Šeima nėra praeities paveldas: priešingai, tai yra institucija, kuri užtikrina ateitį visoms kartoms. Be to, šeima suteikia saugesnį ir daugeliu atžvilgių paprastesnį žmonių gyvenimą.
Tai tik kelios mintys, kuriomis pasidalijo VII Pasaulinio šeimų susitikimo organizatoriai, pristatydami gegužės 30- birželio 3 d. Milane vyksiantį renginį. Popiežiškosios šeimų tarybos prezidentas kardinolas Ennio Antonelli dienraščiui „Vatican insider“ plačiau pristatė renginio temą - Šeima, darbas ir šventė bei tikslus. Pasak jo, ši tema apima sąveiką tarp šeimos, darbo ir šventimo - tris kertines žmogaus gyvenimo ašis. Nuo pat gyvenimo pradžios jos pristatomos kaip palaiminimai, Dievo dovanos; žmogaus gyvenimo tėkmėje atsiskleidžia jų svarba.
Pasak kardinolo, jie neatsiejamai susiję: darbas reikalingas šeimai, kad ji susikurtų ir galėtų išsilaikyti, augintų vaikus. Taip pat šeima reikalinga dirbančiam pasauliui, nes ji augina būsimus darbuotojus ir skatina socialines vertybes. Popiežiaus enciklikoje „Caritas in Veritate“ sakoma, jog šeima yra socialinė ir ekonominė būtinybė. Šventimas padeda šeimai jaustis vieningai, išgyventi džiaugsmą būti kartu per šeimos ir bendruomenės šventes.
Šeimai reikia šventimo ir atvirkščiai - šventes švenčia būtent šeima ir bendruomenė, nes žmonės gali švęsti tik būdami kartu. Ir darbui reikia šventimo, nes tai metas, kai mes liudijame kūrimo ir veikimo kartu prasmę, atrandame naujų motyvacijų, naujos energijos ir galime toliau dirbti savo darbą su malonumu.
Paklaustas, kokius lūkesčius sieja su Pasauliniu šeimų susitikimu, kardinolas atsakė, jog pats savaime toks renginys yra prasmingas ir vertingas, kadangi čia susirinks daugybė šeimų iš viso pasaulio pabūti kartu, susidraugauti ir pasidalinti patirtimi; ši didžiulė asamblėja, susibūrusi aplink popiežių, švęs Bažnyčios visuotinumą ir vienybę.
Taipogi renginio tema labai svarbi šiuo metu, kai krizė verčia mus pergalvoti šeimos, darbo ir šventimo reikšmę mūsų gyvenimuose. Kard. E. Antonelli palietė ir šeimos bei jaunų žmonių problematiką: paklaustas, ar, jo nuomone, jauni žmonės vis dar nori kurti šeimas, jis pacitavo neseniai Italijoje atlikto sociologinio tyrimo duomenis, kurie parodo, kad jauniems žmonėms, panašiai kaip ir suaugusiems, tvirta šeima ir vaikai svarbiau nei darbas, religija ar politika.
Kardinolas sako, jog šeima vis dar yra idealas, nes jis įrašytas žmonių širdyse ir Dievo širdyje. Tačiau yra labai daug psichologinių, kultūrinių, ekonominių trukdžių, kurie nutolina šeimos kūrimą ir priverčia jaunus žmones jaustis nesaugiai ir neužtikrintai tiek iki santuokos, tiek po jos.
Tuo tarpu kardinolas Angelo Scola, Milano arkivyskupas, praėjusią savaitę Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatytas po kelių dienų prasidėsiantis pasaulinis šeimų susitikimas, akcentavo, kad susitikimo tema kreipia dėmesį į kiekvieno asmens savitumą ir jo būtį santykyje su kitais.
Pasak kardinolo, šeima tai vieta, kur vaikas išmoksta pasakyti „aš“, padrąsintas mamos ir tėčio, žengia pirmuosius žingsnius, yra skatinamas į ateitį žvelgti kaip į pažadą. Šeimoje vaikas mokosi atrasti darbo prasmę - visų pirma atlikdamas užduotis mokykloje, vėliau rinkdamasis profesiją. Šventimas (arba poilsis), į kurį taip pat norima atkreipti ypatingą dėmesį, svarbus dėl įvairių priežasčių: visų pirma jis padeda atkurti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
„Šventė yra ypatinga poilsio išraiška, suvienijanti žmones laiko ir erdvės atžvilgiu, kartu tai ir džiaugsmo šaltinis“, - aiškino A. Scola. Šventė padeda žmogui susitaikyti su savimi, su kitais ir Dievu.
Minėtoje konferencijoje pasisakęs Pierpaolo Donati, Bolonijos Šeimų universiteto sociologijos profesorius, pristatė tyrimą, kurį vykdydamas ieškojo atsakymo į klausimą, vis iškylantį viešojoje erdvėje: ar šeima tebėra turtas žmogui ir visuomenei, ar ji - tik praeities atgyvena, temdanti individų išsivadavimą iš senamadiškų tradicijų ir laisvesnės, lygesnės, laimingesnės visuomenės sukūrimą? Atspirties tašku tyrimui pasirinktas „tradicinės šeimos“ modelis (tiksliau - šeimos, santuokos pagrindu sudarytos iš vyro ir moters, turinčių bent du vaikus).
Iš tiesų šeima nėra atsakinga už tokį socialinį abejingumą, juolab neteisinga kalbėti apie „šeimą kaip ekonominės krizės auką“. Tiesa, jog ekonominė krizė ir šeimų krizė turi bendrą formą, tai mūsų laikmečio blogio apraiškos: individualizmas, reliatyvizmas, vartotojiškumas, tačiau neigiamą vaidmenį šių tendencijų plitimui pastaruoju metu vaidino labiau valstybių politika ir rinka.
Tačiau šeima tebegyvuoja ir nepraranda savo autentiškumo nepaisydama krizės: būtent tokiomis nuotaikomis pasitinkamas netrukus prasidėsiantis VII Pasaulinis šeimų susitikimas Milane.
Darni šeima: bendravimo svarba
Kuo pasižymi darni šeima? Kodėl iki skyrybų sutuoktiniai išgyvena vidutiniškai 13,5 metų? Kur slypi tokio ilgo ir lėto laimingos santuokos suirimo paslaptis? Kaip patrauklumas pavirsta pasibjaurėjimu, o emocinę trauką pakeičia emocinis atstūmimas, užsibaigiantis skyrybomis? Kokią įtaką tam turi kasdienis sutuoktinių bendravimas? Kokius jausmus jaučiame po pokalbio su sutuoktiniu, norime apsikabinti ar nusisukti?
Statistiniai duomenys rodo, kad santuoka iki skyrybų vidutiniškai trunka 13,5 metų. Per tą laiką darni šeima pereina nuo Laimingos santuokos stadijos iki Skyrybų stadijos. Toks ilgas laiko tarpas iki skyrybų rodo, kad pradžioje buvę artimi sutuoktiniai tolsta vienas nuo kito iš lėto, o tas procesas trunka apie 14 metų.
Kitaip tariant, sutuoktiniai kasdien bendraudami atstumia vienas kitą po „milimetrą“. Taip milimetras po milimetro, per 14 metų sutuoktiniai stumia vienas kitą, kol galiausiai išsiskiria.
Gyvenimo kelyje sutinkame daug žmonių. Kai kuriems iš jų jaučiame simpatiją. Su kai kuo padraugaujame, o kai kam pajaučiame trauką. Bendraujant toliau didėja teigiamos emocijos, susijusios su tuo žmogumi. Jei abu žmonės jaučia vienas kitam emocinę trauką, taip tarp jų užsimezga pirmas ir svarbiausias - emocinis ryšys.
Jei abu nori būti kartu, jie suartėja ir tarp jų atsiranda antras ryšys - seksualinis. Iš šio ryšio gimsta vaikai - trečioji vyro ir žmonos jungiamoji grandis. Kai šeimoje atsiranda vaikas (o kartais ir anksčiau) sutuoktiniai turi pasirūpinti bendru stogu - ketvirtąją jungiamąja grandimi. Kad įsigyti butą ar namą, tenka imti paskolą ir susitarti dėl bendro finansų valdymo. Tada atsiranda penktoji vyro ir žmonos jungiamoji grandis- įsipareigojimai ir finansai.
Šeštoji sutuoktinių jungiamoji grandis - bendri šeimos tikslai ir uždaviniai. Galiausiai viską vainikuoja septintoji jungiamoji grandis - juridinis ryšys.
Sutuoktinių jungiamosios grandys gali susikurti ir kita seka. Čia svarbu yra tai, kad emocinis ryšys šioje grandinėje yra pirmas ir svarbiausias. Tik esant emocinei traukai įmanomas seksualinis ryšys, vaikai, bendri namai ir kiti ryšiai.
Kiekvienas vestuvių išvakarėse pasakys „Neįsivaizduoju gyvenimo be jo/.jos“. Kiekvienas besiskiriantis pasakys „Nekenčiu jo/jos ir noriu kuo greičiau užbaigti santykius“. Taigi, darni šeima ar jos suirimas priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio emocinio ryšio. Jei tarp sutuoktinių yra emocinė trauka, tai jie gyvena laimingoje santuokoje, o jei jie jaučia emocinį atstūmimą, santuokos nebėra.
Bendravimo pradžioje esame susižavėję partneriu, jaučiame jam/jai trauką. Bendravimo pabaigoje (skyrybų metu) jaučiame nepasitenkinimą, pasibjaurėjimą buvusiu sutuoktiniu. Per bendrai nugyventus metus santuoka pereina sekančias irimo stadijas: Pažinimo, Susivokimo, Atsiribojimo, Sąstingio, Vengimo, Išsiskyrimo. Pirmoje stadijoje, turime labai mažai informacijos apie sutuoktinį. Pradėję gyventi kartu vis daugiau apie ji/ją sužinome. Jei atrastoji „realybė“ mus tenkina arba mes galime ją toleruoti, tai emocinė trauka išlieka.
Sakoma, kad Išgirstas žodis pagimdo Mintį. Mintis gimdo Emociją. Emocija paskatina Veiksmus. Veiksmai formuoja Įpročius. Įpročiai formuoja Charakterį. Charakteris nulemia Likimą. Visa ko pradžia - kaip išgirstas žodis mus paveikia. Kokios tada kyla mintys ir kokias emocijos yra sukeliamos.
Jei išgirstame gerą, palaikantį žodį, kyla teigiamos emocijos, kurios yra tiesiogiai susiejamos su tuo žmogumi, kuris ištarė tuos žodžius. Jei iš sutuoktinio išgirstame mus sumenkinančius, žeminančius ir skaudinančius žodžius, mūsų širdyje gimsta neigiamos emocijos. Kadangi nei vienas nenorime būti žeminami ir jaustis blogai, tai pradedame kovoti su tuo sutuoktiniu, kuris sukėlė mūsų širdyse tokias emocijas. Atsilygindami už pažeminimą, sutuoktiniui taip pat sakome jam skaudžius žodžius. Kadangi jau gerai pažįstame sutuoktinį, tai žinome, kas jam/jai gali būti skaudžiausia.
Taip įsižeidžia ir sutuoktinis. Pradeda suktis “užburtas” vienas kito įžeidimų ratas, kuriame abu jaučiasi įžeisti, pažeminti, atstumti. Kaip matome iš aprašyto bendravimo mechanizmo, būtent pokalbis ir sutuoktinių elgesys bendravimo metu turi pagrindinę ir lemiančią įtaką į tai, ką mes tam/tai sutuoktiniui jaučiame.
Partneriškos meilės būtinos sąlygos: saugumas, supratimas, priėmimas ir nuspėjamumas. Kai šios sąlygos pažeidžiamos, meilė ir emocinė trauka pranyksta. Kai mūsų nesupranta, ar nenori suprasti, kai mūsų nepriima, ar nenori priimti jaučiamės nesaugūs.
Kaip galėtume pasitikrinti, ar bendraujant su sutuoktiniu didėja emocinė trauka, ar auga emocinis atstūmimas? Patarimas paprastas bet efektyvus. Iš karto po pokalbio su sutuoktiniu atkreipkite dėmesį į tai, ką jaučiate ir savęs paklauskite ar norite jį/ją apkabinti, pabučiuoti ar atsišlieti ir pasitraukti kuo toliau. Jei Jūsų širdyje kyla noras sutuoktinį apkabinti, Jūsų sutuoktinis su Jumis bendrauja tinkamai.
Kaip pasitikrinti, ar Jūs mokate bendrauti su sutuoktiniu taip, kad jam/jai kiltų noras Jus apkabinti? Tiesiog pasikalbėkite apie tai su sutuoktiniu ir paprašykite grįžtamo ryšio. Jei nedrįstate ar sutuoktinis nenori apie tai kalbėtis, stebėkite, kaip jis/ji elgiasi po pokalbio.
Bendraudami ir elgdamiesi su sutuoktiniu esame įtakojami savo svarbiausių saugumo poreikių, vertybių, nuostatų, įsitikinimų, norų. Lyčių skirtumų neįvertinimas. Esminiai vertybiniai skirtumai. Tyrimais nustatyta, jog patvaresnės ir laimingesnės yra tos santuokos, kurių sutuoktiniai turi daugiau panašumų. Nepakankama pagarba sutuoktiniui. Jei manome, kad tik mes pilnai ir teisingai suprantame pasaulį, o sutuoktinis nieko neišmano, tai yra priešingai.
Kiekvienas mūsų yra susiformavęs savo subjektyvų pasaulį savo sąmonėje. Kadangi sutuoktiniai yra skirtingi, tai ir jų subjektyvūs pasauliai yra skirtingi. O skirtinguose pasauliuose žmonės turi skirtingai ir elgtis. Nemokėjimas spręsti prieštaravimų ir konfliktų Kovojame už savo pozicijas, savo nuomonę. Tokia kova ir nemokėjimas išspręsti prieštaravimo ar konflikto taip, kad abi pusės laimėtų, didina emocinį atstūmimą. Reikėtų užduoti sau klausimą: Ar aš noriu būti teisi(us), ar laiminga(s)? Noras būti teisiai/teisiam yra padiktuotas mūsų egoizmo.
Norėdami sukurti darnius santykius turime įvertinti visus aukščiau išvardintus veiksnius tarpusavio bendravime ir pradėti juos valdyti. Vyrų veiklą stimuliuoja pritarimas ir palaikymas. Jam būtina jausti, kad jo pastangos yra vaisingos. Bet jei vyras mato, kad viskas, kas jo padaryta laikoma kaip duoklė, jis atsisako savo pastangų.
Prisiminkite, gerbiami skaitytojai - priešingybės suklesti skirtumuose, o priešingybių apsijungimas į vieną, turiu omenyje - Šeimą, suteikia abiems visiškai naują kokybę.
ŠEIMOS ŠVENČIŲ TRADICIJOS
Žodžių galia: kaip tėvų žodžiai veikia vaikus
Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį pateikia vis naujų ir naujų įrodymų, kaip suaugusiųjų sakomi žodžiai veikia besivystantį vaiko protą. Kiekvienas tėvo žodis vaiko sieloje palieka pėdsakų, ir tik nuo mūsų priklauso, ar tai bus skaudžios pasekmės, ar teigiami pokyčiai. Tai neturi nieko bendro nei su konkrečia kultūrine aplinka, nei socialine sfera - tiesiog suaugusieji privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Taigi, yra žodžių, kuriuos tėvai privalo visiems laikams išbraukti iš savo žodyno - ne dėl kultūrinių ar politinių priežasčių, o paprasčiausiai tam, kad padėtų savo vaikams užaugti laimingais suaugusiais.
Štai tie devyni žodžiai ar frazės:
- Mėgstantis nurodinėti/valdingas: Valdingos ar mėgstančios nurodinėti etiketė neretai užklijuojama mažai mergaitei, kuri grupiniuose žaidimuose prisiima lyderės vaidmenį. Mergaitės turi būti skatinamos elgtis ryžtingai - lygiai taip pat, kaip šis bruožas skatinamas mažiems berniukams. Jei jie mato, jog jų vaikas iš savo bendraamžių kažko reikalauja ir jiems nurodinėja, jie turėtų ne atgrasyti vaiką nuo lyderio vaidmens, o pamokyti, koks turi būti tikras geras lyderis.
- Išlepintas: Kalbant apie išlepinimą, viskas priklauso ne nuo vaiko, o nuo tėvų elgesio. Pavadindamas savo vaiką išlepusiu, tėvas arba motina leidžia suprasti, kad jų vaikas jau sugadintas. Kaltieji, deja, aiškūs kaip dieną - tai tie patys tėvai.
- Protingas: Pavadinti savo vaiką protingu - šiokia tokia rizika. Taigi, užuot daliję tuščius komplimentus, verčiau girkite vaiko panaudotas konkrečias taktikas, o ne tiesiog deklaruokite, koks jis protingas.
- Kvailas: Žodžiai kvailas arba kvailys pavojingai priartėja prie emocinio smurto ribos.
- Šiknius: Vaikai, tikrinantys tėvų kantrybės ribas, tikrai nėra šikniai. Tai vienas iš jų vystymosi etapų. Procesai padeda išgryninti elgsenos modelius, talkinančius perprantant aplinkinį pasaulį.
- Savanaudis: Kaltinimai savanaudiškumu labai pavojingi. Svarbiausia mokyti vaikus empatijos, vedant jų elgesio žingsniais ir pažindinant su pasekmėmis.
- Melagis: Pavadindamas melagiu, tėvas ar motina niekais paverčia visus jo intelektinius pasiekimus, be kurių pats melas neįmanomas.
- Princesė: Pavojus slypi tada, kai mergaitę princese paverčia jos tėvai, jai dar nespėjus susivokti, kas ta princesė.
- Širdžių ėdikas: Tai vienas iš pirmųjų žingsnių, brukant vaikui įsitikinimą, kad vyrų vaidmenys susiję tik su galia.
Pašaukimas ir šeima
Žodis pašaukimas [it. vocazione] kyla iš lotyniško veiksmažodžio vocare, kuris ir reiškia pašaukti, kviesti. Pirmasis Dievo kvietimas kiekvienam asmeniui yra per Krikšto sakramentą tapti jo vaiku.
Tarp pakrikštytųjų kai kurie yra kviečiami dovanoti Dievui savo gyvenimą per pasišventimą kunigystei ar vienuolystei; kiti - dovanoti save Viešpačiui per Santuokos sakramentą. Bažnyčiai reikia šventųjų, o ne superherojų. Nuo pirmųjų žingsnių išrinkus į Šventąjį Sostą, Pranciškus kalbėjo apie Bažnyčios šventumą. Jis keleta progų ne tik apibrėžė kas yra, bet ir paaiškino kas nėra šventumas.
Spalio 22 dieną 2013 metais, jo pirmųjų išrinkimo Popiežiumi metinių proga, bendrojoje audiencijoje jis akcentavo, jog „bažnyčia kiekvienam suteikia galimybę eiti šventumo keliu, kuris yra krikščionybės kelias“, kad susitiktume su Jėzumi. Jis sakė Bažnyčia „neatmeta nusidėjėlių“. Ji priima ir kviečia juos, kad jie būtų „užkrėsti Dievo šventumu“. Nazaretas: padaryti, kad mylėti taptų įprasta.
Žvelgdama į Jėzaus, Juozapo ir Marijos šeimą, kiekviena šeima gali iš naujo atrasti savo pašaukimą, gali pradėti labiau vieni kitus suprasti, susiorientuoti gyvenimo kelyje ir pasijusti patraukti Evangelijos džiaugsmo. Ryšys tarp šeimos ir krikščionių bendruomenės yra galima sakyti prigimtinis, nes Bažnyčia yra dvasinė šeima, o šeima yra mažoji Bažnyčia.
Krikščioniška bendruomenė yra namai tikinčiųjų, kad Jėzus yra brolybės šaltinis tarp visų žmonių. Bažnyčia eina kartu su žmonėmis vyrais ir moterimis, tėvais ir motinomis, broliais ir seserimis istorijoje: ši istorija svarbi Viešpačiui. Dėl šio gyvo susibūrimo Jėzaus vardu šiandien, svarbu atnaujinti Sandorą tarp šeimos ir krikščioniškos bendruomenės.
Galima sakyti kad šeima ir parapija yra dvi vietos, kuriose meilės bendrystė, kylanti iš Dievo, yra išpildoma. Visi esame vaikai, visi esame broliai. Šeimoje yra skirtingų vaidmenų, tačiau viena tapatybė mums visiems yra bendra: visi esame vaikai! Niekas nepasirenka gimti. Kiekvienas mūsų už savo egzistavimą ir gyvenimą esame skolingi motinai ir tėvui. Negalime sau suteikti gyvenimo, galime tik jį priimti ir sergėti.
Mūsų katechezėse skirtose šeimai svarbu apimti visus šeimos narius, įskaitant vaikus, bei brolius ir seseris. „Brolis“ ir „sesuo“ - krikščionybei labai brangūs žodžiai. Šie žodžiai patiriami šeimoje ir būtent todėl yra suprantami visose kultūrose ir bet kokiame amžiuje. Pranašas Izaijas kreipdamasis į vaikus sako „Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų. Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus“.
Kelias į šventumą, kuriuo pradeda eiti tėtis ar mama, driekiasi per jų tarpusavio meilės augimą ir jų savo vaikams dovanojamą meilę. Nuostabiai gražus ir galingas pašaukimas yra tapti tėvu ir motina. Šį pašaukimą sudaro dalijimasis gyvybę gimdančios meilės galia su Dievu, kūniškai ir dvasiškai. Tai pašaukimas, kuris tęsis visą gyvenimą ir esant bet kokioms aplinkybėms.
Bažnyčia yra motina. Mūsų Šventosios Motinos Bažnyčia. Kiekvienas žmogus savo gyvenimą skolingas motinai, o taip pat ir už vėlesnį egzistavimą, dvasios bei kūno ugdymą. Nutinka, kad net krikščioniškoje bendruomenėje motinos ne visada yra branginamos, mažai girdimos. Tačiau Bažnyčios gyvenimo centre yra Jėzaus Motina. Galbūt, motinos, tiek daug pasiryžusios paaukoti dėl savo vaikų ir ne tik dėl jų, turėtų būti labiau girdimos.
Seneliai ir senoliai taip pat yra mūsų šeimų dalis. Šiais laikais įsigalėjusi išmetimo kultūra yra linkusi senolius laikyti visuomenei nesvarbiais ar net nereikšmingais. Tačiau senatvė yra papildomas laikas atsiliepti į Dievo kvietimą. Tai tikrai naujas, kitoks ir tam tikrais aspektais brandesnis atsiliepimas.
Kol jauni, esame linkę ignoruoti senatvę, kad nepastebėtume ligų; kai senstame, ypač, jei skurstame, jei sergame vieni, pajuntame efektyvios visuomenės užprogramuotus trūkumus, - senelių ignoravimą. Seneliai yra turtas, jų negalima ignoruoti. Tiesa, kad visuomenė linkusi senolius atmesti, bet tikrai ne Viešpats. Viešpats niekada neatmeta. Jis kviečia sekti Juo bet kuriame amžiaus tarpsnyje, o senas amžius savyje talpina malonę ir misiją, tikrą Viešpaties pašaukimą.
Prašau, ačiū, atleisk. „Šie žodžiai atveria kelią gerai gyventi šeimoje, gyventi ramybėje. Tai paprasti žodžiai, tačiau nėra taip paprasta juos įgyvendinti praktiškai! Juose glūdi daug galios: galios apsaugoti namus net patiriant daugybę sunkumų bei išbandymų; priešingai, jeigu tų žodžių nėra, gali atsirasti plyšių ir netgi viskas sugriūti.“ Popiežius Pranciškus.
Liga yra mūsų trapumo patirtis, dažniausiai išgyvenama šeimoje vaikystėje, o vėliau senatvėje. Dažnai tėvui ar mamai yra sunkiau pakelti vaiko ligą, nei savo. Šeima, galime sakyti, visada yra „artimiausia ligoninė“. Evangelijose daug kartų minimas Jėzaus susitikimas su ligoniais, ir Jo atsidavimas juos gydant: Jėzus niekada neišsisukinėjo nuo ligonių, ir mes neturėtume.
Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu.
Nes šeima - tai meilė. Šeima - tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Šeima - tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.
Šeima - tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Šeima - kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose - gaminamo maisto kvapas. Štai kas yra šeima. Bet dabar mūsų gyvenime labai daug „aš”. O juk šeima - tai „mes”. Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes - myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji - dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei.
Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. O šeima - tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas - ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti „laimingą” - be įdaro. Ir kam jis atiteks - tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams.
Sėkmės ir laimės ženklai
Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo.
- Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą.
- Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
- Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
- Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
- Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
- Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.