Antakalnis - vienas seniausių ir gražiausių Vilniaus priemiesčių, pasižymintis savo įvairiapusiškumu. Šiame rajone harmoningai dera rūmai, kapinės, modernūs pastatai ir gamtos grožis. Dailėtyrininkas Vladas Drėma Antakalnį yra pavadinęs gražiausiu Vilniaus priemiesčiu, ko gero, panašiai mąstė ir didikai, pamėgę šią vietą dėl galimybės nenutolti nuo miesto centro, bet kartu būti arti gamtos.
Šiame straipsnyje apžvelgsime Antakalnio istoriją, pradedant jo pavadinimo kilme ir baigiant svarbiausiais rajono objektais.
Antakalnio pavadinimo kilmė - lietuviška. Rajonas vardą gavo nuo seno priešdėlio „anta“ (dabar „ant“), prie jo pridėjus „kalnas“. Tokį vardą rajonas gavo dėl kalvoto reljefo, kurį išnaudojo ne vienas čia vasaros rezidenciją statęsis didikas. Šis rajonas itin senas, pradėjęs formuotis dar XV a. Iki XIX a. pab. Antakalnis buvo priemiestis, tuomet buvo prijungtas prie Vilniaus.
Puošniausi iki šių dienų išlikę ansambliai atsirado XVII a. pabaigoje. Vėlesnės istorinės epochos taip pat paliko savo pėdsakų - tai ir troleibusų parkas, ir įspūdingos kapinės, ir piligrimų pamėgtas Šv. Faustinos namelis. Nors šiandien Antakalnio seniūnija oficialiai prasideda nuo transporto žiedo ties Olandų g., istoriškai priemiesčio pradžia laikytas tiltas per Vilnią, o pabaiga - didžiojo kunigaikščio rezidencija Viršupyje. Tiesa, tikslios Žygimanto Augusto laikų Viršupio dvaro vietos iki šiol nustatyti nepavyko. Šiaurinė Antakalnio dalis iki pat Antrojo pasaulinio karo turėjo dar vieną pavadinimą - Pospieška arba „Skubutė“ (lenk. Pośpieszka).
Svarbiausi Antakalnio objektai
Sapiegų rūmai
LTSapiegų rūmai Vilniaus Antakalnio priemiestyje buvo pastatyti 1689-1692 m. Šie rūmai ir parkas - vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų. Taip pat siekiama išsiaiškinti visuomeninę ir idėjinę šių rūmų reikšmę (ją iš dalies atskleisti padeda išlikę arba šaltiniuose minimi viso ansamblio pastatų puošybos elementai); platesnį kultūrinį epochos kontekstą; numanomas rūmų statytojo Kazimiero Jono Sapiegos intencijas.
Vis dėlto per 200 metų, kai Sapiegos pasitraukė iš Antakalnio, pasikeitė parko želdinių architektūra, nugriauti ūkinio kiemo statiniai, dalis parko ir kiemo sienų, tačiau daugiausia pokyčių patyrė ansamblio apylinkės. Šioje knygoje, apibendrinus ankstesnių publikacijų, rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenis, nagrinėjama ansamblio istorija, rūmų architektūros kaita ir perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida, pristatomos visuomenės pastangos apsaugoti ansamblį nuo privatizavimo. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros bei įrangos aptarimui.
Sapiegų rūmai Vilniuje
Rūmų architektūros ir interjero meninė bei idėjinė visuma gvildenama bendrame epochos kultūrinio gyvenimo ir Sapiegų veiklos kontekste, siekiant išryškinti istorinę bei meninę nagrinėjamo paminklo vertę. Knygoje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai bei jų vertimai į lietuvių kalbą. Ansamblio statinių aprašymai inventoriuose ir 1795 m. sudarytame išlaidų, reikalingų pastatų remontui, apraše rodo išlikusių statinių architektūros ir puošybos pokyčius.
Vilniaus zoologijos sodas
Po trumpo pasakojimo takeliu neriame į mišką prie visai neišvaizdžių ir vos į akį krintančių betoninių griuvėsių. Pasirodo, kad čia tarpukariu buvo pradėtas kurti Vilniaus zoologijos sodas, tačiau projekto įgyvendinimą nutraukė artėjantis karas.
Vilniaus zoologijos sodui pradžią davė Vilniaus mokomosios gamtininkų dirbtuvės. 1926 m. Kalinausko g., kur dabar stovi F. Zappos paminklas, buvo įkurtas nedidelis žvėrinčius, kuriame apsigyveno keletas gyvūnų. Įsigijus dar šiek tiek žemės, žvėrinčius buvo išplėstas ir pavadintas zoologijos sodu. Zoologijos sode gyveno vilkai, lapės, elniai, barsukai. Buvo įrengti voverių ir fazanų narvai, baseinai ūdroms ir bebrams.
1936 m. Vilniaus magistratas skyrė 5 ha žemės Antakalnyje, kur turėjo persikelti zoologijos sodas. Prasidėjo statybos darbai: buvo kasami baseinai, liejami pastatų pamatai. Deja, 1939 m. prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas statybos darbus nutraukė ir zoologijos sodas Vilniuje taip ir nebuvo įrengtas.
Antakalnio kapinės
Antakalnio kapinės įkurtos 1809 m. ir pačioje pradžioje buvo sudarytos iš 4 skirtingų plotų, kuriuose buvo laidojami pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Bėgant laikui kapinės buvo apjungtos. Šiuo metu tai bene didžiausią kiekį garsiausių Lietuvos žmonių priglaudusios kapinės. Čia palaidoti ne tik įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo dalyviai, bet taip pat Sausio 13 aukos, Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai, visuomenei nusipelnę žmonės.
Antakalnio kapinės Vilniuje
Slėptuvė ir klubas "Bombiakas"
Kitas objektas prie kurio stabtelėjame - slėptuvė, kurioje po nepriklausomybės atkūrimo mėgo rinktis Vilniaus pankai ir kur veikė muzikinis klubas Bombiakas. Plačiau apie savo atradimus ir klubo istoriją pasakoja ekskursijos organizatoriai savo tinklapyje: Pirmieji lietuviški gyvos muzikos klubai (I): bohemiškas Langas ir maištaujantis Bombiakas.
Šv. Faustinos namelis
Keliaujame į Grybo g. Stovintį Šv. Faustinos namelį. Faustina Kovalska šventąja paskelbta 2000 m. Grybo g. Stovi medinis namelis, kuriame ses. Faustina gyveno 1933-1936 m. Pagal Faustinos patirtus regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Nameliu rūpinasi Dievo Gailestingumo paramos fondas. 2008 metais namelis restauruotas, atviras visiems norintiems.
Šv. Faustinos namelis Vilniuje
Antakalnio darbininkų kolonija
Nuo troleibusų parko judame gilyn į Antakalnį ir stojame prie mažų keturkampių vieno aukšto namelių, kuriuos supa vėlesnio laikotarpio daugiabučiai. Tai Antakalnio darbininkų kolonija. Tarpukariu prie Vilniaus buvo nuspręsta statyti hidroelektrinę. Išmanioji Wikipedia įvardija 2 tokios sprendimo priežastis. Pirmoji - augantis elektros poreikis Vilniaus mieste. Antroji - noras suvaldyti Nerį ir apsaugoti Vilnių nuo potvynių.
1938 metais buvo pradėta statyti Turniškių hidroelektrinė. Antakalnio darbininkų kolonijos gyvenamasis kvartalas buvo skirtas statybose dalyvavusiems darbininkams. Tiek hidroelektrinės statybas tiek kvartalo plėtrą sustabdė karas. Pradėta statyti hidroelektrinė buvo susprogdinta karo metu. Tuo tarpu darbininkų kvartalas pradėtas griauti jau po Antrojo pasaulinio karo. Nugriautų namelių vietoje pastatyti daugiabučiai.
Spalvoti šaltiniai
Artėdami prie kelionės pabaigos stabtelėjame prie M. Oginskio gatvės, išklausome pasakojimą ir pro ligoninę patraukiame prie Neries. Galutinis tikslas - Spalvoti šaltiniai, trykštantys Neries pakrantėje.
Antakalnis - tai rajonas, kuriame susipina istorija, kultūra ir gamta. Nuo didingų Sapiegų rūmų iki jaukaus Šv. Faustinos namelio, nuo senovinių kapinių iki modernių pastatų - Antakalnis turi ką pasiūlyti kiekvienam.
Maršrutas nr. 116 – Vilnius. Kompozitorių ir rašytojų kvartalai
tags: #sodo #namai #antakalnyje