Cigonalių kaimo istorija ir apylinkės: nuo senovės iki šiandien

Atokiame Kartenos seniūnijos pakraštyje, vaizdingoje Minijos kairiojo kranto dauboje ir ją juosiančioje aukštumoje, plyti Cigonalių žemės.

Šiandien kaimui priklauso 86,83 ha žemės, kurioje - dauboje prie Minijos, stovi 2 sodybos. Vienoje jų ilgus dešimtmečius pragyveno prieš kelis metus amžinybėn iškeliavęs šio kaimo senbuvis Kazimieras Stuopelis.

Didžioji Cigonalių dalis patenka į Salantų regioninio parko Minijos kraštovaizdžio draustinį.

Šiauriniu-šiaurės rytiniu kaimo pakraštyje vingiuoja Minijos upė, skirianti jį nuo kitame krante esančių Prystovų ir jau išnykusio Puidogalio. Įstrižai kaimo Minijos link vingiuoja nuo Pecelių atitekantis Dubeikupis.

Kaimas susiformavo XVII-XVIII a.

Per kaimą ėjo svarbus kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a. - XX a. pr. - Šateikiuose rezidavusių grafų Pliaterių Šateikių ir Kartenos dvarus.

Minijos upė prie Kartenos

Kaimo pavadinimo kilmė

Per Miniją kaime buvo šio kelio brasta, o XIX a. -XX a. Pasakojama, kad netoli brastos vasaromis įsikurdavo klajoklių čigonų (romų) taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą. Dėl to vietovę, o vėliau ir joje besikuriantį kaimą, pradėta vadinti Cigonaliais arba Čigonėliais.

Gyventojai ir sodybos

1845 m. kaime gyveno 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje šeimininkavo Mykolo Gaudučio, kitoje - našlės Magdalenos Sidzienės, trečioje - Pranciškaus Kniukštos, o ketvirtoje - Martyno Lukšo šeimynos. 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 32 baudžiauninkai.

Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau, būdamas prie strategiškai svarbaus regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. II pusės -XX a. pr. Rusijos ir Vokietijos imperijų kariniuose žemėlapiuose. Jie liudija, kad 1895-1916 m. Cigonaliuose buvo jau 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 24 žmonės.

Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena - toliau nuo jos, slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji - aukštumoje prie to paties kelio.

Lietuvos etninės žemės

Kovos už nepriklausomybę ir tarpukaris

Prasidėjus kovoms dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės, iš Cigonalių tėvynės ginti savanoriu 1919 m. birželio 11 d. išėjo Pilypas Stupelis. Jis gimė 1902 m. gegužės 1 d. Kartenos dvare, Plungės valsčiaus valstiečių Prano ir Petronėlės Karčiauskaitės Stupelių šeimoje. Tą pačią dieną dalyvaujant krikštatėviams Juozapui Lingiui ir Barborai Jazdauskaitei buvo pakrikštytas Kartenos Švč.

Kovodamas su lenkais, P. Stupelis pateko į nelaisvę, iš kurios grįžęs 1922 m. vasario 1 d. demobilizavosi ir parvyko į Karteną. Apsisprendęs sukurti šeimą, lydimas Stasio Viskonto, Juozo Eglinsko ir kitų liudytojų, 1929 m. sausio 29 d. Kartenos bažnyčioje vedė karteniškių miestelėnų Juozapo ir Petronėlės Paulauskaitės Januševičių dukrą Magdaleną. Apsigyvenęs Martynaičių kaime, ūkininkavo, užsiėmė auginimu žirgų, kuriuos pristatinėjo Plungės karinės įgulos ulonų daliniui.

Tarpukariu kaimas oficialiai vadintas Čigonėliais. Pirmojo Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo metu 1923 m. jame buvo surašyti 3 ūkiai su 24 gyventojais.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimo ribos prasiplėtė, prijungiant prie jo dalį Gaudučių palivarkui priklausiusios žemės. Matininkas kaime suformavo apie 10 vienkieminių ūkių. Juose kūrėsi senbuviai ir naujakuriai: buvę dvaro kumečiai ir dėl Lietuvos nepriklausomybės kovoję kariai.

Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Kairėje stovi būsimasis Cigonalių naujakurys Pranas Vaišvila. Nežinomas fotografas, 1919 m.

Kaimas buvo priskirtas Dauginčių seniūnijai. Dirbami laukai sudarė didžiąją žemės dalį. Tik pietiniame pakraštyje, Paminijės daubose ir šlaituose augo Kuičiu (žem. Koits) vadinamas nedidelis, 17 ha plotą apėmęs miškas, kuriame vyravo spygliuočiai.

Per kaimą einantį Šateikių-Kartenos kelią nuo brastos iki Dauginčių kaimo ribos, taip pat nuo brastos Pecelių link einantį kelią privalėjo prižiūrėti ūkininkai. Pačią brastą ir 300 m ilgio kelio ruožą prižiūrėjo ir tvarkė šalia jos įsikūręs ūkininkas Antanas Stuopelis.

Šia brasta 1944 m.

Sovietinės represijos ir kaimo nykimas

Pokariu prasidėjusios sovietų represijos paveikė ir kaimo ūkininkus. Ieškodamas šeimai saugesnio kampo, nepriklausomybės kovų dalyvis Pranas Vaišvila 1945 m. išsikėlė į Smilgynus, arčiau Klaipėdos. Bet ir ten nerado ramybės. Už tai, kad buvo savanoris, bolševikai jį suėmę įkalino kalėjime, o vėliau išvežė į Vorkutos lagerius, iš kurių sugrįžo tik po 10 katorgos metų.

Pokariu Cigonaliai priklausė Dauginčių apylinkei. Ją panaikinus, kaimas 1959 m. buvo priskirtas Kartenos apylinkei. Tuo metu jame gyveno daugiausia - 34 gyventojai.

Plečiant ariamos kolūkių žemės plotus ir įsibėgėjant melioracijai, laukuose išsibarsčiusias sodybas imta griauti, o jų gyventojus iškeldinti. Taip 1970 m. Cigonaliuose buvo likę 27, o 1989 m.

Senosios kapinės - Maro kapeliai

Centrinėje kaimo dalyje, Valužindės miške, išliko senąją Cigonalių praeitį menančios kapinės. Kapinės - netaisyklingo stačiakampio plano, 30 m ilgio ir 17-27 m pločio, veikė nuo XVII a. iki XVIII a. pabaigos. Jose laidoti Cigonalių ir aplinkinių kaimų gyventojai, daugiausia badmečio ir maro epidemijų aukos.

Mirusiuosius pradėjus laidoti Kartenos parapijos kapinėse, nuo XIX a. čia retsykiais be kunigo palaidodavo savižudžius, nekrikštytus mirusius kūdikius, iš Minijos ištrauktus skenduolius. Paskutiniai kapeliuose atgulė nuo 1917-1920 m. siautusios dizenterijos ir ispaniškojo gripo mirę apylinkės gyventojai.

Apie 1920 m. kapinės buvo apkastos grioviu bei apjuostos žemių ir akmenų pylimu, o viduryje pastatyta medinė koplytėlė su Švč. Šiandien kapinės nebenaudojamos, apaugusios spygliuočių mišku. Laidojimo žymių nebesimato, o buvę kryžius ir koplytėlė sunykę. Jas tebejuosia vietomis jau užslinkęs griovys ir suplokštėjęs 93 m ilgio pylimas.

Pietryčiuose ant pylimo stovi 2001 m. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva pastatytas kryžiaus su dvišlaičiu stogeliu pavidalo kapinių anotacinis ženklas. Nuo 1998 m.

Kairiajame Minijos krante, antros viršsalpinės terasos šlaite, stūkso 25 m pločio, 5,5 m aukščio ir 39,7 m absoliutaus aukščio atodanga.

Šateikių apylinkės: istorija ir kultūra

Norint viską aplankyti, reiktų daugybės laiko, tad šįsyk nukreipkime savo žvilgsnį į tas vietoves, kurios susijusios su dviejų iškilių asmenybių - kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio ir jo žmonos, rašytojos ir visuomenės veikėjos S. Kymantaitės-Čiurlionienės vardais, kur iki šiol plevena jų, Kūrėjų, dvasia.

Visi, apsilankantys Šateikiuose, tradiciškai nuskuba apžiūrėti didingiausio miestelio statinio - šv. Morkaus bažnyčios. Pastatydino ją grafai Pliateriai XIX a., ir ji laikoma viena pirmųjų istorizmo epochos neogotikinių šventovių mūsų šalyje. Na, o istorikų dėmesį ji itin traukia tuo, kad kilo tuo metu, kai Lietuvoje katalikiškų maldos namų statybos apskritai buvo draudžiamos.

Šateikių bažnyčia

Kas buvo šio didingo statinio kūrėjas, spėliojama iki šiol, tačiau daugelis specialistų jo autorystę yra linkę priskirti garsiam to meto architektui Tomui Tyšeckiui, o statė bažnyčią nagingi meistrai iš Prūsijos bei Kuršo. Bažnyčia iškilo įspūdinga: grakščių proporcijų, kryžminio plano, su aukštu bokštu, padalintu į penkis tarpsnius. Į istoriją ji įėjo dar dėl vieno dalyko: joje 1909 metų sausio 1-ąją susituokė M. K. Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė.

Esama keleto versijų. Viena ta, kad būsimoji nuotaka Sofija visai nenorėjo tuoktis Plungėje: į tenykštę bažnyčią būtų sugūžėję daug smalsuolių, vėliau plačiai aptarinėsiančių ir pačią ceremoniją, ir jaunavedžius. Antra, visos to meto Plungės rajono bažnyčios buvo paprastos, medinės, tuo tarpu Šateikių raudonbokštė - mūrinė, vos prieš kelis dešimtmečius iškilusi.

Beje, šiemet sukako 115 metų nuo M. K. Čiurlionio vedybų su Sofija Kymantaite dienos. Dvi minėtosios neeilinės datos miestelio gyventojams suteikė progą organizuoti gražią šventę.

Į iškilmes pasveikinti šateikiškių buvo atskubėjusi rajono vadovybė, įvyko puikus operos solisto Liudo Mikalausko bei vietos atlikėjų koncertas, M. K. Čiurlionio laiškus mylimai Sofijai skaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Šateikių bažnyčios erdvę papuošė dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus dovanotas paveikslas; pasirodo, šis dailininkas Šateikiuose leisdavo savo vaikystės dienas. Na, o miestelio kultūros centrui buvo padovanota pjesė „M. K. Čiurlionis. „Juodoji saulė“.

Kitąmet bažnyčia minės 150-ies metų jubiliejų; taigi šiai datai neabejotinai irgi bus gražiai pasiruošta. Juolab, kad Šateikių kaimo bendruomenė tikrai aktyvi ir pajėgų įvairiems renginiams organizuoti joje nestinga. Veikia čia ir folklorinis bei vokalinis ansambliai, ir dramos kolektyvas, ir moterų šokių grupė.

Šateikiai - sena gyvenvietė, žinoma jau XVI amžiuje. Vietovė, 1558 metais karaliaus Žygimanto Augusto privilegijos dėka atitekusi Jokūbui Laškovskiui, vėliau pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai čia esančio dvaro žemės atiteko didikams Broel-Pliateriams.

Sakau „buvusios“, nes ilgą laiką grafų Pliaterių nuosavybė buvo pakankamai apleista. Taip jau susiklostė, kad 1940 metais iš čia išvykus paskutinei dvaro savininkei, visi pastatai ėjo iš rankų į rankas. Laimei, gavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, baigiamas renovuoti vadinamasis ponų namas, tvarkoma aplinka, atnaujinta dalis dvaro sodybą juosiančios akmeninės tvoros ir didieji vartai, tarnavę kaip paradinis įvažiavimas į Šateikių dvaro parką.

Žinoma, reikia tikėtis, kad ateityje bus sutvarkytas ir sodininko namelis, ir oranžerija, ir alaus bravoro pastatas. Kad atgis praėjusiais laikais čia buvusi tvarka.

Gidė Margarita Gedvilienė - tikra gimtojo krašto istorijos žinovė - paberia ir šūsnį juokingų istorijų iš šio dvaro gyvenimo. Šypsotis verčia jos pasakojimai apie „fanaberną“ grafų giminės atstovę Eleną Pliaterytę, kalbėjusią tik lenkiškai, nors su pavaldiniais puikiausiai galėjusią (tik nepanorusią) lietuviškai bendrauti; apie jos nenuovokumą prarandant pelningą alaus verslą ir apie gudrius tarnus, prigavusius ją su kojinių pirkimu…

Bus proga apžiūrėti parke augantį europinį kukmedį - vieną iš dviejų seniausių šios rūšies medžių, augančių Lietuvoje, pasivaikščioti kaštonų alėja (beje, kaštonų lapai pavaizduoti ir Šateikių herbe), apžiūrėti jau minėtąjį sodininko namą, statytą apie 1875-1880 metus. Gal kada nors ir jis bus renovuotas, juk yra vertingas architektūriniu požiūriu statinys, turintis ir neorenesansinių, ir neoklasicistinių elementų: kolonų, pusarkinių langų su apvadais, portiką virš pagrindinio įėjimo.

O baigdama pasakoti apie Šateikius, dar prisiminiau nepaminėjusi, jog čia buvo pakrikštyta Julija Beniuševičiūtė, tapusi mūsų literatūros klasike Žemaite, ir kad čia, dvaro malūnininko Georgo Niklauso Vintelerio, kilusio iš Šveicarijos, šeimoje gimė ir augo Emilis Vinteleris, palikęs didžiulį pėdsaką medicinos istorijoje. Jo, patologinės anatomijos profesoriaus, pastangomis pradėtas taikyti biopsinis tyrimas, reikalingas piktybiniams ar nepiktybiniams augliams išaiškinti; jis buvo Draugijos kovai su vėžiu steigimo iniciatorius ir jai vadovavo, išleido knygą apie šią onkologinę ligą. Emilio Vintelerio iniciatyva Lietuvoje taip pat buvo įkurta Geografinės patologijos draugija, siekusi išaiškinti vietinių ligų ypatybes. Itin glaudūs ryšiai šį žmogų siejo su Šveicarija: Ženevoje jis skaitydavo paskaitas, Lietuvai atstovaudavo šioje šalyje vykdavusiose mokslinėse konferencijose. Laisvalaikiu mokslininkas kurdavo eilėraščius.

Apibendrinant, Cigonalių kaimas ir jo apylinkės - tai vietos, turinčios turtingą istoriją ir kultūrą, kurios vertos aplankyti ir pažinti. Nuo senovinių kapinių iki M.K. Čiurlionio vedybų vietos, šiame regione galima rasti daug įdomių ir unikalių objektų.

Cigonalių kaimo gyventojų skaičiaus kaita:

tags: #siulo #sodyba #sateikiuose