Keliaujant po Krekenavos regioninį parką, verta aplankyti Burvelių kaimą - vieną gražiausių šio parko kampelių.
Krekenavos regioninio parko panorama
Čia, vaizdingose Nevėžio pakrantėse, tarsi sustojęs laikas: vos ne kiekvienas žemės grumstelis dvelkia praeitimi. Aplinkui driekiasi pelkėtos pievos, o tolimoje praeityje kalva buvusi saloje.
Ką pamatyti pakeliui į Burvelius?
Atvykstantiems nuo Panevėžio pirmiausia siūloma užsukti į Upytės piliakalnį, kuris yra Upytės memorialiniame draustinyje. Upytės piliakalnis (piliavietė), dar vadinamas Čičinsko kalnu, yra dešiniajame Vešėtos krante, netoli santakos su Uostrautu. Kalvos šlaitai statūs, plotas - 3 ha. Viršuje supiltas akmenimis sutvirtintas pylimas. Piliakalnio šiaurės rytinėje dalyje yra įspūdinga 6 m gylio įdauba. Spėjama, kad čia stovėjusi pilis buvo XIII - XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimos Upytės žemės centras. Kovose su Livonijos Ordinu ši pilis turėjo gynybinę reikšmę.
Nuo Upytės iki Stultiškių tik trys kilometrai ir Jūs - Linų muziejuje. Vėjo malūnas statytas 1880 m. Jame įrengta linų muziejaus ekspozicija.
Grįžę į Upytę, rinkitės Krekenavos kryptį. Pakeliui į Krekenavą, Iciūnų kaime stovi autentiškas V. Svirskio kryžius. V. Svirskis - garsus XIX a. Kiek pavažiavus, dešinėje kelio pusėje - Rodų koplyčia-mauzoliejus. Italų architekto L.C.Anikinio projektuota koplyčia pastatyta 1861 m., Rodų dvarininkams Švoinickiams užsakius.
Nuo Krekenavos pasukus Pašilių miško link, nuorodos nuves į Pašilių stumbryną. Vienintelis Baltijos šalyse stumbrynas gyvuoja jau 40 metų. Visus metus lankytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio plūsta pasigrožėti šiais miškų galiūnais.
Pašilių stumbrynas
Šalia stumbryno aplankykite partizanų žemines. Žeminės buvo įrengtos 1944 m. Jose slėpėsi Stasio Eitminavičiaus vadovaujamas partizanų būrys. Buvo penkios žeminės, prie jų lizdai kulkosvaidžiams, valgykla ir sandėlis.
Nuo partizanų žeminių artimiausias lankomas objektas - šalia Krekenavos girininkijos, Varnakalnyje įrengtas „Girinio takas“. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Pusės kilometro ilgio takas vingiuoja vaizdingame miške. Čia susipažinsite su Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais ir pan. Tako pabaigoje Girinio namelyje - pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio - regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.
Netoliese už girininkijos aplankykite akmenį „Rapolą“, gulintį Linkavos upelyje. Tai - gamtos paminklas. Akmens matmenys: ilgis - 5,14x m, plotis - 4,18 m, aukštis - 2,55 m, apimtis - 14,54 m.
Toliau siūlome rinktis kryptį link Burvelių kaimo. Pakeliui vertas dėmesio - Barinės kapinynas - kultūros paminklas. 1981-1982 metais kapinyną kasinėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija (vad. A.Striaukaitė-Petrulienė). Nustatyta, kad šiaurinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti X-XII amžiais su žirgų aukomis. Pietinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti XII-XV amžiais.
Artėdami link Burvelių kaimo, užsukite į Daniliškio Liepų alėją. Liepų alėja, buvusio Daniliškio dvaro dalis - gamtos paveldo objektas. 263 metrų ilgio alėjoje auga 263 liepų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Daniliškio dvaras jau buvo žinomas XVI a. pabaigoje. Tada jis priklausė Mlečkoms. Pačioje XVI šimtmečio pabaigoje Jono Konstantino Mlečkos seseriai ištekėjus už Zavišos, Daniliškiai perėjo šios giminės žinion.
Burvelių alkakalnis
Burvelių alkakalnis buvęs aukštaičių žemėse, kairiajame Nevėžio krante. Jis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai įspūdinga, medžiais apaugusi kalva. Jos ilgis apie 250 m, o aukštis nuo Nevėžio pusės 15 m. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui.
Burvelių alkakalnis
Ką dar galima aplankyti Krekenavos apylinkėse?
Grįžus į Krekenavą, verta pasivaikščioti po miestelį. Miestelio aikštė ir gatvių tinklas - Krekenavos urbanistinis draustinis. Krekenava žinoma nuo Vytauto Didžiojo laikų. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1409 m. Miestelis 2009 metais šventė 600 metų vardo paminėjimo jubiliejų. Būtinai aplankykite Krekenavos bažnyčią, garsią stebuklingu Dievo Motinos paveikslu bei dailininko R.
Nuo Krekenavos link Kėdainių pavažiavę apie 7 km, lygumų kraštą siūlome apžvelgti nuo Bakainių piliakalnio. Kultūros paminklas - piliakalnis yra kairiajame Liaudės krante, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Surviliškio. Upės vaga ir gilus, platus slėnis juosia piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų, tik rytuose jis siekia aukštą lygumą. Aikštelė trapecijos formos, kurios rytiniame ir vakariniame galuose yra pylimai.
Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje; mūšyje žuvęs vadas, o žmonės kepurėmis jam kapo vietoje didelį kalną supylė. Kalbama, kad lietuviai seniau tenai dievams aukojo. I.Kšivickis spėjo čia buvus Eigintų pilį, kurią 1372 metais sudegino kryžiuočiai.
Verta užsukti į Leonardavo dvarą. 1881 m. dvarą valdė Leonardas Bitautas. 1905 m. dvare gyveno 61 žmogus. 1940 m. buvo rasta daug senų knygų, daugiausia prancūzų kalba. Šios knygos dabar saugomos centrinėje valstybinėje bibliotekoje Vilniuje. Iš buvusių dvaro pastatų likęs tik vienas. Didžiausia buvusio Leonardavo dvaro vertybė - parkas. Leonardavo dvaro parke skulptoriaus A.
Važiuojant tolyn užsukite į J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus įsikūręs vaizdingame Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, kur slepiama draudžiama spauda. Ekpozicija įkurta 1987 - 1991 metais. Svirnas susijęs ir su J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla.
Kalnelio kaime auga reto grožio daugiakamienė pušis - gamtos paveldo objektas. Tai - šakotas medis, kurio aukštis apie 14 m.
Siūloma keliauti numatytais pėsčiųjų, dviračių, automobilių maršrutais. Apžvelgti apylinkes galima ir plaukiant Nevėžio upe. Mėgstantys ramų poilsį gali apsistoti įrengtose poilsiavietėse ir kaimo turizmo sodybose.
Visa informacija apie parką, jo lankymo ir poilsiavimo galimybes suteikiama Krekenavos regioninio parko lankytojų centre.
Apgyvendinimas ir maitinimas
Kavinė-baras (šalti užkandžiai, karšti patiekalai, gėrimai). Darbo laikas: kasdien nuo 9 val.
Kaimo turizmo sodyba „Pas Rapolą“, Čiūrų k., Panevėžio r.
Stovyklavietė „Stumbrynė“, Girelės vns. (šalia Pašilių stumbryno).
Mėgstantiems savo ruoštą maistą, geriausia apsistoti Gringalių, Kalnelio, Pašilių ir Deblono miškuose bei Mučiūnų k.
Surviliškis
Manoma, kad Surviliškio pavadinimas kilęs iš lietuviško asmenvardžio Survila, Survilas. Surviliškis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1500 m., kai Surviliškio dvarą Vilniaus vyskupo A. Taboro broliui, dvaro maršalui Bartošui Taboraičiui perleido Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. 1505 m.
Turtingą apylinkių istoriją mena Burvelių alkakalnis (Mlečkos kalnas, Mileškalnis ar Koplyčkalnis) prie Nevėžio ir įspūdingas Bakainių piliakalnis, kurį iš trijų pusių supa Liaudės upė. Įtvirtintas piliavietes kronikose mini kryžiuočiai. Bakainių piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia-XIV a.
Manoma, kad apie 1592-1597 m. Surviliškyje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Dabartinė medinė Nukryžiuotojo Kristaus bažnyčia iškilo 1791 m. Surviliškyje 1906-1911 m.
Nuo 1703 m. Surviliškio miestelyje rengiami turgūs, o nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Surviliškio gyventojus lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu lietuviškomis knygomis aprūpindavo knygnešiai. Keletą metų Surviliškyje gyveno lietuvių kultūros veikėjas Mikalojus Akelaitis (Akelevičius). Surviliškyje kunigavo ir buvo palaidotas knygnešys Juozapas Skorupskis (Skorupskas).
1921 m. Surviliškyje buvo pradinė mokykla, paštas, sveikatos bei veterinarijos punktai, vaistinė, „Aušros“ kooperatyvas, spirito varykla (Sūriškių dvare), veikė 9 parduotuvės. 1932 m. buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas per Nevėžį (inž. Pranas Markūnas), tačiau susprogdintas per II pasaulinį karą. Yra išlikusios tilto liekanos.
II pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė (apie 100 asmenų). Partizaninio karo metu Surviliškio apylinkėse vyko aktyvus pasipriešinimas sovietų valdžiai. Čia veikė kovotojų būriai, vadovaujami Broniaus Karbočiaus-Bitės, tapusio Briedžio rinktinės, o vėliau - ir paskutiniuoju Vyčio apygardos vadu.
Nuo XIX a. vidurio miestelyje vyko aktyvus tautinis judėjimas. Kazokų kaime gimė ir Surviliškio pradinę mokyklą lankė pirmasis karo su Sovietų Rusija mūšio lauke žuvęs savanoris Povilas Lukšys (1886-1919). Jo pusbrolis, šaulys Floras (Flioras) Lukšys dalyvavo Klaipėdos sukilime ir žuvo 1923 m.
Surviliškyje gimė III Seimo narys Antanas Valavičius, o Užupės kaime - Steigiamojo seimo narė Morta Lukošytė (1922 01 20-1922 11 13).
XIX a. pab.-XX a. pr. Surviliškio apylinkėse gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos kryždirbys Vincas Svirskis (1835-1916). V. Svirskio kryžiai laikomi lietuvių liaudies mažosios architektūros šedevrais. Vieną iš tokių šedevrų rasite prie Surviliškio Vinco Svirskio mokyklos. Kryžius su šv. Onos, mokančios Mariją, ir šv. Stanislovo horeljefais sukurtas XIX a. pabaigoje. Dar vienas kryžius (1894 m.) saugomas mokykloje.
Surviliškyje apžiūrėkite bažnyčios kompleksą, Vinco Svirskio kryžius, kapą, paminklus jam, pasižvalgykite nuo apžvalgos aikštelės, pasivaikščiokite kabančiu pėsčiųjų tiltu.
Pažintinis - poilsinis maršrutas Nevėžiu ir jo pakrantėmis
Pažintinis - poilsinis maršrutas Nevėžiu ir jo pakrantėmis per Krekenavos regioninį parką tęsiasi apie 30 kilometrų. Plaukiant galima apžiūrėti kultūros paveldo vertybes: buvusių dvarų sodybas - Murmulių, Ūdrų, Leonardavo, Daniškio, taip pat Bakainių piliakalnį ir kapinyną, Burvelių alkakalnį, Barinės kapinyną, J. Tumo-Vaižganto sodybą ir Ustronės knygnešių muziejų.
Nevėžis pasižymi keista savybe - teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, o Lietuvos Vidurio žemuma žemėja šiaurės pusėn.
Keliaujant šiame krašte verta aplankyti Ustronės vienkiemyje svirne įkurtą knygnešystės muziejų, kurio ekspozicijoje pasakojama apie spaudos draudimo laikotarpį ir Garšvių knygnešių bendrovės (draugijos) veiklą. Šis svirnas - retai Lietuvoje sutinkamos architektūros: yra iškeltas ant akmeninio rūsio, išsiskiria netradicine apdaila. Tačiau svarbiausia - spaudos draudimo laikais čia buvo įrengta draudžiamų knygų ir lietuviškos spaudos slėptuvė, buvusi tarp rūsio lubų ir pirmojo aukšto ąžuolinių grindų.
Įsivaizduoti tik galima, kaip užsklendę duris ir užtemdę langus, prie žvakių valstiečiai atriša caro valdžios draudžiamų knygų ryšulius, slapta perneštus per sieną ir atgabentus čia, prie Nevėžio krantų. Sklaido knygų puslapius, varto „Aušrą“, „Apžvalgą“ ar „Varpą“...
Garšvių kaime 1885 m. pravažiuodamas apsilankė vėliau garsiausiu Lietuvos knygnešiu tapęs Jurgis Bielinis. Jis su vietiniu ūkininku Kazimieru Ūdra ir nutarę gabenti draudžiamas lietuviškas knygas. Draugijai priklausė A. Ladukas, V. Kazanauskas, J. Nesteckis, J. Račiūnas, J. Sakalauskas ir kiti. Prūsijoje nupirktas knygas samdyti vyrukai naktį slapta pernešdavo per sieną, kartais pasienio saugotojus ir papirkdavo. Kada ir kas ryšulius paims, nešėjai nežinodavo. Paslėptus pelkėtuose krūmynuose ar patikimo žmogaus daržinėje ryšulius paimdavo K. Ūdra, užmaskuodavo ir su vežimu parsiveždavo į savo kaimą. Garšvių organizacija buvo likviduota 1895 m., po to, kai ją įskundė.
Tais senais carizmo priespaudos laikais palei Nevėžį valstiečiai išvežiodavo draudžiamą, nelegalią lietuvišką spaudą. Tie drąsūs vyrai ir moterys taip reiškė savo poziciją ir siekį būti oriais lietuviais. Juos kaimuose palaikė dauguma žmonių. Dabar po šias gražias pakrantes, po parką važinėjama taip pat nelegaliai. Tačiau to važinėjimosi tikslai ir motyvai, deja, - visai kiti ir prieštaraujantys visuomenės daugumos interesams: čia kartais pasivažinėti suburzgia keturračių ir sportinių motociklų fanai.
„Didžiausia mūsų regioninio parko problema - nedrausmingi lankytojai. Su jų chuliganišku ar net vandališku elgesiu aplinkoje susiduriame nuolat. Mat periodiškai tenka išvysti šio elgesio pasekmes: sulaužytus stendus, suoliukus, poilsiavietėse sugadintą kitą rekreacinę ir informacinę įrangą, krūvas šiukšlių. Be to, mechaninėmis transporto priemonėmis negailestingai išvažinėtus gražiausius gamtos kampelius", - pripažįsta Krekenavos regioninio parko vyriausiasis specialistas Robertas Grušauskas.
Važinėjančius mechaninėmis transporto priemonėmis neleistinose vietose žmones regioninio parko darbuotojai galėtų sąlyginai suskirstyti į dvi kategorijas: žvejus ir motociklininkus - keturratininkus. Žvejai, važinėjantys paupių pievomis, paprastai turi savo pamėgtas vietas Nevėžio pakrantėse. Sulaikyti pažeidėjai dažniausiai teisinasi nežinoję, kad regioniniame parke ne keliais važinėti draudžiama. Situaciją dažniausiai pavyksta išspręsti taikiai - perspėtas žmogus nedelsdamas automobilį perstato leistinoje vietoje. Žinoma, pasitaiko ir tokių vairuotojų, kurie sąmoningai ignoruoja parko direkcijos darbuotojų reikalavimus, taigi šiems nieko kito nebelieka, kaip surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus.
Pasak parko vyriausiojo specialisto, žmogui svarbu išaiškinti draudimo važinėti paupiais esmę taip, kad jis ne tik pats suprastų, bet dar ir draugams galėtų pasakyti. Pasakojo, kad vairuotojų drausminimas, gamtosauginių idėjų skleidimas jau duoda rezultatų. Šiemet apžiūrėjus kraštovaizdžio būklę, pavyzdžiui, Krivulių kaime, nustatyta kad, lyginant su ankstesniais metais, žymiai sumažėjo paupių digresijos (nuvažinėjimo, nutrypimo) laipsnis.
Tačiau kur kas didesnis parko direkcijos darbuotojų galvos skausmas - keturračių ir sportinių motociklų vairuotojai. Šie vairuotojai dažnai tiesiog nepaiso draudžiančių ženklų, o jų vairuojamos priemonės padaro daug žalos. Be to, keturračiai ir sportiniai motociklai lengvai nugali automobiliui neįveikiamas kliūtis. Negelbsti net specialiai įrengtos kliūtys - užtvarai, barjerai ar įkasti stulpai.
Žvelgiant į ramią Nevėžio tėkmę susimąstai. Kas skatino paprastus kaimiečius, gal net skaityti menkai temokėjusius, taip rizikuoti dėl lietuviško spausdinto žodžio? O kas skatina dabartinį žmogų, gal net su aukštojo mokslo diplomu ir gerai įvaldžiusį šiuolaikines informacines technologijas, sėsti ant galingos mašinos ir subjauroti savo tėviškės kampelį?
Krekenavos regioninis parkas
Krekenavos regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Regioninio parko plotas - 11 589,7 ha. Teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Regioninio parko teritorija yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Lygumų ir dirbamų laukų krašte išlikęs Nevėžio senslėnio gamtinis kompleksas su senvagėmis, įsigraužusiais Liaudės, Upytės ir Linkavos upių slėniukais, vešliomis slėnio pievomis, drėgnais ir sunkiai praeinamais Pašilių, Gringalių, Kalnelio ir Ramygalos miškais bei pelkynais. Nevėžio senslėnis - didžiausia Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybė. Daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai.
Parke aptinkama 1019 augalų rūšių, tarp jų 37 saugomos. Nevėžio slėnyje bei jo intakų - upelių slėniuose yra išlikusių natūralių pievų bendrijų. Čia auga retos augalų rūšys - boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, didžioji džioveklė, šalmuotoji gegužraibė ir kt. Didelę parko teritorijos dalį sudaro miškai, vietomis išsibarstę senų ąžuolynų plotai. Miškuose galima pamatyti retus augalus: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį.
Regioninio parko teritorijoje sutinkamos 844 gyvūnų rūšys, iš jų - 43 saugomos. Parke gyvena nemažai žinduolių: ūdrų, bebrų lazdyninių miegapelių, tauriųjų elnių, šernų, stirnų, danielių. Miškuose ir laukuose galite sutikti klajojančius stumbrus (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje (apie 50 gyvūnų).
Krekenavos regioniniame parke esantys kultūros ir paveldo objektai:
- Pašilių stumbrynas
- J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus
- “Girinio takas”
- Bakainių piliakalnis
- Čičinsko kalnas
- Burvelių alkakalnis
- Akmuo Rapolas
- Daniliškio liepų alėja
Krekenavos regioniniame parke saugomas Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdis. Didžiausia monotoniško Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybė - Nevėžio senslėnis su senvagių virtinėmis. Čia prasidėjo europinių stumbrų atgimimas. Gausu dvarviečių. Knygnešių istorijai itin svarbus Ustronės dvarelis.
Krekenavos apylinkės garsios dėl žymiausio XIX-XX a. Krekenavos regioninio parko kraštovaizdis su vertingiausiu Nevėžio slėnio ruožu ir su prie jo prisišliejančia teritorija sukurtas moreninės akumuliacijos ir fliuvioglacialinių erozinių procesų. Jam būdinga raiški morfologinė slėninė struktūra.
Bendras augalų rūšių skaičius - 1 024, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 25 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Bendras gyvūnų rūšių skaičius - 847. Žinduolių - 45, iš jų 15 saugomos Europos Bendrijos, 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių - 159, iš jų 26 saugomos Europos Bendrijos, 16 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvų - 22. Varliagyvių ir roplių - 14, iš jų 4 saugomos Europos Bendrijos, 3 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje saugomas Nevėžio senslėnio su senvagėmis ir natūraliomis pievomis kraštovaizdis, gyvūnų rūšys, kultūros paveldo vertybės (buvusių dvarų sodybos, Bakainių piliakalnis su priešpiliu, Bakainių kapinynas, Burvelių alkakalnis, Barinės kapinynas, J.
Krekenavos urbanistiniame draustinyje saugoma Krekenavos miestelio istorinės dalies urbanistinė (planinė, erdvinė, tūrinė) struktūra, tradicinis teritorijos ir atskirų sklypų užstatymo tipas, tradicinė statinių architektūrinė išraiška, Krekenavos Švč.
Upytės istoriniame draustinyje saugomas istoriniu požiūriu vertingas Upytės, Tarnagalos piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu, Upytės Šv.
Krekenavos regioniniame parke yra 5 gamtos paveldo objektai, iš jų 1 gamtos paminklas (akmuo Rapolas).
Saugomos teritorijos traukia lankytojus savo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Dažnas, užsukęs į nacionalinį ar regioninį parką, nori išsivežti suvenyrą ar tiesiog gerą prisiminimą. Siekiant atkreipti lankytojų dėmesį į vietinių gyventojų gaminamus produktus ir teikiamas paslaugas, buvo sukurtas Saugomų teritorijų produkto ženklas. Ženklo turėtojas pirmiausiai bus tas, kuris gyvena ar veiklą vykdo saugomoje teritorijoje, taip pat savo veikla nepažeidžia saugomų vertybių.
Saugomų teritorijų produkto ženklas - viena iš darnaus turizmo skatinimo priemonių. Saugomų teritorijų produkto ženklo simbolis (paukštis) yra bendras visoms Lietuvos saugomoms teritorijoms, skiriasi tik parkų pavadinimai.
lankytis telmologiniuose, zoologiniuose (teriologiniuose, herpetologiniuose, entomologiniuose, ornitologiniuose) draustiniuose nuo balandžio 1 d.