Smilgiai - miestelis Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje. Šiame miestelyje įrengta etnografinė sodyba-muziejus, kurios istorija ir reikšmė yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis.
U. Smilgiais pavadintų gyvenviečių Lietuvoje ne viena, tačiau miestelis, esantis Panevėžio rajone, išsiskiria savo maldos namais, senomis kapinėmis ir etnografine sodyba-muziejumi.
Smilgių kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė pasakoja vietiniams žinomą legendą apie kadaise pro tas vietas vežimu važiavusį žydą, kurį nustebino tokia smilgų gausa. Susižavėjęs jis pradėjo aikčioti ir bendrakeleiviams rodyti: „Ui, smilgi, smilgi“.
Reikia pastebėti, kad šis vėjyje siūruojančių smilgų žavesį įvertinęs prekeivis, ko gero, važinėjo po visą Lietuvą. Nes Smilgių visuose Lietuvos regionuose pribarstyta gausiai.
Smilgių Šv. Jurgio Bažnyčia
Smilgių Šv. Pirmiausia turbūt pakviestų atvykėlius aplankyti Smilgių Šv. Juk ir miestelio kūrimosi pradžia susijusi su bažnyčios istorija.
Dviejų pirmųjų bažnyčių jau seniai nebėra, o ši, dabartinė, trečioji Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1764 metais iš kirviais tašytų pušinių rąstų, sunertų išpjovomis - ji trinavė, kryžminio plano.
Šventoriaus kampe - originali bažnyčios varpinė, pastatyta 19 amžiaus pabaigoje. Pasakojama, kad ji buvusi sumontuota per vieną naktį, nes carinė valdžia nedavė leidimo jos statybai.
Knygnešiai
Knygnešiai - ypatingas Smilgių krašto pasididžiavimas. Čia aktyviai veikė iš Valiliškių kaimo kilęs knygnešys Antanas Bataitis, iš Rimiškių kaimo - Jurgis Klykūnas. Be jų, beveik kiekvienas didesnis šių apylinkių kaimas turėjo savo knygnešį.
Miestelio centre ir dabar stūkso medinis paminklas bene žymiausiam iš visų knygnešių - A. Ir smagų koncertą galėtų surengti.
Etnografinė Sodyba
Visos Lietuvos Smilgių suvažiavimas galėtų vykti garsiojoje Smilgių etnografinėje sodyboje. Takeliu pro vartelius, pro koplytstulpį atėjęs į Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus teritoriją gali pasijusti tarsi visai į kitą laikmetį patekęs.
1979 metų vasarą atidaryta etnografinė sodyba yra puikiausia vieta norintiesiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir išgirsti Smilgių krašto istoriją.
L. Narkevičienė pasakoja, kad daugelis mano, jog ši sodyba yra unikali, lyg buvusi nuo senų laikų. Tačiau joje esantys pastatai suvežti iš įvairių Panevėžio krašto vietų ir pastatyti A. Dirsės sode, kuriame nebūta statinių.
Etnografinę sodybą sudaro 6 pastatai: gryčia, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis, yra koplytstulpis. Etnografinės sodybos-muziejaus ekspozicija atkuria autentišką XIX a. antros pusės vidutinio valstiečio buitį, verslus ir amatus.
Vos pasukus Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus link pasitinka akį džiuginanti žaluma ir medinės skulptūros, vaizduojančios kartų susitikimą.
Etnografinėje sodyboje nuolat vyksta įvairūs renginiai ir edukacinės programos. Jau kelerius metus žmonės supažindinami su apavo gamyba, kalvystės paslaptimis ir aukštaitiškų sodybų istorija.
„Smilgiuose mėgsta apsilankyti latviai, nes jiems labai įdomios mūsų erdvės. Smilgių istoriją mes labai puoselėjame, ypač didžiuojamės savo etnografine sodyba, nes tai unikali erdvė. Ši sodyba vaikams gali papasakoti apie senelių ir prosenelių laikus“, - paaiškino L.
Sodybos Pastatai
Etnografinę sodybą sudaro šeši pastatai: gryčia, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas, pirtis, yra ir koplytstulpis. Nors daugelis mano, kad šie statiniai stovi nuo seno, tačiau visi jie suvežti iš įvairių Panevėžio krašto apylinkių.
Kaip pasakojo L. Narkevičienė, beveik visi pastatai anksčiau stovėjo kitur, bet nelabai toli nuo Smilgių, Panevėžio rajone. Etnografinė sodyba pirmuosius lankytojus pakvietė 1979-aisiais.
Senoji namo savininkė ilgus metus jame gyveno, užaugino aštuonis vaikus. Kai melioracija artėjo ir buvo aišku, jog namą vis tiek teks nugriauti, E. Troba buvo nukelta ir į Smilgius atvežta, pastatyta taip, kaip stovėjo savame kaime - jos vidus taip pat nepakitęs.
Nuo 2000 metų sodyboje veikia mokymo programos „Senojo kaimo buitis, darbai ir pramogos“, skirtos moksleiviams. Plačiausiai pristatomi žemdirbystės įrankiai, padargai bei kalvystės amatas.
Čia plytėjo stambaus ūkininko Dirsės sodas, o jo sodybos pastatai buvo kiek toliau. Gera ir jauku senojo kaimo sodyboje. Dabar atvažiuojančius į Smilgius pasitiks prieš keletą dienų atidengtas paminklinis akmuo, žymintis pirmąją vardo paminėjimo datą - 1554 metus.
Sodybos Gyvenimas
Smilgių kultūros centro direktorė L. Narkevičienė sako, kad gyvenamasis namas į šią vietą buvo atkeltas iš netolimo kaimo. Visi pastatai čia atkelti iš visai kitų vietų. Tačiau sustatyti ir įrengti taip, kaip stovėdavo daugelyje senojo kaimo sodybų.
Tad etnografinės sodybos ekspozicija puikiai atkuria autentišką 19 amžiaus valstiečių buitį, o vykdant edukacines programas lankytojus supažindina su ano meto amatais.
Galima išmokti ir nagines susiraukti. Etnografinę sodybą sudaro šeši pastatai: troba, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis. Prie vartų pasitinka koplytstulpis.
Sodybos Atnaujinimas
Šiais laikais ji buvo atnaujinta, nendrėmis perdengti stogai, atstatytas klojimas.
Svarbiausias etnografinės sodybos vieta - gyvenamasis namas. Jis, anksčiau priklausęs Elzbietai Špokauskienei, atvežtas iš labai netolimo Kiaunežių kaimo.
Sodybos Vidaus Įrengimas
Lankytojams demonstruojami baldai, rakandai atvežti iš įvairių vietų. Vidun kviesdama L. Narkevičienė perspėja: „Pasilenkite, durų stakta žema.“
Į namą įžengęs pro laukujes duris patenki į priemenę, savotišką prieškambarį su plūkta asla ir durimis į visas kitas patalpas.
Čia būtinai stovi spinta maisto produktams, anų laikų šaldytuvas, praversdavęs ir žiemą, ir vasarą. Tiesiai iš priemenės pateksi į kamarą. Patalpą, kurioje būdavo laikomos maisto atsargoms, namų apyvokos daiktai, girnos.
Seklyčia
L. Narkevičienė pirmiausia kviečia užsukti į seklyčią - gerąjį trobos galą. Čia net grindys visai kitokios nei visoje troboje - medinių lentų. Visur kitur asla plūktinė. Seklyčioje pasieniais suolai, viduryje stalas.
Šios patalpos būdavo laikomos švarios, tvarkingos, jos buvo skirtos tik svečiams. Tad čia augęs gausus būrys vaikų vargu ar galėdavo po seklyčią lakstyti, joje žaisti. Nebent vasarą jiems leisdavo čia miegoti.
Gryčia
Visas gausios šeimos gyvenimas sukosi vadinamojoje gryčioje - kitoje namo pusėje. Dabar sunku suprasti, kaip čia išsitekdavo, kur suguldavo visai gausi šeima. Pasirodo, vietos tikrai užtekdavo - kas lovose, kas ant krosnies įsitaisydavo.
Troboje stovėjo audimo staklės, ratelis - kiekvienai šeimininkei būtini reikmenys. Be jų nei patalynės, nei rankšluosčių, nei drabužių neturėsi. Prie krosnies sudėti duonai maišyti, kildinti, minkyti, kepti reikalingi įnagiai, indai, čia pat katilai, puodai.
Vaišės Sodyboje
Vykstant įvairioms programų veikloms, renginiams Smilgių svečiai vaišinami tokiais patiekalais, kokie būdavo valgomi anksčiau.
Pats populiariausias patiekalas - vieno malimo tamsių miltų, vadinamų „razavais“, blynai. Šiaip grūdą, kad jis taptų baltais miltais, malūne mala bene aštuonis kartus. O rupūs miltai - tik vieną kartą permalti grūdai, juose išlieka visos vertingos medžiagos.
Tokius blynus ant laužo kepanti V. Kiaunienė sako maniusi, kad visokių skanėstų ragavusiems šiuolaikiniams vaikams, jaunimui neišvaizdūs, juodi blynai nepatiks, bet ne, - nosies nė vienas nesuka, kerta ir sako, kad skanu.
Smilgių Etnografinės Sodybos Eksponatai
Smilgių kraštotyros muziejus saugo ir pristato visuomenei savo rinkiniuose sukauptas per 90 tūkst. eksponatų. Muziejuje galima rasti archeologijos radinių, gausią numizmatiką, V. išsaugota drugių ir vabzdžių kolekcija, skulptorių J. Zikaro, B. Buračo fotografijos, tautodailės rinkiniai.
1991 m. panevėžietis gydytojas R. Treideris muziejui padovanojo vertingą Tolimųjų Rytų šalių meno kolekciją.
Ekspozicijos nuosekliai įsiterpia etnografinės retrospektyvos.
Smilgių etnografinė sodyba - tai ne tik muziejus, bet ir gyvas istorijos liudijimas, kviečiantis lankytojus prisiliesti prie praeities ir pajusti senojo kaimo dvasią.
tags: #smilgiu #etnografines #sodybos