Po 1917 m. lapkritį įvykdyto valstybės perversmo Rusijoje kilo pilietinis karas, kuris tęsėsi iki 1920 m. Bolševikų politika kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą. Turto nusavinimas, netvarka šalyje, plėšikavimai, žudynės, persekiojimai, žiaurus susidorojimas su „priešais“, ypač karininkais, nuteikė prieš bolševikų valdžią daugelį.
Kai buvo paleistas Steigiamasis susirinkimas, žmonės, daug tikėjęsi iš jo būsimų sprendimų, įsitikino, kad bolševikai valdžios neatiduos ir patys nevaldys demokratiniais metodais. Dėl to ir kilo pilietinis karas, kuris truko nuo 1918 iki 1920 m. Buvusios imperijos nerusiškos tautos Užkaukazėje, taip pat Ukraina, Baltarusija siekė sukurti savo valstybes. Bolševikai tam priešinosi.
1919 m. baltagvardiečių plakatas:,, Mūsų giminaičiai ir artimieji dejuoja prislėgti bolševikų komisarų jungo. Jie mirs nuo prievartos ir bado, kviečia jus. Ateikite gelbėti“.
Karinis komunizmas
Sovietų Rusijos bolševikų socialinė ir ekonominė politika per pilietinį karą (1917-1922 m.) vadinama kariniu komunizmu. Nuverstos išnaudotojų klasės, siekdamos restauruoti kapitalizmą, pradėjo Pilietinį karą; jas parėmė imp. valstybės - prasidėjo Rusijos pilietinis karas ir užsienio intervencija* (1918-20 m.), ypač išsiplėtę 11918 m.vasarą.
Dėl to 1918 m. vid. Rusijos centras buvo atkirstas nuo svarbiausių maisto, žaliavų ir kuro rajonų. Kad galėtų geriau mobilizuoti liaudies jėgas priešų sutriuškinimui, partija ir vyriausybė sukūrė reguliarią Raudonąją armiją, ėmėsi ypatingų politinių ir ekonominių prie¬monių, vadinamų kkariniu komuniz¬mu. 1918 m. pavasarį Petrograde, Mask¬voje ir centrinėse pramonės gubernijose kilus badui, Rusijos LKT 1918.V įvedė maisto atsargų nusavinimo sistemą. 1918.VI ėmė kurtis varguomenės komitetai.
1919.VI.1 RCVK dekretu kovai su prie¬šu sudaryta Rusijos, Ukrainos TSR, Lietuvos ir Baltarusijos TSR, Latvijos TSR karinė sąjunga, vadovaujama RTFSR. Rusijos darbo žmonės, vadovaujami RKP(b), kitų tarybinių tautų padedami, iki 1920 m. pab. iš esmės išvijo interventus ir nugalėjo vidaus kontrre¬voliuciją. Jie taip pat parėmė Vid. Azijos ir Užkaukazės tautas, kovojančias už Ta¬rybų valdžią.
Revoliucija išgelbėta, tačiau šalis lieka nusiaubta. Sugrįžta mainų prekyba, visur po kraštą bastosi badaujančių vaikų pulkai. Žudomi derlių nuiminėjantys žmonės. Baisusis 1920-1921 m. žiemos badas nusineša penkis milijonus gyvybių. Net garsieji Kronštato karo laivyno jūreiviai, Spalio revoliucijos smaigalys, sukyla su šūkiu „Šalin komunistus!“. Daugelis įmonių ne¬veikė dėl žaliavų ir kuro stokos.
Geležinkelių transportas buvo dezorganizuotas ir iš dalies sugriautas. 1921 m. pramoninės produkci¬jos pagaminta 4,6 karto mažiau negu 1913 m., žemės ūkio - ~2 kartus. Rusijos eko¬nomika buvo daugiasluoksnė, vyravo smulkiaprekis ūkis.
Naujoji ekonominė politika (NEP)
1921 m. kovo 21 d.: Vladimiro Lenino pristatyta naujoji ekonominė politika
1921 m. RKP(b)X suvažiavime nuspręsta PEREITI PRIE Naujosios ekonominės politikos (NEP‘as). Prieš žengiant toliau į socializmą, reikia stabtelėti ir sutvarkyti ekonomiką, mąsto Leninas.
Esminiai NEP bruožai:
- Maisto produktų atliekų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais.
- Valstiečiai galėjo nuomoti žemę, samdyti darbininkus, parduoti produktus.
- Leista laisvai prekiauti.
- NEP‘as leido privačią pramonės gamybą. Dalis įmonių grąžinta sąvininkams. Atskiri asmenys, net užsieniečiai, galėjo nuomoti didžiąsias įmones.
- Nuo lygiavinio apmokėjimo pereita prie atlyginimo pagal darbo našumą.
- Panaikinta visuotinė darbo prievolė.
- Įvestas naujas piniginis vienetas červoncas.
Vienas pri¬vatus sektorius jau atkurtas: amerikiečių bosas Fordas netgi pastatė automobilių gamyklą Gorkyje. Pažanga neabejotina: 1926 m. miestų aprūpinimas jau užtikrintas. Gyvenimas lengvėja! nemokami abortai, gimdymo atostogos).
1925-27 m. RRusijos liaudies ūkis pasiekė prieškarini lygį. 1925 m. pab. socialinio sekto¬riaus dalis pramonėje sudarė 81 %. Bu¬vo įgyvendinamas Lenino kooperacijos planas. 1925 m. buvo >2840 tarybinių ūkių ir >9280 kolūkių. Valstiečių dauguma (>16 mln. ūkių, ~72 mln. ha ariamos žemės) dar buvo pavienininkai. Mies¬tuose buvo daug bedarbių.
VKP(b) XIV suvažiavimo (1925 m.) buvo patvirtinti TSRS, tuo pačiu Rusijos, industrializacijos, XV (1927 m.) - žemės ūkio kolektyvizacijos pla¬nai. Juos intensyviausiai įgyvendino Rusijos pramonės centrai (Maskva, Leningradas, Tula, Ivanovas, Nižnij Novgorodas, Sa¬ratovas, Samara, Rostovas, Sverdlovs¬kas). 1929 m. Rusijos Tarybų XIV suvažia¬vimas patvirtino I penkmečio {1929-32 m.) planą. Per I penkmeti pradėjo veikti ~1100 didelių pramoninių įmonių. Iki 1930 m. pab. buvo likviduotas nedarbas.
1929 m. prasidėjo masinė kolektyvizacija. Socializmas buvo kuriamas smarkios klasių kovos sąlygomis. Mieste socialinis sektorius išstūmė smulkiąją privačiąją gamybą. Buo¬žija buvo likviduota kaip klasė. Per I penkmetį buvo padėti socializmo ekonominiai pagrindai. Rusija iš agrarinės virto indust¬rine agrarine respublika. Socialinė sistema tapo vienintele pramonėje ir vyraujan¬čia žemės ūkyje.
Per II penkmetį (1933-37 m.) buvo užbaigta visų liaudies ūkio šakų techninė rekonstrukcija, pradė¬jo veikti 2900 naujų didelių pramoninių įmo¬nių. 1913-37 m. Rusijos pramoninė produkcija pa¬didėjo >6 kartus. 1937.VII į kolūkius buvo susijungę 92,6% valstiečių ūkių (99,4% ariamosios žemės). Rusija tapo ssvarbiausia TSRS grūdų baze. Per 2 penkmečius Rusijoje, kaip ir visoje TSRS, bu¬vo iš esmės sukurta socialistinė visuomenė.
Pagrindiniai ekonominiai rodikliai
| Rodiklis | 1913 m. | 1921 m. | 1926 m. |
| Pramonės produkcija (lyginant su 1913 m.) | 100% | 20% | 100% |
| Žemės ūkio produkcija (lyginant su 1913 m.) | 100% | 50% | 100% |
| Mažmeninė prekyba (privatus sektorius) | - | - | 83% |
tags: #ssrs #turto #nusavinimas