Brauki per senovinės trobos sueižėjusių rąstų sienas ir jauti medienos šilumą. Žvelgi į langus, tarnavusius savininkams kelis dešimtmečius. Į liepas, sodintas prieš gerą šimtmetį. Rūgštokus antaninius obuolius, pūpsančius žolėje.
Rokiškio rajone, netoli Jūžintų, įsikūręs Norkūnų kaimas turėjo daug gyventojų, čia buvo per šešias dešimtis sodybų. Senieji gyventojai vieni išsikėlė į didmiesčius, kiti iškeliavo į amžinybę, bet kaimas vėl atgimsta. Jį atranda ramybės išsiilgusios jaunos šeimos.
Lietuvos etniniai regionai
Naujakurių Įspūdžiai ir Istorijos
Viktorijos Norkūnaitės ir Aleksandro Grybausko Patirtis
„Vos tik atvažiavome į Norkūnus ir išlipusi iš automobilio pažvelgiau į sodybą, iškart pasakiau: „Aš jos noriu“. Namas - senovinis, dviejų galų, su duonkepe ir dviem krosnimis. Keli sodybos statiniai - tarnavę kaip klojimas, kalvė. Šalia jos teberiogso didžiulė girna. Prie klėties - šuns būda. Sodas - su senelių kartos ypač mėgtais rūgštokais antaniniais obuoliais. Nukritę nuo šakų, jie pūpso žolėje.
V.Norkūnaitė papasakojo, kad internete skelbimą apie Norkūnuose parduodamą sodybą su A.Grybausku pastebėjo prieš porą metų. Kažkuo jis krito į akis. „Bet nutiko keistas dalykas. Šioje sodyboje gyveno žmonės, kurių nepažinojau, kurių nesu net mačiusi, o pasijutau lyg savo namuose. Lyg būčiau atsidūrusi savo senelių namuose Dzūkijoje.
Su A.Grybausku jiedu nusprendė sodybą pirkti, net nepabuvę namo viduje. Mat tądien, kai atvyko, niekas durų jiems neatrakino, į trobą neįleido. Daugiau kaip prieš šimtą metų statytą namą A.Grybauskas ir V.Norkūnaitė žada tvarkyti taip, kad liktų kuo labiau autentiškas.
„Nenorime išdarkyti. Langus išsaugosime tuos pačius. Aš dar labai noriu langinių. Nuo sienų nulupsime ruberoidą, paliksime rąstus. Medieną nuvalysime specialia technika - aukšto slėgio smėlio srove. Grindys, lubos irgi liks tos pačios. Net baldai stovės senoviniai. Iš buvusių šeimininkų liko lova su raižiniais išpuošta atkalte. Dar - spinta dvejų durų. Matomoje vietoje stovės senovinis verpimo ratelis ir net audimo staklės.
„Prieš pirkdami nuogąstavome dėl gan tolimo atstumo, o dabar kuo puikiausiai važiuojame kas savaitgalį. Aleksandras kartais mane paerzina, atseit sutvarkysime ir tuomet parduosime. Kai jis šitaip kalba, aš užkaistu smarkiai.
Juk jiedu galėjo nusipirkti sodybą arčiau sostinės ir ramiai gyventi. Šių naujakurių sodyba po kurio laiko greičiausiai taps panaši į jau restauruotą Andriaus ir Astos Pikelių sodybą.
Andriaus ir Astos Pikelių Sodyba
Pirkti sodybą A.Pikeliui pasiūlė draugas, netoliese turėjęs savo namus. Ant kalniuko stovi dviejų galų medinis namas. Namo pamatai - aukšti, akmeniniai. Baltos užvertos langinės byloja, kad šeimininkų nesutiksime, bet turime jų leidimą grožėtis iš arti kiek širdis geidžia. Keli langai atidengti, juose - nešlifuotas stiklas. Sodyboje - ideali tvarka, žolė nušienauta, prisodinta jaunų medelių. Matyti, kad šeimininkai atvyksta ne tiktai dirbti, bet ir ilsėtis, pramogauti. Netoliese - dar vieni akmeniniai pamatai.
„Žmonės statė, gyveno, daug širdies įdėjo. Norėjome visa tai išsaugoti. A.Pikelis sakė, kad su žmona nesvarstė, kas pigiau - ar pirkti šiuolaikišką sodybą, ar seną restauruoti. Šeima savo rankomis pasodino apie tūkstantį medelių, kai vėtra išvertė daug medžių. Žmonos tėvai netruko priprašyti dviejų šiltnamių ir daržo.
„Toli nuo miesto šurmulio - mums to ir reikia.
Arūno ir Irmos Krasauskų Patirtis
Pikelių kaimynystėje dažnai pasirodo Arūnas ir Irma Krasauskai. „Pradėjome kaimu rūpintis po senelio mirties. Reikia išsaugoti sodybą. Smagu, kad kaimas atsibunda! Kas atvažiuoja savaitei, kas dviem, kas tik savaitgaliui. Tokia bičiulystė teikia ir saugumo jausmą.
Kartą A.Krasauskui kaimynai skundėsi, kad kažkoks šuo atklydo. Kaimo pasididžiavimas - bene prieš šimtą metų statytas kryžius.
Lietuviški kryžiai - kultūros paveldas
Emilijos Burdinavičienės Atsiminimai
Ir apie gandrelį, sutiktą jos vyrui mirus. Sutuoktinis mirė ištiktas infarkto, eidamas keliu, kildamas į kalniuką. E.Burdinavičienei labai gaila, kad neišsaugojo tėvų sodybos. Su seserimis ją pardavė naujiems šeimininkams, o šie viską apleido.
„Kaip būtų gera, jei kas nors joje gyventų. Jos tėvų namas irgi dviejų galų, rąstinis. Moters anūkas ne per seniausiai pasišovė iki sodybos kaip nors nukakti. Viena iš E.Burdinavičienės seserų irgi pasiryžo pasiekti gimtą sodybą, šiemet vasarą atvykusi į norkūniečių susitikimą. Su dukterimi atsivežė botus.
Ji prisiminė, kad gyvenimas per karą ir po jo buvo labai sunkus. Laimė, bent jau namai išliko.
Senas kaimas
Norkūnų Kaimo Bendruomenė
Kas keleri metai vyksta norkūniečių susitikimai.
Akmenį pastatė norkūniečiai per vieną iš susitikimų.
Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius sodybų savininkų patirtis:
| Šeima | Sodybos Ypatybės | Motyvacija | Iššūkiai |
|---|---|---|---|
| Viktorija Norkūnaitė ir Aleksandras Grybauskas | Senovinis namas su duonkepe, krosnimis, klojimu, kalve, girna, sodu. | Jausmas kaip senelių namuose, noras išsaugoti autentiškumą. | Tolimas atstumas nuo miesto. |
| Andrius ir Asta Pikeliai | Medinis namas ant kalniuko, akmeniniai pamatai, sutvarkyta aplinka. | Noras išsaugoti žmonių įdėtą širdį. | Medelių sodinimas po vėtros, šiltnamių įrengimas. |
| Arūnas ir Irma Krasauskai | Senelių sodyba. | Rūpinimasis kaimu po senelio mirties, noras išsaugoti sodybą. | - |
| Emilija Burdinavičienė | Tėvų sodyba (parduota). | Nostalgija, gaila, kad sodyba apleista. | Neišsaugojo sodybos. |