Punios Seniūnijos Apžvalga: Atraskite Lietuvos Grožį

Kaunas yra puikus strateginis taškas norintiems pamatyti mažiau žinomus, bet vertingus Lietuvos objektus. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su Punios seniūnija ir jos apylinkėmis, kurios siūlo įvairių įdomybių kiekvienam keliautojui.

Nuo Upninkų iki Šventosios: Paslaptys ir Istorija

Kažkuria prasme, tai tiesiog slaptas pasaulis, įrėmintas Neries ir Šventosios slėnių, kurį pamato nebent tie, kurie šiuose kraštuose turi „babą“ ar netyčia nuklysta, ieškodami nuotykių vandens keliais. Mažai paliesti slėniai, miškai ir autentiškos po juos pabirusios sodybos čia padeda pamažu pamiršti, kuriame amžiuje keliauji. Galbūt taip viską laike „užkonservavo“ ir net trys seniūnijos teritorijoje esantys draustiniai (Upninkų valstybinis botaninis, Lietuvos valstybinis hidrografinis ir Šventosios valstybinis ichtiologinis). Nuo Upninkų miško keliuku leiskimės palei Šventąją: tarp medžių pakrantėse šmėžuoja jaukios medinės sodybos, o rodyklė į Partizanų mūšio (1949 m.) vietą sufleruoja įtemptą šio miškingo krašto istoriją.

Lašinių Piliakalnis: Gamtos ir Žmogaus Fantazijos Sąjunga

Lašinių piliakalnis - puikus pavyzdys vietos, kur susijungia gamtos ir žmogaus fantazija. „Arši“ upė Strėva buvo patogi vieta kurti įtvirtinimams, vienu jų tapo ir Lašinių piliakalnis, labiausiai garsus tuo, kad jame 1348 m. Nežinant šios didingos istorijos, Lašiniuose nesunku apsigauti: ieškant piliakalnio nuo Lašinių kaimo ir pasiekus jį per mišką, gali pasirodyti, kad piliakalnis - miniatiūrinis. Tačiau nepasiduokite ir ženkite toliau: netrukus atsidursite ant įspūdingo Strėvos šlaito, kuris atveria visai kitus piliakalnio mastelius ir didybę. Apžvalgos pabaigoje - objekto perliukai (o tiksliau - gintariukai). Jie slepiasi dar viename objekte - taip pat šalia piliakalnio ir konglomerato esančioje Strėvos atodangoje.

Punios Šilas: Gamtos Oazė

Aukščiausias Lietuvoje medis, įspūdingi upės skardžiai, juodieji gandrai, partizaninis bunkeris bei kiti žmogaus ir gamtos stebuklai laukia Punios šile - Nemuno kilpų regioninio parko oazėje. Beveik iš visų pusių Nemuno apsuptas Punios šilas kažkuria prasme izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio: čia spengia tyla, čia nėra jokio eismo, čia dienų dienom neapsilanko žmonės. Kai kurie miško kvartalai neliesti net 50 metų, o kitus saugo rezervatai.

Mintis buvo paprasta: pirmiausia užlipti į Birštono apžvalgos bokštą ir pažvelgti į Punios šilą iš viršaus, po to pasivaikščioti po patį šilą. Birštono apžvalgos bokšto vieta buvo parinkta dar 1997 metais (atidarytas 2019 m. liepos 11 d.). Nuspręsta jį pastatyti ant Škėvonių gūbrio. Paties bokšto aukštis 55 metrai, apžvalgos aikštelė 45 metrų aukštyje. Viso bokštas iškyla į 90 metrų virš jūros lygio aukštį. Kitas šalia objekto esantis ir mūsų aplankytas objektas Škėvonių atodanga (ilgis apie 500 m, aukštis iki 33 m). Škėvonių gūbrys sudarytas iš labai geros kokybės žvyro, kuris buvo pradėtas kasti antrojo pasaulinio karo metais. Didelė gūbrio dalis sunaikinta. Balbieriškio atodangą taip pat dengė rūkas, lankytojų nebuvo. Ši atodanga - geologinis gamtos paveldo objektas. 1974 m. paskelbtas gamtos paminklu. Atodanga yra Prienų rajone, Balbieriškio seniūnijoje, Žydaviškio kaime, kairiajame Nemuno krante.

Ir pagaliau, pavažiavę dar keletą dešimčių kilometrų, patenkame į Punios šilą. Kadangi kilpinė kelionė nepavyko, nutarėme keliauti pėsčiomis link Padaglės. Priėjome gražias žemažoles Nemuno pakrančių pievas, per kurias nuvingiuoja lyg iš kalnų atitekantis upeliukas.

Šilavoto Davatkynas

Šilavoto Davatkynas - daugiau nei šimtmetį gyvavęs neformalus moterų „vienuolynas“, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys, vietinių nepiktai vadintos „davatkėlėmis“. Žinoma, čia nepamatysite nei solidžių mūro sienų, nei kitų vienuolynams būdingų akcentų - vietoje to dailaus miško papėdėje pūpso kelios senutės, it pasakose mažytės trobos ir išpuoselėtas kiemas. Nuo pat 1895 m. iki 1999 m. šioje vietoje glaudėsi vietinės moterys, nusprendusios savo likusį gyvenimą sieti su Dievu. Kad tai pajaustume, labai svarbu į Davatkyną atvykti ne automobilių keliuku (į kurį nukreipia rudoji rodyklė), o atkulniuoti pėsčiomis nuo Šilavoto bažnyčios šventoriaus - visas kelias papuoštas išraiškingais liaudies meno koplytstulpiais.

Maironio Kelias Padubysiu

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, / Miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, - šias kadaise Maironio parašytas eilutes, atrodo, mokame puikiai. Dubysos charakteris labai dvejopas. Viename jos krante - statūs, miškingi, kone tiesiai į vandenį besileidžiantys šlaitai, kitame - ilgesingi slėniai, vietomis pabarstyti jaukiomis trobelėmis. Būtent „slėnių puse“ ir vingiuoja „Maironio kelias Padubysiu“, kurį drąsiai galima vadinti viena gražiausių trasų Lietuvoje. Be abejo, Dubysa juose minima neatsitiktinai: visai šalia, Bernotuose, yra Maironio tėviškė. Simboliškai sekant Maironio ir jo kūrybos pėdsakais visą trasą keliautojus lydi Maironio eilėraščių posmai: telieka apsidairyti ir ieškoti jiems gyvosios iliustracijos!

Rumšiškės: Istorijos ir Kultūros Muziejus Po Atviru Dangumi

Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse yra lankęsis ar bent jau žino apie jį kiekvienas. Pavyzdžiui, Aštragas - tai išnykęs ir taip pat užlietas kaimas, buvęs į vakarus nuo Rumšiškių. Kokalnis - apsemtas legendinis Rumšiškių kalnas (manoma, kad piliakalnis). Medinė, mistinė, „Dievo akimi“ pasipuošusi Rumšiškių bažnyčia (1860 m.) - vertingas lietuvių liaudies architektūros pavyzdys. Būtent todėl, prieš užliejant Rumšiškes, vietinė bendruomenė, paveldosaugininkai ir tuometinis Rumšiškių klebonas Jonas Žemaitis darė viską, kad būtų leista bažnyčią perkelti į naująsias Rumšiškes. Šiaip ne taip susitarus, bažnyčia buvo išardyta iki rąstų, užvežta ant kalno ir vėl surinkta. Visai šalia iškeltosios Rumšiškių bažnyčios stovi ir kartu išgelbėta varpinė bei jau seniau ant kalno stovėjusi Šv.

Kazlų Rūdos Miškai ir Novaraisčio Draustinis

Kazlų Rūdos miškai - trečias pagal dydį Lietuvoje miškų masyvas. Dalį XVIII a. atvykėlių į šį kraštą atviliojo požemių turtai - pelkių rūda, kurios buvo gausu čia plytinčiose pelkėse. XX a. žvilgsniai vėl nukrypo po žeme: apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos partizanai. Vos 8 kilometrai nuo Rūdšilio partizanų bunkerio net iš tolo klega Novaraisčio ornitologinio draustinio gyventojai - čia yra vienas didžiausių Europoje gervių būriavimosi taškų, peri juodieji baubliai, gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, tetervinai, juodieji gandrai ar net jūriniai ereliai. Nors šio krašto miškais su didžiausiu malonumu galima klaidžioti ir savarankiškai (pavyzdžiui, ieškant rudmėsių), norintiems vienu metu nušauti kuo daugiau zuikių, galima rinktis Kazlų Rūdos pažintinį miško taką.

Darsūniškis: Tarp Nemuno ir Istorijos

Nors Nemunas per Lietuvą teka net 359 kilometrus, aiškiau įsivaizduojame tik kelias jo atkarpas: Druskininkus, Alytų, Birštoną, Kauną, Veliuoną, Jurbarką… O kas slypi tarp šių didesnių miestų? Į Darsūniškį įvažiuojant nuo Kruonio pusės „įsileidžia“ Šv. Agotos vartai, nuo Užugirėlio - Šv. Kazimiero, o nuo Jiezno - Šv. Jurgio (būtent šie - Šv. Jurgio - vartai pastatyti vėliausiai - apie 1910 m., miesteliui plečiantis jau tolyn nuo Nemuno). Miestelyje kadaise stovėjo ir Darsūniškio pilis, kuri veikė kaip vienas iš Panemunės gynybinės sistemos atraminių punktų. Manoma, kad šiose apylinkėse, netoli Nemuno, turėjo stovėti ir dvaras.

Paparčiai: LDK Palikimas

Kad Lietuvoje rastum stebuklų, nebūtina ieškoti paparčio žiedo. Galima rasti… ir patį papartį! O tiksliau - Paparčių kaimą, kuriame dar žiba didingas LDK palikimas - dominikonų vienuolyno likučiai. Lankanti šį objektą rekomenduojama pamatyti ir Paparčių bažnyčią bei Paparčių piliakalnį. Nors Žiežmaros upelio krante ir pakankamai netoli Neries pūpsantis piliakalnis sistemingai netyrinėtas, yra spėjimų, kad ant jo stovėjusi reikšminga pilis.

Molavėnai: Istorija ir Kultūra

Kompleksas įsikūręs Šešuvies upės slėnyje (kraštovaizdžio draustinyje), kurį tikrai išraiškingai suformavo ledynmetis. Žaismingai pabirusius įtvirtinimus iš trijų pusių supa ne tik upė, bet ir pelkėta pieva, kurias galima kirsti specialiu mediniu taku, aplankant piliakalnius, Jaujupio upelį, mitologinį Skirtinių akmenį ir šimtmečius skaičiuojantį Molavėnų ąžuolą, kuris, mokslininkų teigimu, yra buvusios šventos girios paskutinis palikuonis. Nuostabiausia, kad įdomios veiklos Molavėnuose galima rasti ir šiandien. Tai išskirtiniai istoriniai, muzikiniai, etnokultūros renginiai, kurių metu unikali Molavėnų „sala“ atgimsta vėl ir vėl iš naujo.

Linkime (iš naujo) atrasti gražiausius Lietuvos kampelius!

tags: #sodybos #punios #seniunija