Sklypo Ribos: Kaip Teismų Praktika Lėmė Kauno Medinukų Likimą

Kauno miesto veidas tarpukariu ir vėliau formavosi ne tik architektų ir statybininkų, bet ir teismų sprendimų dėka. Sklypo ribų klausimai, ypač susiję su medinių pastatų likimu, tapo karšta tema, kurioje susidūrė miesto modernizavimo siekiai ir paveldosaugos interesai.

Kauno vaizdas Vytauto prospekte tarpukariu.

Mūro Kvartalų Ribos ir Medinių Namų Draudimas

Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo, sostinės (tegul ir laikinosios) centras turėjo būti moderniškas. Todėl 1923 m. Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios vadinamosios mūro kvartalų ribos. Jos tęsėsi iki tuometės Girstupio ir Šiaulių gatvių, o 1929 m. apėmė jau visą Geležinkelio stoties rajoną.

Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: "statyti medžio trobesiai miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama". O žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar buvo) ikikarinis, t.y. Miesto centre negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir kapitališkai remontuoti senų.

Šiaip palopyti stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar geros būklės. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai laukdavo, kol namas taps visiškai susenęs, supuvęs, pavojingas gyventi ir "gaisro žvilgsniu", tada surašydavo griovimo aktą. Tiesa, savininkai gynėsi, kaip išmanė (ir vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo atidedami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos.

O išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą - sovietinį. O išlikusieji po jo - dabartinį. Taigi šiandien gyvus Centro medinukus galima laikyti tikrais didvyriais". Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti selekciją: su kuriuo atsisveikinti, o kurį verta išsaugoti. Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas.

Konkretūs Pavyzdžiai: Namų Likimai Kauno Centre

Panagrinėkime keletą konkrečių atvejų, iliustruojančių, kaip sklypo ribų politika ir teismų praktika veikė Kauno medinių namų likimus.

Namas Vytauto pr.

Siauras sklypas Vytauto prospekte XX a. pirmoje pusėje priklausė Juozui Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 m. pastatytas medinis sodybinis namas su langinėmis, kuriame gyveno sklypo savininkai. Dar vienas didelis medinis namas buvo prie gatvės, jo vietoje 1967 m. iškilo devynių aukštų "Baltijos" viešbutis, papuoštas akmenine restorano siena (architektai Jonas Navakas ir Janina Barkauskienė), šiandien virtęs VDU bendrabučiu.

1931 m. savininkas prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 m. 2019-aisiais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą atsakinga UAB "Miesto planas").

Namas Kęstučio g. (Nr.3 ir 3A)

Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės (dabar Nr.3 ir 3A, kieme - 5 ir 5A, tada Nr.3) savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad jis išvyko iš Kauno apie 1922 m., o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas.

1930 m. Sokolovas vadina save "Smoličiaus namo užveizdėtojas", 1932 m. balandį - "faktinis valdytojas", o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip "įsenėjimas". Dokumentai nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr.5, gyvenimo periodą tarpukariu (1930-1937 m.). Žinant to meto požiūrį į medinius namus miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo ne tik nenugriovė, bet 1930 m. net leido paremontuoti: vietoje buvusių gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo "gerame stovyj". Stogą dengė meistras Sergiejus Korkockas.

1936 m. Sokolovas stato vieno aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr.5A, projektas architekto Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio (vadinamo gonkais); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti, tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas.

Namas Kęstučio g. (atšakojusioje "gatvelėje")

Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje "gatvelėje" stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas nugriauti. Didelis sklypas (tada Nr.5) Kęstučio gatvėje XX a. pradžioje priklausė Teodorui Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 m. nusipirko Mejeris ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas, kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija.

1934 m. Dalį Burakų sklypo 1936 m. nusipirko Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo Rabinavičiaus, šiandien Nr.13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas iki pat 1941 m., kol 1942 m.

Namas Kęstučio g. (su drožiniais)

Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias vertingąsias savybes: galima grožėtis kiaurapjūviais drožiniais dekoruotu fasadu, ypač - langų sandrikais ir mansardos langelio apvadais, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinėmis juostomis. Šio medinuko gimimo metai nurodomi tarp 1896 ir 1900-ųjų.

Tarpukariu sklypas priklausė Aleksandrui Makūnui; kalbama, kad jis buvo amerikonas, t.y. į tėvynę sugrįžęs Amerikos lietuvis (ir tikrai, rašyti lietuviškai jis nelabai mokėjo). Makūno šio sklypo gilumoje 1925 m. pastatytas raudonų plytų mūrinis namas su erkeriais (šiandien Nr.45, projekto autorius inžinierius Jonas Krasauskas) - vienas ankstyviausių Kaune mūrinių nuomojamų daugiabučių. Sklypo dešinėje stovėjo dar vienas medinis namukas su sandėliu, kurio griovimo istorija tęsėsi nuo 1936 iki 1941 m. Name, kuris 1940 m. buvo "tokiam stovyje, kad sudaro griovimo pavojų", buvo tik du kambariai ir virtuvė, tačiau jame gyveno devyni žmonės.

O prie gatvės stovinčiam gražuoliui niekas negrėsė. Name buvo vienas penkų kambarių butas su veranda ir nedidelis rūsys. Sovietiniais laikais namas buvo nacionalizuotas. Inžinierius, lakūnas Viktoras Ašmenskas (1912-2016) prisiminė, kad 1944 m., grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti Miškų pramonės liaudies komisariate, jis su žmona ir dukra Nijole gavo šiame name butą Nr.1. Kartu apsigyveno ir jo sesuo Julija, atvažiavusi į Kauną mokytis. LAF veikėjas, Birželio sukilimo dalyvis V.Ašmenskas tapo 1945 m. kapitono Jono Noreiko (Generolo Vėtros) Vilniuje organizuotos pogrindinės Lietuvos tautinės tarybos Kauno štabo koordinatoriumi. 1946 m. V.Ašmenskas buvo suimtas. Gali būti, kad kurį laiką tai vis dar buvo vienas butas, o butų numeracija buvo išlikusi senoji (t.y. Šiandien name įsikūrusi muzikos prekių parduotuvė. Ir nors plastikiniai langai namo nepuošia, galima sakyti, kad namui pasisekė.

Namas Kęstučio g. (su mūriniu priestatu)

Didokas vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 m. Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sklypas, bent nuo 1924 m., o gal ir anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams. S.Digrys (1886-1959) buvo bankininkas, pirmasis Kooperacijos banko valdybos pirmininkas, Lietuvos banko tarybos narys, Tarptautinio banko direktorius, vienas draudimo bendrovės "Lietuva" (jos būstinė buvo įsikūrusi kitoje Kęstučio gatvės pusėje) steigėjų ir valdybos pirmininkas, Steigiamojo Seimo narys (nuo LSDP).

1931 m. S.Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą (projektas - inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr.47A). Tais pačiais metais jis prašo leidimo "sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą skarda. Namas visai geras". Tai padarius, S.Digrys norėjo jį nudažyti, "kad namas ir iš oro atrodytų gražiai". 1932 m. pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, "prie medinio namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai". Tikriausiai nesulaukęs leidimo S.Digrys ėmėsi veiksmų.

Sovietiniais laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 m. ant jo buvo pakabinta memorialinė lenta: "Šiame name 1919-1924 m. gyveno miškininkas prof.

Kauno Kamerinis Teatras (Kęstučio g.)

Kauno kamerinis teatras irgi yra medinukas, statytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 m. sklypas priklausė Antanui Čuladai. 1930 m. savininkui buvo surašytas protokolas už tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą ant seno pamato. A.Čulada aiškinosi, kad "čia ne nauja statyba, o iš esančios verandos", kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko pamatai. O priestatas jam būtinai reikalingas, nes savivaldybės nurodymu name privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur.

Pasakojama, kad sovietiniais metais žmonės šį namą vadino chlamke. 1990 m. namas atiteko teatrui, kuris tada vadinosi Kauno jaunimo kameriniu ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 m. Stanislovo Rubinovo įkurtos Jaunimo muzikinės studijos) neturėjo savo patalpų.

Namas K.Donelaičio g.

Prestižinės gatvės vidury, prie pat secesinio nunciatūros namo - to, kuriame iš to paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomojosi Vatikano diplomatai, stovi užsimaskavęs vieno aukšto namukas, iš gatvės tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą A.Kacas paprašė 1933 m. pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, "mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą". Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis "gerame stovy, negriautinas". Jame netgi buvo "centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija".

Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 m. pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, "kadangi namas mūriniame kvartale". Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui naujo, "pagerinto" fasado projektą: jame centrines duris buvo numatyta įrėminti pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 m.

Namas V.Putvinskio g. (griaunamas)

Šis medinukas skaičiuoja savo paskutines dienas. Jo vietoje iškils šešių aukštų daugiabutis namas, suprojektuotas Gintaro Natkevičiaus, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne "surūdijęs", o baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus - 1924-1926 m.

Be šio, manoma, XIX a. statyto namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas. Malkinę 1932 m. teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 m. rudens atsakymai buvo vis tie patys: negalima, "nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi". U.Drenkauskienė skundėsi, kad dviem jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų stogus. Niekas nepadėjo.

O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad "trobesys jau apysenis ir negražiai derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take". Teko U.Drenkauskams statyti naują "mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai ir sandėliams". Šis dviejų aukštų, "iš mūro ir betono", krosnimi kūrenamas, 1932 m. Šeimos gyvenamasis namas tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du butai. Mano studentiškais laikais čia, tiesiai priešais mūsų pamėgtą, o šiandien jau apverktą "Pakalnę", veikė "Naminių patiekalų" kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš tikrųjų buvo naminės, kaip ir visa aplinka.

Namas V.Putvinskio g. (nugriautas 2016 m.)

Ten, kur 2016 m. išdygo nauji stikliniai VDU rūmai, anksčiau stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Labiausiai gaila prie pat gatvės stovėjusio didelio tinkuoto namo su mansardiniu stogu. Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje "Archimedė" 2014 m. namas buvo aprašytas kaip "apleistas" ir "skirtas nugriovimui".

XIX a. viduryje šio sklypo savininkas buvo Antanas Usevičius. Namą jis planavo statyti jau 1869 m., bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu, kuriame buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo autorius nepaprastas - projektą parengė žymus gubernijos architektas Simonas Gorskis. XX a. pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po Pirmojo pasaulinio karo, jau 1922 m., - Izaokui Kaganui.

1925 m. rudenį I.Kaganas prašo leidimo kapitališkai remontuoti gyvenamąjį namą prie gatvės: jis nori padidinti tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą uždengti skarda ir "visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti atatinkamai miestų architektūros reikalavimams". Ir jam leido! Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą, esą pil. Kaganas "kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam kvartale yra neleistina", komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą kaip ir turi, bet ne kapitališkai perstatyti. Statybos komisija prašo policijos stabdyti darbus ir surašyti I.Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus patobulintas. I.Kaganas ir tobulina.

1926 m. sausį jis prašo leidimo pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis namas buvo perstatinėjamas. Antai savininkas gauna raštą, kuriame priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, "gi Tamsta neturint leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos formoje". Statybos komisija perspėja, "kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą mansardą kaip fasado namų pagražinimą".

Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti: pagražino fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę, ir gerai. Bet ne, I.Kaganas nenurimsta. 1926 m. Iki remonto pirmame namo aukšte gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apsigyveno toks Samuelis Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti. Esą I.Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, "tačiau kiek man teko patirti šis namas nėra naujai pastatytas". Atėjusi komisija įsitikino, kad "namas iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas ...

Teisiniai Aspektai ir Šiuolaikinės Tendencijos

Šiandieninėje Lietuvoje statybos teisės aktai ir teismų praktika gerokai skiriasi nuo tarpukario laikotarpio. Tačiau sklypo ribų klausimai ir pastatų likimas tebėra aktualūs. Šiuolaikiniai teisės aktai numato įvairias galimybes legalizuoti statybas, gauti leidimus rekonstrukcijai ar statybai, tačiau visada būtina atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir kitus apribojimus.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami kai kurie dažniausiai užduodami klausimai, susiję su statybomis ir sklypo ribomis:

Kauno miesto žemėlapis.

tags: #sklypo #ribos #pasislinko #formuojamo #kelio #teismas