Jurbarkas - kraštas prie pat Klaipėdos, Šakių apskritis, kurio gamta ir žmonių kalba primena Kristijono Donelaičio „Metus“.
Ne kartą rašiau ir kalbėjau, kad Tilžė, Ragainė, Gumbinė nuo mažens man nuolatos minėtos žmonių, kalbančių kaip Donelaičio „Metuose“.
Donelaitis ir kaimo gyvenimas
Ūkininko vaikas pirmiausia - ne į mokyklą, o žingsnis į žingsnį paskui tėvą.
Dar tada kuldavo arklinėmis kuliamosiomis, arkliai kieme ratu sukdavo maniežą, o vaiką užsodindavo arklius pavaryti. Kabojo ir spragilai.
Nesulaukę kūlimo eilės, ant dviejų ožių malkoms pjauti padėdavo iškabintas daržinės duris ir, duodami pėdus varpų galais, prasiblokšdavo.
O kai ėmė rastis visokie motorai, pasitaikydavo ir tokių, jog negalėdavo paleisti po kelias dienas.
„Kad perkūns! Kad velniai!“ - rašo Donelaitis lyg iš talkininkų lūpų, o vėliau iš kolūkiečių, apsirupūžiuojančių su brigadininkais.
Kai paleisdavo motorą, kuldavo per dieną ir per naktį, kad nesustotų…
O ir pats - basas ir pusnuogis po laukus, tarp šieno pradalgių, su paukščiais, su žiedais, visko tyrinėtojas, rytą iš lovos ir - pro langą, kur tik vienas žinai pirmutinę prisirpstančią uogą ar prinokstančią kriaušę.
Nepraeisi tiktai per slenkstį: nusiplauk, nusiprausk!
Taip tokį vieną dieną sugauna, apvelka, apauna ir - į mokyklą!
Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus.
Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967-1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei?
Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas.
Nesu bandęs tikrinti ir gausių Donelaičio vertimų, kadangi abejodavau, kaip tokį kūrinį, savo laiko lietuvių kalba su visomis jos savybėmis ir svetimybėmis taip užkonservuotą savitu hegzametru, jog nepakeisi net lietuviškai, galima būtų perteikti kitomis, kurių nė vienos aš visai nė nemoku.
„O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!“ yra visų Donelaičio bruzdėjimų viršūnėje, o kuo arčiau žmogaus - krikščionybės universumas.
Tėvemūsuje „supynimas sakralinis visko“ lietuvių kaimiečių kalba.
Taip vaizdingai, jog galima nupiešti kiekvieną sakinį, panašiai kaip Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio (Bruegel, apie 1520-1565) paveiksluose.
Kristijonas Donelaitis | LITERATŪROS AKCENTAI
Mokykla Klišiuose
Klišių pradžios mokykloje buvo šeši skyriai, paskui pamažu su vokiečių okupacijos metais nunyko iki keturių. Eidavo pusmergės su ilgomis puošniomis suknelėmis iki žemės ir ne ką už mokytoją žemesni pusvyriai. Tų aukštesnių skyrių.
Nė nepagalvojau, kad šitaip man bus! Šalia, iškištą liežuvį net prikandęs, vargsta nepažįstamas vaikas, nuo lentos nurašantis kokią raidę, o aš - nė mokytojos Ždankuvienės neprakalbinamas. Visos mintys - kaip iš čia ištrūkti.
Mokytoja prie stalo netoli palangės, dešinėje lenta, kairėje fisharmonija, o man prieš akis - didelis šūkis „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“.
Pritykinu prie durų, tyliai prasivėręs išbėgu, bet pasiųstas pusvyris sugauna ir įneša atgal, prisispaudęs prie šono kojomis į priekį, lyg pėdą.
Jeigu kas prisimena, nepriklausomybės pradžioje po stotį taip gaudydavo pabėgusius mažus vaikus ir nešdavo lyg pėdus po du prie abiejų šonų.
Kiek visaip tik bandau, visada sugauna ir įnešęs pasodina prieš tą šūkį. Lyg man vienam parašytą…
Neatsimenu, kiek tas truko, bet ilgai. Kol vieną dieną, kankynės palaužtas, matyt, susitvenkus pasiutimui, be jokio vargo nuo lentos nurašau ir prirašau pilną dailyraščio sąsiuvinį: „Gandras.
Tais dviem žodžiais Klišių mokykloje pasirašęs kapituliacijos aktą, esu perkeliamas į kitą patalpą pas mokytoją Vincą Ždankų.
Mokytojas Vincas Ždankus
Jurbarke per susitikimą kultūros centre 2008 m. sakiau, kad jeigu dabar sutikčiau savo tėvą ir mokytoją Ždankų, visą dieną verkčiau, kaip kitas visą dieną gertų.
Susidraugauju su vaikais, galima dūkti pertraukų metu, užšokti, kai šuoliuoji per suolus kito vejamas, pro langą šešto skyriaus panelei ant sprando - netyčia, ar tyčia - per pamoką sugundyti, kad švilptelėtų koks žioplys, atsinešęs didelę iš gluosnio išsuktą švilpynę.
Mokytojas tik pabara ar blogiausiu atveju pastato į kampą.
Net apie įsiūlytą pirmą knygą, Kazio Binkio „Dirbkirbaiki“, nesuprasdamas dar, kad čia du žodžiai tyčia parašyti vienu, pasakau: man visai nepatinka, nelaikykit kvailiais, visus juokindamas.
Prašau duoti „Snaigės istoriją“.
„Bet ar tu, vaike, suprasi?“ - „Tik jūs visi supraskit“, - atsakau dar labiau juokindamas didžiuosius.
Nubalsuoja duoti man, o mokytojas pabaugina, kad paklausinėsiąs.
Karo metai
Pradunda 1941 metų mūšiai, Kuturiai dega iš rytų, o Geišiai - iš vakarų. Pradedu vartyti tėvo spaudą - „Į laisvę“, „Ateitį“, „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“.
Šio žurnalo 1944 metų sausio numerį turiu išlaikęs, su trimis nuotraukomis: komunistų agentai Amerikoje nužudė prezidentą Antaną Smetoną, Paryžiuje mirė poetas Jurgis Baltrušaitis ir - Povilas Plechavičius šaukia: „Vyrai, už ginklų.“
Tai, žinoma, vėliau. O 1942 metų žiemą mokytojas su kitais keturiais mane išvaro iš mokyklos. Siautė karas.
Kaune vokiečiai Laisvės alėją užsodino bulvėmis, nebuvo ant ko rašyti.
Mokytojas išdalijo kiekvienam po sąsiuvinį: tai visiems metams.
Suolo draugas Romas Dirvelis, neatsargiai mosikuodamas plunksnakočiu, man, besilenkiančiam prie knygos, netyčia vos neišduria dešinės akies, ačiū Dievui, persmeigia tik antakį.
Be kraujo, vien rašalas išbėga į akį. Ištraukęs išpeizoju su tuo plunksnakočiu jam sąsiuvinio lapą, jis - mano, ir… „Kad perkūns! Kad velniai!“
Tiek įsismarkaujame. Per pamoką nešūkausi, o tokiais žodžiais ir nešūkautume, bet nesustabdomai vienas kitam priterliojame sąsiuvinius. Atėjęs su savo uždaviniais mokytojas randa tokius ir patikrina visą klasę.
Mama namie - „vaikeli, vaikeli“, aplaksto Jurbarke visas atviras skyles, visas slaptas Saldakulnes, kur galima gauti už lašinius ar samagoną, bet niekur nėra. O tėvas - tegu eina karvių girdyti!
Prakertu eketę, pripilu lovį, karvė siurbčioja ant danties ledinį vandenį, sesuo pareina iš mokyklos, peržiūriu, kas jai užduota, vaikštau po sniegynus, tyrinėdamas pėdas, kilpomis gaudau paukščius ir, susiradęs tetų ar dėdžių, kai mokėsi, knygą tamsžaliais viršeliais, skaitau Donelaičio „Metus“.
Ar ilgos ištraukos, ar viskas, nežinau, o ir negaliu žinoti, bet skaitau smagus, pasisklaidydamas.
Mokytojas išvijo mane prie Donelaičio „Metų“! Juokdamasis skaitau nustebintas.
Ne kad ir ponus, o kad - įgelt išsižiojo. Tokiais pasakymais išdidinta kaip kokios pragaro baidyklės. Arba kalbama kaip namie. Blogi darbai mus neša kaip vėjas… Dabar pasakyčiau.
O tada parėjęs vieną vakarą nuvirstu po stalu, o už stalo gale sėdi tėvas ir stovėdama, išsirengusi iki gelsvų apatinių, nes prikūrenta, tiek imasi su juo, tiek šūkauja atvažiavusi teta, jauniausioji tėvo sesuo, mokytojavusi Paantvardžiuose, Ugionyse, o tais metais - Girkalnyje.
Nesiklausau, kas čia supras tuos suaugusiuosius, kartais net šalia būdami šaukia vienas kitam, lyg negirdėtų.
Pro šalį eidama sesuo atsiklaupia ant grindų ir sako man į ausį per žieminę kepurę: „Tai dėl tavęs.“
Pasirodo, gandas, o gal ir su gandeliais, net karo vieškeliais, per kuriuos skersai prie savo gyvulių net po kelias dienas negali pereiti per visokias lekiančias mašinas ir pabūklus, pasiekė Girkalnį, kad aš sėdžiu namie, ir teta atvažiavo tvarkos daryti - ne man, o tėvui donelaitiškais pamokslais: „Neprieteliau, pats nueik pas mokytoją dėl vaiko išdaigų, juk neišdaužė langų, nieko neapvogė, nesmaugė.“
Taip juodu abudu vienas prieš kitą ir žaibuoja kaip Donelaičio žaibai.
Išgirstu tiktai užsispyrėlį tėvą šūkaujantį - tegu girdo karves, rytoj turiu su Greičiaus Dzidorium ir Stankų Petru važiuot į Raseinius liudininkais, nes Klimuks Antans kalėjime, reikia gelbėt, gali sušaudyt žmogų, poryt - į Tauragę, į „Maistą“, paskui į Šakius su skolomis.
Teta jį išvadina avinu, mane - užaugsiančiu aviuku, o tėvas jai - o tu bergždinė avis!
Teta dar buvo netekėjusi, skubiai apsirengia ir pikta vidurnaktį išeina per sniegynus į Jurbarką nakvoti pas kitą tetą Petronėlę Maskolaitienę, gyvenančią Vydūno gatvėje prieš pat gimnaziją. Gerai dar, kad mėnesiena…
Sugrįžimas į mokyklą
Pavasarį pats nueinu pas mokytoją. Atsiprašyti.
Paduoda ranką: „Kodėl anksčiau neatėjai?“ Mano galva jam tik aukščiau kelių.
„Nedrįsau“, - sakau, žiūrėdamas iš apačios.
Kaip į Klišių mokyklą atėjau su ašaromis akyse, nenorėdamas eiti, taip 1945 metų pavasarį išėjau su ašaromis, nenorėdamas išeiti, kada baigiau.
Kaimas karo metu
Kai 1944 m. birželio pradžioje sąjungininkai išsilaipino ir įsiveržė į Normandiją, pas mus kaimuose pasirodė daug vokiečių kareivių.
Seniūnas Antanas Špatkauskas (kaime buvo trys tuo vardu) su auliniais batais, rusvomis ripsinėmis galifė, tamsmėlyniu naminiu megztiniu, susagstomu per petį, rusva atgal atsmaukta stačia kepure, donelaitiškai užsimetęs ant kumelio, be balno, perjojo per kaimą ir perspėjo, kad vokiečiai Jurbarką ruošią stipriai gynybai, o jeigu bus nušautas nors vienas kareivis, bus sudegintas visas kaimas.
Nuo mažų vaikų tėvai tą slėpė, bet nugirsdavo ir vaikai, ypač tokie, kur patys pirmutiniai žiūrėti ir klausytis: nelaikykit kvailiais!
Jurbarką rusai bombardavo.
Tarp teismo ir Pušinsko namų Vytauto Didžiojo gatvėje bomba išmušė tokią duobę, jog paskui į ją atbula įvažiuodavo rusiška „polutorka“ su šiukšlėmis ir jas versdavo, o į gimnaziją eidavome takus nusimynę jos krantais.
Pas kaimyną Izidorių Greičių ir kitą už Imsrės, Kazimierą Endriulaitį - buvo vokiečių štabai.
Adjutantas nuo vieno pas kitą juodbėriu trakėnu lėkdavo ir šokdavo per užkeltus vartus.
Kauno rusams dar nepaėmus, kaimuose kilo kažkokia panika, visi kėlėsi toliau, palikę sodybose po vieną žmogų. Žmonės ir mašinos kasė apkasus, Imsrės pakrančių ir intakų medžiais užvertė vagas nepraeinamai.
Mes išvažiavom mėnesiui į Pažėrų kaimą pas tetą Žiūraitienę - tarp Mituvos ir Antvardės. Ten buvo tokios pačios nuotaikos, tik daugiau pafrontės kvapo.
Karštą vasarą gulėdavom daržinėje, gyvenome, kol vieni kitiems atsibodome, o vaikai, savo buvimu prisitraukę dar kaimynų vaikų, vietoj varnėnų nuėdėme vyšnias ir išvažiavome namo rugpjūčio pradžioje, kai paėmė Kauną.
Frontas sustojo Raudonės-Raseinių ruože.
Valėme javus ir, kaip sukvailę, daiktus išnešdavome į sodą, paskui vėl susinešdavome. Aš vienas bėgdavau į Jurbarką per apkasus, į knygyną, į bažnyčią.
Pilnas miestas nežinomų besitraukiančių. Dabar tik sužinojau, kaip skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėse su Vytautu Kašuba dirbo visi Meno mokykloje studijavę skulptūrą ir kokie rašytojai ar kariškiai pro čia traukėsi.
Tada įsidėmėjau tik vieną rausvaplaukį, giedojusį bažnyčios chore - operos solistą Vladą Baltrušaitį.
Prieš rugsėjo pirmąją nuėjome pas mokytoją. Liepė išmėtyti pro tą langą, kur, šuoliuodamas per suolus, užšokau panelei ant sprando, vokiečių kareivių prisineštus šiaudų kūlius, kai per vasarą čia gulėdavo, ir atsivertėme Stepo Zobarsko „Aušrelę“ ties Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžia, pritaikyta mokykloms.
Mokytojas dažnai bėgdavo į Jurbarką, prie knygų palikdavo vienus. Paskui pradėjo mokyti jaunas Lietuvos karininkas iš Kuturių - Jonas Blažys.
Spalio pradžioje per pamoką į šiaurės rytus pasigirdo baisi kanonada, su tankų šaudymu lyg puodo pleškėjimu ir reaktyvinės artilerijos žviegimu.
Kitą dieną su tėvu skubiai išvažiavome į Kalnėnus, Basčio malūnėlyje tarp šilų susimalti duonai.
Kelyje tarp Naujasodžių ir Klišių link Jurbarko iš abiejų pusių ant kuolelių - balti kaspinai su raudonais užrašais „minen, minen“, spygliuotų vielų laukas, prieš apkasus užmaskuotos prieštankinės patrankos, o kareivis nusikabina šautuvą nuo peties ir mudu išlaipina.
Taip ir judame: tėvas prie kumelės, paskui vežimas su grūdais, tada kumeliukas, už jo kareivis, ištiesęs šautuvą, o aš paskutinis.
Šautuvas paruoštas prieš kumeliuką, jeigu šoktų į minų laukus, bet eina mūsų, vaikų, nuglamonėtas sartas kumeliukas, nuleidęs gražią galvelę.
Prie malūnėlio retų lentinių statinių aptvare sudeginti paruoštos dokumentų ir popierių krūvos, pastatytos geležinės statinės. Kol nieko nėra, prisikemšu tris maišus ir parsivežu.
Kitą dieną, išbuvus slėptuvėje per naktį, viskas nutyla, mama išbėga į bažnyčią ir parbėga: apkasai pilni vokiečių kareivių su šalmais. Pasigirsta didelis sprogimas, kitas.
Susprogdinamas pontoninis tiltas ties Jurbarku per Nemuną ir rusų 1940 m. Imsrės lankutės pilnos rusų kareivių, Kuturių laukuose pakrikę šaukia: „Aaa, dajte vodki.“ Kur geiškelis iš rytų įbėga į Kuturius ir 1941 m. degė Kuturiai ir Geišiai per mūšį, mus susistabdo trijų pasosčių naujas „vilis“.
Pirmoje du vairuotojai su vairais rankose ir žvaigždėtais antpečiais, nuo antros nušoka generolas su žemėlapiu rankose - „Kakaja zdies’ derevnia?“ - „Kuturiai.“ - „Kuturiai?! A zdies’?!“ - „Zdies’ Geišiai.“ - „Geišiai?! A gdie Dainiai, gdie Dainiai!“ - šaukia šaukte.
Tėvas parodo į šiaurės vakarus, pats generolas bėga ir duoda ženklą trauktis didžiulėms patrankoms, prikabintoms prie studebekerių, nes beveik įlindę tiesiai vokiečiams į ugnį.
Ant paskutinės pasostės du gruzinai ir 39-osios rusų armijos vadas generolas Ivanas Liudnikovas.
Man vienuolika metų, pats tikrasis amžius žiūrėti iš arti ir įsižiūrėti į viską.
Paantvardžiuose pas tetą Elžbietą Vabalienę išdrebame per naktį slėptuvėje, o kaip ten buvo prie Jurbarko, aprašyta rajono laikraštyje „Šviesa“ (1974 m. spalio 9 d. Nr. 118, su generolų Liudnikovo ir Usačiovo atsiminimais ir Usačiovo, to, kuris iššoko iš „vilio“, nuotrauka).
Susiradau Liudnikovo atsiminimų knygą „Doroga dlinoju žizni“, iš nuotraukos pasitikrinti, ar tas pats. Dokumentiniame filme „Apokalipsė“ jis minimas ir prie Stalingrado, iš ten atžygiavo mūšiais prie Jurbarko, paskui - į Rytprūsius, o iš ten - prie Didžiojo Chingano.
O tokių pakrikusių kareivių, kaip Kuturių laukuose, kur šaukė „aaaa“, Chruščiovo įsakymu sušaudyta prie Stalingrado penkiolika tūkstančių. Savų.
Spalį išgyvenę Paantvardžiuose, lapkričiui sugrįžome į Kuturius ir dabar prie rusų Klišių mokykloje atsivertėme Donelaitį ties ta vieta, kur užvertėme prie vokiečių, bet neilgam, ir naudos buvo tiek, jog iš Jurbarko prisinešėme dokumentų, suverstų prie valsčiaus Donelaičio gatvėje, nes sąsiuvinių ir dabar nebuvo, rašėme tų dokumentų kitoje pusėje.
O gruodis buvo toks šaltas, jog paleido iš mokyklos, ir atsitraukę rusai užėmė visų sodybų visus kambarius, palikę po vieną savininkams, kol buvo atgal ištraukti į žemę drebinančius mūšius vakaruose.
Rudenį vokiečiai varė į vakarus galvijų bandas per Jurbarką, ant tvoros Vydūno gatvėje užsilipęs žiūrėdavau iki vakaro, o pavasarį - rusai arklių bandas į rytus.
1945-1953 m. mokiausi Jurbarko gimnazijoje, dirbdamas per atostogas po kaimus. Ant pjovelkų, ant grėbelkų, ant arklių, ant kūgių, ant šalinių, ant stogų, šienapjūtėse, rugiapjūtėse, prie kūlimo.
„Kad perkūns! Kad velniai!“ - brigadininkai keikdavosi su dar...