Geišių Kaimas Skirsnemunėje: Istorija, Žmonės ir Sodybos Vestuvėms

Geišių kaimas, įsikūręs Skirsnemunės seniūnijoje, garsėja ne tik gražia gamta, bet ir turtinga istorija bei įžymiais žmonėmis. Šis linijinis kaimas, kurio sodybos išsidėsčiusios palei Imsrės upelį, mena laikus, kai čia virė gyvenimas, o bendruomeniškumas buvo itin stiprus. Šiandien, nors kaimas ir susitraukęs, jo istorija tebėra gyva prisiminimuose ir kasmetiniuose susitikimuose.

Jurbarko rajono žemėlapis, kuriame yra Skirsnemunė ir Geišiai.

Kaimo Istorija ir Prisiminimai

Skirsnemunės parapijos istorijoje rašoma, kad kaimas įkurtas 1636 m. Vietinė kaimo gyventoja Virginija Sabaliauskienė pasakoja apie Geišių kaimo atgimimą, kuris prasidėjo 2010 metais, kuomet aktyviausių geišiškių iniciatyva buvo pastatytas kryžius kaimo atminimui. Dabar kasmet liepos pirmąjį šeštadienį į Virginijos sodybą susirenka didžiulis būrys iš Geišių kilusių ir čia tebegyvenančių kaimiečių. Susitikimai prasideda mišiomis Skirsnemunės šv.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo net 32 sodybos. Virginijos seneliai ir proseneliai gyveno sodyboje nuo neatmenamų laikų, o dabartinį namą Virginijos tėvai Anelė ir Juozas Tamošaičiai perstatė 1959 m. Baigusi buhalterijos mokslus Kaune, Virginija grįžo į Geišius, nes vyriausioji dukra jau buvo ištekėjusi ir išsikėlusi gyventi kitur, kitos irgi nepanoro kaime pasilikti.

Ji pasakoja, kad Geišių kaimo ribos driekiasi už Imsrės upelio iki Antkalniškių kaimo kelio: „Keturios eilės sodybų buvo, trys šiapus ir viena anapus Imsrės. Viena eilė vadinosi pagiriniais, nes prie pat miško. Mano tėtis Juozas nusipirko čia žemės, kai grįžo iš Amerikos užsidirbęs pinigų. Sukūrė šeimą, susilaukė mūsų keturių dukterų. Jo brolio šeimoje irgi užaugo keturios dukterys. Vienas brolis 14 m. nuskendo Nemune besimaudydamas."

Žymūs Žmonės

Virginija Sabaliauskienė, pasakodama apie gimtąjį kaimą, nuolat pamini, kad iš čia yra kilę nemažai įžymių žmonių - kai kurie yra jos tikri giminaičiai:

• Dėdė, mamos brolis, kunigas Pranciškus Bastys (1915-1984), gimęs Skirsnemunės parapijoje, Geišių kaime.
• Kitas kunigas, kilęs iš šio kaimo, Zigmas Grinevičius, palaidotas Marijampolėje.
• Pranas Bastys, vaikų rašytojas, mokytojas, pasirašinėdavęs slapyvardžiu Pr. Imsrys.

Imsrė anuomet buvo pilna vandens. Kai augo, žuvų atplaukdavo daug ir labai didelių. Prigaudydavo jų ir į savo tvenkinį nešdavo. Ir maudytis galėdavo upelyje, vietomis tokių gilių sietuvų buvo, kad ir nuskęsti įmanoma. Ir arklius ten maudė: „Pas mus apsemdavo iki pat namų, iki pagrindinės gatvės. Ir tos balos po potvynio didelės, pilnos žuvų, su užuolaidom gaudydavom."

Bendruomenės Susitikimai ir Tradicijos

2009 metais iš kito kaimo galo, Gustiškių, atvažiavo Pranas Endriušaitis ir pasiūlė kaimo atminimui pastatyti kryžių. Kai 2010 liepos 4 d. kryžius prie V. Sabaliauskienės namų buvo pastatytas, po mišių Skirsnemunėje kunigas jį pašventino. Susirinko labai daug žmonių - 95. Jau septinti metai susitinkam. Kaskart po mišių prie ano Gustiškių kryžiaus nuvažiuojam, kurį Praniukas ten pastatė, nes ten jo sodyba, po to prie šito“, - pasakoja Virginija.

Kiekvienais metais susitikimai būna jos sodyboje, nes ir pats kryžius stovi jos žemėje. Aštuoni dar jos tėtės padaryti suolai sustatyti klojime kasmet išnešami sulaukus svečių. Kieme susodintų eglių eilė suteikia pavėsį, ten ir susėda geišiškiai.

Kita pašnekovė - Jurbarko viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė taip pat gali nemažai papasakoti apie Geišių kaimą, mat čia yra užaugusi jos močiutė, o ir ji pati domisi kraštotyra, yra užrašiusi nemažai žmonių prisiminimų apie šį ir kitus kaimus, surinkusi spaudoje skelbtos medžiagos. J. Korsakaitė aktyviai dalyvauja visuose kaimo bendruomenės susitikimuose nuo pat pirmųjų 2010 metų, kuomet buvo pastatytas ir pašventintas kryžius. Jūratė pasakoja: Geišių kaimas buvo padovanotas Skirsnemunės parapijai 1636 m. Geišiškiai prisidėjo prie bažnyčios statybos - tai buvo prievolė.

Sodybos Vestuvėms

Nors konkrečių atsiliepimų apie sodybas Geišiuose vestuvėms nerasta, galima daryti prielaidą, kad Virginijos Sabaliauskienės sodyba, kurioje vyksta kaimo susitikimai, galėtų būti tinkama vieta nedidelėms vestuvių šventėms. Erdvi teritorija, kaimo atmosfera ir galimybė pasinaudoti klojimu suteikia savitumo tokiai šventei.

Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad šalia Geišių atsirado vėjo jėgainių parkas, ir dabar ne viena sodyba turi būti nugriauta, nes yra per arti tų „malūnų“. O žmonių niekas juk ir neklausė - nei Geišiuose, nei antruosiuose Rotuliuose, nei kituose kaimuose. Šitaip ir naikinami kaimai, naikinama mūsų atmintis. Atėjūnai iš kitų kraštų nežino, nesidomi, nenori žinoti istorijos. O kai nežinai, nepažįsti, kai „ne tavo“, tai ir nebrangini...

Senesnieji žmonės, kalbėdami apie Geišius, dažnai pabrėžia šio kaimo vieningumą. Gyvas pasakojimas, kai kolūkio brigadininkas perėjo visus kiemus, klausdamas, kur dingo šienas nuo lauko, bet taip nieko ir nesužinojo. O kaip sužinos, kad tą šieną visas kaimas pasidalino - visi jo parsivežė...

Kaimas buvo linksmas, žmonės vaišingi. Jei ateidavo žmogus iš kitos linijos, tai jį jau vaišindavo. Svečiams virdavo kvapnią čiobrelių arbatą, jie augo Imsrės krante.

Vėjo jėgainės netoli Geišių kaimo.

Alpakų Ūkis Skirsnemunėje

Agnietė ir Mindaugas Skirsnemunėje įkūrė alpakų ūkį. Agnietė: Iš šio kaimo kilusi mano mama, čia gyvena seneliai. Vaikystėje daug laiko praleidau Skirsnemunėje, todėl vis dažniau čia grįžtu su draugu. Mano tėvai taip pat prisideda prie mūsų projekto.

Mindaugas: Sodyba nedidelė, tačiau yra nemažai pievų, kurias vasarą reikia nušienauti. Iš pradžių galvojome apie avis - dairėmės tinkamos veislės, tačiau kartą pamatėme internete alpakos nuotrauką. Nuo to viskas ir prasidėjo. Ėmėme domėtis ir netrukus apsisprendėme, kad geriausia vis dėlto būtų alpakos, o ne avys.

Agnietė: Anksčiau seneliai laikė gyvulių, tačiau dėl solidaus amžiaus jau atsisakė ūkio. Kurį laiką tvartas ir daržinė buvo tušti, o dabar šie ūkiniai pastatai mums praverčia.

2013-aisiais įsigijote tris alpakas, dabar ūkis išsiplėtėte iki 18. Ar dažnai tenka priimti alpakų jauniklius? Agnietė: Jauniklių ir pirkome, ir patelės jų atsivedė. Pirmais metais alpaka susilaukė vieno patinėlio, antrais pasaulį išvydo du jaunikliai, o šįmet - penki. Džiugu, kad ūkis plečiasi natūraliai, vis mažiau alpakų reikia atsivežti.

Mindaugas: Alpakos vaikingumas labai ilgas - beveik metai. Savo augintinių prieauglį planuojame vasarą, kad jaunikliams būtų šilta. Alpakos mažylius paprastai atsiveda pačios, jų nereikia priimti.

Pirmosios buvo atgabentos iš jų tėvynės - tiesiai iš Čilės. Gyvūnai skrido į Olandiją, po to per Lenkiją keliavo į Lietuvą.

Agnietė: Nors alpakų tėvynė - Pietų Amerika, jos paplitusios visame pasaulyje. Šių gyvūnų auginimo tradicijos nusistovėjusios, todėl Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse yra nemažai puikių ūkių.

Mindaugas daugiau atsakingas už gydymą, bendravimą su veterinarijos gydytojais. Pasitaiko, kad jos sunegaluoja. Be to, reikia daryti tyrimus dėl parazitų, duoti vaistų.

Agnietė: Dabar jau ir aš pradėjau verpti rateliu, tik laiko nedaug tam lieka. Verpti mane išmokė mama, nors ji savarankiškai pabandė, pasimokė ir viskas pavyko.

Mindaugas: Kai buvo atgabentos pirmosios alpakos, iš karto pastebėjome, kokie šie gyvūnai protingi ir kultūringi. Dėl to jie labiausiai man ir patinka.

Mindaugas: Lietuviška žiema jų tikrai negąsdina. Teko girdėti, kad jos sėkmingai auginamos ir Norvegijos šiaurėje, jau už poliarinio rato.

Agnietė: Susipažinome prieš daug metų visai neromantiškai - internete. Susidraugavome, ir tiek. Mūsų draugystei jau netoli dešimties metų. Smagu, kad abiem priimtina alpakų priežiūra.

Agnietė: Gali būti, kad tuoksimės, bet konkrečių planų dar nėra. Ar vestuvių fotosesiją įsivaizduoju tarp alpakų? Tikriausiai ne. Žinau, kad Japonijoje siūloma išsinuomoti alpaką vestuvių fotosesijai. Japonai šiais gyvūnais labai žavisi. Tačiau mudu tokio scenarijaus nekuriame.

Mindaugas: Mūsų alpakos labai savarankiškos. (Juokiasi.) Bet visai be priežiūros jų nepaliekame. Alpakų dienos rutina visą laiką ta pati: jos žino, kaip elgtis, kada grįžti į tvartelį.

Apibendrinant, Geišių kaimas Skirsnemunėje - tai vieta, kur susipina istorija, tradicijos ir gamtos grožis. Nors kaimas ir išgyvena pokyčius, jo bendruomenė stengiasi išsaugoti prisiminimus ir puoselėti savo paveldą. O alpakų ūkis suteikia kaimui naujo žavesio ir traukos.

tags: #skirsnemuneje #sodybos #vestuvems #atsiliepimai