Simonas Daukantas - išskirtinis istorikas, rašytojas, tautosakininkas, plačiausios apimties tautinės kultūros ir valstybinės savimonės kėlėjas ir ugdytojas, savo darbais pirmojo atkurtinos Lietuvos kaip valstybės idėjos dar XIX a. puoselėtojas. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo gyvenimą, veiklą ir atminimo įamžinimą šiuolaikinėje Lietuvoje.
Prieš 199 metus būsimas rašytojas, istorikas Simonas Daukantas iš savo gimtinės Skuodo rajone į Vilnių ėjo pėsčiomis - kad galėtų mokytis universitete.
Šiemet minint istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto 230-ąsias gimimo metines, Šiaulių istorijos muziejuje eksponuojamas autentiškas, vienintelis išlikęs S. Daukanto portretas, kuris buvo nutapytas jam gyvam esant.
S. Daukantui dar esant gyvam, 1850 m., jo portretą iš natūros nutapė dailininkas Jonas Zenkevičius (1821-1888). Šį portretą rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) surado tik 1901 m. Ketūnų dvare, netoli Kuršėnų. Tai vienintelis žinomas S. Daukanto portretas, tapytas jam pozuojant. Portretas, atvežtas iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Šiauliuose bus eksponuojamas iki 2023 m. gruodžio 10 d.
Muziejuje taip pat pirmą kartą galima išvysti paties S. Daukanto pasidirbintą kėdę bei šiauliečių dailininkų tapytus S. Daukanto portretus. Portretus ir krėslą muziejuje galima apžiūrėti nemokamai.
Simonas Daukantas Rubinaičio peliūzės gyvenimas
Simono Daukanto Veikla ir Darbai
S. Daukantas (1793-1864) - istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Kiti svarbiausi jo mokslo darbai: „Istorija žemaitiška“ (apie 1838 m.), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.).
Pasitelkęs būrį talkininkų rinko gimtojo krašto tautosaką, parengė stambius jos rinkinius „Pasakos masių“ (1835 m.) ir „Dainės žemaičių“ (1846 m.).
Atminimo Įamžinimas
S. Daukantas paskutinius gyvenimo metus praleido Papilėje (Šiaulių aps.), čia ir atgulė amžinojo poilsio. Simboliška, kad minint istoriko 230-ąsias gimimo metines, jo portretas eksponuojamas šiuose kraštuose.
Ilgus metus, „it vargo pelė” sunkiausiu Lietuvai laiku, Simonas Daukantas atsidėjęs darbavosi savo numylėto krašto gerovei. Sunku buvo tais laikas kas nors lietuviui nuveikti. Dar visur baudžiavos siautė. Žmonės kaip gyvuliai nuo aušros iki aušros svetimai naudai prakaitą liejo. Kas buvo turtingesnis, daugiau apsišvietęs, - skubėjo pamiršti savo tėvų kalbą, atsikratyti giminių - baudžiauninkų. Jųjų tarpe kone vienas tiktai atsirado kuris savo jėgas padėjo, kad išsklaidytų tą tamsųjį rūką. Tai buvo Simonas Daukantas.
Pamylėjęs Lietuvos senovę, jis pirmas jos istoriją surašo ir atpasakoja senovės lietuvių būdą. Norėdamas įmesti šviesos spindulėlį į tamsias lietuvių baudžiauninkų trobeles, jis leidžia daugybę knygelių, žmonėms prieinamų. Ir vis tai darė toli nuo Lietuvos gyvendamas, nes Lietuvoj tuo laiku duonos sau rasti nebūtų galėjęs. Tik senatvei atėjus, jis gavo grįžti Žemaitijon, ir tenai keliose vietose pagyvenęs savo kaulus Papilėj sudėjo. Ant jojo kapo jo artimas draugas kunigas Vaišvila tą akmeninį paminklą padėjo.
Ilgai jis tenai ilsėjosi beveik visų pamirštas, retai kieno lankomas-- nes dar ilgai tęsėsi tamsūs Lietuvos laikai. Ir tik dabar, kitiems laikams atėjus, jaunimas jam atminti įtaisė toje pačioje Papilėje „Simono Daukanto“ knygyną, norėdami skleisti per knygas šviesą, dėl kurios taip S. Daukantas kovojo.
Palaidojo Daukantą tokiose kapinėse, kur viskas jo numylėtąją senovę primena.Jis guli ne paprastoj vietoj, bet gilios senovės piliakalnyje. Jau bus daug metų, kai papiliečiai, norėdami tą piliakalnį nuo sunaikinimo apsaugoti ir savo senovę pagerbti, įtaisė jame kapines.
Dar kartą pirmojo žygio dvasia suplazdėjo paskutinę papilėniškių kelionės dieną, kai Vilniaus universitete sutikti atėjęs dar vienas pirmojo žygio dalyvis įteikė gairelę. Tą vienintelę, kuri buvo nešama per Lietuvą, dar nešiota alpinistų žygiuose kaip lietuviškumo dvasia. Dar viena istorinių žygių relikvija dabartinius keliautojus lydėjo iš Papilės. Menanti antrąkart S. Daukanto kelią nuo 1986-ųjų per trejus metus nuėjusius patriotus.
Simboliška, kad S. Daukanto gyvenimas yra ryškiai įrėmintas giliai persismelkusia pasipriešinimo svetimųjų priespaudai gija. Vos prastirpusį nuošalaus kaimo vaiką lopšyje motina nebijojo palikti nepatyrusiai pusmergei, o pati arkliais išbildėjo į 1794 m. sukilėlių stovyklą ir buvo su jais mūšyje.
Skuodo Krašto Etninė Kultūra
Malonu su skuodiškiais labintis ir, kaip sakydavo mano tėvas Anicetas, gentintis. Braukiant čion Gražina Kadžytė priminė anekdotą apie seną plungiškį, kuris nuoširdžiai apgailėjo turbūt ekonominio pabėgėlio, „apsikasusio“ Niujorko gelžbetonio džiunglėse: „Ir ko ten nematei - nusibeldei į tolimiausią Žemės užkampį…“
Grįžau į savo gimtąjį kraštą, kuris, gyvenant beveik miške šalia Vilniaus ir kiek pasiblaškius po margojo pasaulio kelalius, man vis dėlto yra svarbiausias jei ne „duoniniame“ gyvenime, tai tikrojoje akių ir sielos šviesoje. Prestižiška į Skuodą atkakti ir todėl, kad prieš keletą metų vienintelės Lietuvoje rajono savivaldybės tarybos nariai nutarė, kad viena iš dviejų oficialių posėdžių kalbų bus žemaičių kalba.
Glosto širdį, kad reali skuodiškių etninės savimonės esmė (kalba, sukibusi su papročiais, istorine atmintimi ir prigimtine vietinių laukų, miškų, upių, tundrinių pelkynų gamtojauta) atsispindi ir valdiškuose biurokratiniuose analuose. S. Džiugino ir kai kurių skuodiškių mokytojų (daugiausia iš Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, kurios suolus andai devynerius metus esu trynęs) prieš turbūt jau dešimtmetį dėtos pastangos kuo daugiau pamokų vesti žemaičių dėstomąja kalba (tikiuosi, kad tos iniciatyvos iki šiol galutinai nenumarintos).
Gaivus pajūrio vėjo gūsis arba šoras buvo ir tebėra viešosios Romualdo Granausko bibliotekos (su didžiausia pagarba šiek tiek pažintam Romui, kodėl vis dėlto ji žymiai anksčiau netapo Simono Daukanto biblioteka?) su nauja energija užsuktos moksleivių ir kitų amžiaus grupių net iš visos Žemaitijos kūrybinės varžytuvės žemaičių kalba, kurios dera su Žemaičių kultūros draugijos, kitąmet minėsiančios įkūrimo trisdešimtmetį, vieno iš kūrybiškiausių Skuodo padalinio veikla, leidybinės iniciatyvos ir daug kas kita.
Ir visa tai susiję su agnaus ir užsispyrusio žemaičio bibliotekininko ir kultūrininko, kilusio iš Užluobės kaimo, Jono Grušo energija. (Žinoma, Skuodo Achilo sausgysle išlieka dėl valdininkų nerangumo užsitęsusios naujojo bibliotekos pastato statybos.) Viltingai nuteikė visuomeninė tinklalapio „Mano senasis Skuodas“ įkūrėjo Prano Šarpnikio iniciatyva (kartu su Dovydu Būte, Alina Beniušiene ir kitais) sukurti filmą „Lietuva prasideda nuo Skuodo“.
Negaliu nepaminėti ir nuolatinių režisieriaus bei rašytojo Edmundo Untulio puoselėjamo Skuodo Žemaičių teatro, Dalės Tamošauskaitės-Zabitienės vadovaujamo laikraščio „Mūsų žodis“ sudarytos nišos viešumoje rastis žemaitiškos poezijos ir beletristikos bandymams bei kitų skuodiško žemaitiškumo palaikymo blyksnių (miesto šventės, tarp jų istoriškumo neatsižadanti „Skouda boužė“, nestilizuotos žemaitiškos liaudies kūrybos palaikymas Skuodo, Mosėdžio, Barstyčių, Ylakių folkloro ansamblių koncertuose, kitų mėgėjų meninės kūrybos kolektyvų „su cinkeliu“ programose).
Iššūkiai Kultūros Srityje
Nors, žvelgiant į visumą, kultūros sritis Skuode, kaip, beje, ir kai kur kitur Lietuvoje, išlieka su podukros ašutine. S. Daukantas, dirbdamas šaltuose istorinių archyvų rūsiuose, veikdamas beveik vien tik laiškais ir prašymais, buvo subūręs bene penkiasdešimties talkininkų būrį (Vidos Girininkienės žiniomis) rinkti kaimuose žemaitiškas dainas ir kitą tautosaką ir vieninteliame ne slapyvardžiu pasirašytame veikale „Dainės žemaičių“ kuklinosi, kad tai esąs tik pirmasis pėdelis derliaus ėmimo talkoje.
Skuodo savivaldybės kultūros lauke tų pėdelių nedaug styro - lyg tos kelios Skuodo ujezde raštininkavusio Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio apykreivės pušelės. Skuode, kaip ir dar keturiolikoje Lietuvos savivaldybių, iki šiol nėra įsteigtas etninės (tautinės) kultūros specialisto etatas, tad su šia sritimi susijusi kasdieninių rūpesčių našta nugula ant neįsigilinusių į jų svarbą, dar keliolika priedermių turinčių asmenų pečių.
Išsilavinusiais ir atsidavusiais specialistais nestiprinamas kraštotyros muziejus (arba kraštotyros duomenų kaupimo skyrių turinti viešoji biblioteka?), kuris, be kita ko, pagal tęsiamą tarpukario tradiciją turėtų padėti įsteigti visuomeninę Skuodo kraštotyros draugiją (būtų galima atsispirti nuo suburto prie muziejaus kraštotyros klubo), kuri galėtų skatinti ir koordinuoti kraštotyrinės istorinės, tautosakinės, etnografinės ir kitokios medžiagos rinkimą, padėti mokyklose atgaivinti kraštotyros ir tradicinės kultūros pažinimo būrelius.
Gerai atsimename mokytojos lituanistės Janinos Matulevičienės Lenkimų vidurinėje suburtus „daukantukus“, kurie ne tik sekė savo garsiojo gimtųjų vietų probočiaus pėdomis, bet ir buvo įsitraukę į platesnę etnokultūrinę veiklą. Gaila, kad „daukantukų“ sąjūdis neteko tąsos, bet gal rasis jaunųjų pasiryžėlių ir nebūtinai Lenkimuose? S. Daukanto pėdeliais „infekuotų“ mokytojų yra ir Mosėdyje, Šatėse, Barstyčiuose, Notėnuose, be abejo, ir „motininiame“ Skuode - pavyzdžiui, stiebtis prie S. Daukanto veikalų ir kelrodės žvaigždės padėjo garbūs Skuodo mokytojai Stefa Anužienė, Vytautas Mačiulis, Viktoras Vaitelavičius.
Be abejo, savivaldos lygmeniu beveik nesirūpinama ir savito reiškinio - liaudies meno puoselėjimu, eiliniais tautodailininkais, o ir kaip bus, jei nėra tuo „sergančio“ ir bent puse etato įdarbinto darbuotojo. Kas Skuode rūpinasi galimais UNESCO Lietuvos nacionalinio sąrašo unikumais? Vis ta pati po penkiolika galvasopių vienu metu turinti Laura Popovienė?
Kodėl neieškoma lėšų, kad ir trokštamiesiems turistams, ir kitiems didžiavyrio vertintojams būtų patraukliai sutvarkyta S. Daukanto tėviškės Kalviuose klėtelė. Manau, reiktų galvoti ir apie visos jo sodybos atstatymą, duomenų tam pakaktų. Kodėl neieškoma lėtų apsukų ir neiniciatyvaus kultūrininkų „vado“ Ginto Andriekaus pamainos?
Ir viena iš daugelio šios susidariusios padėties piktžaizdžių priežasčių žvelgiant iš Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Seimo perspektyvos, manau, yra valstybiniu lygmeniu chroniškai vėluojanti ir protingai neanalizuojama šalies administracinio (pridėsiu, kultūrinio ir visapusiškai visuomeninio) suskirstymo reforma, kuri po teisinio, bet ne realaus apskričių panaikinimo yra pakibusi tarsi tarp dangaus ir žemės.
Tai pakeistų buvusią netikusią, nežinia kuo remiantis sudarytą dešimties apskričių teritorinę dėlionę, kai, tarkim, į Klaipėdos apskritį pateko ir buvusios Šilokarčemos mažlietuviai, ir įvairiakalbiai bešakniai suvažiavėliai klaipėdiškiai, ir šiaurės vakarų žemaičiai su tebetvoskiančiu kuršišku kultūriniu paveldu. Beje, dėl užsilikusio iš sovietmečio „rajonavimo“ - metas šio keisto teritorinio, S. Į tai atsižvelgiant, mano manymu, būtina ne tik tiksliai laikytis nusistovėjusių etnografinių sričių ribų, bet ir jas pačias apdairiai ir išmintingai „sukarpyti“ pagal, pirmiausia, gentinius, o toliau - tarminius (kalbinius), paprotinius (tradicijų laikymosi, etnografinės realybės), religinius (taip pat ir senųjų tikėjimų, mitinių vaizdinių), įvairialaikių istorinių tarpsnių bruožus.
Žemaitijos Skirstymas
Nebeturėdamas laiko beaušinti burnos, tik užsiminsiu, kad Žemaitiją įsivaizduočiau sudarytą bent iš keturių dalių - žiemgališkieji žemaičiai (šiaurinės Mažeikių, Akmenės ir Šiaulių savivaldybių dalys), skalviškieji žemaičiai (dalis Klaipėdos, Šilutės, Tauragės savivaldybių - tiesmukai sakant, valgantys doną), „žemaitiškieji“ žemaičiai, gyveną istoriškai išlaikytose genties paplitimo vietose (Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Šilalės savivaldybės, dalis Telšių savivaldybės - valgantys dūną), ir kuršiškieji žemaičiai, gyveną maždaug istorinėse Ceklio (arba Keklio) ir gretimose žemėse (Skuodo, Kretingos, Plungės savivaldybės, dalis Telšių savivaldybės - ėdantys douną su pluta).
Kai kurie tyrinėtojai kultūrologai vis dar nepaliauja laužę galvas ir argumentų ietis aiškindamiesi, iš kur kyla S. Daukanto tikslingo užsispyrimo siekiant užsibrėžtų tikslų ir savitumo paslaptis. Dažniausiai tai linkstama sieti su jo gimimo vieta ir žemaitiškumu, bet akivaizdu, kad tai tik pusė tiesos. Jo prigimtinė „mažoji tėvynė“, jei lyg vilkeliu suktumės aplink jo gimtąjį kaimą, apimtų Lenkimus, Žalgirių medę, priartėtų prie Daukšių, vadinamosios Skuodo medės ir Sriauptų, o iš rytų ir šiaurės šiam senajam kuršių kalbiniam ir kultūriniam plotui su vos priblėsusiais bruožais tarsi skraistė ar gobianti diadema nuo pat ištakų netolimame lauke plevena Šventosios upės juosta.
Juk buvo praėję tik keli šimtmečiai, kai tankiai gyventos kuršių genties žemės buvo paverstos pusiau arba beveik nebegyvenamomis dykromis, kol jas broliškai priglaudė ir apgyvendino (arba kolonizavo, tiesmukiau sakant, okupavo) kaimynai žemaičiai.
Žinoma, ne jie išnaikino ir asimiliavo kuršius - vokiečių kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai tam turėjo ne tik kietesnes ietis ir kalavijus, bet ir gerai įvaldytą klastos, vadų papirkinėjimo, žaidimo jų žmogiškomis silpnybėmis ir įbaudžiavinimo sistemą, nors tai ir ne visada suveikdavo.
O iki tol tai buvo vientisas prie Baltijos jūros įsikūrusios turtingos ir karingos aisčių (kitaip - baltų) genties arealas, maždaug nuo penkto amžiaus ėjęs riba nuo Klaipėdos apylinkių pro Plungę (Gondingos piliavietė yra panašios svarbos kaip ir mūsų Apuolė), Telšius iki Ventos aukštupio ir toliau į šiaurę iki jūros ir finougriškųjų lyvių apgyventų žemių.
Įdomiausia tai, ką itin nenoriai pripažįsta ir braliukų archeologai, ir valstybininkai, kad kuršių genties (baltų vikingų), Kuržemės išsiskyrimas ir susidarymas su ryškiai atpažįstamais archeologinių artefaktų pasaulėvaizdžio požymiais vyko beveik visiškai dabartinėje Lietuvos teritorijoje - maždaug penkiasdešimties kilometrų kylyje tarp Klaipėdos, Plungės ir žemių prie Papės ežero.
Tad 1259 m. istorijos šaltiniuose žinomas Skuodo mūšis su kalavijuočiais, vykęs, manoma, kuršių tebegyventuose Kulų laukuose, buvo tarsi repeticija prieš Almino (Algmino) vadovautą žemaičių ir kuršių bei juos palaikiusių draugų pergalę 1260 m. pelkėtuose Durbės laukuose. Tos pergalės reikšmė neįkainojama - be jos Žalgirio nebūtų buvę.
Matyt, jau vėlesniais laikais po totalinio kryžeivių įvykinto kuršių pavergimo R. Granausko apysakos „Jaučio aukojimas“ paskutinis Kuršių žynys, klajodamas krašto miškais, smėlynais, viltingai susitinka tris kuršius - Jaušį, Keklį ir Daukantą, bet vienas iš jų išsitaria apie gniuždantį tapatybės praradimą: „Dabar mes visi esame Jonai“, nors ta simboliškai iškalbinga trijulė ir kaimo ant jūros kranto bendruomenė tikisi, kad jaučio auka jis numaldys senuosius dievus ir į jūrą grįš žuvys, o į kūnus archajinė kuršiška dvasia.
Vis dėlto žynys manė, kad „dievas turėtų būti tai, kas įeina į žmogų iš medžio, iš žiedo, iš vandens spindėjimo [...], o tie, kurie čia [kuršių žemėse] gyvens, nudūrę žemėn akis, kad jų nepastebėtų likimas ir nepareikalautų užmokėti už dangaus šviesą ar girių lingavimą“.
Tad ir mes, kuršių palikuonys, šiais globalumo ir technologijų diktato laikais nenudurkime žvilgsnių žemyn ir pasitikėkime S. Daukanto žodžiais.
Žygio Papilė - Vilnius organizatorė Simono Daukanto gimnazijos pagrindinio ir neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Kristina Dorofėjienė sakė, kad S. Pasiruošimas užtruko metus. Pedagogė nesiryžo sudarinėti maršruto, surado tokios patirties turinčią Kristiną Šatikienę iš Kauno.
Daugiausia maršruto išsirinkta vieškeliais ar miško keliais. Miestai liko nuošalyje. Nakvodavo dažniausiai mokyklose ir kaimo bendruomenių namuose. Teko permiegoti ir šarvojimo patalpose. Vienur laukdavo net su vakariene. Kitur būdavo ir lovos paklotos. Žygeiviai pajuto: kuo mažesnis kaimas, tuo jaukiau.
Vaitekūnų kaimo bendruomenės pirmininkas išvedžiojo po visą kaimą, net vedė į gyventojų trobas parodyti, kaip jose tvarkomasi. Būryje vienintelis keliautojas - tos dienos žygio vadovas vilkėjo ryškesnės spalvos marškinėlius ir su sentencija iš S. „Įdomiausia, kad ta sentencija atitikdavo ar žmogaus charakterį, ar dienos nuotaiką - lyg būtų specialiai surežisuota“, - sakė K. Vadove buvo išrinkta ir moteris, kuri pati neturėjo sveikatos eiti, bet lydėjo žygeivius - automobiliu vežiojo maistą keliautojams. Jie mašiną iš pradžių vadino autoparduotuve, o paskui žemaitiškai - abrakine.
Nes joje visada buvo galima gauti duonos riekę, žemaitiškai vadinamą abraku. Paskutinę žygio dieną vadovės pareigos buvo paskirtos pačiai organizatorei. Marškinėliai buvo likę vieninteliai. Pirmieji ėjo 1975 metais, tik savaitgaliais.
Žygeivius kelyje užkalbino du pirmojo žygio dalyviai ant Bakainių piliakalnio. Žilagalviai sakė, nebūtų atkreipę dėmesio į jaunimą, jei nebūtų pamatę ant marškinėlių užrašytos S. Akimirksniu atsirado artimas ryšys. Jie gėrėjosi dabartinio laikmečio pasiryžėliais atkartoti S. Daukanto kelią. Susitarta dėl susitikimų ateityje.
Su vėliava ant pečių žygio koordinatorė K. Dorofėjienė ėjo pirmąją dieną per Papilę ir rajoną, paskui per Kėdainius ir paskutinę - per Vilniaus centrą. „O daugiau nesinorėjo piktnaudžiauti valstybingumo simboliu, - sakė K. Dorofėjienė.
Įsimintina diena lietuvių ir lenkų gyvenamoje Maišiagaloje. Kai trys žygio dalyvės užsuko per Šv. Mišias pasimelsti į bažnyčią vienodais marškinėliais, jos sudomino kunigą. „Atsistojau ir pradėjau: jūs tikriausiai žinote, kad yra Daukantas, ką jis reiškia lietuvių tautai, - pasakoja K. Dorofėjienė. - Kalbėįjau ilgai ir išsamiai. Po išgirstos kalbos apie S. „Kalbėdama mačiau jų besidžiaugiančias akis, o tai mane dar labiau skatino plėtoti mintis ir apie meilę Lietuvai, mūsų tautos reikalus“, - mena K.
„Kai pabuvusi Maišiagaloje patyriau įtampą dėl tautinių nesutarimų, - abejoju, ar beturėčiau drąsos kad ir apie Simoną Daukantą kalbėti lenkų krašto bažnyčioje ir dar per garsiakalbius“, - sakė K. Tą patį vakarą lietuvių bendruomenės atstovai nuvedė žygeivius į miestelio kavinę pavakarieniauti. Tuo metu tarp kavinėje buvusių lenkų kilo sumišimas. Ir vis dėlto kitą rytą iš Maišiagalos išeinantys papilėniškiai palydėti bažnyčios varpais.
„Bet tas ėjimas nebuvo prasmė, - pabrėžė K. Dorofėjienė. - Vertybe tapo galimybė kalbėtis iš širdies. Apie viską. Taip susidraugavome, kad po žygio vis susisiekiame internetu.
Įsiminė staigmena Sirutiškio bendruomenės centre. Čia užsukusi šeima iš didmiesčio sutiko išleisti dešimtokę dukrą - ji sužinojo, kad einama Daukanto keliu ir pasakė tėvams irgi norinti. Organizuotai prie papilėniškių trumpam po kelioliką žmonių buvo prisijungę iš Kauno, Kretingos, Šiaulių, Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų, besivadinančių Simono Daukanto vardu.