpnesnis. Graikams pavyko kuriam laikui sustabdyti Persijos ekspansiją į Balkanų pusiasalio gilumoje įsikūrusius graikų polius.
Netrukus mirė Persijos valdovas Darėjas I. Darėjo I sūnus Kserksas I neatsisakė tėvo siekių plėsti valdas Europoje ir užimti graikų polius. Jis surengė tais laikais sunkiai suvokiamą karo žygį. Milžiniška Persijos kariuomenė iš Azijos per Anatoliją ir Dardanelų sąsiaurį pasiekė Balkanų pusiasalį. Čia sunkiai pereinamoje vietovėje Kserkso I kariuomenei kelią į graikų polių gilumą pastojo Spartos valdovas Leonidas (508-480 m. pr. Kr.). Gynybai tai buvo itin palanki vieta - kalnų perėja, vadinama Termopilais.
Šioje siauroje kalnų perėjoje Spartos valdovo Leonido vadovaujamos jungtinės graikų polių kariuomenės (apie 7 000 hoplitų) turėjo sulaikyti maždaug dešimt kartų gausesnę (ne mažiau kaip 70 000 karių) priešo kariuomenę. Taigi jėgos buvo nelygios, be to, persų pajėgos atrado kalnų perėją ir patekusios į graikų užnugarį juos apsupo. Leonido vadovaujami graikai pralaimėjo ir Kserksui I atsivėrė kelias į Balkanų pusiasalio gilumą.
Tačiau sėkmė kare itin permaininga. Kserkso I žygyje, be Persijos sausumos kariuomenės, dalyvavo ir milžiniškas karinis jūrų laivynas. Netrukus po Termopilų mūšio įvyko jūrų mūšis. Čia paaiškėjo, kad karių gausa pergalės vis dėlto negarantuoja. Jūrų mūšis vyko tarp rifų, seklumų, salų ir uolėtų krantų. Graikų irkliniai laivai, dar vadinami triremomis, priešingai nei persų laivai, buvo nedideli ir manevringi. Graikams pavyko įvilioti persų laivus į nedidelę įlanką, kurioje buvo sunku manevruoti. Pakilęs vėjas ir didelės bangos persų padėtį dar labiau apsunkino - jų laivai daužėsi vienas į kitą. Pasinaudoję šiomis gamtos sukurtomis aplinkybėmis ir tarp persų kilusia sumaištimi, graikai sutriuškino kelis kartus didesnį priešo laivyną. Šis jūrų mūšis buvo pavadintas Salamino mūšiu. Jis tapo V a. pr. Kr.
Graikų ir persų karai truko dar kelis dešimtmečius, bet Persija nebeturėjo ankstesnės galios. Šie karai iškėlė Atėnus ir Spartą kaip nugalėtojus, įgavusius didžiausią galią ir autoritetą tarp graikų polių. Atėnai pasistatė galingą karinį ir prekybos laivyną ir kurį laiką dominavo Viduržemio jūroje. Graikų ir persų karų padariniai buvo ne tik politiniai. V a. pr. Kr. suklestėjo Atėnų miesto-valstybės politinis (Atėnų demokratija), kultūrinis (dailė ir architektūra) ir mokslinis (filosofija ir gamtos mokslai) gyvenimas. Atė́nuose graikų kultūra pasiekė aukštumas ir ilgainiui peržengė polio ribas.
Senojo Pasaulio politinis žemėlapis dažnai keitėsi: kito valstybių sienos ir teritorijos, valdovų dinastijos ir valstybių pavadinimai. Viena ar kita staigiai iškilusi ir didžiulę galią įgijusi valstybė netrukus nusmukdavo, suskildavo ir žlugdavo. Dažnai viena valdovų dinastija, pasiskelbusi amžina, savo kilmę siejusi su dievais ir save laikiusi dieviška, prarasdavo galią ar buvo pakeičiama kita.
Minėto Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose kelis amžius gyvavo teritorinis darinys Makedonija. Dėl graikų ir persų karų nusilpus Persijos valstybei, Makedonija sugebėjo išsilaisvinti. IV a. pr. Kr. ji iškilo ir pradėjo varžytis su stipriausiais graikų poliais, tokiais kaip Atėnai, Sparta ar Tėbai. Makedonija, kitaip nei dauguma Balkanų pusiasalyje, Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse įsikūrusių graikų polių, buvo monarchija.
Makedonijos iškilimas siejamas su IV a. pr. Kr. viduryje sostą paveldėjusiu Pilypu II. Taigi, Makedonijoje buvo įsitvirtinusi ir jau kelis šimtmečius gyvavo valdančioji dinastija. Panaudodamas diplomatiją Pilypas II įtvirtino Makedoniją tarp politiškai regione dominuojančių graikų miestų-valstybių ir savo valstybėje įvykdė karinę reformą. Tai ir tapo Makedonijos pagrindu kilti. Karinę reformą vykdyti baigė ir jos vaisiais pasinaudojo Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis. Makedonijos karinės reformos esmė buvo ginkluotės ir kovos organizavimo bei taktikos pertvarka.
Pėstininkai buvo apginkluoti beveik šešių metrų ilgio ietimis (sarisomis) ir sudarė falángą (sen. gr. phálanx - mūšio rikiuotės eilė) - glaudžią keliomis eilėmis sustojusių pėstininkų rikiuotę. Falanga buvo pagrindinis Makedonijos kariuomenės kovos darinys, o jos šonus dengė kavalerija ir pėstininkai, ginkluoti apskritais skydais, lengvesnėmis ietimis ir kalavijais. Makedonų falanga neabejotinai buvo to meto karybos naujovė. Tačiau ne mažiau svarbi šios karinės reformos dalis buvo mūšio taktika ir organizavimas - glaudesnis skirtingų kariuomenių (pėstininkų ir kavalerijos) veiksmų mūšyje derinimas ir naudojamų ginklų koordinavimas.
Remdamasis taip pertvarkyta kariuomene, Pilypas II pradėjo Makedonijos ekspansiją. Vienas iš jo skelbiamų tikslų buvo atkeršyti Persijai už graikams primestą valdžią. Kariams buvo pažadėta dalis būsimo karo grobio ir žemės valdų.
Aleksandras Makedonietis (356-323 m. pr. Kr.) Makedonijos valdovu tapo 336 m. pr. Kr., kai buvo nužudytas jo tėvas. Jaunystėje kelerius metus jį mokė ir auklėjo jums jau pažįstamas graikų filosofas Aristotelis, mokęs filosofijos ir įvairių mokslų. Tačiau būsimasis karvedys ir filosofas bendravo neilgai, nes ėmė nesutarti. Vienas iš nesutarimų - Aristotelis laikėsi nuomonės, kad graikai iš prigimties pranašesni už kitas tautas. Makedonas Aleksandras negalėjo su tuo sutikti.
Dar tėvui esant gyvam jis pasižymėjo kaip talentingas karvedys. Po Pilypo II mirties armija vieningai pripažino Aleksandrą Makedonijos valdovu. Naujasis valdovas nusprendė pirmiausia susidoroti su priešais Makedonijoje. Galutinai įtvirtinęs savo valdžią gimtinėje, Aleksandras patraukė į pietus - graikų polių gilumą. Jam pavyko priversti graikų polius pripažinti jo viršenybę ir sudaryti sąjungą. Graikų poliuose prievarta įtvirtinusiam savo hegemoniją Aleksandrui atsivėrė Azijos platybės.
Kodėl jam turėjo rūpėti Azija? Ne taip seniai Persija buvo primetusi savo valią Makedonijai, o tokį pažeminimą pamiršti sunku. Pasak legendų, Pilypas II kartą pasakęs, kad Aleksandrui Makedonijos per mažai, todėl jis turįs sukurti valstybę, vertą jo vardo. Dabar gali atrodyti, kad tai keistos, stebuklinės pasakos, tačiau tais laikais pasakojimai apie legendinius protėvius, tikėjimas valdančiosios dinastijos dieviškumu ar valdovui dievų patikėta didinga misija buvo svarbi tikrovės dalis.
334 m. pr. Kr. prasidėjo didysis Aleksandro žygis į Aziją. Pirmiausia Aleksandras, panašiai kaip prieš pusantro šimto metų į Europą pavergti graikų polių žygiavęs Persijos valdovas Kserksas I, persikėlė per Dardanelų sąsiaurį ir pasiekė Anatoliją. Savo valdžią įtvirtinęs joje, patraukė į Vakarų Aziją ir Egiptą. Čia įkūrė Aleksandrijos miestą (ilgainiui Aleksandrija tapo vienu didžiausių Senojo Pasaulio kultūros ir mokslo centrų). Netoli buvo Tigro ir Eufrato upės, Persijos valstybės širdis - Tarpupis (Mesopotamija).
331 m. pr. Kr. Gaugamelų lygumoje įvyko svarbiausias Aleksandro ir paskutinio Achaimenidų dinastijos valdovo Darėjo III kariuomenių mūšis. Aleksandras ir jo falangų rikiuotės, sudarytos iš makedonų karių ir graikų polių samdinių (iš viso apie 40 000 pėstininkų ir apie 7 000 raitelių), įveikė daug gausesnę daugiatautę Persijos kariuomenę. Šiame mūšyje Aleksandras naudojo sau jau įprastą kovos taktiką: didžiąją kariuomenės dalį sudarančios pėstininkų falangos iš pradžių smarkiai ginasi, o reikiamą akimirką į puolimą pasiunčiama sunkioji kavalerija.
Po šio pergalingo mūšio Aleksandras užėmė svarbiausius Persijos valstybės miestus - Babiloną ir Persepolį. Pastarajame jis atliko simbolinį nugalėtojo ritualą - sugriovė Kserkso I rūmus. Toliau į rytus plytėjo mažai žinomos teritorijos: Vidurinė Azija ir Ìndija.
326 m. pr. Kr. prie Indo upės Aleksandro ekspansija į Aziją baigėsi. Manoma, kad dėl nuovargio kariai atsisakė toliau žygiuoti. Tuo metu Ìndijoje buvo liūčių sezonas, upių vanduo smarkiai pakilo ir itin apsunkino kariuomenės žygį. Aleksandras, nors ir laikomas dievišku, buvo priverstas sustoti.
323 m. pr. Kr. jis grįžo į savo valstybės sostinę Babiloną ir netikėtai mirė. Per beveik dešimtmetį trukusį žygį Aleksandras užimtose teritorijose steigė gyvenvietes, vadinamąsias Aleksandrijas, jos tapo graikų kultūros židiniais. Be abejonės, po kiekvieno karo lieka išdeginta žemė ir griuvėsiai, o padariniai jaučiami dešimtmečiais ir šimtmečiais.
Kai kada po karų susikūrę politiniai dariniai sudaro sąlygas sklisti užkariautojų k...
Oro sudėtis natūraliai kinta, daro jį kenksmingą gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Daug pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta oro tarša.
Oras labiausiai teršiamas deginant organinį kurą - naftą ir anglis. Išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Anglies monoksidas - labai nuodingos bespalvės ir bekvapės dujos. Jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Susidaro visiškai sudegus kurui. Šios dujos taip pat bespalvės ir bekvapės. Šiau dėl žmogaus kaltės ašis kiekis visą laiką didėja. Ši šiluma. Šiasi klimatas. Šis reiškinys vadinamas "šiltnamio efektu". Per pastaruosius 100 metą vidutinė metinė oro temperatūra jau pakilo 0,5 C. didės, po 60-70 metą, vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje gali pakilti 3-4°C. Tada pradės tirpti ledynai, užtvindydami didelę sausumos dalį. ąiantys miestai, keliai, pramonės centrai.
Todėl Žemės ūkio produktų gamybą tenka didinti, intensyviau naudojant turimas žemes. ia žmogus patiria "bumerango efektą". Natūraliuose, avariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša / į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų elementų kiekis dar labiau didėja.
Išnykus azoto ir fosforo trūkumui, pradeda vealiai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Žolėdžiai nebepajėgia suvartoti visos pirminės produkcijos, ir organinės medžiagos perteklius nusėda į dugną. ia želti, jo pakrantės dumblėja. Eutrofikaciją patiria daugelis mkss krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, į kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos.
Šios skirtingos valstybės narės teritorijose pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl jos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. iu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu. 1992 m.
Gamtos ištekliai
Jungimasis / blokus (Vakars /Komunistinis. Europa: EEB, Varauvos sutartis ir t.t. 1960- dabar.
