Dubingiai - miestelis Molėtų rajono savivaldybės pietuose, įsikūręs ant ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero šiaurinio kranto. Šis miestelis yra Dubingių seniūnijos ir seniūnaitijos centras, pasižymintis linijine plano struktūra.
Dubingiai garsėja ne tik gražia gamta, bet ir turtinga istorija, siekiančia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikus. Miestelis laikomas didikų Radvilų giminės tėvonija, o vėliau priklausė Tiškevičiams. Dubingiai išaugo kaip dvaras, pilis ir miestelis, turėję didelę reikšmę Lietuvos istorijoje.
Nuo Dubingių pradedamos įdomios vandens kelionės (baidarėmis, valtimis) Asveja. Yra poilsiavietė, nuomojamos valtys. Apylinkėse yra Dubingių kraštovaizdžio draustinis. Iš Dubingių į Giedraičius kelias veda vos ne 100 m ilgio Dubingių tiltu per ežerą.
Dubingių panorama nuo piliakalnio.
Ankstyvoji Istorija
Pirmą kartą Dubingių žemė paminėta kryžiuočių kronikose 1334 m. Kryžiuočių antpuoliai taip pat vyko 1373 ir 1375 m.
Radvilų Valdymo Laikotarpis
XVI a. pradžioje Dubingiai tapo Radvilų nuosavybe. Radvilų valdymo laikus, XVI-XVIII a., galima patyrinėti detaliau, nes Radvilų archyvas išliko Varšuvoje ir Minske. Dalis žinių apie Dubingių praeitį saugoma Tiškevičių archyve Vilniuje.
Dubingiai, skirtingai nuo Biržų, neturėjo patogaus susisiekimo su Lietuvos miestais nei Baltijos uostamiesčiais. Miestelis į didesnę gyvenvietę neišaugo.
Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia.
Dubingių Pilis ir Miestelis
Iki šiol išliko ežero saloje pilies mūrų ir kalvinų bažnyčios griuvėsių liekanos. Pilis ir bažnyčia buvo pastatyti Jonušo Radvilos (mirė 1620 m.). Dubingių inventoriai, sudaryti 1634, 1651, 1652 ir 1661 m., išsaugojo tų pastatų aprašymus.
Pilis buvo iš dviejų mūrinių pastatų. Mūriniame pastate buvo du kambariai su septyniais stiklo langais, krosnys iš baltų koklių ir kaminai, nuvesti į centrinį virtuvės kaminą, išmūrytą virš čerpių stogo. Mūrinis namas turėjo pusrūsius, iš jų buvo apkūrenama iždinė. Iždinės langai - su geležiniais virbais ir geležinėmis langinėmis. Vidus buvo iškaltas pušų lentomis. Rūsiuose buvo laikomos javų atsargos. Buvo ten daboklė be langų ir alinė.
1670 ir 1687 m. inventoriuose paminėta rūmai kalne. Bet, sprendžiant iš aprašymo, tai buvo tas pats mūrinis namas su priestatu. 1670 m. vienas langas buvo užmūrytas, o 1687 m. užmūryti jau du. Stiklo languose nebebuvo. Ąžuoliniai langu rėmai supuvo, rūmams reikėjo remonto, nes ,,mūras jau pradėjo plyšti”. 1686 m. pilyje dar pažymėtas dviejų aukštu bokštas su dviem rūsiais, be įėjimo. 1670 m. kalne buvo pastatytas didelis šiaudais dengtas gyvenamas namas. Pilies kalnas nebuvo aptvertas, nes ji iš visų pusių saugojo vanduo. Prie pilies rūmų išaugo ūkiniai pastatai: svirnai, arklidė, daržinė, degtinės varykla ir pirtis su virtuve.
Boguslavas Radvila, vedęs savo giminaičio Jonušo Radvilos dukteri ir paveldėjęs Dubingius, mažai jais rūpinosi. Apie Dubingių pilies perstatymą nėra jokių duomenų. B. Radvila Dubingius 1661 m. išnuomojo savo kreditoriui J. Jespersui. XVIII a. Dubingius nuomojo M. Tyzenhauzas, L. Pociejus, K. Puzyna, J. Bialozaras, I. Bohušas ir V. Giecevičius. 1808 m. lapkričio 30 d. juos nupirko Mykolas Tiškevičius.
Šiaurės karo metu buvo sunaikinta ir apleista dauguma Lietuvos pilių ir rūmų, jie liko be stogų, negyvenami. Taip atsitiko ir su Dubingių rūmais. Jie visai sugriuvo, tik vietomis bestovėjo sienos. 1702 m. dokumente pasakyta, kad rūmų krosnys griaunamos, o plytos naudojamos kitoms statyboms.
XIX a. Dubingių dvaro bebuvo tik mūro griuvėsiai. Pilies kalne, kur kadaise buvo sodas ir tvenkiniai, augo vešli žolė. Devynis margus geros pievos kalne kasmet nušienaudavo Tiškevičiaus baudžiauninkai.
Dubingių pilies liekanos.
Kalvinų ir Katalikų Bažnyčios
Pilies kalne buvusi kalvinų bažnyčia taip pat sunyko. Radvilų giminės Biržų šakos smukimas, prasidėjęs XVII a. paskutiniame ketvirtyje, buvo ir kalvinų bendruomenės nykimas, katalikų įsigalėjimas. Pirmoji Dubingių katalikų bažnyčia buvo įsteigta 1451 m. Įsigalėjus kalvinams, katalikų bendruomenė buvo apribota, o bažnyčia sunyko. Panašiai kaip ir Biržuose, mirus Boguslavui Radvilai, katalike tapusi jo duktė Liudvika Karolina leido Dubingiuose pastatyti katalikų bažnyčią. 1686 m. inventoriuje jau minima katalikų bažnyčia miestelyje už tilto. Kalvinų bažnyčia kalne nyko.
1735 m. į bažnyčią trenkė perkūnas ir uždegė. Iš bažnyčios aprašymo matyti, kad iki tol ji veikė. Per gaisrą bažnyčios vidus sudegė, stogas įgriuvo. XIX a. viduryje pastebėta, kad iš buvusios kalvinų bažnyčios beliko griuvėsių krūva.
Tiltai ir Miestelis
Ankstyviausiuose Dubingių inventoriuose minimi du tiltai per Dubingių ežerą nuo kalno: didysis, nuo Vilniaus pusės, jungiąs per ežerą kelią su pilies kalnu, ir mažasis - nuo kalno į miestelį Anturkės link. XVII a. inventoriuose teigiama, kad ir miestelis kadaise buvęs pilies kalne. XVII a. viduryje Dubingių miestelis buvo išsidėstęs apie pilies kalną už ežero.
Dubingių miestelis neišaugo ir XIX a. pirmojoje pusėje. Miestelis neturėjo turgaus teisių. Dargi vienas iš pagrindinių dvaro pajamų - smuklių nuomą - teikė ne miestelis, o valsčius.
Dubingių Palivarkai
Ankstyviausiame Dubingių inventoriuje aprašytas Dubingių palivarkas prie Ilgo ežero, turįs 14 valakų žemės. Jo ūkiniai pastatai: daržinė, klojimas, svirnas, jauja ir virtuvė. Galimas dalykas, kad 1634 m. kiti palivarkai liko nepažymėti, nes 1652 m. pasakyta, kad Dubingiuose buvo įkurta net 6 palivarkai.
Nesuspėta atstatyti palivarkų, kai vėl juos sukrėtė Šiaurės karas. Po šio karo sunaikinimų dar 1735 nei 1740 m. palivarkų arimų visai neminima. Pažymėtos tik pievos. Dvaro administratorius rūpinosi atkurti palivarkus ir baudžiavą.
Palivarkų valdytojai, veikiami rinkos poreikių, pamažu ėmė darytis verslininkais. 1768 m. minima jau trys palivarkai: Dubingių, Gaveikių ir Našiškių. Nuo šio laiko palivarkų istorija negrįžtanti, t. y. minėti palivarkai XVIII nei XIX a. nebeišnyko.
XIX a. viduryje Dubingių žemė buvo tiksliai išmatuota ir sudarytas jos kadastras. Dubingių dvare buvo 566 valakai 20 margų žemės. Per 100 metų palivarkų ariamos žemės plotai išaugo 3 kartus.
Dubingių palivarkui priklausė miestelis, Ciūniškių, Laumikonių, Murališkių, Mikoliškių, Turliškių, Dailidžių, Kerulių, Labotiškių, Purviniškių kaimai ir daugybė užusienių.
Pažymėtina, kad atskirų palivarkų plotai nedidėjo. Tuo tarpu bendras palivarkinės žemės plotas, valstiečių žemėje kuriant naujus palivarkus ir priskiriant jiems atskirus kaimus, augo. Todėl naujai sukurtų palivarkų kaimai buvo pervedami nuo činšo į lažą. Augo nauji palivarkai, stiprėjo ir baudžiava. Kai kurie palivarkai buvo nuomojami.
Dubingiuose dvaro pajamos nuolat augo. Dvaro pajamos smarkiai padidėjo XVIII a. antrojoje pusėje. Tai padarė stiprindamas valstiečių išnaudojimą ir intensyvindamas ūkį.
| Metai | Pajamos |
|---|---|
| 1634 | 335 lietuviškos kapos (837 lenkiški auksinai) |
| 1670 | 995 auksinai (činšas) + 100 auksinų (smuklės) |
| 1687 | 3 255 auksinai (činšas ir nuoma) + 280 auksinų (smuklės) + 600 auksinų (palivarko produkcija) + 500 auksinų (ežerai) |
| 1735 | 3 042 auksinai (činšas) |
Dubingių Valsčius
Valsčiuje XVII a. viduryje buvo 175 gyventojai: 116 lažininkų, 32 bajorai ir 27 žiemionys. Po Šiaurės karo gyventojų skaičius sumažėjo iki 154. 1795 m. revizijos metu Dubingiuose buvo iš viso 905 baudžiauninkai ir 178 laisvi žmonės (žiemionys).
Dubingių dvaro sodyba, su savo turtinga istorija ir gamtos grožiu, yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas. Jos istorija atspindi Lietuvos didikų Radvilų ir Tiškevičių valdymo laikotarpius, taip pat palivarkų ir valsčiaus gyvenimą.