1944 m. spalio 5 d. į Rytų Prūsijos Šilutės apskrities teritoriją įsiveržė Raudonoji armija. Iki spalio 23 d. ji užėmė visą Nemuno upės dešinėje pusėje buvusią teritoriją, įskaitant Rusnės salą (išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją). Netrukus į apskritį pradėjo vykti įvairūs Lietuvos TSR įmonių, organizacijų ir įstaigų įgaliotiniai, kurių pagrindinė užduotis buvo perimti ir inventorizuoti visą apskrityje likusį turtą.
Raudonajai armijai užėmus apskrities teritoriją paaiškėjo, kad beveik visi apskrities gyventojai pasitraukė ir apleido savo namus. Taip prasidėjo naujas etapas Šilutės krašto istorijoje, paženklintas sovietinės valdžios įsigalėjimu ir ūkio pertvarkomis.
Šilutės panorama
Malūnų Likimas Pokario Metais
1945 m. sausio 15 d. Šilutės apskrityje buvo užregistruoti 43 malūnai. Didžioji jų dalis buvo vėjiniai, kiti įvairūs - varomi skystu kuru, elektra arba garu. 1944 m. lapkričio mėn. pavyko paleisti Saugų motorinį malūną. Pagal Klaipėdos krašto sovietizacijos planą visi Šilutės apskrityje išlikę malūnai buvo perduoti sovietinėms organizacijoms: stambius malūnus perėmė Lietuvos TSR Maisto pramonės Liaudies komisariato Malūnų ir kepyklų trestas, o smulkius - vietinis Pramonės kombinatas.
Perėmimo procesas, dėl specialistų trūkumo ir tarpžinybinės painiavos, užtruko iki 1945 m. vidurvasario. Inventorizuotus, tačiau neveikiančius malūnus leista perduoti privatiems asmenims, su sąlyga, kad jie mokės nustatytus mokesčius (biralinę rinkliavą). Taip buvo tikimasi apsaugoti juos nuo sunaikinimo. Privačių asmenų suremontuoti malūnai buvo eksploatuojami iki kolektyvizacijos pradžios. Taip 1949 m. balandžio 9 d. Kintų valsčiaus vykdomasis komitetas konstatavo, kad Žynių vėjo malūnas niekam nepriklauso. Nepaisant to, nuo 1947 m. pavasario juo „savavališkai naudojosi malūnininkas K. P.“
1946 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Šilutės apskrityje buvo 31 malūnas: 28 vėjiniai ir 3 motoriniai. Iš jų veikė 5 vėjiniai ir 3 motoriniai malūnai, o likę 23 neveikė. Viena vertus, valdžia nežinojo jų būklės - kodėl jie neveikia ir, kas yra taisytina. Kita vertus, nebuvo reikalingų medžiagų, įrengimų ar detalių, reikalingų jų darbui atnaujinti. Galiausiai, tuo metu nebuvo didelio malūnų poreikio, nes trūko gamybinės žaliavos - grūdų.
Jau 1945 m. vasarą pradėjo veikti Šilutės (motorinė) ir Verdainės (vandens) lentpjūvės. Vienintelis malūnas, tuo metu malęs grūdus, buvo Verdainės vandens malūnas, kuris dirbo išskirtinai kariuomenės poreikiams tenkinti. Be to, 1945 m. Šilutės apskrities malūnų veiklą taip pat trikdė ir pokario metams būdingas turto perskirstymas Klaipėdos krašte. Steigiant naujus sovietinio ūkio subjektus arba juo likviduojant, malūnai buvo nuolat perduodami iš vienos institucijos kitai.
Pavyzdžiui, 1946-1947 m. dalis malūnų buvo perduota iš Pramonės kombinato žinios naujai įsteigtoms Žemės ūkio kooperatinėms draugijoms, o šioms žlugus 1948-1949 m. - grąžinta Pramonės kombinatui. 1946 m. pradžioje Pramonės kombinato žinioje likę malūnai buvo perduoti Malūnų ir kepyklų trestui. Dėl šio perdavimo kombinatas neįvykdė 1946 m. pirmojo ketvirčio grūdų malimo plano: vietoje planuotų sumalti 750 tonų buvo sumalta tik 86 tonos.
1949 m. Šilutės apskrities Pramonės kombinato grūdų malimo planas buvo įvykdytas tik 75 proc., o medienos pjovimo - 85,1 proc. Netrukus malūnų darbo rezultatai dar labiau pablogėjo. 1950 m. lapkričio mėn. Po kelerių metų padėtis pagerėjo. 1954 m. gegužės mėn. duomenimis Pramonės kombinatui priklausantys malūnai įvykdė 99 proc. planą, sumaldami 796,2 t grūdų.
1947 m. rugsėjo 10 d. Šilutės apskrityje jau veikė 15 malūnų: 5 motoriniai, 2 vandens ir 8 vėjo malūnai. Tuo metu Kintų valsčiuje buvo 4 vėjo malūnai. Vienas iš jų priklausė „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui, tačiau kuris tiksliai, nėra aišku. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš trijų malūnų, buvusių Mockiuose ir Lamsočiuose. Žinoma, kad jo našumas 1945-1948 m. siekė 15 centnerių per 8 darbo valandas. Tai reiškia, kad per dieną jis galėjo sumalti iki 750 kg grūdų. 1949-1954 m. malūno malimo našumas buvo padidintas iki 60 centnerių per 8 valandas, tačiau 1955 m. dėl nenustatytų priežasčių malūnas nustojo veikti.
Tikėtina, kad po 1950 m., kai buvo sudarytas naujas Priekulės rajonas ir jam perduoti Mockių bei Lamsočių kaimai (170 ha), „Uostadvario“ tarybinis ūkis perdavė malūną „Priekulės“ tarybiniam ūkiui. Antras žinomas veikiantis malūnas buvo aukščiau minėtas Žynių malūnas. Dar vienas veikiantis vėjo malūnas stovėjo Pricmų kaime ir priklausė Šilutės apskrities Pramonės kombinatui.
Vis dėlto netiesioginės nuorodos leidžia manyti, kad jis galėjo būti Kintuose arba jų apylinkėse. Joje nurodoma, kad 1948 m. birželio mėn. „Kintų malūno darbininkas“ uždirbdavo vos 64 rub., o tuo tarpu mechaninių dirbtuvių specialistas - 196 rub. Be to, iš ataskaitos matyti, kad malūnai, kuriuose buvo mokami maži atlyginimai, veikdavo minimaliai, nepateikdavo veiklos ataskaitų ir buvo menkai kontroliuojami. Svarbu pabrėžti, kad Kintuose tuo metu nebuvo veikiančio motorinio grūdų malūno.
Kintų „elektrinė-malūnas“, teoriškai galėjęs būti siejamas su vadinamuoju „Kintų malūnu“, nustojo veikti dar iki 1945 m. Tuo tarpu greta Kintų esančiame Povilų kaime iki 1945 m. buvo du malūnai: vienas buvo pilnai motorinis, specializuotas grūdų malime, ir kitas - universalus, galėjęs veikti tiek vėjo, tiek variklio energija.
Universalaus malūno pagrindinė funkcija buvo medienos pjovimas, tačiau jame buvo išlikusios girnos, leidusios malti grūdus. Abu Povilų kaimo malūnai, kaip ir Kintų „elektrinė-malūnas“, buvo perduoti Pramonės kombinatui. Tačiau nėra duomenų, kad šie malūnai tuo metu pjovė medieną. Iki 1953 m. Kintų apylinkėje nebuvo galima išsipjauti lentų. Pavyzdžiui, 1949 m. spalį buvo organizuotas Kintų miške paruoštos medienos išvežimas į Saugų lentpjūvę, o 1950 m.
Jei laikysimės prielaidos, kad 4-asis veikiantis vėjo malūnas yra šis universalus malūnas, tikėtina, jog naujakurys malė jame grūdus. Galbūt jis buvo įsidarbinęs malūnininku. 1951 m. universalaus malūno sklype įsikūrė Šilutės rajono „Zoovet“ apylinkės Kintų skyrius.
Tuo metu Pramonės kombinatas, negalėdamas naudoti ir prižiūrėti Povilų vėjo malūno bei Kintų „elektrinės-malūno“, ketino juos nugriauti, o tinkamus įrenginius išmontuoti ir išsivežti. Dėl to 1952 m. rugsėjo mėn. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba kreipėsi į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą prašydama perduoti kolūkiui jo teritorijoje esančius „vėjinio ir elektrinio malūno pastatus, su jose esančiais įrengimų likučiais“.
Akcentuotina, kad 1953 m. kolūkio balanse vienu metu atsirado lentpjūvė ir du malūnai: „vėjinis“ ir „mechaninis“. Iki tol kolūkis tokių įrenginių neturėjo. Tikėtina, kad lentpjūvė ir „vėjinis“ malūnas buvo tas pats universalus malūnas, nes malūnas turėjo du pastatus: vėjo malūną ir lentpjūvę. 1956 m. liepos 16 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba nutarė pakeisti seną, blogai dirbantį „motorą“ į „elektros variklį“.
Vadovaujantis aukščiau iškelta prielaida, kad „mechaninis“ malūnas veikė vėjinio malūno pastate, galima manyti, kad šiame pastate toliau buvo malami grūdai. Visgi šeštojo dešimtmečio pabaigoje Povilų kaimo universalaus malūno „pėdsakai“ išnyksta.
Malūnų veiklos rodikliai
| Metai | Rodiklis | Rezultatas |
|---|---|---|
| 1946 m. I ketvirtis | Grūdų malimo planas | Sumažintas nuo 750 tonų iki 86 tonų |
| 1949 m. | Pramonės kombinato grūdų malimo planas | Įvykdytas 75 proc. |
| 1949 m. | Pramonės kombinato medienos pjovimo planas | Įvykdytas 85,1 proc. |
| 1954 m. | Pramonės kombinato grūdų malimo planas | Įvykdytas 99 proc. (796,2 t) |
Šilutės Dvaro Sodyba
Šilutės (Hugo Šojaus) dvaras (1818 m.) nuo 1889 iki 1944 m. priklausė Šojų (Scheu) šeimai. Neretai ši valda pagal paskutinius savininkus vadinama Šojaus dvaru. Pastarajai šeimai valdant, Šilutės dvaras tapo garsus ir žinomas Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidėjo anuomet plačiai žinomas dr. Hugo Šojaus vardas, jo visuomeninės, kultūrinės veiklos įvertinimas. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia taip pat siejama su dr. H. Šojaus vardu.
Šilutės dvaro sodybą sudarė įvairūs pastatai: rūmai, kiaulidė, rūsys, malkinė, tarnų namas, arklidė, karvidė, kluonas, siloso bokštas, ledainės liekanos, sodininko tarno namas ir parkas. Dvaro teritorijoje Hugo Šojus įkūrė angliško tipo parką su beržų alėja, suoliukais atokvėpiui ir trimis tvenkiniais.
Nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, Šilutės dvaro savininkas Hugo Šojus nusprendė parašyti laišką Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčiai. Jame, prisistatęs kaip bažnyčios įkūrėjas, prašė būti palaidotas maldos namų rūsyje. Tačiau jo priešmirtiniam norui išsipildyti buvo nelemta. 1937 metų liepą miręs dvarininkas amžinojo poilsio atgulė dvaro kapinėse. Sovietiniais laikais dvarininko kapas buvo sunaikintas.
Šilutės dvaro sodyba
Kintų apylinkės ūkiniai procesai
Apibendrinant galima teigti, kad po 1944 m. Šilutės rajono Kintų apylinkėje vykę ūkiniai procesai radikaliai pakeitė iki tol egzistavusią ūkinę sanklodą ir, kaip to pasekmė, kultūrinį kraštovaizdį.
Dar reikėtų pasiaiškinti Kintų „elektrinės-malūno“ likimą (jis stovėjo šiandieninėje Pamario g., pietinėje kelio pusėje). Iki Klaipėdos krašto okupacijos šis malūnas priklausė elektromonteriui F. Tiškevičiui (vok. F. Tischkiewitz). 1947 m. gruodžio 3 d. Kaip minėta aukščiau, 1945 m. šį malūną perėmė Pramonės kombinatas, tačiau jis buvo apleistas ir nenaudojamas. Kurį laiką šiame malūne gyveno naujakurio B. G. šeima.
1955 m. lapkričio mėn. malūną, kaip „bešeimininkį“ gyvenamąjį namą, perėmė kolūkis „Černiachovskis“. 1958 m. spalio mėn., vadovaujantis Lietuvos TSR vadovybės nurodymais dėl „visuomeninių pastatų statybos savikainos mažinimo“ ir „gyventojų buitinių gyvenimo sąlygų gerinimo“, kolūkio valdyba nutarė parduoti kolūkiečiui A. Š.