Kad Rūgalių kaime, Tauragės rajone, gyvybės netrūksta, seniai visiems aišku. O pilna ten visko: ir raguočių, ir sparnuočių, ir keturkojų, graužikų irgi esama. Šįkart dėmesį patraukė Sigito Klymanto globojami gyvūnai, kurių sodyba tapo tikra gyvūnų globos oaze.
Gandriukų Globėjas
S.Klymanto kieme galima rasti net šešis gandrus. Vieno snapas jau raudonas - jis sodyboje liko nuo praėjusių metų, kai pateko su sužalotu sparnu. Kiti penki - naujokai. Tiesa, sodybos senbuvis ne toks jau nekaltas. S.Klymantas perspėjo, kad jis jaučiasi esąs šeimininkas ir elgiasi greičiau jau kaip sarginis šuo, o ne plunksnuotis.
- Keturi atkeliavo prieš dvi-tris savaites, kai buvo stiprus vėjas, vartė medžius. Tą vakarą pasipylė skambučiai, pranešė, kad nuversti gandralizdžiai. Tai du gandriukus atvežė iš Mažonų, vieną iš Pagėgių, kitas iš Skaudvilės ir dar vienas iš Šilalės rajono. Dar vieną gandrą turiu iš pernai metų. Jam lūžęs sparnas, tai jis neskrendantis. Iš jaunimo visi vaikšto, bet kokios bus galimybės skristi, neaišku, - dėl gandriukų ateities nuogąstavo globėjas.
Reikia pastebėti, kad gandriukai visi skirtingo dydžio. Kai kurie dar maži, kiti gi jau stybtelėję. Bet vos pastebėję ateinantį sodybos šeimininką, visi puola jo pasitikti, mat tai reiškia patį geriausią dalyką - bus patiekti pietūs.
Mitybos Iššūkiai ir Natūrali Atranka
Anot S.Klymanto, didesnieji jau turėtų mokytis skraidyti, bandyti plasnoti. Panašu, kad natūraliam augimui trukdo pasikeitusi mityba. Nors stengiamasi plunksnuočiams duoti kuo įvairesnį maistą, tai vis tiek nėra tas pats, kaip tėvų parūpinamas kąsnelis iš pievų ar pelkių.
- Kitas baimes gali vardinti ir vardinti. Juk jei jie visgi išskris, tai kiti gandrai būryje gali juos užmušti, nes šie bus kitokie, jų elgsena bus kitokia. Iš tiesų, tai yra tiesiog natūrali atranka ir gamtoje turi išlikti stipriausieji. Bet žmonėms tai paaiškinti sunku. Beje, vieni skaudviliškiai apsisprendė patys pabandyti ir auginti iškritusį gandriuką, - pasakojo pašnekovas juokaudamas, kad tokį kiekį gandrų galėtų net nuomoti krikštynoms, kaip kad nuomojami karveliai.
Vyras taip pat prisiminė, kad kadaise Rūgaliuose buvę tik du gandralizdžiai. Visgi vienais metais į S.Klymanto sodybą atgabenti keli jauni, bet sužaloti gandrai atkuto. Šiems pavyko išgyventi ir net su giminaičiais išskristi žiemoti į šiltesnius kraštus. Praėjus porai metų gandralizdžių Rūgaliuose ėmė daugėti. Belieka tikėtis, kad ir šie penki sodyboje viešintys gandriukai sugebės ūgtelėję tapti savarankiškais.
Raudonosios Knygos Gyventojai ir Kiti Globotiniai
S.Klymanto sodyboje prieglobstį randa ne tik gandrai. Čia teko globoti ir į Raudonąją knygą įrašytą juodakaklį narą, geltonsnapę gulbę giesmininkę, lūšį bei angių šeimynėlę.
Juodakaklis naras į S.Klymanto rankas pateko gegužės 13 d., sulaukus Gyvūnų globėjų asociacijos atstovų skambučio. Pirmą kartą pamatęs, kaip panėrė po vandeniu, S.Klymantas išsigando, nes paukštis 2-3 minutes neišniro. Pašnekovas svarstė, kaip paukštis atsirado Tauragės kraštuose ir dar ant žemės, nes šie paukščiai tupia tik į didelius vandens telkinius ir norint pakilti nuo vandens, jiems reikia bent 100 metrų įsibėgėti.
S.Klymantas taip pat rūpinosi keturiais neatakusiais voverės jaunikliais, kurie iškrito iš drevės be mamos. Nors išgyveno tik vienas voveriukas, S.Klymantas deda visas pastangas, kad jis sustiprėtų.
Kaip teigia S.Klymantas, šis voveriukas niekad nebus jau voverė. Žinoma, būna ir išimčių. Štai 2013 m. S.Klymantas buvo priglaudęs sužeistą stirniuką Mikį. Neprabėgus nė metams, jis sodybą paliko.
Teko gyvūnų globėjui prižiūrėti ir žvirblinę pelėdą, vanagą. Šiuo metu sodyboje gyvena ir brakonierių spąstuose aptiktas ypatingas juodašonis povas. Nors jo kojos plaštaka nukirsta - paukštis vaikšto raišas.
Šunų Prieglauda ir Žmonių Žiaurumas
S.Klymanto sodyba veikia ir kaip savotiškas gyvūnų „gyvybės langelis“. Šiuo metu voljeruose glaudžiasi 16 šunų. S.Klymantas gali daug papasakoti apie žmonių žiaurumą - kieme voljeruose glaudžiasi šeimininkų suluošinti šunys.
Sigitas sako - nesuprantama, kaip žmonės gali auginti traumuotą, kenčiantį gyvūną. Kai kurie šunys - sunkiai sužaloti, visą gyvenimą buvę pririšti prie grandinės.
Yra pas mane dvi prancūzų buldogės iš daugyklų. Pasižiūriu, viena yra švelnumo įsikūnijimas... Viena akim akla, viena ausim kurčia. Aklumas - gal ne nepriežiūra, bet kurtumas yra tik dėl nepriežiūros. Tuo labiau - cezariai daryti. Matyt, nepagimdydavo. Keturi cezariai, penkto niekas nedaro senukėms. Jau tiek cezariuojami tie gyvūnai… Šlykštu pagalvojus apie tuos žmones. Kai nutarėme ją sterilizuoti, išimti gimdą iš viso, gydytoja susiėmė už galvos, atsivėrusi pilvo ertmę.
Pašnekovas negaili kritikos valdžios institucijoms, turinčioms rūpintis gyvūnų gerove, net ir politikams, kurie teikia pasiūlymus, tarsi turinčius pagerinti situaciją.
Lankytojų Džiaugsmas ir Edukacinė Veikla
Didžiausi pagalbininkai S.Klymantui - ekskursijų į jo sodybą dalyviai. Mokyklinukai apie valandą praleidžia su beglobiais gyvūnais, apie pusantros valandos apžiūri egzotinius gyvius. Tradicija, kad antradieniais Rūgalių kaimo sodybą lanko moksleivių ekskursijos, kitomis dienomis laukiamos šeimos, kolektyvai ir draugai.
Šeimininkas visus svetingai pasitiko ir papasakojo apie ūkinius, egzotinius gyvūnus, jų gyvenimo istorijas ir auginimo ypatumus. Stebėjome Škotijos hailendų veislės galvijus, alpakas, stručius, papūgas ir kitus gyvūnus. Rankose laikėme kukurūzinį žaltį, vėžliuką, ežiuką, o tarantulas mus stebėjo už stiklo.
Sigitas žino, kaip auginti gandrus, erelius, stručius, smauglius, voveres, retus jaučius ir tarantulus.
Duodi egzotinį gyvūną ir kaip šeimininkas bijai, drebi. Ežiukas apkakos ranką, tai didžiausia tragedija.
Kai vedu savo edukacijas, kai vaikai atvažiuoja, pabendrauja su gyvūnais, ir kai jie išvažiuoja, matau jų akis, aš žinau... Vaikai pabendrauja su šunimis, papasakoju jų istorijas, kaip jie čia pateko, ir aš galvoju - tokie vaikai, kai turės teisę laikyti gyvūną, jie tikrai neišmes.
Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt!
- Ūkiniai, egzotiniai gyvūnai yra mano hobis, o prieglauda yra visuomeninė veikla, - sako Tauragės rajone gyvenantis Sigitas Klymantas. Net ir policijai įprasta, kad būtent Sigitas pasirūpins sužalotu laukiniu gyvūnu. Skambučių dėl pagalbos jis sulaukia dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais.
Sigitas sako neskaičiuojantis dviejų dalykų: kiek kainuoja išlaikyti gyvūnus ir kiek jų sodyboje yra. Galima lengviau atsikvėpti, kai šį augintinį šeimininkas grąžina į terariumą, - jau dabar aplink kaklą nesunkiai kelis kartus apsivyti galintis roplys kada nors bus trijų metrų ilgio.
Paskutinius mums parodytus gyvūnus pašnekovas atneša tiesiai iš gyvenamojo namo - įsikibusi piršto, rankoje užsnūsta miniatiūrinė Australijos voverė skraiduolė.
Jau įsigijus egzotinį gyvūną, neretai tenka į jį toliau investuoti, pavyzdžiui, nuperkant jam tos pačios rūšies draugą. - Mano patinas yra pirmas Lietuvoje ir antras Baltijos šalyse, kuris turi instinktą pats perėti, - sako Sigitas.
Sigitas prisimena, kad pradžioje susikaupusias emocijas ir nuoskaudas dėl žmonių elgesio su gyvūnais stengėsi išlieti žurnalistams, vėliau - socialiniuose tinkluose.
Lietuvoje iš dalies draudžiami gyvūnai cirke, vis priekabiau žiūrima į zoologijos sodų veiklą. Kiek jie pažins tos laisvės, jei jau keliasdešimt metų gyveno nelaisvėje, jei tėvai, protėviai išvesti nelaisvėje? Aš iš kitos pusės pažiūriu. Jūs iš karto atpažinote, kad ten pievoje gandriukas. Atvažiuoja žmonių, kurie nepažįsta. Jei bus tokie laikai, kai nebus galima laikyti narvelyje žiurkėno, papūgėlės, nes jie turi būti laisvėje, bus baisu dėl vaikų. Jie pamato vištą - bijo, prieina ponis, jie klykia - jie visko bijo. Dabar seneliai gyvulių nebeaugina, tėvai neūkininkauja.
Būna, ko nors užsinoriu, nesvarbu, tai būtų ožka, alpaka ar tarantulas. Pradeda įkyriai lįsti tos mintys, atsidarau internetą, kompiuterį, skelbimus, jau žinau, kad ir kiek tas gyvūnas kainuos, jis bus pas mane. Šiaip norėčiau jau įjungti loginį mąstymą, nes jau seniai pagavau, kad man išsivysčiusi priklausomybė. Kaip būna nuo nikotino, nuo alkoholio, nuo moterų, taip man nuo gyvūnų. Nežinau, kodėl, - šypsosi pašnekovas.
Sigitas sako nesuprantama, kaip žmonės gali auginti traumuotą, kenčiantį gyvūną.
Galvoja, įves tokį įstatymą ir Lietuvoje įves tvarką. Aš taip nemanau.
Trys vaikinai merginai šuns ieškojo, sako, kas čia per prieglauda, jei neatiduoda šuns? Sigitas gali daug papasakoti apie žmonių žiaurumą - kieme voljeruose glaudžiasi šeimininkų suluošinti šunys.
Jei aš įtariu, kad šuo gyvens blogiau nei pas mus - aš nesakau, kad čia yra įspūdingos sąlygos, čia nėra kilimėlių šunims voljeruose, bet jei aš įtariu, kad nors kiek blogiau gyvens, aš jo neatiduosiu. Už tai esu ir vos negavęs mušti kieme. Trys vaikinai merginai šuns ieškojo, sako, kas čia per prieglauda, jei neatiduoda šuns?