Morkų Kaimo Sodybos Aprašymas: Istorija, Dabartis ir Gyventojų Gyvenimas

Morkūniškis - kaimas, priklausantis Noriūnų seniūnijai ir Viešintų parapijai, įsikūręs 13 kilometrų į pietvakarius nuo Kupiškio ir 9 kilometrai į pietus nuo Noriūnų. Jis yra prie pat Anykščių rajono ribos, šalia Rudilių-Viešintų kelio. Netoliese telkšo Bitaičio ežeras. Kaimas ribojasi su II Bitaičiu ir III Bitaičiu. 2001 m. čia buvo tik 1 sodyba su 6 gyventojais. Šiuo metu, seniūnijos duomenimis, Morkūniškyje gyvenamąją vietą yra deklaravę 4 gyventojai, o iš viso yra dvi sodybos.

Kupiškio rajono žemėlapis, kuriame įsikūręs Morkų kaimas.

Morkūniškio Asociacijos: Nuo Morkų Iki Pionierių Stovyklos

Išgirdus Morkūniškio pavadinimą, dažnai iškyla mintis apie morkas. Tačiau plačiuose šio kaimo laukuose morkų nepavyko aptikti, nebent jų būtų galima rasti pasislėpusių vietinių gyventojų daržuose. Morkūniškis taip pat asocijuojasi su pasakojimu apie čia sovietmečiu veikiančią pionierių stovyklą. Pirmaisiais Lietuvos atgimimo metais vienas politikas netgi planavo ją paversti jaukia poilsiaviete. Šiandien buvo įdomu pamatyti, kaip kaimas gyvuoja ir koks buvusios poilsiavietės likimas.

Rastenių Sodyba: Naujakuriai Plyname Lauke

Važiuojant nuo Noriūnų Rudilių link, kelias veda tiesiai. Pasiekus Rudilius, kelias pro Paliepę rodo kryptį į Morkūniškį. Dabartinis Morkūniškio ženklas - šiuolaikiška ūkininko sodyba, iškilusi viduryje laukų. Čia maloniai priėmė Edita ir Rimgaudas Rasteniai, ūkio savininkai. Jų sodyba įkurta plyname lauke, kur prieš melioraciją buvo Editos Rastenienės močiutės Joanos Maižvilienės ūkis. Editai 7 hektarus žemės padovanojo močiutė Joana Maižvilienė. Čia buvo jos tėvų, Burkauskų, ūkis. Proseneliai turėjo 20 hektarų žemės, kurią padalijo savo vaikams Joanai, Julei ir Juozui. Apie 1975-1976 metus po melioracijos, keturių Morkūniškio kaimo sodybų vietoje plytėjo plynas laukas.

Melioracija.

Edita pasakoja: „Esu užaugusi Anykščių rajone, Dabužių kaime. Vasarą dažnai atvažiuodavau pas močiutę į Morkūniškį. Ji gyveno savo tėvų namuose. Jos vyras Julius Maižvila buvo kilęs iš gretimo Atkočiškių kaimo ir dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą. Tai mano mamos Nidos tėviškė. Ji čia užaugo kartu su seserimis Regina ir Nijole bei broliu Ričardu. Kai sodyba dėl melioracijos buvo nugriauta, močiutė gavo kompensaciją. Kurį laiką pagyvenusi pas savo jau suaugusius vaikus, ji vėliau įsikūrė Panevėžyje. Į senelių kraštą su šeima persikėliau 1991 metais. Mano vyras yra kilęs iš Utenos rajono. Taigi kaimo gyvenimas abiem artimas. Iš pradžių apsigyvenome Atkočiškiuose pas močiutės seserį Julę Čerkauskienę. Pradėti kurtis močiutės žemėje iš karto negalėjome, nes ten atkurti nuosavybės neleido žemės ūkio bendrovė. Po poros metų reikalai pajudėjo, nes įstatymas tą nuosavybę atgauti leido. Sugrąžinus žemę apie 1993 metus pradėjome ūkininkauti, statytis trobesius. Dabar turime 100 hektarų nuosavos žemės ir daugiau nei tiek nuomojame. Užsiimame augalininkyste. Sėjame rapsus, kviečius, grikius, žirnius, pupas, kmynus. Sėjomainai palaikyti reikia įvairių augalų. Turime daržą, šiltnamį. Laikome bičių“.

Šeima, Darbai ir Nerimas

Rasteniai turi keturis vaikus. Dukros Kristina, Živilė ir Ugnė jau gyvena savarankiškai. Dvi iš jų gyvena užsienyje, Portugalijoje ir Norvegijoje, o viena kuriasi Vilniuje. Su jais gyvena tik jaunylis Marius, kuris dar lanko mokyklą Noriūnuose, į kurią jį veža mokyklinis autobusiukas. Edita teigia, kad sūnus mėgsta sukiotis prie dirbančio tėvo. Galbūt jam bus lemta perimti ūkį ateityje?

Pasiteiravus apie šių metų derlių, Rimgaudas patvirtino, kad jis yra geras. Nors buvo nerimo dėl škvalo su ledais, kuris išguldė dalį grikių, tačiau nuostolius atpirko derlius iš kitų žemės plotų. Porai nerimą kelia planuojamas vėjo jėgainių parkas netoliese, Anykščių rajone. Jie svarsto, ar tai nepakenks sveikatai ir nesukels didelio triukšmo. Taip pat girdėjo apie panašius planus ir Noriūnų seniūnijoje.

„Atrodo, kad šiandien ūkio reikalai neblogi, įsigyvenome, planuojame toliau tvarkyti aplinką, namą. Bet nerimas kirba, ar bus komfortiška ir saugu čia gyventi dėl vėjo jėgainių. Žinoma, kažkokių alternatyvų, kad būtų mažiau aplinkos taršos, kad klimato kaita nebūtų drastiška, reikia. Gal Lietuvoje mes to dar labai nejaučiame, bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje jau ūkininkai dėl sausros negali sėti kviečių“, - samprotauja Rimgaudas.

Vėjo jėgainės.

Pažintis ir Pomėgiai

Edita ir Rimgaudas susipažino Vilniuje, kur abu mokėsi Vilniaus politechnikume. Edita mokėsi būti pašto ryšių specialiste, o Rimgaudas - automobilių remonto ir aptarnavimo specialistu. Edita trumpai dirbo Panevėžio pašte, tačiau monotoniškas darbas jai nepatiko. „Mane žavi metų laikų kaita. Gyvenant kaime, ūkininkaujant vienodų dienų nėra. Toks gyvenimas man patinka“, - sako Edita. Moteris per darbymetį padeda vyrui, nuveža grūdus į elevatorių. Vairuoti žemės ūkio techniką išmoko gyvendama su tėvais. 2010 metais jų bitynas buvo pripažintas geriausiu rajone. Anuomet jie laikė 120 bičių šeimų, tačiau dabar telikę tik 20, nes buvo sunku realizuoti medų. Rimgaudas laisvalaikiu medžioja ir moka tekinti medį. Edita mėgsta siuvinėti ir bitininkauti. Šeima stengiasi kaskart išvykti į tolimesnę kelionę.

Buvusi Pionierių Stovykla

Užsiminus apie pionierių stovyklą, Edita prisimena, kad viešėdama pas močiutę girdėdavo trimito garsus. Šiandien buvusioje stovykloje įsikūrę žmonės iš Kauno. Iš Rastenių kiemo nuvykus prie buvusios pionierių stovyklos, pasitiko šuo. Savininkas neįsileido į savo privačią teritoriją, tačiau pavyko sužinoti, kad jis su žmona čia gyvena ir ūkininkauja jau dvidešimt metų. Jaunimas į kaimą nesidairo dėl paslaugų ir patogumų stokos. Tvarkydamas senojo namo, kur anksčiau veikė Morkūniškio mokykla, palėpę, savininkas rado plakatų įvairiomis kalbomis, patvirtinančių, kad stovykla buvo tarptautinė. Šiandien jį labiausiai piktina prasta žvyrkelio būklė.

Pionierių stovykla.

Iš Stovyklos Istorijos

Rudilių bibliotekininkė Vanda Ribokaitė papasakojo, kad Morkūniškyje veikė Panevėžio „Ekrano“ gamyklos pionierių stovykla „Berželis“. Tuometinis „Laisvės“ kolūkio pirmininkas Algirdas Zabielavičius bendradarbiavo su „Ekrano“ gamykla. Uždarius Morkūniškio pradinę mokyklą 1970 metais, „Ekranas“ įkūrė stovyklą Panevėžio miesto vaikams. Gamykla palaikė draugiškus ryšius su Rytų Vokietija, todėl čia atvažiuodavo ir vokiečių vaikai. Stovykla gyvavo apie 15 metų ir sunyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vaikai gyveno mediniuose nameliuose, o į stovyklos baseiną vanduo atitekėdavo iš Bitaičio ežeriuko. Pionierių vadovai iš Rudilių bibliotekos vasaros pradžioje pasiimdavo apie 150 knygų. Poilsiavietę buvo užsimojęs atgaivinti agronomas Jurgis Chlevickas, tačiau planų įgyvendinti nepavyko.

Atminties Kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad XIX a. Morkūniškio kaime buvo Zatyšių dvaro valdos, priklausiusios Subačiaus valsčiui. 1888 metais Zatyšių savininkas Steponas Okuličius Morkūniškio vienkiemį pardavė Dominykui Skardžiui ir Klemensui Burkauskui. 1923 metais kaime buvo 4 ūkiai ir 22 gyventojai. 1939 metais matininkas Kazimieras Karpavičius kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 6 ūkiams. 1949 metais birželio 4 d. kaime įkurtas kolūkis „Žalioji lanka“. Vykstant melioracijai kaimas sparčiai nyko. 1979 metais čia gyveno 7 žmonės, o 1989 metais gyventojų nebeliko.

Gabrielės Svajonių Namai Kaime

Gabrielė Kancytė ir jos vyras, nuo mažumės gyvenę mažuose miesteliuose, niekada nesiekė gyvenimo didmiestyje. Po patirties gyvenant vieno kambario bute Panevėžyje, pora ėmė ieškoti ramesnės vietos gamtoje. Namas Pakalniškių kaime, pastatytas 1934 m., tapo jų svajonių būstu. Kaimas, kuriame stovi vos trys nutolę namai, primena vienkiemį. Gabrielė nesigaili pasirinkusi pirmą apžiūrėtą sodybą, kurioje iškart pajuto, kad tai - jų namai. Aplink naujuosius namus - gamta, laisvas plotas, privatumas ir jokių kaimynų. Nors sodyba buvo sena, su netvarkytu kiemu ir dideliu sodu, tačiau pora nusprendė renovuoti namo vidų. Visi darbai prasidėjo nuo sienų griovimo, o vėliau, su tėčio pagalba, buvo atlikti remonto darbai. Apdailos darbus pora patikėjo profesionalams. Svarbiausia Gabrielės idėja buvo atvira erdvė ir senų detalių derinimas su modernumu. Nemaža dalis jėgų keliauja ir į daržą, kuris tapo naujuoju G. Kancytės pomėgiu. Šiuo metu darže auga įvairios daržovės, o kitąmet planuojamas šiltnamis. Gabrielės kolegės stebisi jos sprendimu keltis į kaimą, tačiau ji mato, kiek daug žmonių apie tai svajoja. Ji stengiasi parodyti kitiems, kaip gera ir smagu gyventi kaime.

Ūkininkavimas Steponiškyje: Vidos ir Algimanto Maračinskų Pavyzdys

Steponiškio kaime, už trijų kilometrų nuo Krinčino, Vida ir Algimantas Maračinskai augina bulves, kopūstus, svogūnus, morkas ir burokėlius. Sėjomainai naudojami kviečiai ir žirniai. Ūkyje dirba dešimt nuolatinių darbuotojų ir sūnūs Mantas bei Marius, grįžę iš Vilniaus. Ūkio pradžia buvo Vytautų kaime, kur buvo Algimanto senelių Maračinskų žemė. Čia yra gėlynai ir vandens telkinys, kuriame Algimantas žuvauja. Kopūstams reikia daug drėgmės, todėl laistymui naudojama daug vandens. Bulvėms sėjomaina būtina kas trejus metus, dar geriau - kas ketverius metus. „Soraya“ veislės bulvės yra derlingesnės už „Jelly“ veislės. Vytautų kaime ir Steponiškyje nebėra nė vieno gyventojo. Šių kaimų pavadinimai išlikę tik dokumentuose ir atmintyje.

Gražiausios Elektrėnų Savivaldybės Sodybos

Kiekvienais metais Elektrėnų savivaldybėje Rudens švenčių metu pagerbiami išpuoselėtų sodybų šeimininkai. Nijolė ir Jaronimas Gumbiai gavo apdovanojimą už „Tvarkingiausią sodybą“. Irena ir Juozas Skrebutėnai apdovanoti už „Žydinčią sodybą“ dėl gėlių įvairovės. Eugenijus ir Vaiva Ališankos gavo apdovanojimą už „Stilingiausią sodybą“ dėl skoningai sutvarkytos aplinkos. Jadvyga Rosliakienė apdovanota už „Spalvingiausią sodybą“. Alvyra ir Jonas Gliaudeliai gavo apdovanojimą už „Gražiausią sodybą“ dėl meilės augalams ir skoningai sutvarkytos aplinkos. Janina ir Giedrius Davidavičiai iš Kazokiškių seniūnijos gavo „Egzotiškiausios sodybos“ apdovanojimą, kadangi jų sodyboje gyvena alpakos.

Lietuvos Pavasario Žiedų Magija

Kiekvieną pavasarį Renavo dvaro sodybos parke vyksta Žibučių žydėjimo šventė. Metelių regioniniame parke galima pasigrožėti žibuoklių ir rūtenių žydėjimu. Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras kviečia pasigrožėti žibuoklių žiedeliais ant Panemunio senovės gynybinio pylimo. Šilutės dvaro parke galima išvysti visą magnolijų alėją. Klaipėdos universiteto Botanikos sode balandį žydi žibuoklės ir plukės, gegužę - obelys bei sakuros. Paskutinėmis balandžio savaitėmis Druskininkų kurorto parkas nusidažo pražydusių narcizų geltoniu. Gargždų miesto parke pasodinta beveik 60 tūkst. narcizų svogūnėlių. Nevėžio slėnyje žydi šv. Petro rakteliai - raktažolės. Tervydžių dendrologiniame parke galima pamatyti riešutmedį, kivi ar net abrikosą. Plungės dvaro parke atkurtas Oginskių laikais Plungės parke vešėjęs vaismedžių sodas. Vainežerio parkas pavasarį nustebina mėlynuojančiais paprastųjų rūtenių kilimais. Kryžių kalno šlaitus nukloja pražydusios neužmirštuolės. Ilzenbergo dvaro parko puošmena - mažosios ramunėlės. Dubysos regioniniame parke galima išsiruošti į žygį „Maironio keliu padubysiu“. Eko sodybą „Visas dangus“ puošia 300 hortenziju krūmų. Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose galima pamatyti 180 dekoratyviausių alyvų krūmų veislių žiedus. Burbiškio dvare pražysta net pusė tūkstančio tulpių rūšių. Alytaus Žaliojoje gatvėje plečiasi sakurų alėja, simbolizuojanti pavasarį, meilę, trumpalaikį jaunystės grožį. Birutės parke yra rožynas pietinėje Gintaro muziejaus pusėje. Atkurtame Užutrakio dvaro sodybos rožyne - senovinės istorinės rožių veislės. Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode auga daugiau nei 1,5 tūkst. skirtingų rožių rūšių ir veislių. Panevėžio rajone pavasarį pasėjami pluoštiniai lietuviškos veislės linai „Dangiai“. Šunskuose palei Kneipo terapijos pojūčių taką pasodinta palei Kneipo terapijos pojūčių taką pasodinta jurginų. Virginija Gasiūnaitė iš Skaistgirių kaimo augina apie 1 tūkst. jurginų rūšių.

Aurikos ir Alvydo Alunderių Sodyba Rietavo Savivaldybėje

Aurika ir Alvydas Alunderiai, dirbantys Klaipėdoje, įsigijo sodybą Klaipėdos rajono paribyje, miško apsuptyje. Naujakuriai Alunderiai erdvią teritoriją aplink sodybą pavertė jaukia poilsio zona su veja, dekoratyviniu vėjo malūnu, sūpuoklėmis ir senoviniais rakandais. Prie rekonstruotos trobos raitosi tvenkinys su žydinčiomis vandens lelijomis. Alunderiai sulaukė nekviestų, bet mielų „svečių“ - stirnaitės ir lapės. Dabar prie Alunderių namų, aptvare, ganosi pulkelis Dovydo elnių, kuriems jie paskyrė 7 ha pievų ir miško. Alunderiai planuoja plėsti savo elnyną. Kaimynai atvyksta pasižiūrėti elnių, nešini maišais morkų, kopūstų, obuolių. Alvydas dalyvauja Endriejavo krepšinio veteranų ir futbolo komandose. Alunderiai teigia, kad negali atsidžiaugti gyvenimu čia.

tags: #sodyba #morku #kaime