Medinė architektūra Lietuvoje turi gilias tradicijas, tačiau daugelis vertingų pastatų susiduria su išsaugojimo iššūkiais. Šiame straipsnyje aptarsime medinės architektūros istoriją, jos ypatumus Vilniuje ir Kaune, bei pastangas išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.
Medinės architektūros istorija Lietuvoje
Nors mediena jau gilioje senovėje buvo naudojama kurui, statyboms bei įvairių ūkio padargų gamybai, miško ir medienos pramonės užuomazga Lietuvoje laikytinas XIV a. paplitęs būdinis verslas. Būdos buvo pirmosios miško verslo įmonės, gaminusios parduoti įvairius medienos sortimentus bei gaminius. Būdų pavadinimas kilęs nuo laikinojo tipo pastatų - būdų, kuriose gyveno miško darbininkai.
Būdos minimos dar 1379 m. Kęstučio ir Jogailos paliaubų sutartyje su Kryžiuočių ordino magistru. Sutartis leido Lietuvos ir Prūsijos pasienio gyventojams laisvai medžioti miškuose, žvejoti, turėti būdas ir gaminti storus ąžuolinius tašus. Būdas Lietuvos miškuose steigė feodalai - miškų savininkai arba nuomininkai, dažniausiai patys miško pirkliai. Ilgainiui Lietuvos miškuose atsirado labai daug monopolistų, įvairiais keliais įsigijusių teisę (koncesijas) eksploatuoti esamas ir kurti naujas būdas. Būdų nuomininkais tapo vokiečių pirkliai, vienuolynai, karaliaus dvaro pareigūnai. Taigi 1379 m. laikytini medienos apdirbimo pramonės įsteigimo Lietuvoje data.
Apie medžių kirtimą ir jų plukdymą upėmis užsiminė vokiečių kilmės romantikas A. Pagrindiniais miško gaminiai ko gero reiktų laikyti vančosą, klepkas ir pelenus.
Iš gaminių, skirtų statyboms, šaltiniai mini įvairiausias kartis ir mietus (žerdj), stulpus dranicas, malksnas (gontai, skindeliai). Pastarieji buvo gaminami iš pušies ir skirti stogams dengti, tverti tvoroms. Iš smulkesnių gaminių Matusas mini malkas, luobas (stogams dengti, indams), karnas (apavui). Pagal tai, kokia buvo smulkių gaminių paskirtis, galime teigti, kad jie buvo gaminami iš esmės vietinei rinkai.
Vienas iš pagrindinių būdininkų gaminių buvo pelenai. Pelenus specialiai tam skirtose krosnyse išgaudavo jau minėti peleninkai. Pelenus gamino iš vinkšnos, guobos ir uosio medienos.
Dervos ir deguto gamyba buvo taip pat gana populiari. Šaltiniuose minima „virta“ ir „nevirta“ derva. Šiomis naudmenomis užsiimdavo degutininkai (degtiari). Ko gero, nuo jų pavadinimo ir yra kilęs, Lietuvoje gana plačiai paplitusio, Degučių kaimo pavadinimas.
Vyža (vyžas) - iš karnų pintas bekulnis apavas. Vyžoms pinti naudojo išmirkytas liepos, gluosnio, kartais ir karklo karnas. Karnas lupdavo pavasarį medžiams sprogstant. Prie kojų tvirtinamos apyvarais - kanapinėmis, lininėmis arba odinėmis virvutėmis. Žieminės vyžos būdavo ilgesnės ir platesnės, kad galima būtų apsimauti dvejas ar trejas kojines. Tų vyžų vidurį dar lopydavo milu ar oda, kad jos būtų šiltesnės ir nebyrėtų sniegas. Vyžas pindavo daugiausia vyrai.
1825 m. Žiežmariuose veikė popieriaus fabrikai. Tai pagrindinės girininkijos pajamos, gaunamos už medieną biržėse, vykdant rinktinius, sanitarinius kirtimus, tvarkant (darbus atlikdavo girininkijų samdyti darbininkai) vėjavartų, gaisrų, miško kenkėjų pažeistus medžius.
Miškų departamentas 1845 m. birželio 30 d. siuntė raštus į gubernijų apygardas ir ragino ieškoti šeimų, kuriose yra daug sūnų, galinčių eiti girių prievaizdų (padlesovščiki), eigulių pareigas. Mat dar nuo LDK laikų siekta, kad tėvams pasenus miškų saugojimu rūpintųsi jų vaikai.
Pagal tuometinius įstatymus buvo numatyta, kad ten, kur trūksta valstiečių, galinčių dirbti miškų apsaugoje, turėtų būti atkelti kiti. Sargo šeimai prie kaimo turėjo būti skiriama 12 deš. žemės, o jei žemės nederlingos - 16-50 deš.
Dirbantys šauliai turėjo padėjėjus. Kiti šeimos vyrai buvo atsarginiai, esant reikalui galintys pakeisti šaulius. Šauliai į rekrutus neimami, mokesčių nemoka.
Medinė architektūra Vilniuje
Kadaise kone visas miestas buvo medinis. Populiarėjant mūrui medinė statyba ėmė nykti. Tai vyko ir natūraliai, ir dėl statybos reikalavimų pokyčių.
Mediniai pastatai Vilniui, kaip ir kiekvienam miestui, buvo pavojingi, XVIII amžiuje kilo daugybė gaisrų, suniokojusių ištisus kvartalus, skirtingas Senamiesčio dalis, tad galiausiai nauja medinė statyba čia buvo apribota. Atsirado draudimų, nurodymų, padalijimų į medžio ir mūro pastatų zonas. Viena tokių medinių pastatų zonų buvo istorinis Žvėryno priemiestis.
Nieko keista, kad kalbant apie gražiausius medinės architektūros pavyzdžius minimas Žvėrynas: čia buvo pastatyta išties įspūdingų namų, didžioji dalis kurių - vasarvietės ir vilos. Ne mažiau įspūdingi ir Markučiai su dvarviete ir užmiesčio vila, kurioje veikia Literatūrinis A.Puškino muziejus, Antakalnio Vasaros, Pavasario, Mildos gatvės, kuriose išlikę įspūdingų medinių pastatų. Tik juos, priešingai nei Žvėryne, surasti nėra paprasta.
Medinė architektūra nėra ilgaamžė, tad Vilniaus kontekste išlikusi architektūra formavosi panašiu laikotarpiu, XIX amžiaus antrojoje pusėje, tuomet buvo medinių pastatų bumas. Medinė architektūra ne visada išraiškinga, ypatinga, tiesiog tai buvo greita ir pigesnė statyba.
Viena banga - XIX amžiaus antrojoje pusėje, Vilniuje nutiesus geležinkelį, kai padaugėjus gyventojų masiškai trūko gyvenamųjų vietų. Antrasis tarpsnis - tarpukaris. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorijos keitėsi, panašios tendencijos tikėtasi ir po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ankstyvasis sovietmetis paliko ne tiek daug medinės architektūros pavyzdžių.
Atrodo, kad visos architektūros istorijos kontekste medinė architektūra susitraukė iki dviejų paskutinių amžių.
Šiam architektūros stiliui būdingi augaliniai motyvai, daug drožinių, detalių, gražūs, išraiškingi pastatai.
2004 metais architektės mokslininkės inventorizavo apie du tūkstančius medinių pastatų. Taip pat buvo atrinkti du šimtai vertingų pastatų. Strategija buvo parengta, po poros metų ji turėjo būti įgyvendinta, bet nebuvo skirta lėšų. Reikšmingas darbas atsidūrė stalčiuje.
Dalį medinių pastatų buvo pasiūlyta įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dalis tiesiog sunyko, juos pakeitė stiklas ir betonas, arba jie baigia sunykti negrįžtamai.
Medinės architektūros muziejus - taip pat tos strategijos dalis. Tiesa, įgyvendinant ją buvo numatytas medinės architektūros centras (muziejus), savo koncepcija turėjęs priminti Rumšiškes, ir planuotas Šnipiškėse, tačiau galiausiai viskas pasikeitė.
Medinė gyvenamoji architektūra - viena dalis, dar turime sakralinę ir viešosios paskirties architektūrą. Vilniuje išlikusi medinė cerkvė Naujojoje Vilnioje ir bažnyčia Pavilnyje, neišlikusi Lukiškių mečetė.
Sovietmečiu veikė kino teatras „Vasara“, Vokiečių okupacijos metais ten, kur dabar įsikūręs gėlių turgelis šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, veikė kino teatras „Helios II“.
XX amžiaus medinės parduotuvės pavyzdys yra Šnipiškėse. Žvėryne dar turime buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę, Antakalnyje, Sapiegų parke, medinį buvusios karo ligoninės kompleksą.
Vienas nuostabus medinis pastatas - Žvėryne, Vytauto g. 49, pastatytas prieš 1901 metus. Beje, jau pradėtas tvarkyti. Šiam pastatui pasisekė, jis turi vieną šeimininkę, tai labai geras ženklas, mat vienam žmogui priimti sprendimus daug paprasčiau, nei susitarti keliems savininkams.
Tvarkant Polocko g. 52 medinį pastatą dirbo daug komandų, profesionalų, kurie atitiko išties aukštus reikalavimus.
Svajoti, kad bus restauruoti visi medinės architektūros namai, kol kas naivu, bet stengiamės bent būti pavyzdžiu, kaip įmanoma tai padaryti. Parodyti tiems, kas galbūt turi lėšų ir galimybių, kad viskas įmanoma. Galime mes, galite ir jūs.
Rūtų gatvėje, Antakalnyje, - dar vienas gražus, bet griūvantis, nebepanašus į save medinis pastatas. Išskirtinė ir vila Markučiuose greta Literatūrinio A.Puškino muziejaus. Deja, tik iš nuotraukų matyti, kokia ji buvo įspūdinga, ypač jos medinės kolonos.
Žmonės šiame name gyveno iki maždaug 2016 metų. Kaip paaiškino meistrai, mediena jame neišpuvusi, bet pirmoji kriauklė ir tualetas buvo įrengti būtent muziejui, nors čia iki tol gyveno keturios ar penkios šeimos. Namas buvo pakrypęs, pamatai nusėdę, vėjo perpučiamas.
Medinė architektūra Kaune
Kaunas taip pat pasižymi medinės architektūros pavyzdžiais, ypač išlikusiais iš Pirmosios Respublikos laikotarpio. Šie pastatai atspindi to meto architektūros tendencijas ir yra svarbi Kauno miesto istorijos dalis.
Kauno medinės architektūros pavyzdžiai:
- Namas Kaune, E. Ožeškienės g.
- Namas Kaune, Kęstučio g. 52
- Namas Kaune, Vytauto pr. 67
- Namas Kaune, Kęstučio g. 79
- Namas Kaune, K. Donelaičio g. 6 / Kęstučio g. 53
- Namas Kaune, Kęstučio g. 31
- Namas Kaune, Laisvės al. 8
Šie pastatai yra svarbūs Kauno architektūros paveldo elementai, atspindintys miesto istoriją ir kultūrą.
Iššūkiai ir perspektyvos
Medinės architektūros išsaugojimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis didelių investicijų ir kvalifikuotų specialistų. Svarbu atsižvelgti į pastato būklę, jo istorinę vertę ir galimybes pritaikyti jį šiuolaikiniams poreikiams.
Vienas nuostabus medinis pastatas - Žvėryne, Vytauto g. 49, pastatytas prieš 1901 metus. Beje, jau pradėtas tvarkyti. Šiam pastatui pasisekė, jis turi vieną šeimininkę, tai labai geras ženklas, mat vienam žmogui priimti sprendimus daug paprasčiau, nei susitarti keliems savininkams.
Bet čia svarbus kitas momentas: mes galime norėti pastatą išsaugoti, bet reikia atsižvelgti, ar tai privatus turtas, ar jis priklauso valstybei. Šio namo būtų neįmanoma sutvarkyti, jei jis priklausytų keliems privatiems savininkams, nebent įsigytų žmogus, turintis laiko ir energijos imtis tvarkybos darbų.
Į tvarkybos darbus Polocko g. 52-ajame name taip pat buvo žiūrima įtariai, todėl paveldosaugininkai į visus tvarkybos darbus medinės architektūros pastatuose reaguoja su atsarga, bijo per anksti džiaugtis.
Žmonės neturi noro būtinai sunaikinti tai, kas vertinga. Ji buvo uždažyta, ir tiek. Jeigu būtų daręsi euroremontą arba įsirengę skandinaviško stiliaus būstą, galbūt jos nebūtų likę.
Siekiant išsaugoti medinės architektūros paveldą, būtina:
- Sukurti efektyvią finansavimo sistemą
- Skatinti privačių savininkų iniciatyvas
- Užtikrinti kvalifikuotų restauratorių prieinamumą
- Šviesti visuomenę apie medinės architektūros vertę
Tik bendromis pastangomis galime išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą ateities kartoms.