Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte.
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. P.S. Adolfo Damušio duomenimis 1948 05 22 iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė.
Gulago žemėlapis, kuriame pažymėtos pagrindinės trėmimo vietos.
Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, kaupiau ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu. Mes, vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau už juos prisitaikėme prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visi ir besuprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla.
Ar reikia dabar kalbėti apie tai, kas buvo prieš daugelį metų, ir skaudinti save prisiminimais, klausia daugelis. Atsakymas turėtų būti vienas: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų.
Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos. Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo", „be teisės grįžti į tėviškę" ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR". Tai tik didina skriaudą.
,,Pasidalykime atmintimi", -1988 m. rugpjūčio 12 d. ,,Komjaunimo tiesoje" kvietė gerb. Mečys Laurinkus. Labai atidžiai skaitau spaudą. Ten pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais abejoju, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai", „Sąlygų ruošimas represijoms", „Represijos po Lietuvos aneksijos", „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus", „NKVD Ypatingasis skyrius", kuri padeda suprasti į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 06 15 -iki 1990 03 11 Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančiom teisinėm sąvokom.
Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas.
2. Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų* gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė. Taip pat padegė tvartą. Norėjo padegti ir gyvenamąjį namą, bet pasitarę numetė degantį pagalį ant žemės. Išvaryti iš laidotuvių žmonės išsigandę žiūrėjo į šį vaizdą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš šios sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Įsiliepsnojus gaisrui išvažiavo, kartu išsiveždami lavoną, kurį Butrimonyse pametė ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė. * SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijos naikinamieji būriai (rus.
Buvo 1944 m. Kūčių diena. Tuo metu mūsų namuose gyveno vyro brolis su žmona, nes per karą jų namą Alytuje subombardavo. Tą dieną atvažiavę rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Mes su vaikais prašėme pasigailėti ir klykėme, bet jie vis tiek nieko nepaisė. Labiausiai juos mušė ir kankino Prakapas iš Griciūnų kaimo. Visi jie elgėsi nežmoniškai. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego, o mažiausiąją dukrą, gimusią 1944 m., suspėjo išsinešti kaimynė. Kai mane su vaikais paleido iš Daugų, kaimynas Karolis Tarasevičius parsivežė į savo namus. Likome nuogi, basi kaip stovim: viskas sudeginta, išplėšta, sunaikinta. Mano vyrą ir jo brolį Ciūnus išvežė į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas. Jų neteisė. Jiems nebuvo iškelta byla.
1945 m. liepos mėnesį mano tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas" (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas" ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Motina aiškino, kad mūsų namuose nėra nei partizanų, nei jokio bunkerio. Tada sustatė mus, septynis šeimos narius, sušaudyti (man buvo septyneri metai, bet gerai prisimenu, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą. Gyvulius išvarė iš tvarto. Motina maldavo vyresnįjį pasigailėjimo. Neleido paimti vaikams net drabužėlių. Tokią karštą dieną buvome menkai aprengti. Kareiviai iš karto padegė visą mūsų sodybą. Stovėjome prieš ugnį. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies. Niekas iš ten neišbėgo. Buvo labai karšta.
1945 m. balandžio 11 dieną liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų Stasio Lajausko, Giedrio ir kitų, atvyko į Buivydžių kaimą (Ukmergės apskr., Šešuolių valsč.) ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Buvo vidudienis, vyrai dirbo laukuose: arė, akėjo, ruošė žemę pavasario sėjai. Palikę nebaigtus darbus, Petras Repečka, Petras Žvirblis, Matas Kanapienis, Karolis Pociūnas, Stasys Kanapienis ir Karolis Kanapienis, lydimi liaudies gynėjų, išvyko į Ukmergę. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami. (Megučių kaimo žmonės girdėjo pagalbos šauksmus.) Pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške stribai toliau siautėjo kaime. Apie šį įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės. Pranešė žmogus, girdėjęs pagalbos šauksmus.
1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą″* sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. * Banditas - plėšikas, galvažudys (rus. Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo. Be jokio teismo išgrūdo į Pečio-ros kraštus, ten ir atidavė dūšią Dievui. Šeima iš karto neteko trijų maitintojų, nes tuo metu armijoje tarnavęs sūnus Pranas Vabalas irgi negrįžo. Iš dalinio buvo pranešta, kad jis mirė.
1945 m. sausio 15 dieną atvažiavę į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarosų kaimą rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai suėmė Aleksandrą Venslovą, gimusį 1900 m., ir pasivedę 500 metrų nuo namų nušovė. Liepė bėgti ir paleido automato seriją. Aleksandras Venslova devynerius metus iš eilės buvo seniūnas. Okupavus vokiečiams, ir vėl buvo išrinktas seniūnu. 1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir...
Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 dieną. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė. Tai įvyko 1947 m. lapkričio mėnesį -per Visus Šventus. Buvau aštuonerių metų. Tėvas jau buvo miręs. Gyvenome pamiškėje. Turėjome 6 ha žemės. Po nakties dažnai rasdavome ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytume kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlėme. Mama mus išdalijo pažįstamiems ir giminėms, o pati slapstėsi tai vienur, tai kitur. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra, nors ji turėjo tik 5 ha žemės.
Mama mane atidavė pažįstamai Juknienei į Kartupių kaimą. Čia ganiau karves. Kadangi ne visos karvės buvo užrašytos, tai Juknienė sakydavo: „Kai pamatysi ateinant stribus, greit bėk namo ir pasakyk man". Vieną dieną taip ir atsitiko. Pamačiau ateinant visą būrį. Šokau bėgti link namų, o jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!" Parbėgau namo išsigandusi. Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus, o aš įsikibusi į jos sijoną ir persigandusi šaukiau ir blaškiausi. Jie, nepakęsdami keliamo triukšmo, išmetė mane lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau lipčiau, pradėjo šaudyti. Sulig pirmais šūviais kritau žemyn, netekau sąmonės. Sako, kad po 4 valandų atsigavau ligoninėje. Paralyžiavo abi kojas, buvo sužalotas stuburas. Iki 16 metų šliaužiojau žeme. Pasakojo, kad stribai tuomet pasigėrė pas Jokūbą Jusčių (mat šis girdė norėdamas jų atsikratyti) ir paskui girti atėjo pas Juknienę. Norkų žmonės pažinojo kaip ypač nedorą.
Mano vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m. buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo. Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., 1944 m. suimtas, neradus kaltės 1946 m. išteisintas. 1948 m. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m.
Buvau suimtas ir įkalintas 1945 m., bet byla teisme neiškelta, todėl iš Norilsko 1946 m. per Ukmergės kalėjimą grąžino į laisvę. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą mano turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Konfiskavo ir nuo fronto pabėgusių brolių biblioteką, jų naujus baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjau laukus, pasodinau bulves, įsigijau arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjau gyventi iš naujo. Bet neilgai. 1948 m. vėl buvau ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką.
Tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo. Broliai: Vaclovas, gimęs 1917 m., Albinas, gimęs 1920 m., žuvo. Trečias brolis Juozas, gimęs 1915 m., išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė. Žemės nebuvo kam dirbti. Manęs visą laiką ieškojo stribai. Mama dirbdavo pas kaimynus, aš jai padėdavau linus rauti ir kitus darbus dirbti. Gavome porą paršiukų, paauginome, o pusbekonius stribai atėję nušovė ir išsivežė. Riešutus ir tuos ant aukšto susisėmė, dalino panoms. Mama verpdavo, gaudavo už tai bulvių, grūdų, lašinių.
Gimiau 1937 m. valstiečio šeimoje. Mes gyvenome senolio namuose. Tėvas buvo miręs, o motina augino mane ir 8 metais už mane vyresnį brolį. Senelis turėjo 8,5 ha žemės. Jis mirė 1945 m. Du mamos broliai žuvo 1946 m. Jie buvo partizanai. Boleslovas Motiejūnas, gimęs 1919 m., žuvo miške 1946 metais. Jo sesers vyrą Medardą Narkevičių, gimusį 1916 m., įkalino 1947 m. ir vykdant mirties nuosprendį tais pačiais metais sušaudė. Mane su seserimis 1948 m.
1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - mano brolis Juozas Naraškevičius. Buvome pritrenkti negirdėto žiaurumo, o vaikai, Juozo sūnus su manuoju, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką. Šešioliktus metus einantis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu. Mane 1948 m. gegužės 22 d.
Neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems -dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikos metų Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo. Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m.
*1940 08 24 naujai sudarytoje Ukmergės apskr. 1947 12 21 sudaryta Anykščių apskr. sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskr. 1948 12 17 sudaryta Širvintų apskr. sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskr. 1950 06 20 įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo" vietoj Ukmergės apskr. įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai. Dalis Ukmergės apskr.
Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Aš 1951 m. buvau išvežta į Irkutsko sritį.
1946 m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė.
Kai atėjo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozdas, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką**. Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jodi...
Šios istorijos liudija apie tragiškus įvykius ir neteisybę, kurią patyrė daugybė Lietuvos žmonių. Svarbu prisiminti šias istorijas, kad ateities kartos žinotų apie praeitį ir stengtųsi, kad tokie įvykiai niekada nepasikartotų.