Sodyba Dvaro bravoro menė įsikūrusi Prienų raj., Daukšiagirės k., yra ypatinga vieta, kurioje svarbiausias gyvenimo šventes ir įvykius paminėti žmonės atvyksta iš įvairiausių Lietuvos kraštų. Čia prieglobstį randa ir Šv. Jokūbo keliu einantys piligrimai. Visi atvykstantys svečiai sodybos šeimininkė Nijolė LUKOŠEVIČIENĖ pasitinka su šilta šypsena ir jaukiu bendravimu.
Šiandien Dvaro bravoro menė išsiskiria skoningu dizainu, nutapytais paveikslais, išpuoselėtu gerbūviu, jaukia atmosfera. Vis dėlto, taip buvo ne visuomet.
Šiemet nedidelis Pakuonio miestelis (Prienų r.) mini tris išskirtines datas - vietos mokyklai sukanka 200 metų, 275 metai - kai pirmą kartą 1744 m. Darsūniškio parapijos sudarytuose kaimų sąrašuose buvo paminėtas miestelio vardas bei 225 metai, kai buvo įkurta Pakuonio parapija. Todėl miestelio šventė dar šį mėnesį prasidės mokyklos jubiliejaus renginiais ir tęsis per vasarą.
Pakuonio herbe pavaizduota obelis - pasaulio tautų kultūrose motinystės, jos palaiminimo ir derliaus simbolis. Žydinti obelis - amžinos jaunystės, taikos ir grožio įsikūnijimas. Medžio šaknys - tai ryšio su žeme, su šeima simbolis. Upės tėkmė žymi laiką, praeitį, nuolatinį atsinaujinimą. Mat žmonių Pakuonio apylinkėse gyventa jau III-IV a. Tai patvirtino praėjusio amžiaus pradžioje rusų archeologų atlikti kasinėjimai.
Tolimesnė Pakuonio istorija susijusi su visos Užnemunės istorija. Čia anksčiau negu anapus Nemuno panaikinta baudžiava, anksčiau įvestos privalomos pavardės, čia žmonės ir gyveno turtingiau. Nuo Prienų-Kauno plento į Nemuno pusę visas kraštas buvo nusėtas dvarais, palivarkais.
Dabar Pakuonio miestelyje nuolat gyvena apie 500 gyventojų. Žinoma, buvo metų, kai jų buvo kiek daugiau, tačiau pastarųjų metų tendencijos teikia vilčių, kad spartus miestelio tuštėjimas - jau praeityje. Net ir bankrutavus stambiausiai čia veikusiai medžio apdirbimo įmonei, kuri suteikdavo darbo vietų beveik 200 žmonių, pakuoniškiai neišsibėgiojo - gyventojų skaičius išliko stabilus.
Pakuonio seniūnas Antanas Keturakis „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad tie, kurie yra įsikūrę Pakuonio miestelyje, tai jau įsikūrę nuolatiniam gyvenimui. Mat Pakuonis yra labai patogioje susisiekimui vietoje - čia pat Kaunas, Alytus, tad iš Pakuonio žmonės važinėja į darbus miestuose. Taigi kas nori dirbti, darbo tikrai randa. Be to, žmones į Pakuonį traukia ir gamta: nuo Pakuonio iki Nemuno - kaip ranką paduoti.
Prieš keletą mėnesių Pakuonio seniūnu tapęs A.Keturakis tęsia savo pirmtakės, pernai rugpjūčio 1 d. netikėtai mirusios, buvusios seniūnės Nijolės Averkienės darbus. Vasarą pagrindiniu rūpesčiu tampa keliai, kurių asfaltuotų tėra 6,5 kilometro, visi kiti - žvyrkeliai, kaimo keliukai. Tiesa, šią vasarą dvi žvyrkelių atkarpos jau bus asfaltuojamos. Dulkių kamuolių nebeliks važiuojant keliu nuo Ašmintos iki Pakuonio bei nuo Pakuonio iki Dvylikių kaimo.
Seniūnija kreipėsi į Kelių direkciją, prašydami permainų, tačiau sulaukė patikinimo, kad ruošiamas miestelių šaligatvių įrengimo planas, o kai Pakuonis pateks į šį planą, tada jiems ir praneš. „Miestelio centre verkiant reikėtų šaligatvių, nes iki nelaimės tik žingsnelis. Prie kelio yra kadaise buvęs pėsčiųjų takas, bet jis aptrupėjęs ir apaugęs žole. Centre kelią nuo palaikio pėsčiųjų tako skiria senos grandinės, pritvirtintos prie metalinių kuolų. Nežinia, kokia dabar jų paskirtis, nes neatlieka net saugumo funkcijos. Neturi ir estetinio vaizdo“, - kalbėjo seniūnas.
Pakuonio herbe žydinti obelis atsiradusi neatsitiktinai. Sodininkystės tradicijos šiame krašte gyvybingos nuo seno. Kadaise čia klestėjęs sodininkystės ūkis, dabar tapęs UAB „Daugšiagirio sodai“.
Tačiau dominuoja žemės ūkis - seniūnijoje triūsia per 250 ūkininkų. Kaip ir visur, vyrauja grūdinių kultūrų augintojai, kurie nuo bendro deklaruojamo ploto sudaro 60-70 proc. O besiverčiančiųjų gyvulininkyste mažėja, tad Pakuonio seniūnijoje ūkininkai persiorientuoja į kitų gyvūnų auginimą.
Seniūnija gali pasidžiaugti turinti 4 ūkius, kuriuose auginami gražieji danieliai, o viename ūkyje - elniai. Dar kitas ūkininkas yra užveisęs riešutmedžių giraitę - garsėja riešutų auginimu. Net šeši ūkiai deklaruoja, kad verčiasi dekoratyvinių augalų auginimu.
Pakuonio gyventojai turi ką parodyti atvykusiam svečiui. Vieta puiki: netoli Nemuno pakrantė, trys piliakalniai, kurių teritorijos įtrauktos į Nemuno kilpų regioninį parką. Tarp lankytinų vietų yra gražiai sutvarkytas Daukšiagirės dvaras su išpuoselėta aplinka. Buvusioje spirito gamykloje įrengta poilsiui bei susibūrimams skirta Dvaro bravoro menė. Apsistoti kviečia kaimo turizmo sodyba.
Pakuonio herbas
Gegužės 25 d. Pakuonio pagrindinėje mokykloje vyks šios mokslo kalvės 200 metų jubiliejaus šventė. Pasak A.Vaicekauskienės, per 200 metų keitėsi mokyklos tipai, vieta, pastatai, žmonių kartos. Parapinė, daraktorinė, pradinė, šešiametė, septynmetė, progimnazija, vidurinė, dabar - pagrindinė mokykla. 200 metų jubiliejų sutinka nuo jos pastatymo padidėjusi priestatais, išgražėjusi.
Mokyklos aplinką puošia buvusio šios mokyklos mokinio, technologijų mokytojo K.Grigonio ir jo mokinių medžio skulptūros „Mokslų motina - pelėda“ ir „Knygnešiams“, lauko „gluosnių klasės“ suoleliai. Keitėsi mokinių laidos, kartos, mokytojai. Buvę mokiniai tapo tėvais, seneliais, proseneliais... Dabar Pakuonio pagrindinėje mokykloje mokosi apie 100 vaikų iš Pakuonio miestelio ir aplinkinių kaimų.
Mokykloje iš viso dirba 37 darbuotojai, iš jų - 25 pedagogai. „Kaip ir daugumoje kaimo mokyklų, labiausiai trūksta mokinių. Tas mus ir liūdina“, - sakė direktorė. Mokykla kasmet tampa modernesnė: atnaujinta sutvarkyta vidinė edukacinė aplinka, kabinetai, koridoriai, kitos erdvės, mokyklos aplinka. Šiemet pradėtas įrengti ir daugiafunkcis sporto aikštynas.
Vasarai baigiantis Pakuonio laukia dar viena šventė - bus minimos Pakuonio miestelio vardo paminėjimo 275 metų bei Pakuonio parapijos įkūrimo 225 metų sukaktys. Jos susilies į tradicinę miestelio krašto šventę, sutampančią su Žolinės atlaidais.
Pasak šiemet Prienų rajone išrinkto Metų žmogumi Pakuonyje klebonaujančio kunigo Rimo Pilypaičio, nors savo istoriją parapija skaičiuoja nuo 1794 m., kai parapijos įkūrimas buvo teisiškai užbaigtas, visko pradžia buvo pora metų anksčiau - 1792 m., kai Pakuonyje buvo pastatyta maža, šiaudais dengta bažnytėlė, konsekruota Švč. Trejybės vardu. Parapijai buvo paskirtas dvasininkas.
Pirmoji bažnyčia Pakuonyje išstovėjo beveik šimtmetį. Po to ją pakeitė nauja, mūrinė, su vienu bokštu. Tačiau pirmojo ir antrojo pasaulinių karų metais bažnyčia nukentėjo, ypač antrojo metais, kai buvo susprogdintas bokštas, visa 1883 m. statyta bažnyčia smarkiai apdegė. Tad vėlesni metai buvo bažnyčios atstatymo ir bandymo vėl iš naujo gyventi parapijos religinį gyvenimą metai.
Maži atradimai, džiaugsmai ir net nesusipratimai - tai lydi ne tik piligrimus, tačiau ir juos sutinkančius apgyvendinimo paslaugas siūlančių sodybų, dvarų šeimininkus, o vietos žmonės, nors kol kas labiau įžvelgia emocinę, o ne ekonominę naudą, tiki piligriminio turizmo ateitimi Lietuvoje.
Svarbu ir tai, kad piligrimams siūlomos nakvynės yra kitokios nei įprastos komercinės - nakvynės vietų šeimininkai tokiems keliautojams pastogę suteikia už 5-15 eurų. Šią vasarą, pasaulį pakeitus pandemijai, daug keliautojų rinkosi kitokias atostogas ir ėjo nuo Žagarės iki Lazdijų vedančiu 500 kilometrų „Camino Lituano“ keliu.
Pakuonio kaime (Prienų r.) esanti sodybą „Lauko burtai - daržo turtai“ šią vasarą piligrimus kvietė apsistoti palapinėje. Tiesa, netradicinėje, o tokioje, kurioje yra lova ir net kilimas. Kaip juokauja patys sodybos šeimininkai - tai yra palapinė su patogumais. Nakvynė vasarą čia kainavo 10 eurų - su pusryčiais, kurie dažniausiai yra tikri kaimiški kiaušiniai.
Ona ir jos vyras yra vilniečiai, o Pakuonis - Onos vyro tėvų namai. Čia šeima ir atsikraustė prasidėjus karantinui, nes Vilniuje, kur gyveno, nebuvo galimybės dirbti nuotoliniu būdu. Taip kartu su vyro tėvais atsirado iniciatyva „Lauko burtai - daržo turtai“.
Keliautojams čia siūloma ne tik nakvynė, tačiau ir pusryčiai bei vakarienė, galimybė pasikaitinti pirtyje. „Esame šeima, kuri viską pasidarėme sau, o paskui pamatėme, kad pro mus eina (piligrimai - aut.) ir nutarėme, kad duris galime atverti ir jiems.
Pakuonio kaime esanti sodyba „Lauko burtai - daržo turtai“
Tie, kurie piligriminiu keliu ėjo per Panevėžio rajone esantį nedidelį Rūtakiemio kaimą ir stabtelėjo parduotuvėje, greičiausiai susipažino ir su čia dirbančia pardavėja Rasuole, kuri aktyviai kalbina keliautojus.
Šios nedidelės kaimo parduotuvės šeimininkė Danutė Murmokienė, sako, kad „Camino Lituano“ keliu pradėjus eiti keliautojams, parduotuvės šeimininkai šalimais pastatė medinį stalą ir suoliukus. „Gaila žmonių. Atsisėda ant pievos, prie parduotuvės. Sakau, greičiau darom ką nors, juk sarmata. Taip ir sugalvojom tą staliuką“, - juokėsi parduotuvės šeimininkė.
Pavyzdžiui, dabar užsakomi pleistrai, mat kartais žmonės ateina nutrintomis kojomis, taip pat konservai, kuriems atidaryti nereikalingas peilis: „O kodėl ne? Sakau, kad parduotuvėje turi būti to, ko prašo. Kad ir nedideliais kiekiais užsakome.“
Andrius Pojavis prie Rūtakiemio parduotuvės
Telšių rajone esanti „Gražinos sodyba“ piligrimų stotele taps kitąmet, kai čia bus sužymėta nauja šio kelio atkarpa. Jis ves ir pro „Gražinos sodybą“, kuri nakvynei taip pat priims piligrimus. Dvi dešimtis metų vestuvininkus ir įvairius puotautojus priiminėjusi sodyba keičia savo kryptį bei orientuojasi į ramų šeimų poilsį ir piligriminį turizmą.
Greta Panevėžiuko (Kauno r.) įsikūrusi „Garsios tylos sodyba“ taip pat priima piligrimus nakvynei. Kalbėdamas apie piligriminį turizmą S.Šatkauskas minėjo, kad jo sėkmė ateityje priklauso nuo keliaujančiųjų srauto.
Garsios tylos sodyba
Per Lietuvą besidriekiantis piligriminis kelias leidžia pažinti ir Rozalimą - nedidelį miestelį Pakruojo rajone. Kelias iki jo atveda miško keliais, o miestelio centrinė gatvė yra urbanistikos centras.
Daukšiagirėje (Prienų r.) ateinančius į dvaro bravoro menę dažnai pasitinka... katinai. Vėliau, išglosčius katinus, galima susipažinti ir su šeimininke Nijole Lukoševičiene. Nakvynė čia kainuoja 10 eurų, o pusryčiai ir vakarienė -nuo 5 eurų.
Daukšiagirės dvaro bravoro menės katinai
Tie, kurie keliavo palei Kauną vedančio kelio etapais, užsuko į Babtyno-Žemaitkiemio dvarą ir susipažino su jo šeimininku Mindaugu Šventoraičiu, įspūdžiais apie viešnagę taip pat dalinosi vieni su kitais. Visų pirma, piligrimus nakvynei priimantis M.Šventoraitis iš viso neima užmokesčio ir dar pavaišina vakariene, pusryčiais.
Dvaro nuoma pobūviams Daukšiagirio bravoro sodyba:
- Organizuojame pokylius
- Yra įrengtos kelios salės
- Nakvynė
- Įrengta pirtis
Jūsų paslaugoms:- pokylių salė su židiniu (iki 30 vietų)- pokylių salė iki 100 vietų su šokių sale- kambariai nakvynei (visiems svečiams)- maitinimas ir aptarnavimas.
Daugšiagirio sodyba, Pakuonio seniūnija, Prienų r. Nuo Kauno esame už 30 km.
Laivo nuoma
- Šventė vandens prieglobstyje - tai Jums gali suteikti kateris „Vakarė“. Tai naujas, tik 2008 metais pastatytas ir nuleistas į vandenį didelis komfortiškas kateris, kuris dabar plaukioja Kauno mariomis.
- Apie 6 tonas sveriančiame 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio kateryje telpa daug žmonių. Laivas yra puikiai pritaikytas smagiam pasiplaukiojimui. Katerio viduje yra įrengta šventėms pritaikyta kajutė - salė, baras - virtuvėlė, šaldytuvas, tualetas. Galėsite pasijusti tikrais keliautojais - juk žmonės leidžiasi į keliones per jūras panašaus dydžio jachtomis. Bet galėsite padaryti tai linksmai - kateryje „Vakarė“ yra puiki garso aparatūra.
- Viršutiniame laivo denyje yra įrengta apžvalgos aikštelė. Iš ten Jūs galite pasigėrėti puikiais Kauno marių vaizdais, pabūti gamtoje. Kateris „Vakarė“ yra puiki vieta smagiai atšvęsti gimtadienius, mergvakarius ar bernvakarius, tiesiog smagiai praleisti laiką su draugais.
Katerio „Vakarė“ paslaugos:
- Organizuojame vestuvinius plaukiojimus;
- Bernvakarius;
- Įmonių šventes gamtoje;
- Žvejybinius plaukiojimus Kauno mariose;
- Mergvakarius ir kitas šventes laive.
Maršrutai po Kauno marias:
- į Meilės įlanką;
- į Rumšiškes;
- į Kruonio hidroelektrinę;
- Naktinius plaukiojimus Kauno mariomis.
Plaukiojant Kauno mariomis maršrutą ir kelionės laiką Jūs galite pasirinkti ir patys.
Sodybų nuoma Kaune
Kaunas - Lietuvos širdis ir pamatyti daug galima ne tik jame, bet ir visoje Kauno apskrityje. Sodybų nuoma Kauno apylinkėse yra puikiai išvystyta, todėl savo poreikius geriausiai atitinkantį variantą ras kiekvienas. Čia laukia jaukios sodybos asmeninėms šventėms ar poilsiui su šeima bei draugais, pirties nameliai, vilos. Didesnės sodybos Kauno apskrityje populiarios vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms ir kitoms didelėms šventėms, nes turi įrengtas banketų sales.
Pasirinkus sodybos nuomą Kauno apskrityje poilsį gamtoje galėsite derinti su įvairiomis pramogomis, pažintinėmis, kultūrinėmis ir edukacinėmis programomis.
Daugšiagirės dvaro istorija
Daugšiagirės dvarą pastatė broliai žydai: Dovydas, Sijus ir Meinoras Frenkeliai. Dovydas, rūpindamasis ekonomine nauda, šalia įsteigė ir spirito varyklą. Po Frenkelių valdymo laikotarpio buvo dar keli šeimininkai.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje dvaras buvo parduodamas aukcione, kuriame varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Aukcione nugalėjo K. Kudirkienė, tačiau to meto aukštas valdininkas J. Norkaitis rankų nenuleido ir į dvarą sugrįžo kitu - meilės - keliu. Jis susipažino su aukcione nugalėjusios K. Kudirkienės dukra, ja susižavėjo, įsimylėjo ir pasipiršo. Kai mergina ištarė taip, pora atšoko vestuves ir jaunai šeimai, kaip kraitis, atiteko dvaras.
J. Norkaičio valdymo laikais dvaras ypatingai suklestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau - kumetynas.
To meto dvaro šeimininkus buvę darbuotojai minėjo tik geru žodžiu: jie buvo apibūdinami kaip geri, bendraujantys žmonės, rodantys ypatingą pagarbą darbuotojams. Dvaro sodininkui šeimininkai buvo pastatę atskirą namą.
Daugumą prisiminimų dabartinei dvaro spirito varyklos pastato šeimininkei Nijolei Lukoševičienei papasakojo to meto dvaro kalvis Ptakas. Jį, 17-metį jaunuolį, dvaro šeimininkas J. Norkaitis parsivežė iš Vilniaus. Buvusios salyklos patalpas pavertė kalve. O Ptakui skyrė dviejų kambarių butą kumetyne. Taip J. Norkaitis Ptakui parūpino darbą ir stogą virš galvos.
Vienas ryškiausių Ptako prisiminimų yra prezidento Antano Smetonos vizitai pas savo geriausią draugą Lietuvos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorių J. Norkaitį.