Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje suformuluotą įpareigojimą. Šiandieninės Lietuvos ir daugelio kitų valstybių aktualijos liudija, jog savanoriškas teismo sprendimo įvykdymas dar nėra tapęs neatskiriama teisinės kultūros dalimi, todėl valstybė privalo sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, užtikrinantį tinkamą ir operatyvų priimtų teismo sprendimų vykdymą.
Teisės į teisminę gynybą sudėtine dalimi laikant teismo sprendimų vykdymą, labai svarbu užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą. Baigiamojo darbo aktualumą sąlygoja ir tai, kad šiuo metu yra parengtas ir Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektas, kuriame įtvirtinti ir tam tikri pakeitimai vykdymo procese.
Galimi vykdymo proceso reglamentavimo pakeitimai visų pirma įpareigoja išanalizuoti funkcijas, kurias šiuo metu atlieka teismas vykdymo procese, išsiaiškinti ar nevertėtų kai kurių vykdymo kontrolės funkcijų pavesti antstolių rūmams ar kitoms institucijoms, atidžiai apsvarstyti ar visos teismo atliekamos funkcijos yra būdingos teismui, t.y. Be to, būtent šiuo metu yra svarstoma vykdymo proceso perkėlimo į elektroninę erdvę galimybė.
Norint atskleisti teismo sprendimo įgyvendinimo ir teismo sprendimo vykdymo sąvokų skirtumą reikšminga paminėti teismo sprendimų klasifikaciją pagal teisės gynimo būdą ir priverstinio vykdymo būtinumą. Pagal teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, kuriuos reikia priverstinai vykdyti (vykdytini teismo sprendimai) ir kurie nereikalauja priverstinio vykdymo. Vykdytini yra sprendimai priimami pagal ieškinius dėl priteisimo, o kiti dažniausiai sukelia teisinius padarinius patys savaime, be jokios specialios priverstinio jų vykdymo procedūros.
Pavyzdžiui teismo sprendimu dėl pripažinimo pažeista subjektinė teisė apginama jau konstatuojant, kad ieškovas turi tam tikrą teisę, o atsakovas ją pažeidė. Sprendimu priimtu pagal ieškinį dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus (pavyzdžiui sumokėti tam tikrą pinigų sumą) arba susilaikyti nuo tam tikros veiksms atlikimo. Apie priverstinį sprendimų vykdymą galima kalbėti ir tada, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu (LR CPK 273 straipsnis).
Atsakovui atsisakius vykdyti teismo nurodymus, ieškovui kyla būtinybė kreiptis į antstolį, kuris, pasitelkęs priverstinio vykdymo mechanizmą, padės atstatyti pažeistas atsakovo teises, kurių pažeidimo faktą sprendimu patvirtino teismas, kitaip tariant, kyla būtinybė pradėti priverstinio teismo sprendims vykdymo procesą. Pagal LR CPK teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats (LR CPK 281 str.).
LR CPK 281 straipsnis pateikia bendrąją taisyklę, kad galima pradėti priverstinai vykdyti sprendimą tik jam įsiteisėjus. Vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, išvengiama jo įvykdymo atgręžimo klausimo sprendimo (LR CPK 760 - 762 str.), jeigu išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka sprendimas yra panaikinamas.
Neįsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti priverstinai vykdomas tik LR CPK 282 - 283 straipsniuose nurodytais atvejais. Tai apginti pagrindines žmogaus teises, taip pat jeigu delsimas vykdyti sprendimą gali padaryti ieškotojui daug žalos. Analizuojant vykdymo proceso sampratą, būtina pažymėti, kad LR CPK nustatyta tvarka vykdomi ne tik teismo priimti sprendimai ar kiti procesiniai dokumentai, bet ir kitų institucijų išduoti vykdytini dokumentai.
Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą - pagrindinį vykdomąjį dokumentą. Vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (LR CPK 586 str.). Iš šiame straipsnyje pateikto sąrašo matyti, jog kai kuriais atvejais vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento išduoti nereikia.
Kaip jau minėta, vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui ir be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (LR CPK 586 str.). Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, pagal rašytinį ieškotojo prašymą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (LR CPK 646 str. 1 d.). Be ieškotojo prašymo vykdomasis raštas gali būti išduodamas tais atvejais, kai konfiskuojamas turtas arba kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą, kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, kai išieškomas išlaikymas, žalos, padarytos suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas, taip pat atimant maitintojo gyvybę (LR CPK 646 str.).
Skubaus vykdymo atvejais pagal ieškotojo rašytinį pareiškimą vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo ieškotojui išduoda skubiai vykdytiną sprendimą priėmęs pirmosios, apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas (LR CPK 646 str. 2 d.). Teismo išduotą vykdomąjį raštą antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta, pateikia ieškotojas arba jo atstovas. Taigi vykdymo procesas paprastai prasideda ieškotojo iniciatyva, taip vykdymo procese realizuojamas dispozityvumo principas, įtvirtintas LR CPK 13 straipsnyje.
Antstolis vykdomąjį dokumentą priima ir pradeda jį vykdyti (LR CPK 651 str. 3 d.). Apibendrinant tai kas išdėstyta šioje dalyje, darytina išvada, kad kai kuriais atvejais kalbėti apie teisės į teisminę gynybą visišką realizavimą, galime tik tada, kai teismas ne tik priima teismo sprendimą, bet toks teismo sprendimas yra įvykdomas.
Valstybė, prisiėmusi pareigą užtikrinti materialinį subjektų teisių gynimą, tai įgyvendina, užtikrindama kiekvienam teisės subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei teismo proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Valstybės naudojamos prievartos priemonės, kuriomis siekiama priversti asmenį paklusti priimtam teismo sprendimui ir įvykdyti jame suformuluotus paliepimus, visuma ir yra vykdymo procesas.
Vykdymo proceso tikslas - užtikrinti vykdytinų teismo sprendimų įgyvendinimą, taikant valstybės prievartos priemones, kai teismo sprendimo skolininkas nevykdo gera valia.
Civilinio proceso teisės doktrinoje civilinio proceso ribos paprastai apibrėžiamos teisminiu procesu ir šio proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymu, žinoma jei jis yra būtinas. Civilinis procesas, kaip bet kuris kitas procesas, vyksta tam tikrais etapais (civiliniame procese šie etapai vadinami stadijomis). Kad būtų pasiekti civiliniam procesui keliami tikslai (tam tikrais atvejais) nepakanka, vien išnagrinėti bylą ir priimti teismo sprendimą.
Vykdymo proceso, kaip baigiamosios civilinio proceso stadijos tikslas - įgyvendinti teismo sprendimus, kad būtų pasiekti visam civiliniam procesui keliami tikslai. Teismo proceso ir vykdymo proceso tikslų vienovę nurodo ir V. Viašinskis. Vertindami vykdymo proceso teisinę prigimtį, galime nagrinėti teisingumo vykdymo bei teismo sprendimo kaip teisingumo akto vykdymo sampratas, ir atskleisti esant itin glaudų ryšį tarp teismo priimto sprendimo, kaip teisingumo akto, ir šio sprendimo realaus įgyvendinimo.
D. J. Malšina, nagrinėdamas teisingumo vykdymo ir sprendims vykdymo sąvokas, teigia, jog teisingumo vykdymas susideda iš dviejų veiksmų grupių, t.y. teismo sprendimo ir realaus priimto sprendimo įgyvendinimo. Atsižvelgus į tai galima daryti išvadą, kad jeigu civilinį procesą vertinsime kaip teisingumo įgyvendinimo procesą, arba tiesiog procesą, kuriuo siekiama teisingumo įgyvendinimo, tuomet teismo sprendims vykdymo procesas turėtų būti priskiriamas prie civilinio proceso stadijų, ir turėtų būti traktuojamas kaip baigiamoji civilinio proceso stadija, o kartu ir baigiamoji teisingumo įgyvendinimo stadija.
Teisingumo tikslas bus pasiektas tik tada, kada bus įvykdytas teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vienoje iš bylų taip pat yra pažymėjęs, jog teisingumas gali būti įvykdytas ir pasiekti savo tikslą tik tada, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.
Įvykdžius institucinę antstolių sistemos reformą - teismo sprendimų vykdymo pagrindines funkcijas perdavus privatiems antstoliams, daugelį teismo sprendimų vykdymo klausimų reglamentuoja ne tik LR CPK, bet ir LR Antstolių įstatymas, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija ir kt.. Šie teisės aktai sąlygojo ir tam tikras abejones dėl teismo sprendimų vykdymo vietos civilinio proceso teisės sistemoje atsiradimo, kurios grindžiamos būtent tuo, kad įvykdžius institucinę antstolių sistemos reformą teismas nėra vykdymo proceso subjektu, antstoliai tiesiogiai teismui nepavaldūs, o ir vadinami jie nebe teismo antstoliais, o tiesiog antstoliais.
Taigi vien subjektyvusis kriterijus - kas ir kaip vykdo priimtą teismo sprendimą, dar nenulemia vykdymo proceso vietos civilinio proceso teisės sistemoje. Valdžios organu turi būti laikomas tas organas, kurio valia įgyvendinama, o ne tas, kuris įgyvendina svetimą valią.
Skolininko Turto Perėmimo Bankroto Procese Etapai
Civilinėje byloje, pradėtoje pagal BUAB „Saulės labirintai“ bankroto administratoriaus ieškinį, buvo keliamas klausimas dėl nurodyto įmonės turto - 0,89 ha ploto žemės sklypo, esančio Klaipėdos mieste, perleidimo sandorių teisėtumo, jų galiojimo ir teisinių pasekmių, pripažinus sandorius negaliojančiais, nustatymo. Nurodoma, kad UAB „Saulės labirintai“ 0,89 ha ploto žemės sklypą 2010 m. spalio 20 d. sandoriu perleido atsakovams S. ir L. P. už 17 000 Lt (įmonė 2004 m. šį turtą įsigijo už 50 000 Lt). Nekilnojamojo turto įgijėjai 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartimi už tą pačią kainą, t. y. 17 000 Lt, perleido 0,89 ha ploto žemės sklypą atsakovui A. S..
BUAB „Saulės labirintai“ bankroto administratorė, įvertinusi sandorių sudarymo aplinkybes, pareiškė teismui ieškinį ginčydama minėtus sandorius. Bankroto administratorė prašė 2010 m. spalio 20 d. sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, o 2010 m. gruodžio 6 d. sandorį prašė pripažinti tariamuoju, ir taikyti sandorių negaliojimo teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino, 2013 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-494-123/2013 pripažino visų sąlygų 2010 m. spalio 20 d. sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu egzistavimą ir nustatė, jog taikant restituciją, įmonei turi būti grąžintas ginčo žemės sklypas.
Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-434/2014 pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir paliko skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs atsakovo A. S. kasacinį skundą konstatavo, kad byloje nėra tinkamai įvertintas ir aptartas restitucijos taikymo klausimas, be to, nurodė, kad nėra atitinkamo ryšio egzistavimo tarp restitucijos taikymo pagal negaliojančiu pripažinto 2010 m. spalio 20 d. sandorio ir 2010 m. gruodžio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Kasacinės instancijos teismas, panaikinęs apeliacinės instancijos teismo nutartį, perdavė 2010 m. gruodžio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo klausimus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacijos instancijos teisme dalykas yra 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo klausimų teisinis įvertinimas.
Ieškiniu 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria S. ir L. P. A. S. perleido už 17 000 Lt 0,89 ha ploto ginčo žemės sklypą, buvo prašoma pripažinti tariamuoju. Ieškovo atstovė teigė, jog šis sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant jokios ekonominės naudos. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių.
Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą - išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas.
Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai - ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai - tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą - atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Šiuo atveju tariamuoju prašoma pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį.
Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi pirkimo - pardavimo sutartimi, kaip vienu iš CK 4.47 straipsnyje išvardintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų, yra sukuriama nuosavybės teisė į tam tikrą turtą.
Nagrinėjamu atveju 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovai S. ir L. P. atsakovui A. S. perleido nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Bylos medžiaga įrodo, jog atsakovas A. S. sandoriais įgytą turtą įregistravo Nekilnojamojo turto registre taip patvirtindamas apie nuosavybės teisių į 0,89 ha ploto žemės sklypą įgijimą. Kaip matyti iš šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties atsakovas A. S. už įsigytą žemės sklypą atsiskaitė (2010 m. gruodžio 6 d. Sutarties 3.2 punktas, t. 1, b. l. 30-33). Taip pat nustatyta, jog įgyvendindamas savo, kaip žemės sklypo savininko nuosavybės teises, jis tęsė ieškovo BUAB „Saulės labirintai“ pradėtą detaliojo planavimo procedūrą (2010 m. gruodžio 6 d. sudarė sutartį dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano parengimo.
Apibendrinant, skolininko turto perėmimo bankroto procese etapai apima teismo sprendimo priėmimą, jo įsiteisėjimą, vykdomojo rašto išdavimą, vykdymo proceso pradėjimą antstolio iniciatyva ir priverstinio vykdymo priemonių taikymą, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus.
tags: #skolininko #turto #peremimas #bankroto #procese