Lietuvos istorijoje 1944-1953 metai pažymėti kaip sudėtingas laikotarpis, kai vyko aršus partizaninis karas prieš sovietinę okupaciją. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik ginkluotu pasipriešinimu, bet ir giluminius praradusios nepriklausomą valstybinę raišką visuomenės procesais. Norint suprasti šio laikotarpio esmę, būtina aiškiai apsibrėžti terminus ir išnagrinėti to meto įvykius.
Partizaninis karas, dar vadintas "miško brolių" ar "žaliukais" judėjimu, buvo kiekvieno, laikančio save tos valstybės piliečiu, apsisprendimas. Šis judėjimas sėmėsi jėgų iš gilesnių klodų, iš troškimo atgauti nepriklausomybę. Laisvės kovotojai suvokė savo tragizmą, bet jokiu būdu ne beprasmybę.
Lietuvos partizanai spaudos konferencijoje 1948 m.
Partizaninio Karo Periodai
Partizaninį karą pagal įvairius kriterijus galima skirstyti į tris periodus:
- 1944 m.-1946 m. vasara
- 1946 m. birželis - 1948 m.
- 1948 m. pabaiga - 1953 m.
Pirmasis Periodas: 1944-1946 m.
Šis periodas pasižymėjo stichine gausa, inteligentų grupėmis ir tolimesnių tikslų matymo stoka. Daugelis partizanų būrių susikūrė spontaniškai, nelaukdami įsakymų iš aukščiau. 1945 m. buvo suformuota struktūra apygardų-batalionų-kuopų-būrių principu. Kadangi dar tebevyko karas, niekas negalvojo apie ilgą okupaciją, o tik apie trumpą gyventojų apgynimą nuo prasidėjusio teroro.
Šiuo laikotarpiu partizanai ne tik kovojo su okupacinės valdžios struktūromis, bet ir vykdė miestelių puolimus, kurių metu išlaisvindavo suimtuosius. Pavyzdžiui, 1944 m. partizanai išlaisvino 82 suimtuosius, o 1944 m. gruodžio 7 d. Eišiškėse - 31 kalinį. Taip pat buvo puolamos geležinkelio stotys, iš kurių paimami pinigai. 1944 m. lapkričio 18 d. Pabiržės valsč. partizanai uždraudė ūkininkams pristatyti pyliavas, tokiu būdu talkinant okupantui.
Antrasis Periodas: 1946 m. birželis - 1948 m.
Šį kovų etapą galima skirti į du periodus: 1946 m. birželis - 1947 m. ir nuo 1947 m. sausio iki 1948 m. Šis laikotarpis pasižymėjo partizanų junginių centralizacijos pastangomis, tačiau tuo netruko pasinaudoti MGB, siųsdami vidinius agentus. Nepaisant to, partizanai atsikratė MGB primesto žaidimo taisyklių ir keitėsi kovos taktika, pereidami prie pasalų organizavimo, sovietinių pareigūnų ir šnipų naikinimo.
Trečiasis Periodas: 1948 m. lapkritis - 1953 m.
Šis periodas pasižymėjo didžiausiu organizuotumu ir vieningos vadovybės veikla. 1949 m. vasario mėn. įsikūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), kuris įkūnijo tiek politinę, tiek karinę okupuoto krašto valdžią. LLKS siekė išlaikyti nesuardytas organizacines struktūras, o LLKS spauda buvo platinama visoje Lietuvos teritorijoje.
Nors partizanų gretos senėjo ir mažėjo, jie toliau priešinosi okupacinei valdžiai, platindami atsišaukimus ir stengdamiesi sustabdyti priešiškos ideologijos skleidimą. Tačiau 1953 m. partizanų vadovybė palūžo, o okupacinė valdžia įgavo krašto kontrolę.
Partizaninis karas 1944 – 1953
Gyventojų Priešinimasis Okupacinei Valdžiai
Gyventojų pasipriešinimas okupacinei valdžiai buvo itin svarbus partizaninio karo elementas. Pasipriešinimas reiškė krašto gyventojų nepaklusnumą okupanto primestai valiai, kuris pasireiškė boikotu, t.y. atsisakymu dalyvauti okupacinės valdžios veikloje. Vienas iš svarbiausių pasipriešinimo formų buvo okupacinės valdžios rinkimų boikotas. Partizanai platino atsišaukimus, ragindami gyventojus nedalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu nepritarti okupacinei valdžiai.
Ekspozicija KGB muziejuje, skirta Lietuvos partizanams.
Ekonominis Priešinimasis ir Sodybų Degimas
Okupacinė valdžia, siekdama įtvirtinti savo valdžią, įvedė nepakeliamus mokesčius ir prievoles ūkininkams. Neatidavusiems prievolių grėsė ne tik turto konfiskavimas ir tremtis, bet ir kalėjimas. Partizanai, siekdami apsaugoti gyventojus nuo ekonominio išnaudojimo, vykdė akcijas prieš prievolių rinkėjus, kolonistus ir kitus okupacinės valdžios atstovus. Tačiau, deja, neišvengiamai vienas iš tragiškų partizaninio karo padarinių buvo sodybų deginimas. Nors tiksli sudegintų sodybų statistika Pasvalio rajone nėra pateikta, tačiau žinoma, kad šis reiškinys buvo paplitęs visoje Lietuvoje.
Partizanų Apsisprendimo Motyvai
Partizaninį judėjimą išeiviai prof. A.Lieponis ir J.Prunskis išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui:
- Bent šiek tiek sąžinės laisvės.
- Tautos idealai.
- Viltis, kad Vakarai padės atgauti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.
- Noras keršyti už patirtus skriaudas.
- Noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.
Tačiau verta paminėti, kad ne visi partizanai pasirinko kovos kelią verčiami objektyvių aplinkybių. Jau masiškas vyrų stojimas į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę 1944 m. rodo, kad daugelis buvo pasiryžę negailėti gyvybės dėl Lietuvos laisvinimo reikalo.
Statistika
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinta informacija apie partizanų skaičių ir ginkluotę skirtingais partizaninio karo periodais.
| Periodas | Pagrindiniai bruožai |
|---|---|
| 1944-1946 m. | Stichiškumas, inteligentų grupės, tikėjimas greita okupacijos pabaiga. |
| 1946-1948 m. | Centralizacijos pastangos, MGB agentų įsiskverbimas. |
| 1948-1953 m. | Didžiausias organizuotumas, vieninga vadovybė (LLKS). |
tags: #sudegintos #sodybos #pasvalio #raj