Šiais laikais ekonomikos konkurencingumo lygį lemiantis veiksnys yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos. Materialinės investicijos kartu yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus, kuriant naujas darbo vietas. Todėl profesionalus turto vertinimas tapo būtinas ir reikšmingas, kad rinkos dalyviai būtų pakankamai informuoti apie turto judėjimo ir vertinimo reiškinius.
Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei, todėl būtina padidinti balanso informatyvumą, kad būtų galima geriau įvertinti įmonės turtinę ir finansinę būklę. Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didumą viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija, teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė komercinė veikla, įmonės veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Įmonės veiklos finansiniams rezultatams įtakos turi tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas ir pan. Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi.
Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika byloja, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo teisinių nuostatų perimamumo iškyla daugybė nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą. Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva. Įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su VAS, bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais.
Problemos ir Iššūkiai
Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonės neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva.
Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina. Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus; visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja, ypač dabartinėse rinkose Lietuvoje. Taip nustatytos vertės teisingumas yra santykinis, priklausantis nuo vertintojo profesinio požiūrio.
Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama. Viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.
17 Ilgalaikio turto formavimas jį pasigaminus ar susikomplektavus
Tyrimo Metodai
Tyrimo metodai apima: sisteminę mokslinės literatūros ilgalaikio materialiojo turto apskaitos ir vertinimo analizę ir apibendrinimą, šios srities specialistų ir praktikų publikacijų ilgalaikio materialiojo turto įkainojimo ir apskaitos klausimais studijavimą, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų norminių aktų, susijusių su ilgalaikiu materialiuoju turtu analizę. Taip pat naudoti duomenų analizės ir palyginimo metodai, žvalgybinė apklausa.
Ilgalaikio materialiojo turto apskaitai ir apmokestinimui kaip pakankamai aktualiam ir problemiškam klausimui, pastaruoju metu skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau vis dar nemažai įmonių ir įsigaliojus Verslo apskaitos standartams nepakeitė vieno ar kito baro (tame tarpe ir ilgalaikio materialiojo turto) apskaitos politikos. Tai iškraipo finansinę atskaitomybę.
Įmonės apskaitos politika - apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Įmonės savarankiškai pasirenka ilgalaikio materialiojo turto apskaitos būdus, nurodomus apskaitos politikoje. VAS nustatyta dešimt bendrųjų apskaitos principų: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.
Verslas - veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų pardavimas. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių, finansinių, žmogiškųjų ir visų kitų išteklių derinį, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir organizuoti verslą rizikos sąlygomis. Svarbu pasirinkti tokias išteklių rinkas ir pirkimo laiką bei mastą, kad gamybos kaštai būtų mažiausi, o uždirbamas pelnas kuo didžiausias. Norint valdyti įmonę, šiuo metu jau nepakanka būti jos savininku ar turėti įgaliojimus ją valdyti, reikia sugebėti valdyti įmonės informacinius srautus, naudoti juos numatytiems tikslams pasiekti.
Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Kadangi ilgalaikis materialusis turtas tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes ir apsprendžia įmonės gamybinius pajėgumus, kiekvienai įmonei aktualus klausimas yra ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė ir jo kitimo tendencijos. Didžiausią įtaką įmonės gamybinei veiklai daro technologiniai įrengimai, tai yra aprūpinimas jais bei racionalus jų darbo laiko ir pajėgumų panaudojimas. Technologinių įrengimų panaudojimo gerinimas teigiamai veikia bendruosius turto grąžos rodiklius bei produkcijos apimtį.
Tai leidžia teigti, kad kiekvienai įmonei ilgalaikio materialiojo turto požiūriu aktualūs šie klausimai: apsirūpinimas atitinkamu ilgalaikiu turtu, ilgalaikio turto sudėtis, struktūra ir dinamika, ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė bei turto naudojimo efektyvumas. Šiuo atveju spręstinas itin aktualus uždavinys - teisingas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas. Nuo turto teisingo įvertinimo priklauso įmonės veiklos finansiniai rezultatai. Todėl, analizuojant įmonės turimą ilgalaikį materialųjį turtą ir jo panaudojimo įtaką įmonės veiklai, pirmiausia reikia patikrinti, ar turtas buvo įvertintas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.
Ilgalaikis materialusis turtas - materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Kaip minėta, ilgalaikis materialusis turtas pasižymi tuo, kad jo vertė laipsniškai pereina į gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą. Tačiau, kartais gamyboje naudojamas turtas praranda savo vertę ne tiek dėl fizinio susidėvėjimo, kiek dėl to, kad pasensta moraliai. Dalis ekonomistų akcentuoja ir išskiria į atskirą kategoriją investicinį turtą.
Investiciniu laikomas ilgalaikis materialusis turtas (žemė, pastatai ar jų dalis arba žemė kartu su pastatais), kurį jo savininkas arba lizingo gavėjas laiko vien tik pajamoms iš nuomos ir (arba) to turto vertės padidėjimo gauti. Tai, kad ilgalaikis materialusis turtas ne tik sudaro įmonės didžiausią lyginamąją dalį, bet ir ekonomine prasme turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti, rodo ilgalaikio materialiojo turto teisingo įvertinimo būtinumą.
Šiuolaikinė praktika iškelia svarbius apskaitos teorijoje spręstinus uždavinius. Juos lemia poindustrinė (informacijos) ekonomika, transnacionalinių korporacijų susikūrimas ir plėtojimasis, tarptautinės finansų rinkos susidarymas, tarptautinių finansinės apskaitos standartų rengimas, naujų apskaitos objektų (pavyzdžiui, intelektualiosios nuosavybės bei kitų nematerialiųjų vertybių) atsiradimas ir kiti veiksniai. Aktualus buhalterinės apskaitos suskirstymo į atskiras dalis klausimas.
Įvedus 12VAS, iš karto pasireiškė skirtumai tarp buvusios finansinės apskaitos bei atskaitomybės ir tos, prie kurios pereita nuo 2004 m. sausio 1 d. Taip yra todėl, kad naujoje apskaitoje ir atskaitomybėje, prie kurios vis dar neperėjo dalis įmonių, dominuoja atsargumo principas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad daugelis įmonių vien tik dėl apskaitos principų pasikeitimo atskaitomybėje dažnai rodo palyginti mažesnį turtą ir savininkų nuosavybę, labai atsargiai įvertina uždirbtas pajamas. Tačiau, kartais rodo santykinai didesnes sąnaudas, todėl veiklos rezultatai tampa prastesni. Šiuo atveju investuotojams lietuviškos įmonės gali tapti mažiau patrauklios, nei buvo iki šiol.
Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Savo ruožtu įmonių buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinės būklės finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai - gana nauji dokumentai, šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą.
Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikrinimą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą. Todėl neišvengiamai būtina kiekvienai įmonei reglamentuoti apskaitą, patvirtinant atitinkamą apskaitos politiką, kurioje numatyta ir turto apskaitos tvarkymas.
Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką, išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje.
Tai aktualu, kai reikia patikrinti, ar tiksliai į apskaitą įtrauktas vienas ar kitas ūkinis įvykis arba nauji apskaitos darbuotojai supažindinti su jų darbo funkcijomis ir specifika. Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką. Taigi, kaip matome, apskaitos pertvarkymas aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė.
Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Tai daroma ir dėl to, kad apskaitos duomenys teisingiau atskleistų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.
Apskaitos Svarba Rinkos Ekonomikoje
Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidos ir apgaulės, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališkai negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą "Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo". Šiuo nutarimu Finansų ministerija buvo įpareigota iki 1992 m. pradžios įdiegti 1, 2, 3, 5 ir 7 tarptautinius apskaitos standartus. Deja, nei šie standartai, nei kitos nutarimo nuostatos nebuvo įgyvendintos.
Šiame etape buvo pradėtos kurti įvairios institucijos buhalterinės apskaitos problemoms spręsti: patarėjo institucija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, metodologinė ekspertų taryba prie Finansų ministerijos ir kt.
Ilgalaikio Materialaus Turto Samprata ir Struktūra
Ekonomikos literatūroje dažnai susiduriama su sąvokomis "kapitalas" ir "turtas". Didelė dalis ekonomistų kapitalu vadina procesą, kai gamintojas atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė nei gamybos kaštai. Ekonomikos terminų žodyne turtas apibrėžiamas kaip šeimai priklausanti žemė, gamybiniai pastatai ir įrengimai, gyvenamasis namas, ilgo vartojimo reikmenys bei finansiniai aktyvai. Likvidinis ir nelikvidinis vertybių suma, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Ekonomistai P. Wonnacott ir R. Wonnacott teigia, kad turtas - kokia nors nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas.
Tiek ekonominėje literatūroje, tiek apskaitos mokslo darbuose nagrinėjant turto sąvokas galima daryti išvadą, kad kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi savininką. Tačiau beveik visuomet būna turto, kuris nuosavybės teisėmis priklauso ne įmonės savininkams, bet tretiesiems asmenims. Buhalterinėje apskaitoje turtas suvokiamas kaip materialiosios ir nematerialiosios finansinės vertybės, kurias valdo bei naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kuriais naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
Šioje sąvokoje pabrėžiami du svarbūs elementai - turto disponavimas ir tikėtina ekonominė nauda. Šie elementai sudaro pagrindą "turtą" pripažinti "turtu" buhalterinės apskaitos prasme. Kitaip sakant, turtas tai nuosavybės teisėmis įmonės savininkams priklausanti ekonominis išteklius išraiška. Turto apskaitoje galima apibrėžti kaip ekonominius išteklius, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Bendriausiu požiūriu turto kategoriją galima nagrinėti ir kaip istoriškai apibrėžtą būdą žmonėms savintis gamybinio ir negamybinio naudojimo daiktus. Dar kiti autoriai turtą apibūdina taip - tai likvidžių ir nelikvidžių vertybių visuma, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtą taip pat galima apibrėžti kaip iš praėjusių laikotarpių įvykių gautus kontroliuojamus ir patikimai įvertintus išteklius, iš kurių įmonė tikisi gauti ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais. Turto apibrėžimas nusako esminius jo bruožus, pagal kuriuos jis pripažįstamas balanse.
Apskaita dažnai apibūdinama kaip verslo kalba. Šioms sąvokoms reikalinga vienodai interpretuoti jų prasmę. Vienodo požiūrio reikalauja ilgalaikio materialiojo turto samprata, nes reikšmingą visų įmonių ir organizacijų turto dalį sudaro ilgalaikis materialus turtas. Daugiau kaip 90 proc. įmonės ilgalaikio turto sudaro ilgalaikis materialus turtas.
Turtas finansinėje atskaitomybėje skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Ilgalaikis turtas - turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją. Moksliniuose leidiniuose, atitinkamuose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose, norminiuose dokumentuose, ekonomikos teorijos, vadybos ir verslo administravimo, buhalterinės apskaitos vadovėliuose ir mokomosiose knygose, specialiuose straipsniuose ilgalaikio materialiojo turto kaip nuosavybės teisis objektų apibrėžimų esama gana įvairių.
Apibendrinant pateiktus ilgalaikio materialiojo turto apibrėžimus, galima pastebėti, kad visi jie yra panašūs. Šalies ir užsienio autoriai ilgalaikiam materialiajam turtui apibūdinti naudoja skirtingas sąvokas: "pagrindinės priemonės", "nekilnojamas turtas, įranga ir įrengimai", "pagrindinis turtas". Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme ir kituose norminiuose dokumentuose ilgalaikis materialusis turtas apibūdina kaip materialųjį turtą, kuris teikia įmonei materialinės naudos, naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pagaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Beveik kiekviename apibrėžime minima, kad ilgalaikis materialusis turtas naudojamas įmonės pajamoms uždirbti, jis nuolat nusidėvi. Tai taip pat būdinga tik ilgalaikiam materialiajam turtui.
Pagal moneyterms.co.uk, ilgalaikis materialus turtas yra toks turtas, kurio likęs naudingumo tarnavimo laikotarpis yra daugiau kaip metai. Ilgalaikis materialus turtas apima tokį turtą kaip žemė, pastatai ar įranga. Investopedijos internetiniame tinklapyje teigiama, kad ilgalaikis materialus turtas yra turtas turintis materialią formą, pvz.; mašina, pastatai, žemės pirkimas. Tai yra nematerialiojo turto priešas pvz.; patentai ar prekės ženklai. Pagal OECD, ilgalaikis materialus turtas yra nefinansiškai parodytas turtas, kurį sudaro gyvenamosios patalpos, kiti pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai bei šis turtas laikui bėgant gali įgyti didesnę vertę. Fizinis turtas, verslas, įskaitant finansinius instrumentus, bet ne patentai, prekės ženklai.
Įmonė ketina turtą naudoti ilgiau nei vienerius metus. Pagal šį kriterijų ilgalaikis turtas atskiriamas nuo trumpalaikio remiantis vienerių jo naudojimo metų riba, nes toks yra pagrindinis įmonės veiklos ataskaitinis laikotarpis. Tai reiškia, kad įmonėje turtas bus naudojamas produkcijai gaminti, paslaugoms teikti, prekėms parduoti ar bendriems administraciniams poreikiams tenkinti ilgiau nei vienerius metus. Tačiau įvairiose įmonėse tas pats turtas gali būti nevienodai naudojamas uždirbant pelną turto sunaudojimo atžvilgiu. Todėl tas pats turto vienetas vienoje įmonėje gali būti apskaitomas kaip ilgalaikis turtas, kitoje - kaip trumpalaikis. Pavyzdžiui, elektrinį grąžtą įmonė, kurios pagrindinė veikla - statyba, tikėtina veikloje naudos tik vienerius metus. Kitoje įmonėje toks grąžtas gali būti naudojamas ilgiau nei vienerius metus.
Įmonė pagrįstai tikisi gauti ekonominės naudos iš turto naudojimo būsimaisiais laikotarpiais. Ekonominė nauda iš ilgalaikio materialiojo turto naudojimo gali būti gaunama labai įvairiai: gaminant parduoti skirtą produkciją, naudojant jį teikti paslaugoms, nuomojant tokį turtą tretiesiems asmenims ar padengiant juo kokius nors įmonės įsipareigojimus.
Įmonė patikimai gali nusistatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Tai patvirtinama asmens dokumentais (sutartimis, sąskaitomis faktūromis, turto priėmimo - perdavimo aktais ir pan.), kuriuose nurodyta turto pirkimo kaina. Turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą. Tam, kad materialusis turtas būtų priskirtas ilgalaikiam materialiajam turtui, jis turi būti įmonei gana reikšmingas (brangus), t.y. viršyti įmonės nustatytą minimalią vertę, nuo kurios įsigytas ilgalaikės paskirties turtas priskiriamas ilgalaikiam. Įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Išvados
Apibendrinant, Stacioko ir Jefimovo turto apskaitos metodika pabrėžia ilgalaikio materialaus turto svarbą įmonės veikloje, jo teisingo vertinimo būtinybę ir atitinkamos apskaitos politikos formavimą. Straipsnis apžvelgia pagrindinius ilgalaikio turto apskaitos principus, iššūkius ir metodus, kurie padeda užtikrinti patikimą finansinę atskaitomybę ir priimti pagrįstus ekonominius sprendimus.