Šiame straipsnyje apžvelgiama Pakutuvėnų kaimo istorija, gyventojai, jų tradicijos ir socialinis gyvenimas, taip pat apylinkių kraštovaizdis ir gamtos paminklai.
Lietuvos žemėlapis
Kaimo gyventojai ir socialinės grupės
Žemaičių kaime XX a. gaspadoriais tebuvo vadinami tie ūkininkai, kurių ūkis buvo maždaug 20-80 ha. Menkas buvo gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas ar darbininko. Socialinių grupių skirtumas buvo savotiškai uždaras. Mažažemiu ar bežemiu tėvų vedybos buvo draudžiamos. Žmogus buvo tapatinamas su jo turtu. A. žemaičiai buvo tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės, keletą smulkių naminių gyvulių bei paukščių. Toks žmogus nevažiuodavo į turgų, nes nė nebūtų turėjęs ką vežti, o vaisiaus užtekdavo tik prasimaitinti.
Smulkesnieji ūkininkai neužtekdavo darbo mažame savo ūkelyje, todėl ieškodavo papildomų pajamų. Mažiau jam būdavo nei gaspadoriui plačiuose jo laukuose. (Pakalniškis A. žemaičiai, nors amatu arba namų statytojai). Ir laiko belikdavo jį apdirbti. A. žemaičiai. XX a. naują trobą, pasivadindavo meistrą. Jokie nurodymai nei brėžiniai jam nebuvo duodami. Meistras nebūtų sugebėjęs nukrypti nuo įprasto šablono. Troba buvo statoma metai iš metų.
Pravardės
Kaimo žmonės šnekėdavo plačiai apylinkėje. Pravardės yra nenutrūkstamas procesas. Jas kuria visi: suaugę ir vaikai. Iškreipta pavardė ar vardas pakeisti neįstengsi. Todėl ginčų dėl to, nerasta. Stasys Grigalauskas iš Pakutuvėnų pats pasirinko pravardę, nes jo sodyba buvo ant kalvelės, apsodintos eglėmis. Todėl jį pramintų Voveriniu - Grigalausku Voveriniu. Pravardės yra tos, kurios nurodo gyvenamą vietą. Apylinkėse gyveno Simučiai. Domarkas atsikėlė ir Narvaišių kaimo, todėl pravardė atkeliavo su juo. Šeimyna šią galūnę pridėdavo prie tėvo vardo. Paaugliai irgi dar nesivadindavo pilna tėvo pavarde.
Kaimo istorijos fragmentai
1775 m. inventoriuje (LMAM SA Ap. B. 1,87) minimas lenkiško auksino mokestis už margą. Pakutuvėnų kaime 1940 m. prieš didiesiems 1948-49 metų trėmimams, kaime liko mažai gyventojų. Prieš 1940 m. kaime buvo daug šeimų, kuriose augo 5-10 vaikų, tačiau po trėmimų tokių šeimų skaičius sumažėjo. 1940 metai buvo sunkūs kaimui. Žmonės turėjo prašyti, kad būtume priimti į SSSR, gauti pasus, kuriuose buvo įrašas apie dalyvavimą rinkimuose. Dalis gyventojų slėpėsi nuo ragintojų, bijodami Sibiro.
1941 metų birželio 22 d. rytą nušvietė gaisro pašvaistė vakaruose - Kretinga degė. Kaimo keliuku padrikai bėgo rusų kariuomenės likučiai. Netrukus kaimą okupavo vokiečiai. Atsirado „baltaraiščiai“, t. y. buvę šauliai. Viršaičiu tapo Pertas Gagilas. Kaimas išvengė didesnių aukų, nors iš aplinkinių kaimų areštavo daug žmonių. Sunkūs buvo ir pirmieji pokario metai, kūrėsi ir tarybiniai ūkiai, į kuriuos žmonės buvo varu varomi. Visa tai sukėlė intensyvų žmonių judėjimą. Daugiausia žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą. Kaimą užplūdo įvairiausi perėjūnai. Melioracijos vajus nuniokojo kaimą ir paliko tik keletą vienkiemių. 1997 m. kovo mėn. kaime gyveno 16 šeimų.
Žymūs žmonės
Pakutuvėnuose gyveno daug įdomių ir darbščių žmonių, palikusių ryškų pėdsaką kaimo istorijoje. Tarp jų galima paminėti:
- Verė - mažiausio namelio kaime gyventoja, verpdavusi linus ir vilnas ūkininkams.
- Pranas Žilinskas - vedęs Uogą, turėjęs sūnus Vytautą ir Andrių.
- Petras Grigalauskas - vedęs Marijoną Kasparavičiūtę, turėjęs sūnus Juozą, Jurgį ir Petrą.
- Tadeušas Grigalauskas - vedęs Marijoną, o vėliau našlę Justiną Kazlauskienę.
- Juozapas Grigalauskas - vedęs Salomėją Žūtautaitę, turėjęs dukteris Aldoną, Danutę ir Nijolę.
- Dobilai - broliai, gyvenę Knietų į vakarus, pamiškėje, turėję ūkį.
- Justina Stropaitė - netekėjusi seserimi, kuri rūpinosi klebonija.
- Kostas Grigalauskas - vargonininkas, nagingas smulkiuose dalykuose, fotografavęs kaimo gyvenimą.
- Gaudučiai - kaimynai, kuriems talkindavo Dobilai.
Tremtys
Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. Melioracijos vajaus metu iš kaimo išsikėlė 20 šeimų, išmirė 4. Dobilai pabėgo nuo pirmojo vežimo, tačiau vėliau buvo sučiupti ir ištremti. Tremtyje jie patyrė daug sunkumų, badą ir vargą. 1958 m. Dobilai grįžo į Lietuvą, tačiau jų sodyba buvo apleista.
Kraštovaizdis ir gamtos paminklai
Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją - valstybinius parkaus. Regioniniu parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigti tiek vertingam, tie kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti.
Žemaitijos nacionalinis parkas
Žemaitijos nacionaliniame parke yra daug gamtos paminklų, įskaitant storus medžius ir mitologinius akmenis:
- Lietuvos uosis - storiausias Lietuvos uosis, kurio kamieno apimtis -7,2 m, aukštis - 32 m.
- Stirbaičių ąžuolas - antras pagal storumą ŽNP ąžuolas, kurio kamieno apimtis - 4,42 m, aukštis - 21 m.
- Liepa - auga dvaro parko pietinėje alėjoje, jos apimtis krūtinės aukštyje - 5.40 m.
- Platelių vinkšna - gamtos paminklo kamieno apimtis krūtinės aukštyje 4,8 m., aukštis - apie 26 m.
- Šaltiniai - Plokščių šaltinis ir Pilelio šaltinis, pasižymintys gydomosiomis savybėmis.
Ąžuolas žiemą
Kiti gamtos objektai
- Pūkšto kalnas - kalvagūbris, kuriame, pasak padavimų, buvusi įrengta lietuvių-lenkų kareivių mokykla.
- Kreiviškės - į ežerą išsikišęs pusiasalis su brandžiu ąžuolynu.
- Auksalės pusiasalis - sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris.
- Briedsalė - didžiausia Platelių ežero sala, kurioje gyvena bebrai ir peri reti paukščiai.
- Veršių sala - apaugusi savaiminės kilmės mišku.
- Pilies sala - garsiausia Platelių ežero sala, kurioje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis.
| Objektas | Aprašymas |
|---|---|
| Lietuvos uosis | Storiausias Lietuvos uosis, kamieno apimtis - 7,2 m. |
| Stirbaičių ąžuolas | Antras pagal storumą ŽNP ąžuolas, kamieno apimtis - 4,42 m. |
| Pilies sala | Garsiausia Platelių ežero sala, kurioje stovėjo pilis. |