Spaudos Rūmų Pastato Istorija Kaune ir Vilniuje

Kiekvienas tuo metu statytas ir iki dabar išlikęs pastatas ypač vertinamas kaip architektūrinio paveldo objektas. Aptarkime dviejų žymių pastatų - Spaudos rūmų Kaune ir Pociejų rūmų Vilniuje - istorijas.

Spaudos Fondo Rūmai Kaune

Spaudos fondo rūmai buvo pastatyti Kaune, Vytauto prospekte, 1939 metais. Trijų aukštų su pusrūsiu ir flygeliu kieme pastatas užėmė 1450 kv. m plotą. Savo tūriu - 22 tūkst. kub. Aiškiais geometriniais tūriais ir tiesiomis linijomis sukonstruotas pastatas turėjo A, B ir C korpusus.

Korpusų paskirtis

• A korpusas: Spaudos fondo administracija, knygrišykla, spaustuvė, litografija. Iš Vytauto prospekto pusės pirmame aukšte - knygynas, maisto parduotuvė, kelios kontoros.
• B korpusas: Įrengtas prekybos skyrius, urmo sandėliai, valgyklos salė ir darbuotojų biblioteka.
• C korpusas: Garažai, pagalbinės patalpos.

Spaudos fondo rūmai buvo vienas moderniausių to meto pastatų, suprojektuotas taip, kad virš esamų A ir B korpusų būtų galima pristatyti dar po vieną aukštą. Kroviniams krauti suformuotos specialios rampos. Vidaus patalpose buvo įrengtas didelis liftas kroviniams kelti.

Pokario laikotarpis

1940 m. Spaudos fondo rūmai buvo nacionalizuoti LTSR komiteto nutarimu, o 1948-aisiais čia buvo įkurta V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvė. Vėliau pristatytas aštuonių aukštų administracinis ir gamybinis pastatas, išplėstos gamybinės ir buitinės patalpos. Šiuo metu buvusios spaustuvės pastatų kompleksas užima plotą tarp Vytauto prospekto ir Šiaulių gatvės. Čia trijuose skirtingų tūrių korpusuose įsikūrė verslo parkas „Aušra“.

2017 m. rekonstruota didžioji dalis komplekso atvėrė duris miestui. Fasado visumos raiška architekto V. Peldavičiaus buvo kuriama vertikalių briaunų, nišų ritmu. Panaudotas populiarus Lietuvoje modernizmo stiliaus eksterjero elementas - iškilios ir įgilintos juostos, naudoti kontrastingi jų deriniai atpažįstami ir renovuotame pastate, kurio rekonstrukcijos autorius yra architektas Egidijus Vilčinskas.

Pastato pirmasis aukštas, kuriame dominuoja stiklinės vitrinos, išsiskiria tiek architektūrine raiška, tiek medžiagomis. Naujai atkurtame komplekso interjere persipina tarpukario Kauno modernizmo ir šiuolaikinės eklektikos stiliai.

Rekonstruotame komplekso interjere minimaliomis priemonėmis siekta sukurti visavertį kūrinį. Vertikalių ir horizontalių linijų žaismas iš eksterjero perkeliamas į vidų. Juodos, pilkos ir riešuto spalvomis skaidomos pagrindinės funkcinės erdvės. Kaip pasakoja interjero autorė architektė Kristina Ancutaitė, užsakovai norėjo maksimaliai išnaudoti esamas erdves, todėl svarbiausia užduotis projektuojant interjerą buvo lengvai transformuojamos erdvės, keičiamos pasitelkus stiklines ar baldines pertvaras. Pastato planiniams sprendimams didžiausią įtaką darė esamas kolonų tinklas. Komplekso karkasas - gražiausia išlikusi tarpukario gamybinių pastatų interjerą atspindinti dalis. Atitinkančios Le Corbusier skelbtus funkcionalizmo kanonus gelžbetoninės laikančiosios konstrukcijos formuoja nepakartojamas erdves tiek darbui, tiek poilsiui.

Pagrindinė interjero koncepcija, anot architektės, seno pastato erdvių atgimimas, kai jaučiamas pastato istorijos tęstinumas. Stiliui pabrėžti naudojamos medinės sodrios riešuto spalvos detalės (faneruotos durys, medinės sienų plokštės, mediniai grindų, kolonų apvadai), sušvelninančios dominuojantį gelžbetonio konstrukcijų monumentalumą. Spalviniai sprendimai - šviesūs, šilti pagrindinių erdvių tonai praturtinami sodrių, gilių grindų spalvų. Juoda tampa akcentine spalva ir jungiamąja visumos dalimi. Bendrųjų erdvių apdailai naudojamos medžiagos, tokios kaip granitas, kalkakmenis, medis, keraminės plytelės. Apšvietimas interjere suformuotas dviem būdais: apšviesti ir pabrėžti esamą architektūrinę interjero struktūrą, sukurti individualų erdvių ir jų akcentų apšvietimą. Konstrukcijoms paryškinti naudojamos šviesos diodų juostos. Atvėręs duris „Aušros“ verslo parkas atspindi nesiliaujantį modernizmo kelią.

Sovietų karių pasikėsinimų į Spaudos rūmus buvo dar 1990-ųjų balandį, tačiau apie galimą rūmų užgrobimą išgirdę žmonės susirinko į Andriaus Mamontovo žaibišku greičiu surengtą lietuviškų grupių koncertą. Tuomet užpuolikus tai atbaidė. 1991-ųjų Sausio 11-ąją dar kartą ginti Spaudos rūmų stojo būriai savanorių. Žmonės buvo užtvėrę įėjimus. Tai įsiutino kariškius ir jų paleistos kulkos pataikė ne tik į rūmų fasadą, bet ir sužeidė žmones.

Pociejų Rūmai Vilniuje: Nuo Istorijos Ištakų Iki Šių Dienų

Karališkojo auksakalio namas, Vainų rūmai, Pociejų rūmai, Šlapelių knygynas, „Vilniaus vandenų“ būstinė - visi šie pavadinimai kalba apie tą pačią vietą dabartinėje Dominikonų gatvėje. Šiandien namai, pažymėti numeriais 9 ir 11, tampa Senatorių pasažu. Išlieka ir architektūra. Pastato paskirtis bėgant laikui keitėsi, tai atsispindi ir architektūroje. Rūmų ansamblis statytas XVII-XIX amžiuje, tačiau čia galima aptikti tiek gerokai senesnius gotikinius skliautus, tiek sovietmečio remonto žymes.

Pavadinimų kaita ir savininkai

Pociejų rūmai, taip pat žinomi kaip Vainų rūmai, pavadinimus keitė pagal šeimininką. Tradicija išmokė mus senuosius pastatus vadinti pagal ryškiausią architektūrinės raidos etapą. Rūmai išlaikė du pavadinimus, siejamus su LDK didikų vardais. Čia gyveno aukštas Vilniaus ir Vitebsko miestų pareigūnas Aleksandras Jasienskis Vaina. Jis sujungė kelis senus mūrinius namus į vientisą ansamblį. Pociejams, LDK stačiatikių didikų giminei, rūmai atiteko su kraičiu, kai Teresė Vainaitė (Aleksandro anūkė) ištekėjo už Trakų vaivados Aleksandro Pociejaus.

Rūmų struktūra ir gyventojai

Rūmų rūsyje ir pirmajame aukšte visada buvo pagalbinės patalpos: oficina (ūkinės patalpos), arklidė, ratinė. Čia taip pat veikė dominikonų vienuolių bravoras, tačiau nėra žinoma, kada jame virtas alus. Antrajame aukšte gyveno didikų šeima. Tai atsispindi architektūroje - puošnūs kambariai sujungti lygia durų linija, todėl iš bet kurios vietos galima matyti kituose kambariuose esančius žmones. Pirmajame aukšte dirbę miestiečiai aptarnavo antrajame aukšte gyvenančius aristokratus.

Pociejų rūmų sienose kiekvienas amžius paliko savo įspaudą. Po rekonstrukcijos rūmus papuoš XVI amžiaus pilka spalva ir tarpukario formų vitrinos. XIX amžiaus pradžioje grafo Pociejaus rūmuose buvo 22 dideli ir 6 mažesni kambariai. Tokio dydžio turtas netrukus atiteko grafams Umiastovskiams, kurie rūmus suskaidė ir pradėjo nuomoti miestiečiams. Taip pat čia veikė krautuvėlės, arbatinė ir kepykla. Po kito remonto pastatai sujungti ir nuo to laiko kone nekitęs planas dabar yra laikomas viena iš vertingųjų pastato savybių. Rūmai priklausė grafams iki 1940 metų, kai buvo nacionalizuoti sovietų valdžios.

Šlapelių knygynas

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas tapo neatskiriama pastato istorijos dalimi. Knygynas buvo svarbus ne tik dėl knygų pardavimo ir leidybos. Jis tapo savotišku lietuvių salonu, tautiškai nusiteikusių inteligentų susibūrimo vieta. Panaikinus spaudos draudimą 1904 metais lietuviškų knygų paklausa buvo didžiulė. Vilniuje per trumpą laiką susikūrė 5 lietuviški knygynai. Šlapelių knygynas nebuvo pirmasis Vilniuje, tačiau išliko ilgiausiai ir veikė daugiau nei 40 metų.

Vieta knygynui pasirinkta iš finansinių paskatų. Šlapelienė mylėjo knygyną kaip savo vaiką (vadino jį pirmeivišku ir liberaliu!), tačiau nemėgo jo patalpų, kurios buvo tamsios ir drėgnos. Aprašydama knygyną ji mini skliautuotas lubas, kiekvienoje patalpoje vis kitokias. Vienur siena baigiasi žemai, kitur - aukštai, kambariuose bent kelios nišos - viena aukštai, be kopėčių nepasiekiama, kitos žemai, gilios, vienas mūrelis lyg stalas, kitas lyg krosnis.

1938 metais Šlapelių knygyne buvo nuolat ieškoma nelegalios tautinės ar tiesiog lenkams priešingos literatūros, tačiau ilgą laiką valdžios pareigūnai nieko negalėjo surasti. Patalpos buvo nevienodos ir turėjo atokius įėjimus, nieko nežinota apie papildomus kambarius. Paskutinės kratos metu pastebėtos lemtingos durys buvo apkrautos paltais, užkabintos paprastu kabliuku. Vėliau aptiktos kitos durys, paslėptos gilioje spintoje. Cenzoriai rado daug netinkamos literatūros, o Šlapelienei iškelta byla. Ji buvo laimėta ir knygynas veikė dar dešimtmetį, kol sovietų valdžia konfiskavo knygas ir pareikalavo išsikeldinti.

Taip atrodė Marijos Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos 1938 metais. Sovietmečiu nacionalizuotuose rūmuose veikė komunistinė leidykla, pirčių ir skalbyklų trestas, įvairios vandentiekio institucijos. Po rekonstrukcijos pastatas dar kartą pasikeitė - sumažėjo langai, Stiklių gatvėje langų linija pakilo aukščiau, o vidus išskaidytas į administracines ir gyvenamąsias patalpas. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų čia veikė „Vilniaus vandenys“. Taigi antrame aukšte buvo įrengta biurų, tad privačios gyvenamosios erdvės rūmuose nebeliko.

Rekonstrukcija ir dabartis

Archeologinių tyrimų metu Pociejų rūmai atsivėrė tarsi laiko mašina. Kiekvienas amžius sienose paliko savo įspaudą, todėl pasirinkimas rekonstruoti vieną ar kitą spalvą, nišą ar duris yra itin sudėtingas. Dažnai baiminamasi, kad rekonstruojamas senamiestis gatvė po gatvės praras savo autentiškumą, o architektūros modernumas užgoš senuosius mūrus. Pastato architektė Gilma Teodora Gylytė pasakoja, kad čia sena ir nauja bus derinama akcentuojant senuosius sluoksnius, tačiau jų neimituojant. Šiuolaikinę estetiką atitinkančios naujos detalės, lengvos ir tiesios linijos išryškins šalia stūksantį sunkų ir kreivą mūrą, grubesnes sienų tekstūras.

Kaip jau minėta, anksčiau kieme buvo apstu durų, tačiau dabar dauguma jų užmūrytos, kaip ir vartai Stiklių gatvės pusėje. Naujajam rūmų savininkui Nielsui Peteriui Pretzmannui šis atradimas tapo simboliu, suteikusiu idėją pavadinimui. Senųjų vartų vietoje bus atidengtas įėjimas, o pastatas vadinsis Senatorių pasažu. Kodėl senatorių? Pretzmannas pasakoja, kad kartą senamiestyje prie jo priėjo savo kūrinius pardavinėjantis dailininkas. Verslininkas pasiūlė jam nupiešti Pociejų rūmus.

Rekonstruotuose Pociejų rūmuose atsiras vietos ir knygynui, o Dominikonų ir Stiklių gatves sujungs rūmų kieme įrengtas pasažas. Kalbant apie rūmų istoriją, tyrimus bei rekonstrukciją vis kartojosi žmonių judėjimo juose motyvas. Reprezentaciniai pastatai ir tarnybinės patalpos savo laiku turėjo atskirus vartus, todėl didikai ir juos aptarnaujantys žmonės važinėjo skirtingomis gatvėmis, laiką leido skirtingose vietose. Vėliau antrojo aukšto kambariai buvo išskaidyti į butus, o pirmajame aukšte kūrėsi smulkūs verslininkai, teikę paslaugas miestiečiams.

Tik nuo XX amžiaus pabaigos pastato langai naktimis užtemo: privačios erdvės čia nebeliko. Žmonės čia dirbo ir mokėjo mokesčius, tačiau laisvalaikiu neužsibūdavo. Dabar antrame aukšte atkuriamos pereinamosios erdvės, o pirmame aukšte miestiečiai galės leisti laisvalaikį knygyne ar kavinėje.

tags: #spaudos #rumai #nekilnojamojo #turto