Pokalbio kelionę norėtųsi pradėti nuo vaikystės tako, kuriuo po Velyknakčio Varnių katedroje su tėčiu grįždavot namo į Pagirgždūtį - kaip prisimenate tą ypatingą rytą, Varnių katedrą, grįžimą namo, kaip švęsdavote Velykas, kas įsirėžė sąmonėje kaip ypatinga patirtis? Mano takas buvo, bet nebėra. Įdomiausia, kad iš mano kaimo, kur gyvenom, iš Pagirgždūčio į Varnius, į Varnių parapinę bažnyčią, į katedrą Varnių, mes eidavom takais: ne keliu, ne vieškeliu - tuo, kuris ateina nuo Kražių ir jungia svarbius Žemaitijos kultūros centrus: Kražius, Kolegiją, ir Varnius, Seminariją, - ateidavom takais.
Tai buvo takas, kuris prasideda prie pat slenksčio ir nueina, pasibaigia ant bažnyčios laiptų. Takas… Žinoma, buvo ir kitur tų ėjimų, tų velyknakčių, bet niekur nebesusidarė šitas vientisas takas, takas nuo slenksčio iki slenksčio: niekas nesustoja, nelauki jokios mašinos, niekas nepaveža, eini ir nueini. Šitą naktį atminty man vis viena labiausiai išlikęs takas.
Žemaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje
Sutinku, kad ėjimas yra ypatingas dalykas. Ėjimas ir takas labai susiję. Reikia, matyt, anksti patirti taką, kad paskui galėtum jį atsiminti, grįžti. Ėjimas yra didžioji laimė, beveik pasija žmogaus. Laimingas yra tas, kas gali eiti. Manau, kad su ėjimu, ėjimo ritmu yra susiję visi ritmai, kuriuos žmogus patiria.
Toliau, jeigu tęsčiau, kas yra išlikę iš Velykų, kažkur esu ir užrašiusi tokią eilutę ar sakinį: giliausiai, tikriausiai ir natūraliausiai aš tebešvenčiu savo motinos, savo giminės ir savo močiučių šventes. Jokios kitos šventės many taip neįsigalėjo - ir tokios asmeniškos… O tos pagrindinės šventės taip ir liko, nežiūrint to, kad jų turinys galbūt nebėra toks gilus ar nėra tokių gilių religinių išgyvenimų. Gal, tiesą sakant, buvo jose daugiau vaikiškų pirminių išgyvenimų, bet jie atitinka mano būsenas: aš visiškai sutampu su Kūčių vakaru, su Kalėdomis ir su Velyknakčiu, Velykomis. Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu.
Ne visada - kai ankstyvos Velykos, jis dar būdavo po ledu, bet tokiu metu kaip šiemet jau pradėdavo šnekėti. Teka, taip, teka… Daug garsų prisimenu arba spalvų: eglės žalumą užtenka pamatyti apšviestą - tokia žaluma, kai išsiskleidžia visa Kalėdų misterija. Dar pridurčiau, kad pasidarau daug darbštesnė Kūčių dieną arba prieš Velykas: verdu kažką, kepu, dažau, marginu savo margučius, verdu cibulaiškius, iš paskutiniųjų noriu pakartoti raštą ant margučių, kad ir nelabai gražiai, ne taip, kaip būdavo… Žodžiu, darausi darbštesnė - net su šypsena.
Vaikystės Sodyba - Įsigyvenimo Vieta
Esate sakiusi, kad „didžiausia malonė, galinti tekti žmogui jo ankstyvuoju laikotarpiu, yra įsibuvimo, įsigyvenimo ir kaip susigyvenimo galimybė, priklausoma ne tik nuo aplinkos duotybių, bet ir nuo prigimties imlumo. <…> Pirmoji įsibuvimo vieta - namai. Mano patirtyje - sodyba, žemaičių gyvenimas“.
Svarbiausi vaikystės žmonės vis viena yra tėvai. Mama. Mano mama yra ir buvo iš tos kartos žmonių, kuriems priklauso monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Negreitai suvokiau, kad toje kartoje ypatingesni žmonės: vieną kartą pamačiau truputį daugiau savo mamos (tėvas kiek vyresnis buvo) bendraamžių, išgirdau, ką jie dainavo, ką jie giedojo, ką jie kalbėjo - ir supratau, kad šita karta, mano motinos karta, turi savo spalvą. Jie buvo anos Lietuvos pradžios mokyklos beveik pirmieji mokinukai - mokykla buvo visai neseniai susikūrusi, vos dešimtmetį buvo ta mokykla, lietuvių kalbos mokykla, kultūros mokykla.
Būdavo ūkininkų trobose, ir mano mamos mokykla buvo kaimynystėje, turtingesnio, šviesesnio ūkininko seklyčioj. Sakytume, klasė, tik visi keturi skyriai vienoj patalpoj. Mokytojai baigę gimnazijas, greičiausiai tik jas ir tik nelietuviškas, o gal ir lietuviškas… Bet iš kur tai žinau? Aš išėjau savo mamos pradžios mokyklos kursą - maždaug 1930-ųjų, 1934-ųjų. Aš baigiau šitą kursą. Mane mama, kaip ji sakydavo, paimlią, mokino visko, ką mokėjo iš savo pradžios mokyklos, o mokėjo ji viską: visus eilėraščius atmintinai - Kudirką, Maironį, labai gerai mokėjo Lietuvos istoriją, kunigaikščių genealogijas.
Aš iki šiol galiu supainioti, kuris tėvas, o kuris sūnus, kai pradedu vardinti visus iš eilės: Kęstutis, Algirdas, Vytautas, Vytenis ir taip toliau, - o ji niekur nesuklysdavo. Esu baigusi šitą pradžios mokyklą, gerai ją išmokau. Nereikėjo toli eiti - mamai buvo džiaugsmas pasakoti apie savo mokyklą. Įdomus dalykas, kad žmogus, kuris ir patiria tik tą pradžios mokyklą, gali be galo ją išsididinti - jei sąmonė yra gabesnė, imlesnė, laisvesnė, neužtamsinta, ji gali išsididinti. Aš manau, kad mano mamai jos pradžios mokykla, Užgirių pradžios mokykla, buvo tas pats, kas gimnazijos, net universitetai kitiems - jos šviesos takas.
Jos šviesos takas. Ji net neabejojo, kad buvo baigusi puikią mokyklą. Beje, buvo raštinga. Rašydavo man laiškus. Labai gražiai, labai išplėtotos sintaksės, jeigu kokių kablelių ir trūkdavo… mėgdavo ir daugiau jų parašyti dėl visa ko. Ji buvo raštinga. Iš savo mamos laiškų aš supratau, kas yra raštingas žmogus. Ir nepakeičiau tos nuomonės iki šiol: raštingas žmogus yra ne tas, kuris nedaro klaidų, gramatiškai rašo, kaip sakoma, o tas, kuris gali raštu pasakyti apie save, papasakoti apie save, paklausti kito, išdėstyti savo rūpimą mintį ar rūpestį - jis yra raštingas tiek, kiek jam reikia būti raštingam. Esu ginčijusis su mokytais žmonėmis, kurie manė, kad raštingumas yra oho kaip rimta. O aš žinojau iš mamos, kas yra raštingas žmogus.
Babūnėlė, kaip žemaičiai sako, tai mamos mama. Ją tikrai ne kartą esu visaip minėjusi, aprašiusi… Įdomus dalykas: mano mama, beje, ir mano tetos - mamos seserys ir pusseserės - man sakė: „Na, ką tu čia sugalvojai apie ją taip kalbėti, - juk buvo paprasčiausia kaimo boba, kaip sako žemaičiai. - Ką čia kalbi ypatingus dalykus?“ Jiems babūnėlė buvo pati paprasčiausia, o aš mačiau kitaip ir tebematau. Suprantu, kad panašiai kaip mano mama iš savo pradžios mokyklos susikūrė tokią dvasinę erdvę, prilygstančią ne tik gimnazijai, bet ir universitetui, taip ir aš savo babūnėlės paveikslą išsididinau iki labai ryškaus portreto, nes man reikėjo, kad vaikystėj būtų kažkas stipraus, gero.
Su tėvu Velyknaktį budėti ėjau - buvo giedorius. Mama apskritai bijodavo naktimis vaikščioti ir niekur neidavo. O iš negiminių dar vieną paminėsiu. Mano yra bajoriška kilmė. Mama sakydavo: „Jau jos ne tokia ryški bajoriška, ryškesnė tėvo, o jos maišyta.“ Mama bajorų nemėgo, ji buvo lietuviškos pradžios mokyklos auklėtinė ir etninės Lietuvos valstybės gynėja. Lietuviais turi būti, lietuviškai kalbėti, ir jokių kalbų.
Bet vis tiek many yra įsigyvenus ir ta kita - lenkuojančių Žemaitijos bajorų, mano tėvo pusė - Šliogeriai, babūnė iš tėvo pusės tebesimeldė iš maldaknygės lenkų kalba. O greta mūsų gyveno labai tolimas giminaitis, kuris jau, kaip sakė babūnė, buvo išėjęs iš giminės. Šliogeris Boleslovas. Jis, kaip aš paskui iš kultūros supratau, buvo tikras žemaičių bajorų, pačių seniausių, autochtoninių, žmogaus tipas. Jis grįžusios manęs iš Vilniaus klausdavo: „Gal būsi girdėjusi, kaip ten Varšuvoj ar Krokuvoj žmonės gyvena?“ (Juokiasi.) Buvo labai įdomus žmogus.
Jis labai persmelkia mano ankstyvąjį gyvenimą. Aš ir dabar kiekvienas Velykas matau, kaip visai iš artimos kaimynystės Boleslovas leidžiasi nuo savo kalniuko, pereina per upeliuką, kuris šneka per Velykas, ir rankoje laiko savo kepurę, nusiimtą nuo galvos, pridėtą pilną baltų kiaušinių. O jo vienplaukę galvelę su keliais plaukais vėjas taip ir supa - jis neša mums Velykoms kiaušinių. O kitądien ateis atsiimti duoklės - dviejų nudažytų. Buvo, žinoma, visko. Pokaris: daug baimių ir tamsos, ir vargo, ir skurdo, ir neteisybių… Bet galbūt mano tokia prigimtis? Kai išėjo pokalbių su Marijumi Šidlausku knyga „Vartai į abi puses“, viena bendraamžė gydytoja parašė man: „Kodėl tu viską taip šviesini? Juk ir aš gyvenau tuo pačiu laiku. Kodėl tu viską dailini, juk buvo ne taip.“ Ji taip ir parašė - „juk buvo ne taip“.
Viktorija Daujotytė po daktaro disertacijos gynimo su tėvais Vaclovu ir Paulina Daujočiais, Regina Koženiauskiene bei kitais 1972 m.
Pavandenės Mokykla - Ypatinga Vieta
Ar Pavandenės mokykla Jums buvo ypatinga vieta? Ką iš mokytojų prisimenate? Tos mokyklos nebėra net žymės. Net pradžios mokyklos nebėra Pavandenėj. Mažytė buvo ta mano mokykla. Mūsų buvo dvylika abiturientų, dvylika ir baigėm. Visi buvom kiaurai matomi, apčiuopiami mokytojų puikiai. Turėjau mokytojų labai gerų, taip galvoju - kuo toliau, tuo labiau taip galvoju. Turėčiau apie bent tris-keturis kalbėti, bet truputį pasakysiu apie vieną mokytoją, apie Bronę Venslauskienę.
Buvo baigusi Švėkšnos „Saulės“ gimnaziją ir mokytojų institutą. Kai atėjau į aštuntą klasę, ji buvo pradžios mokyklos mokytoja, tad nieko manęs nemokė, bet buvo man pats svarbiausias žmogus. Kokiu būdu? Pavandenė nuo mano kaimo yra septyni ar aštuoni kilometrai, žiūrint, ar eisi takais - galima taip pat nuo slenksčio iki slenksčio nueiti, ar keliu. Gyvenau bendrabuty, bendrabučio vieta buvo įspūdinga - senoji Pavandenės špitolė (šypsosi), kurios nebuvo, kurios būti nebegalėjo. Mokytoja Venslauskienė buvo bendrabučio auklėtoja - turėjo gal pusę etato, kaip dabar matau, greta pradžios mokyklos. Negana to, ji buvo ir mokyklos bibliotekos globėja, jau be jokių etatų, aišku. Ta mūsų mokyklos biblioteka buvo senojoje Pavandenės klebonijoje - labai gražiam senam pastate, kurio taip pat nebėra.
Greta mokytojos kambario Venslauskienė turėjo vieną kambarėlį, kuriame gyveno, o greta buvo biblioteka. Ji labai greitai mane užfiksavo kaip besidominčią ta mokyklos biblioteka. Labai greitai mane pastebėjo. Pastebėjo ir labai atsargiai pradėjo mane globoti, klausinėti, ką aš skaitau. Parodyti, ką galima paskaityti. Galiausiai atėjo tokia diena, kai mokytoja pasikvietė mane į savo kambarėlį, atitraukė savo bibliotekėlės knygas iš pirmos eilės ir pradėjo man rodyti kitas knygas, poezijos… Pradėjo apie jas kalbėti, pasakoti. Kadangi sėdėdavau toj bibliotekoj, ten nieko nebūdavo - juoda naktis ir tik aš viena, ji man tas knygas atnešdavo ir pabūdavo, kol aš skaitydavau.
Mokytoja manęs niekur nei kreipė, nei ką nors labai sakė, tiktai nuolat mane matė - ir to užteko, matyt, man to užteko. Buvau labai prie jos prisirišusi, taip tyliai, droviai. Ji man atrodė labai graži, labai inteligentiška. O buvo ypač skaudaus likimo, kurį sužinojau negreitai. Venslauskienės vyras, irgi mokytojas, buvo išėjęs į mišką, paskui bandė grįžti, galbūt pasinaudoti visokiom vilionėm, kad bus amnestija ar panašiai… Grįžo, pradėjo dirbti mokykloj, buvo muzikos mokytojas. Galų gale jis, jaunas mokytojas, baigė savižudybe… O kai aš atėjau į Pavandenę, jau radau mokytoją jauną našlę. Vienąkart su mokytoja apie Lietuvą pradėjom kalbėtis. Atsisegė megztuką, pati, matyt, megzdavo viską, ir ištraukė penkis sidabrinius litus, pavertus ant grandinėlės, ir švytintį medalioną su Basanavičium.
Man patiko mokytojauti, tikrai patiko. Na, iš ypatingesnio mokytojų rūpesčio manim tebus paminėta ir tai: kai baigiau vidurinę, tiesiog nebuvo iš ko man eiti į universitetą - kaip važiuoti į Vilnių, kaip gyventi jame, kaip verstis… Apsisprendžiau, kad eisiu dirbti metus - jau sąmoningas žmogus buvau, ir mokytojai baisiai susirūpino… Mokytoja Venslauskienė kartu su auklėtoja atėjo į mūsų kaimą klausti tėvų: ką daryti su tuo vaiku? Laimė, kad manęs nebuvo namuose (nusijuokia) - būtų buvus tokia sudėtinga psichologinė situacija. Bet aš to niekad neužmiršau. Tiesą sakant, man mama beveik nieko ir nepasakė, ką jos kalbėjo, tiktai šluostėsi ašaras, bet aš ir nenorėjau nieko sužinoti, man užteko, kad jos buvo atėjusios - aš visiškai tiksliai supratau, ką tai reiškia.
Dar metus buvau mokytoja - ne šiaip sau kas! Ir mokykla tenai many įsigyveno jau neištrinamai… Beje, aš iš pat pradžių, dar nuo pradžios mokyklos, įsivaizdavau save tik mokytoją ir tik pradžios mokykloje. Mano gyvenimo gražusis paveikslas, kai aš svajodavau, kaip gyvensiu, atrodė taip: čia bus klasė, dirbsiu, čia bus mokiniai, greta bus kambariukas - panašiai kaip Pavandenėj mokytojos Venslauskienės, ten stovės lentyna su knygomis, staliukas prie lango - ir tai bus idealus gyvenimas. Aukščiausia, ką aš galėčiau pasiekti. Kai buvau mokytoja, turėjau šeštokus - mokykla septynmetė. Mokiau vaikus aritmetikos, nes lituanistė ten buvo. Beje, kodėl aš turėjau mokyti lietuvių kalbos? Juk buvau baigusi tik vidurinę. Sidabro medaliu buvau baigusi - viską, vadinasi, mokėjau vienodai gerai. Nėra aritmetikos mokytojo, gerai - būsiu aritmetikos mokytoja. Net fizikos pamokų turėjau. Man patiko mokytojauti, tikrai patiko.
Kas mane vedė ir kas mane kvietė, vis dar sunku pasakyti, bet tikrai žinojau, kad aš turiu, tiesiog privalau… O lituanistikos net nebuvau pasirinkusi, nebuvau tikra. Bet taip susipynė viskas… Galvojau, būtų geriau išmokti užsienio kalbų, o lietuvių - na, ko aš čia nemoku? Jaučiau, kad esu raštinga (juokiasi), baigusi vidurinę. Baigdama apie šitą kelią, turėčiau pasakyti, kad visą laiką mane kažkas lyg vedė, padėjo, kažkas lyg siūlas ėjo - lyg būtų priekyje koks siūlas ištemptas, man tik reikėjo jo nepaleisti, nepamesti. Nei labai kovojau, daugiau nuolanki buvau: nėra galimybių, tai nevažiuosiu dabar… Kiek susitaupiau dirbdama, paltą nusipirkau, batukus - jau turtingas žmogus. (Šypsosi.) Universitete antram kurse pradėjau dirbti, kažkas mane pasišaukė - ne bet kur, o į „Tarybinio studento“ redakciją, pagal specialybę, galima sakyti. Bet man reikėjo eiti, nepamesti to siūlo.
Apsisprendimas Įsipareigoti Literatūrai
O kas studijų metais Vilniaus universitete pastiprino apsisprendimą įsipareigoti literatūrai, lituanistikai? Turėjau labai gerų dėstytojų: Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Juozapas Girdzijauskas. Jie manim pasitikėjo - tai buvo didžiausias stebuklas, kurį patyriau. Manau, kad aš patyriau daugiau dėmesio, tikrai jo patyriau daugiau, jutau, kad manimi rūpinamasi. Kai staigiai mirė Jurgis Lebedys, pasijutau netekusi didelės atramos. Po to pirmą kartą katedroje susitikom su Juozapu Girdzijausku, mano disertacijos vadovu, atsisėdom prie katedros stalo, ir jis ranka į stalą dudendamas sako: „Turi neužmiršti, kad ir Lebedžiui atrodė, kad tu turi čia būti, čia dirbti, turi neužmiršti to.“ Pati tą jaučiau, bet jis pakartojo… Suprantu, kad skamba per daug iškiliai, bet laikau tai ypatingu momentu… Atsimenu net ir gelumbės, kuria buvo aptiestas stalas, spalvą - tamsiai žalią, prisimenu, ką už lango mačiau, kai sėdėjau prie to stalo… Suprantu tą momentą beveik kaip gyvenimo palankumą man, nežiūrint visko. Nežiūrint visko.
Rektorius Jonas Kubilius įteikia Viktorijai Daujotytei diplomą už studentišką mokslo darbą 1966 m.
Viktorija Daujotytė su Vaidotu Dauniu ir Marijumi Šidlausku po habil. daktaro disertacijos gynimo 1986 m.
Viktorija Daujotytė su Donatu Sauka 1993 m.
Autorės mintys apie vaikystės sodybą, mokytojus ir studijas atskleidžia gilų ryšį su gimtine, literatūra ir kultūra. Šie prisiminimai ne tik formavo asmenybę, bet ir įkvėpė kūrybai, kuri praturtino lietuvių literatūros pasaulį.
Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš žurnalo „Kelionė“ (2022 m. Nr. )
tags: #sodyba #kajokas #meditacija