„Sodybų tuštėjimo metas“ - tai dviejų dalių vaidybinis filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Jono Avyžiaus romaną. Filme vaizduojamas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis ir vokiečių okupacijos metai Lietuvoje. Režisierius - Almantas Grikevičius, scenarijaus autorius - Romualdas Granauskas.
Ši juosta prasideda konkrečiais užrašais lydimos istorinės kronikos kadrais: 1938-ieji, Austrija ir ramaus „anšliuso“ vaizdai, dramatiškesni kadrai su sprogimais - „1939, Lenkija“, fašistų žygis pro Triumfo arką - „1940, Prancūzija“. Rėžis vis siaurėja, artėdamas prie Lietuvos. Pasirodžius titrui „1940, Lietuva“, muzikos disonansai dingsta ir žiūrovas išvysta kelis oficialiosios kronikos kadrus, kuriuose - apgauti ir džiūgaujantys dėl sovietų okupacijos valstiečiai.
Filme ieškoma atsakymo į klausimus, kaip mes praradome nepriklausomybę, koks mažos valstybės statusas didžiųjų grobuonių apsuptyje, kokios atskiro individo galimybės ir ko verti veidmainingi pareiškimai apie išvadavimą.
Lietuva Europos žemėlapyje
Filmo siužetas ir veikėjai
Filme rodoma, kaip iš Kraštupėnų vykdomojo komiteto išeina pirmininkas „raudonasis Marius“ ir istorijos mokytojas Gediminas Džiugas. Abu kategoriškai ginčijasi dėl tautinių ambicijų ir dėl prarastos nepriklausomybės. Už miestelio ribų aistros verda dar aršiau. Lauksodžio kaime „Katrė Pypkiorė“, iš pradžių apkumščiavusi tylų vyrą, su gruzinišku temperamentu puola neturtėlį Putrimą, kuriam gerutė sovietų valdžia leido nusišienauti darbščių Vainorų pievą. Netrukus prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija įžiebia naujų aistrų.
„Raudonasis Marius“ priverstas bėgti, palikdamas kaime jo kūdikio besilaukiančią Akvilę, besiglaudžiančią prie godaus, bet doro sodiečio Keršio. Kraštupėnų gražuolė Milda, kurios vyras, kaip manoma, „seniai supuvo Sibire“, blaškosi tarp spėjusio susprogdinti bėgančių rusų mašiną, policijos vadu tapusio Adomo Vainoro ir jo draugo Gedimino. Adomui, sklaidant atsiradusius įtarimus dėl lojalumo, teks vadovauti vokiečių vykdomoms represijoms.
Antroji serija prasideda kone idiliškomis derliaus ėmimo darbų kaime scenomis. Čionai, į gimtąją sodybą, iš gimnazijos grįžo Gediminas. Siūlo tą patį ir kenčiančiai Mildai, bet, išgirdęs, kad jai teko savaip „išpirkinėti draugų kaltes“ prieš esesininką Dangelį, imasi dviračio. Simboliškai tirštoje vakaro migloje Gediminas ir Milda pameta vienas kitą. Truputį fatališka moteris tampa ir paskutinio vaikystės draugų Gedimino ir Adomo kivirčo priežastimi.
Tuo tarpu Lauksodis irgi nebėra ta „negyvenama sala“, kaip jį vadindavo Gediminas. Išgirdę apie miške įsikūrusią Mariaus gaują, apsilanko vokiečiai, nušauna Džiugams dirbusį neutralų karo belaisvį Vasilį. Raudonieji partizanai įsibrauna į Adomo darbovietę, suriša jam rankas, bet pakarti nebespėja. Juos vejasi vokiečiai, sužeidžia Marių, besiieškantį užuolandos Keršio klėtyje. Slapta nuo vyro jį slaugo Akvilė, tačiau Keršys, ir suradęs konkurentą, patikina, kad jo rankos niekad nebus kruvinos. Milda savo namuose atpainioja Adomo rankas supančiojusią vielą, bet šis tik ją prismaugia, o pats patenka į psichiatrijos kliniką. Gestapas išsikviečia Gediminą dėl jo galimų ryšių su banditais, bet, net ir rodydamas kitų kankinimus, nieko nepasiekia. Tiesa, įkandin paleisto Gedimino siunčiamas provokatorius, verkšlenantis dėl karo pabaigos ir neva norintis „į partizanų prieglobstį“. Herojus nuveda jį į tą mišką, bet čia vyrukas netyčia išsiduoda.
Pagrindiniai aktoriai:
- Gediminą Džiugą - Juozas Budraitis
- Mykolą Džiugą, jo tėvą, - Laimonas Noreika
- Adomą Vainorą - Regimantas Adomaitis
- Mildą - Regina Arbačiauskaitė
- Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) - Antanas Šurna
- Keršį - Stasys Petronaitis
- Akvilę - Eva Kull
- Vainorienę („Katrę Pypkiorę“) - Eugenija Šulgaitė
Filmas sukurtas Lietuvos kino studijoje 1976 metais. Operatorius - Donatas Pečiūra, dailininkas - Algirdas Ničius, kompozitorius - Algimantas Apanavičius.
Apdovanojimai ir įvertinimas
„Sodybų tuštėjimo metas“ pelnė X sąjunginio kino festivalio Rygoje (1977) žiuri prizą už antifašistinės temos atskleidimą.
Šis filmas pasižymi giliu psichologizmu, kuris slypi už nespalvoto ekrano. Vienas pačių geriausių Jono Avyžiaus romanų „Sodybų tuštėjimo metas“ su nauja jėga perteikiamas Almanto Grikevičiaus filme.
Tai psichologinis kūrinys, žmonių, kuriems per dvejus metus teko dviejų okupacijų šokai, kolektyvinis portretas su meistriškai išryškintais pagrindiniais personažais.
Filmo detalės, tokios kaip Vytauto Didžiojo portretai kiekvienuose namuose, „Ant kalno mūrai“, šauniai skambanti per Kalėdas, Vytės Nemunėlio (draudžiamojo Bernardo Brazdžionio) eilės, skaitomos vaiko, Lietuvoje rado atgarsį.
Kaip ir senojo Džiugo žemės filosofija, kaip ir jo sūnaus Gedimino nenoras teptis bet kieno krauju, kaip ir pats pavadinimas, Maskvoje suvoktas kaip masinio lietuvių bėgimo į miškus, pas raudonuosius partizanus, ženklas, o Lietuvoje pirmiausia keliantis asociacijas su tautos genocidu, ypač suaktyvėjusiu sovietų pokario laikais.
Šiame filme meistriškai sukurti stiprūs veikėjų charakteriai prilygsta ryškiausioms spalvoms.
Filmo kūrybinė grupė
| Pareigos | Asmuo |
|---|---|
| Režisierius | Almantas Grikevičius |
| Scenarijaus autorius | Romualdas Granauskas |
| Operatorius | Donatas Pečiūra |
| Dailininkas | Algirdas Ničius |
| Kompozitorius | Algimantas Apanavičius |